|
<< Atgal
ŠIUOLAIKINĖS EUROPOS
RAŠYTOJOS: LYTIS IR KARTA
Taip vadinosi konferencija, kurią 2005-ųjų
pavasarį surengė Bato (Bath, Jungtinė Karalystė) universiteto Europos studijų ir
šiuolaikinių kalbų fakultetas. Kvietime mokslininkams buvo siūloma apmąstyti
įvairias šiuolaikinių Europos rašytojų problemas. Bato universiteto siūlytos temos
aprėpia pagrindinius šiuolaikinės feministinės kritikos tyrinėjimus. Pravartu būtų
juos prisiminti ir mums:
paveldai, įtakos ir/ar įvairių kartų moterų
rašytojų kontrastai ir konfliktai; feministinis, nefeministinis ar postfeministinis
rašymas;
moterų rašytojų atsakas į socialinius ir
politinius pokyčius;
motinos ir dukros, motinos ir sūnūs;
kaip rašytojos traktuoja/interpretuoja atskiras
temas: laikas, atmintis, seksualumas, motinystė, išsimokslinimas ir asmeninė raida,
moterų draugystė, santykiai su vyrais, vaikais ir šeimos nariais, moterų klausimai,
liga, kančia ir mirtis, moterys ir darbas, moterys ir smurtas, moterys ir karas;
moters (female) kūnas, moterų psichologija
ir dvasingumas;
rasė, etniškumas, imigracija ir emigracija;
kaip moterys vaizduoja vyrus ir vyriškumą;
ryšys tarp literatūros ir jos teorijos atskirose
šalyse;
moterų rašymo žanras ir stilius: autobiografija,
lyrinė poezija, prozos žanrai, ecriture feminine, vaizdinija, mitologija.
Pradėdama konferenciją viena iš organizatorių,
rusų literatūros profesorė Rosalind Marsh, priminė, jog Europos rašytojos kaip
reiškinys išsiveržė į priekį aštuntąjį XX a. dešimtmetį. (Apie moterų prozą
kaip specifinį reiškinį Lietuvoje imta kalbėti ir rašyti bent jau devintojo
dešimtmečio pradžioje, taigi lietuvių literatūra puikiai atspindi šią bendrąją
europinės literatūros tendenciją – nepaisant dažno mūsų pačių įsitikinimo, kad
buvimas Sovietų Sąjungoje būtinai reiškė neįveikiamą kultūrinę izoliaciją.)
Konferencijoje perskaityta 70 pranešimų apie Belgijos, Bosnijos, Hercegovinos, Kanados,
Kroatijos, Čekijos, Anglijos, Prancūzijos, Vokietijos, Italijos, Airijos, Lietuvos,
Suomijos, Vengrijos, Lenkijos, Rusijos, Serbijos, Ispanijos, Švedijos, Šveicarijos,
Ukrainos rašytojas (taip pat ir imigrantes, savo naujosiose tėvynėse rašančias
prancūziškai, vokiškai, angliškai ir itališkai). Akivaizdu, kad šiuolaikinėje
Europoje tautinė tapatybė darosi vis problemiškesnė. Ne tik dėl mišrių santuokų
gausėjimo (rašytoja Michèle Roberts, East Anglia universitete dėstanti kūrybinį
rašymą, iš darbininkų kilusio brito ir vidurinės klasės prancūzės dukra, apie savo
tapatybę teigė mąstydavusi, kai keldavosi per Lamanšą pasisvečiuoti pas senelius.
