|
<< Atgal
DOVILĖ ŠVILPIENĖ
Kai neįmanoma
tampa įmanoma
Gintaras Beresnevičius. LIETUVIŲ
RELIGIJA IR MITOLOGIJA: SISTEMINĖ STUDIJA. Vilnius: Tyto alba, 2004. 291 p.
Prieš kelerius metus kritiškai svarstęs
lietuvių religijos ir mitologijos rekonstrukcijos galimybę, keliskart ją pavadinęs
neįmanoma, Gintaras Beresnevičius priėmė savo paties iššūkį sisteminėje
studijoje Lietuvių religija ir mitologija suteikęs bendrą vardiklį daugybei
mokslinėje ir populiarioje periodikoje skelbtų straipsnių. Tyrinėjimus
apibendrinančios sistemos užuomazgų būta autoriaus veikale Eglė Žalčių
karalienė ir lietuvių teogoninis mitas (2003), kuriame lietuviškus šaltinius
išsamiai tikrinant kitų tautų religinės ir mitologinės medžiagos kontekste,
lietuvišką pasaką sąlygiškai traktuojant kaip mitą, buvo bandoma rekonstruoti
lietuvių dievų panteoną. Naujoje studijoje imamasi nepalyginamai sudėtingesnio
uždavinio ne tik atkurti atskirus mitologinius vaizdinius (iš kurių atskiruose
straipsniuose ir minėtoje knygoje autoriaus buvo plačiai aptartos mitinės figūros nuo
centrinio dievo Perkūno iki maumų, bobaušių ir Zuikių dievo; kosmogonijos,
teogonijos, kulto elementai), bet ir daryti apibendrinimus, jungti juos į visumą, rasti
detalių vietą religinėje sistemoje. Konceptualiajame šio veikalo lygmenyje aiškiai
jaučiamas religijų fenomenologo M. Eliade's (G. Beresnevičiaus guru)
Amžinojo sugrįžimo mito poveikis ne tiek dėl dažno citavimo, kiek dėl
paralelios filosofinės nuostatos. M. Eliade's knygos lietuviško vertimo (1996)
įvadiniame straipsnyje G. Beresnevičius teigia: Tolimiausi praeities įvykiai ir
moderniausios idėjos rymo ant tų pačių archetipinių pagrindų, istorija ir mitas
susipina nuolat atsikartodami, pagrįsdami vienas kitą ir šitaip universalizuodamiesi
iki kosminių vyksmų lygmens. Gebėjimą įžvelgti universalybes atskirose detalėse
G. Beresnevičius laiko didžiausiu M. Eliade's talentu ir esmine fenomenologine nuostata,
kurią viename iš daugelio savo straipsnių apibūdina kaip nepertraukiamą hermeneutinio
rato sukimąsi.
Knygoje išbandoma dvejopa istorinė ir
tautosakinė rekonstrukcijos galimybė. Kiekvienas religinis ir mitologinis fenomenas
reiškiasi istorijoje ir yra paveiktas istorinių sąlygų. Todėl religinių procesų
atkūrimas, skiriant senosios lietuvių religijos raidos etapus XIIIXIV a.
funkcionavusią religinę sistemą, XVXVII a. atsiradusį dviejų religijų
sinkretizmą, XVIIIXIX a. įvykusį senosios religijos suirimą yra svarbi
tyrinėjimų pastanga. Nors istoriniai šaltiniai teikia ribotą medžiagą
rekonstrukcijai, lakoniškos kronikų ir kitų tekstų užuominos autoriaus tiksliai
registruojamos ir išsamiai (sinchroniškai bei diachroniškai) nagrinėjamos.
Kvestionuojamas šaltinių patikimumas, vertinant tiek objektyvius istorinius, tiek ir
psichologinius veiksnius, galėjusius paveikti autorių žodžius loginio samprotavimo
metodu kaip pelai nuo grūdų atsijojamos religinės mistifikacijos, beletristiniai
pagražinimai ir autentiški istoriniai faktai.
