|
<< Atgal
In memoriam
VYTAUTO CINAUSKO ATMINIMUI
1930. VI. 62005. VI. 7
Sulaukęs 75-ojo gimtadienio ir jau ruošęsis
jubiliejiniam vakarui, netikėtai mirė Vytautas Aleksandras Cinauskas Tremtinių
grįžimo fondo valdybos pirmininkas, 1996 m. išrinktas į Lietuvos Seimą, už nuopelnus
Lietuvai apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino 5-ojo laipsnio ordinu.
Neatlaikė paskutinio mūšio su kūno negalia, kuri pastaraisiais metais vienaip ar
kitaip save primindavo.
Gimęs Rokiškio apskrities Pandėlio miestelyje,
augęs prie Juodupės, kur tėvai turėjo ūkį, jau su pirmaisiais 1941 m. tremtinių
ešelonais atsidūrė prie Obės Raskazichos gyvenvietėje. Čia žuvo mirė iš bado
du broliukai, su mama liko tik vyriausias Vytautas ir sesutė Dalia. Tėvas, Lietuvos
policijos tarnautojas, iš karto atskirtas, žuvo Kraslage jau tais pačiais 1941 m. Kartu
su mama ir sesute 1946 m. ištrūksta iš nelaisvės, pasiekia Lietuvą, grįžta ir į
lietuvišką mokyklą. Tačiau 1948 m. areštuojamas ir dabar jau nutremiamas į lagerį
Krasnojarsko krašte, ir tik 1956 m. paleistas iš tremties grįžta į Lietuvą. Nuo 1958
m. dirbo Lietuvos geologijos valdybos ekspedicijose gręžimo meistru, darbų
vykdytoju, geologinio gręžimo inžinieriumi. Pirmieji naftos žvalgybos gręžiniai
Virbalio, Šešuvies buvo Vytauto rūpestingų rankų darbas. Bendradarbiai prisimena,
kaip atidžiai žiūrėdavo, kad parenkant gręžinio vietą nepadarytų žalos gamtai,
kad gręžinio aikštelė būtų tvarkinga.
Mėgo skaityti knygas ir artimesniems prisipažindavo
rašąs eilėraščius, tik dar ne tam laikui. Artėjant Lietuvos atgimimui skaitydavome
jo eiles kartu su Bernardo Brazdžionio, Jono Aisčio, kitų tremtinių poetų. 1993 m.
Stasio Lozoraičio rinkimų kampanijos metu su Vytauto sesute aktore Dalia Cinauskaite
teko važinėti po Lietuvą, susitikimuose su žmonėmis skambėjo jos skaitomos Vytauto
eilės. Ne viena ašara pasirodydavo klausančiųjų akyse.
Nutrūko ilgas, sunkus tremtinio-poeto kelias, visas
įprasmintas jo kūryboje, širdimi rašytuose eilėraščiuose. Šių lyg dienoraštis
eilėraščių vaizdiniai ir mintys atkuria ir poeto tėvynės, Lietuvos nueitą kelią
nuo Vaikystės mišių iki testamentu skambančio eilėraščio Kiek dar
gyvensi, tremtiny?.
Vaikystė sutapo su tautos kilimo pradžia ir kartu
grėsmingos ateities nuojauta. Laimingos vaikystės laiką be gailesčio sumindo svetimas
kerzinis batas ir kaip pažadas viską prisiminti ir pasakyti skamba eilėraštis
Tardymas, skirtas Birutei S., pokario metų moksleivei. Prievartos neužgydomas
žaizdas ir praradimus liudija eilėraščiai Partizanų motina, Buvai balta
balta kaip gulbė, Naktis Bijske, Sibirietėms, Pasakyk, kur gimei,
Severina?. Šį žiaurumo, represijų laiką apibendrina sugriauto ir ištuštėjusio
Lietuvos kaimo vaizdas eilėraštyje Vienkiemis. Jau niekas nebeatstatys tokio
vienkiemio ir neprikels sunaikintos kartos žmonių. Tos skriaudos jau jokiais
negrąžinamais milijardais neapskaičiuosi:
Pasakyk, kur gimei, Severina?
Prie Antanašės, Lietuvoj.
Pasakyk, kur žuvai, Severina?
Šiaurėje, tolimoj Kolymoj
Pasakyk, kur gimei, Gediminai?
Šiaurėje, tolimoj Kolymoj.
Pasakyk, kur mirei, Gediminai?
Pravieniškėse, Lietuvoj.
Skaudanti Lietuva, rūpestis dėl jos likimo, dėl
to, kad, būdama laisva, laisva netapo, persmelkia Vytauto eilėraščius, rašytus
atgimusios Lietuvos metais. Ne nuo tankų ir svetimo bato grėsmės dabar tenka gintis,
tas purvinas batas pačių mūsų sielose ir neįmanoma to purvo atsikratyti. Liūdesį
gimdanti tikrovė kartais suskamba rezignacijos ir nusivylimo motyvais, kaip eilėraštyje
Vienatvės nebijau:
Vienatvės nebijau bijau kerštingos
Ir protui nepaklūstančios minios,
Kai žodžių atplaišos kaip sausos rakštys sminga
Į paširdžius ir tvinksi smilkiniuos.
Valdovo nebijau bijau jo vergo,
Pripratinto prie atkišto dubens,
Kuris, pajutęs, kad jo ponas serga,
Kitam valdovui uodegą vizgens.
Ir vieno dar bijau išeisime, uždarę
Paskui save apkaustytas duris,
Nesuprasti, nebylūs, nepadarę
To, ko už mus jau nieks nepadarys.
Už save Vytautas Cinauskas viską padarė
kiek leido jėgos ir kiek neleido darbavosi organizuodamas Tremtinių grįžimo fondo
veiklą, jam vadovaudamas ir kaip Lietuvos Seimo narys rūpindamasis, kad ne tik
sugrįžtų visi, kas pajėgia, bet kad grįžę rastų čia laukiančią Tėvynę.
Stengėsi apgaubti juos globa, kad galėtų gyventi ir mokytis.
Ir guodė eilėmis, savo širdies šiluma.
VYTAUTAS NARBUTAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|