|
<< Atgal
V. BUBNYS AŠTUONIOLIKTASIS
G. PETKEVIČAITĖS-BITĖS PREMIJOS LAUREATAS
Literatūrinių premijų Lietuvoje turime nemažai
ir poetams, ir prozininkams, ir mokslininkams, kritikams. Vieną jų (prozininkams)
1983 m. įsteigė Panevėžio rajono Smilgių kolūkis, kuriam vadovavo Vladas Navikas.
Iniciatoriai šia premija siekė iš laiko užmaršties prikelti įžymią kraštietę
Gabrielę Petkevičaitę-Bitę (18611943), gimusią netoliese esančiame Puziniškių
dvare. Iš tėvo gydytojo, šviesuolio dukra perėmė altruistinę gyvenimo
sampratą maksimaliai įsipareigoti savo tautai, nešti jos žmonėms demokratizmo,
humanizmo idėjas. Kai Gabrielė gimė, dvaro gyvenamasis pastatas dar buvo medinis,
šiaudiniu stogu. O dabartinis, į kurį premijos organizatoriai 1983 m. nuvežė
ekskursijon pirmąjį laureatą Valentiną Zaikauską ir šiemetinį, jau
aštuonioliktąjį Vytautą Bubnį, atrodo visaip kitaip: raudonų plytų dviaukštis,
su mansardomis šoniniuose fasaduose ir balkonu virš centrinio įėjimo. Toks jis pagal
Gabrielės brolio projektą pastatytas XX a. pradžioje . Tai namas-paminklas, menąs
garbingą mūsų praeitį; čia rinkdavosi Povilas Višinskis, Jonas Basanavičius, Petras
Avižonis, Jonas Jablonskis, Žemaitė ir kiti šviesuoliai. Naudodamiesi Naujųjų metų
ar daktaro Jono Petkevičiaus vardinių proga, pažangūs inteligentai svarstydavo
tautinio judėjimo, spaudos atgavimo, liaudies švietimo klausimus, dainuodavo
lietuviškas dainas. Taigi Gabrielė turėjo kuo sekti, iš ko mokytis. Apie jos gyvenimo
kelią, apie kūrybą pasakoja čia esančio muziejaus eksponatai. Jei tikėsime
Panevėžio rajono centrinės bibliotekos direktorės Rūtos Bagdonienės žodžiais, gana
greitai į Puziniškį atvykę ir senieji, ir naujieji šios premijos laureatai šalia
klasikės išvys ir save įrengtoje laureatų galerijoje.
Iš Panevėžio rajono valdžios, iš bibliotekos,
iš Smilgių seniūnijos, iš Smilgių žemės ūkio bendrovės ir iš jos Bitės
bendruomenės atstovų veiksmų ir naujasis laureatas V. Bubnys, ir jį atlydėjusi
Lietuvos rašytojų sąjungos pirmininko pavaduotoja Birutė Jonuškaitė, ir laureato
žmona, rašytoja Elena Kurklietytė, ir šių eilučių autorius susidarė labai
palankią nuomonę apie šį kraštą, apie jo kultūrą. Malonu buvo bendrauti su rajono
meru Povilu Žaguniu, jo pavaduotoju Vytautu Gritėnu, žinomu ramygaliečiu, trijų
Lietuvos Seimo kadencijų nariu Virmantu Velikoniu, su Smilgių seniūne Zita
Dabužinskiene, su bibliotekininku ir lituanistu Edvardu Vaičiumi, kurio pastangomis
šešeriems metams numirusi (nuo 1990-ųjų) Bitės premija 1996 m. vėl buvo
atgaivinta. Klausantis jų samprotavimų apie gyvenimą, apie kultūrą, apimdavo tvirtumo
jausmas. Smilgiečiai turi, sakyčiau, retą dabartinėje Lietuvoje stabilumo garantą
V. Naviką. Įsivaizduokite jis, vadovaudamas Smilgių kolūkiui, prieš 22 metus
spaudė ranką rašytojui V. Zaikauskui, o šių metų gegužės 12 dieną
čiupinėjo V. Bubnį. Tardamas žodį, jis darė užuominą rajono merui dėl
kultūros namų statymo, kadangi, matote, seniūnijos salė per maža, žiūrovai
nebetelpa. Dabar, vadovaudamas Smilgių žemės ūkio bendrovei, V. Navikas sėkmingai
tęsia kartų ir permainų estafetę.
G. Petkevičaitės-Bitės premija V. Bubniui paskirta
už romaną Tas ryto laukimas (pernai išleido Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla). E. Vaičius, atsikirsdamas vienai Panevėžio žurnalistei, paaiškino,
kodėl premija buvo skirta šitam rašytojui komisija romane įžvelgusi aiškias
sąsajas su G. Petkevičaitės-Bitės puoselėtomis tautinėmis idėjomis; autoriui pavyko
meniškai įtaigiai parodyti lietuvių nacionalinio išsivadavimo istoriją nuo
knygnešystės laikų, nuo kražiškių didvyriškumo ginant savo šventovę, savo
tikėjimą, iki pat 1991 m. Sausio 13-osios tragiškų įvykių. Iš komisijos pirmininko
kalbos, taip pat iš aktoriaus Algio Paulavičiaus ditirambų romanui Tas ryto
laukimas buvo galima suprasti, kad manieringi, bet menkaverčiai prozininkų kūriniai
niekada netaps šios garbingos premijos vertinimo komisijos taikiniu. Tai principinga
nuostata, nes šiuolaikines vertybes būtina atsijoti: grūdus į vieną maišą, pelus į
kitą. Priešingu atveju atsiras maišatis ne tik tarp maišų, bet kažkas pradės veltis
ir burnoje, painiotis tarp dantų
A. GUŠČIUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|