Autorius, struktūruodamas lietuvių religijos
duomenis, vadovaujasi klasikiniais religijų istorijos reikalavimais: atskirose dalyse
aptaria religijos ir mitologijos santykį, kosmogoniją, teogoniją, panteono sandarą bei
struktūrą, kultą, apimantį ritualus, aukojimus; pomirtinio gyvenimo sampratą ir
įvaizdžius. Nors šiame tinklelyje apstu baltų dėmių (anot paties autoriaus,
koks gali būti mitologijos rekonstravimas, kai išlikęs tik vienas Sonvijaus mitas,
kelios nelabai aiškios mitų nuoskilos ir etiologinės sakmės, ir koks gali būti
religijos atkūrimas be maldų tekstų ir kulto ritualų aprašymų?), G. Beresnevičiaus
studija yra pirmoji, kur nuosekliai bandoma susieti tautosakinius liudijimus, folklore ir
etnografijoje išlikusias mitologines nuotrupas su istoriniais šaltiniais, atkurti
bendrą realiai funkcionavusios lietuvių religijos ir mitologijos vaizdą.
Sudėtingas tyrinėjimų objektas lemia postmodernų
metodologinį atvirumą studijoje pasitikima religiniu istoriniu ir lyginamuoju metodu
(lietuvių religiją ir mitologiją aiškinant pagal keltų, germanų, baltų, iranėnų,
slavų kontekstą), remiamasi struktūrine analize, įteisinant opozicijų principus
(erdvių, dievų galių išskyrimas), taip pat išbandomas fenomenologinis santykis,
susitelkiama į simbolių hermeneutiką. Fenomenologinė žiūra atsiskleidžia per
netradicinį santykį su objektyviais istoriniais duomenimis, kai interpretacija
išplečia mokslinių teorijų rėmus. Pvz., kalbėdamas apie lietuvių tautos krikštą
ir senojo tikėjimo naikinimą, G. Beresnevičius lietuviųlenkų karaliui Jogailai
priskiria mitologinį lėmėjo vaidmenį: Jogaila kerta trilypį smūgį, tarsi
nuspėdamas XX a. teorijas apie trilypę indoeuropiečių panteonų struktūrą,
<
> trinario Pasaulio modelio reikšmę baltų pasaulėžiūroje. Stebėdami
Jogailos veiklą, galėtumėm spėti, kad ugnis, giraitės, žalčiai atitinka dangaus,
žemės (ir tikriausiai atmosferos, oro), požemių (ar chtoniškąją) sferas.
Naikindamas tris mediatorių grupes, Jogaila nukerta saitus, kurie jungė lietuvius su
dangaus, žemės ir požemių dievais ir galiomis (p. 228).
Tautosakos vaizdiniai suvokiami kaip turintys aiškų
mitologinį krūvį, kaip atitinkantys paralelius sistemos elementus. Įtemptos autoriaus
pastangos susisteminti atskirus vaizdinių reiškimosi aspektus neišvengiamai lemia
dažnus pasikartojimus. Ši tendencija ypač pastebima kalbant apie elementų (vandens,
kalno, medžio, ugnies) mitologiją. Teigiama, kad liaudies dainose atsispindi
kosmogonija (Sėdžiu už stalelio, / Žiūriu pro langelį / Vidury dvarelio /
Mėlynos marelės. / Tose mariose, / Tose mėlynose, / Augo ąžuolėlis / Su šimtu
šakelių) jungia svarbiausius sistemos elementus, tačiau kartais jų išskyrimas
atrodo iš struktūros poreikio kylanti iliuzija. Tiesa, knygos pratarmėje G.
Beresnevičius apsidraudžia teigdamas, jog toks nagrinėjimas sudaro
fenomenologinį supratimo lauką, kur vis iš naujo nagrinėjant medžiagą galima ją
suprasti naujau ir plačiau, <
> vieną apžvalgos ratą keičia kitas, nuo kurio
tie patys fenomenai bei struktūros <
> matomi kitu aspektu ir skleidžiasi
kitomis prasmėmis (p. 7). Nepaisant sąmoningai ir įtikinamai deklaruojamų nuostatų,
pasirinktą kalbėjimo būdą norisi vertinti kritiškiau: tokie knygos skyriai kaip
Centras ir periferija tik atkartoja jau aptartus kalno, medžio, ugnies pasaulio
centre motyvus, dubliuoja pirmą skyrių Kosmogoniniai elementai lietuvių dainose
ir nėra informatyvūs.