Atlanto vandenyno viduryje ji imdavusi mąstyti kita kalba ir iš prancūzės tapdavusi
angle arba – atvirkščiai). Šiuo metu rašytoja gyvena ir Prancūzijoje, ir Anglijoje,
nors rašo angliškai. „Grynos“ tapatybės, įskaitant ir tautines, darosi tiesiog
nebemadingos, todėl lietuvių, atrodo, dar laukia rimti mąstymo pokyčiai. Studentai
stengiasi tęsti studijas kitų šalių universitetuose, mokslininkai taip pat vis daugiau
keliauja į stažuotes ar dėstyti, tad jų universiteto nuoroda atskleidžia tik darbo
vietą, bet ne tautybę. (Verta prisiminti, kad viena įtakingiausių dabarties feminizmo
teoretikių Julia Kristeva, iš gimtosios Bulgarijos atvykusi į Paryžių studijuoti ir
čia pasilikusi, laiko save prancūze ir mano, jog šiuolaikiniame pasaulyje tautybė
turėtų būti pasirenkama, o ne nulemta tėvų tautybės.) Kadangi konferenciją rėmė
kelios italų kultūros sklaidos įstaigos (Italų kultūros institutas, Italijos studijų
draugija, Šiuolaikinės Italijos studijų asociacija), daug pranešimų būta apie italų
literatūrą, kurios tyrinėtojos buvo susirinkusios iš JAV, Naujosios Zelandijos,
Australijos ir t. t. Analitikus taip pat vis dažniau traukia nebe „tautinis grynumas“,
bet, priešingai, vadinamosios hibridinės tapatybės, dvikalbiai ar daugiakalbiai
rašytojai, turį daugiau nei vieną tėvynę. Tarp rašytojų, pakviestų kalbėti prie
apskrito stalo, buvo, pavyzdžiui, iš Mauricijaus kilusi prancūzų rašytoja Ananda Devi
(viena iš jos įvardytų problemų: žiniasklaidos pastangos rašytojoms, kilusioms iš
„egzotiškų kraštų“, klijuoti „egzotiškos rašytojos“ etiketę ir tuo grįsti
reklamos kampanijas). O Marie Ndiaye, vienintelė moteris autorė, kurios veikalus stato Commedie
Française, laikoma „tikra prancūzų rašytoja“ (ir pati jaučiasi esanti
prancūzė, nepaisant odos spalvos – užaugusi tik su prancūze motina Prancūzijos
provincijoje, savo tėvą senegalietį ji pirmąkart pamatė būdama paauglė). Ji vengia
viešumos, galbūt ir todėl, kad nebūtų žaidžiama egzotikos korta. Hamutal Bar-Yosef
iš Ben Guriono universiteto (Izraelis) pranešime „Ar jos liovėsi būti europietės?
Rusų emigrantės poetės Izraelyje“ analizavo dar aštuntajame dešimtmetyje
emigravusių iš Sovietų Sąjungos poečių kūrybą. Izraelyje jos ligi šiol rašo
rusiškai, besistebėdamos eilėraščiuose egzotišku peizažu (palmės auga greta
pušų, nors tai užaugusiųjų Izraelyje nestebina) ir kaimynais arabais. „Izraelyje
nėra kultūros“, – būdinga iš Europos į Izraelį atsikėlusių žydų nuostata,
nes kultūra Europos žydams reiškė Vakarų kultūrą, o Izraelyje jie pirmiausia
pamatė „Aziją“. Taip ir neišmokę hebrajiškai, jie tėvynėje gyvena kaip
svetimšaliai imigrantai (Grigorijaus Kanovičiaus „Našlių kelionėse“ aiškiai
juntama panaši nuostata, – Izraelyje rašytojų moterų iš Lietuvos, atrodo,
neturime). Tačiau yra ir pozityvesnių santykio su naująja tėvyne variantų. Giorgia
Alu³ iš Warwicko (Jungtinė Karalystė) universiteto pranešime „Naujų namų
paieškos: Italija šiuolaikinių rašytojų bričių ekspatriančių kūryboje“
kalbėjo apie Italijoje apsigyvenusių autorių patirtis (reikia atsiminti, kad Italija
kaip pastoralinis rojus anglų literatūroje egzistuoja jau keletą šimtmečių, itin
ryškus Italijos kultas anglų romantikų poezijoje). Čia santykis su naująja tėvyne
įvairuoja: nuo žavėjimosi saulėtomis alyvuogių giraitėmis, milžinišku namu su
terasa ir didžiule virtuve, kurioje gimė ir užaugo kelios kartos, iki beviltiškų
pastangų tapti „italėmis mamytėmis“ ir gaminti makaronus.