Aptardamas konkrečius lietuvių religinės ir
mitologinės sistemos metmenis dievybes (Perkūną, Velnią etc.), jų mitines
charakteristikas ir funkcijas G. Beresnevičius pasitiki mitologijos ir tautosakos
autoritetais (N. Vėlius, N. Laurinkienė, A. J. Greimas, M. Gimbutienė) ir pateikia
apibendrintą tyrinėjimų vaizdą. Remiantis tautosakine medžiaga, nagrinėjami dievų
giminystės (Perkūno ir Velnio brolystės, dievų sutuoktinės), santykių (kosmogoninė,
pirmapradė Perkūno ir Velnio kova) klausimai, kurie galėtų padėti atkurti bendrą
panteono vaizdą. Istorinių šaltinių (ankstyvojo Ipatijaus metraščio, Malalos
kronikos, J. Dlugošo lietuvių dievų išvardijimo) analizė originalesnio požiūrio
nepateikia, sutinkama su tradicine keturių figūrų rekonstrukcija, kurioje
Andajus/Nunadievis, Teliavelis, Diviriksas ir Medeina/Žvorūna atitinka folklorinius
Dievą, Perkūną, Velnią ir Laumę. Autoriui reikšminga atrodo dievų išvardijimo
tvarka, atskleidžianti opozicines poras, mitologinio veikimo sferas. Savitas akcentas
G. Beresnevičiaus aktualizuota Zuikių dievo, paminėto vieninteliame šaltinyje,
figūra, kurios analizėje paradoksaliai suderinti prieštaringi teiginiai, kad Zuikių
dievas sąmoningai ar nesąmoningai padarytas iš medžioklės prietaro ir
Zuikių dievas buvo atskiras dievas, tik gerokai vėliau įėjęs į folklorinio velnio
vaizdinį. Nors šios figūros analizė ir atskleidžia begalinį autoriaus
mitologinės rekonstrukcijos talentą, aiškiai apibrėžto tikslo neturi.
Neabejotinai originali yra G. Beresnevičiaus
snarglių mitologija, rekonstruojama su visa derama pagarba ir rimtumu: Neaišku,
ar bobaušis reiškia tik paskirą snarglį t. y. sukietėjusį, sudžiūvusį
snarglį, o maumas tik skysto pavidalo snarglį. Bet abiem atvejais galima manyti, kad
snarglys čia reiškia tai, kas primaumėję ar pribaubėję, atrodo, kad
baubėti ar maumėti veikiau reiškia užaugti, privešėti,
užmauroti visi šie žodžiai susiję su tuo, kas veši balose, daržuose, t.
y. tai, kas arčiau chtoniškojo pasaulio. Snarglys savo prigimtimi ir išvaizda irgi
priklauso chtoniškajai sferai. Prisiminus autoriaus akcentuotą hermeneutinio rato
principą (nuo dalies prie visumos ir atvirkščiai) akivaizdu, jog net ir smulkiausios
detalės nusipelno interpretatoriaus žvilgsnio; universaliojoje archetipinėje visumoje
snarglys kartu su maumu ir bobausiu funkcionuoja kaip chtoniškojo pasaulio suverenas
(beje, knygoje aptarti ir kiti žmogaus kūno išskyrų mitologijos elementai: kaka,
skreplys, spjaudalas etc.).
Kaip jau buvo minėta recenzijos pradžioje, G.
Beresnevičius ilgą laiką skeptiškai ar bent atsargiai vertino tokio pobūdžio
mokslinio veikalo galimybę, o kilusius užmojus apdrausdavo atsargumo priemonėmis
ir lengvinančiomis aplinkybėmis, tardamas, jog išsikeltas uždavinys lietuvių
religijos ir mitologijos rekonstrukcija nėra įmanoma, tegalime šiek tiek
pasiaiškinti panteono sandaros ypatumus, truputį nuvokti apie kai kurių dievų
tarpusavio santykius, dievų genezę ir pan. (Beresnevičius G. Eglė Žalčių
karalienė ir lietuvių teogoninis mitas. Vilnius: Kultūros, filosofijos ir meno
institutas, 2003. P. 8). Lietuvių religija ir mitologija atskleidžia, kaip
tai, kas atrodo neįmanoma, tampa įmanoma.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|