Svarbiausia konferencijos tema – apsvarstyti „kartų“
klausimus, kurie feministinės kritikos suprantami visai kitaip nei maskulinistinėje
tradicijoje (ją išreiškia įtakinga Haroldo Bloomo teorija, esą literatūros procesas
– smurtinė edipinė kova, kurioje kiekvienas sūnus stengiasi atsisėsti savo
literatūrinio tėvo vieton). Feministinė kritika linkusi remtis matrilinijos sąvoka –
literatūros istorija suvokiama kaip literatūrinė moterų ir dukterų istorija; domimasi
ne konkurencija, varžybomis, bet pabrėžiamas perimamumo, puoselėjimo ryšys. Tai
nereiškia, kad feministinei kritikai literatūros istorija atrodo kaip taikaus sambūvio
idilė, bet akcentai dėliojami kiek kitaip: tai, kad viena rašytoja savo kūryboje
transformuoja kitos palikimą, reiškia ne originalumo stoką, bet priešingai –
pirmtakės įvertinimą, pervertinimą ir pan.
Kitas konferencijos tikslas – palyginti įvairių
Europos šalių moterų literatūras ir jų recepciją atitinkamose visuomenėse.
Diskusijose išryškėjo, kad Rusijoje, galbūt ir kitose postsovietinėse šalyse,
feminizmas suvokiamas kiek kitaip. Feminizmą kai kurios rusės suvokia kaip laisvę būti
„tikra moterimi“ – tai yra vyro priešingybe ir jo geismo objektu. Šioje pasaulio
dalyje (jai savo mentalitetu priklauso ir Lietuva, nepaisant naujo – ES narės –
statuso) nėra kritinės moteriškumo sąvokos refleksijos, kuri yra svarbiausias
pastarųjų dvidešimties metų feminizmo pasiekimas. Be to, postsovietinėse visuomenėse
vyraujantys diskursai yra patriarchaliniai ir moterų literatūra – ir apskritai veikla
– vertinama kaip prastesnė, antrinės svarbos. Prie apskrito stalo rašytojos iš
Italijos (Silvana La Spina), Prancūzijos/Mauricijaus (Ananda Devi) Rusijos/Austrijos
(Natalija Malachovskaja), Anglijos (Michčle Roberts) ir Ispanijos (Laura Freixas)
sutartinai sakė jaučiančios didžiulę spaudos, vyrų kritikų ir skaitytojų
diskriminaciją. Jų literatūra nėra laikoma „universalia“, manoma, kad ji skirta
tik moterims arba/ir yra komercinė. Ispanų rašytoja L. Freixas teigė: jei vyras
kritikas rašo teigiamą atsiliepimą apie moters parašytą romaną, jis nemini, kad
autorė yra moteris, bet jei rašo neigiamai – būtinai pabrėžia jos lytį ir dažnai
tuo aiškina prastą kūrinio kokybę. Pažymėta, kad kai kurios feminizmo mąstymo
matricos Vakaruose jau nėra tokios aktualios, pvz., vadinamoji „archealogija“ –
užmirštų moterų autorių atradimas iš naujo ir jų kūrybos įtraukimas į
literatūros kanoną; pakito motinų ir dukterų santykiai (šiuo metu Vakarų moterų
literatūroje ryškūs neigiami tų santykių pavyzdžiai bei negatyvūs motinystės
išgyvenimų aprašymai). Matyti, kad kinta tradicinių moterų literatūros įvaizdžių
reikšmės. Vienas iš tradiciškai moteriškų įvaizdžių yra namai. Prieš porą
šimtmečių visas gyvenimas moterų literatūroje klostėsi namuose, vėliau, ypač XX
a., prieš namus imta maištauti, suvokiant juos kaip ribotų galimybių, suvaržytos
laisvės simbolį (domestikuota moteris, „namų angelas“, prieš kurį protestavo
Virginia Woolf). Atrodo, kad naujausioje moterų literatūroje namai vėl atrandami kaip
moters privati erdvė, jos kuriamos tapatybės dalis. Suprantama, šiuolaikinė moteris
nebėra juose uždaryta, namus ji renkasi bei kuriasi pati ir turi teisę būti juose
tiek, kiek nori (Rita Wilson, Monash universitetas, Melburnas, pranešimas „Vieta,
vieta, vieta: Namų topas Giulianos Morandini ir Francescos Sanvitale kūryboje“).
Aktuali tampa vyro ir tėvo problema. Neabejotina,
jog vakarietės imasi daug drastiškesnių temų nei mūsų rašytojos: incestas ir jo
padariniai, išprievartavimai ir panaši skausminga moterų patirtis. Iš 70 pranešimų
vos 4 buvo skirti poezijai, visi kiti prozai, rečiau – dramai, rašytojų
gyvenimiškiems likimams. Priežastis gerai nusakė Alexandra Smith (Canterbury
universitetas, Christchurch, Naujoji Zelandija; nesena išeivė iš Sankt Peterburgo),
analizavusi Annos Achmatovos ir Marinos Cvetajevos tradiciją rusių literatūroje.
Rusijoje poezija per pastaruosius du šimtus metų buvusi reikšmingesnė nei kur nors
kitur, „poetas“ ten – garbingas terminas (todėl ir Puškinas – „poetas“, o ne
„rašytojas“).
Klausantis pranešimų susidarė įspūdis, kad
Lietuvos visuomenei (ir literatūrai) labiau tinka tai, ką apie Rusijos moterų
situaciją kalba slavistės(-ai), o ne vakarietės(-čiai) apie savąsias visuomenes ir
literatūras. Pavyzdžiui, teiginiai, nuskambėję diskusijose apie rašytojas motiną ir
dukrą Jekateriną ir Niną Sadur (Erin Collopy, Teksaso technikos universitetas, JAV),
jog Rusijoje alkoholizmas susijęs su menininko savimone, kad rusų kultūroje močiutė
svarbesnė už motiną (sovietinėje visuomenėje motinos neturėjo galimybių pačios
auginti savo vaikų, tad ankstyvuoju raidos laikotarpiu į vaikų sąmonę paprastai
įsirėždavo močiutė), ir t. t. Tai būdinga ir lietuvių visuomenei, kad ir kaip
nenorėtume to pripažinti. Atrodo, kad moterų rašytojų daugėjimas keičia ne tik
lietuvių literatūros panoramą, bet ir patį rašytojo vaizdinį: pavyzdžiui, vis
mažiau girdėti „profesionalių kankinių“ kalbų, kurių buvo apstu devintojo
dešimtmečio lietuvių rašytojų pokalbiuose „apie gyvenimą ir kūrybą“,
alkoholikus keičia darboholikės (tokia save laiko J. Ivanauskaitė), rašoma ne „kai
ateina įkvėpimas“, o kai leidėjas sumoka avansą ir pan.
Skaityti pranešimus šioje konferencijoje, kaip
paaiškėjo, susigundėme trise, nors nepriklausomai viena nuo kitos: Audinga
Peluritytė-Tikuišienė iš VU Lietuvių literatūros katedros (pranešimas „Keturi
sąmoningumo tipai šiuolaikinėje lietuvių moterų poezijoje“), VU Visuotinės
literatūros katedros doktorantė, tuo metu stažavusi Kembridžo universitete (laimėjusi
UNESCO stipendiją), Eglė Kačkutė (pranešimas „Savastis ir „buvimas su kitu“
šiuolaikinių prancūzių kūryboje“) ir Solveiga Daugirdaitė iš Lietuvių
literatūros ir tautosakos instituto (pranešimas „Keliaujanti moteris lietuvių
literatūroje“). Iki kelionės jokios finansinės paramos nesulaukėme, ar išvis
sulauksime, ligi šiol neaišku. Viena vertus, Lietuvoje mokslo biurokratai mokslininkus
vertina pagal jų publikacijas užsienyje (lituanistams toks reikalavimas –
absurdiškas), bet, kita vertus, sistemos, finansuojančios mokslininkų bendravimą
(publikacijos atsiranda paprastai kaip konferencijų rezultatas), nėra. Kaip tik dėl
orientacijos į užsienį Lietuvoje mokslininkų humanitarų balsas gana menkai girdimas.
Batas – kurortinis miestas, kuriame trykšta dar
romėnų mėgtos karštosios versmės. Dabar tai muziejus, kuriame eksponuojami romėnų
termų fragmentai. Kitas puikus muziejus – drabužių, saugantis autentiškus drabužius
nuo XVII a. Penkerius metus Bate gyveno romanistė Jane Austen, tad drabužių muziejuje
veikė ir dar viena pagal jos romanus sukurtų filmų kostiumų paroda.
S. DAUGIRDAITĖ, E. KAČKUTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|