|
<< Atgal
Pakeista tikrovė
Tikrovė dabar apsikeitė su poetine
ir tapo dar netikresnė, nebūtinesnė.
K.
Platelis. Progresas (p. 139) |
Poezija yra pavasaris, o pavasaris yra
poezija tokios euforiškos nuotaikos sklando tiesiog ore, įvairių šalių
eiliuotojams susirinkus į kasmetinę žodžio išaukštinimo šventę. Vilniuje ir visoje
Lietuvoje jau 41-asis poezijos pavasaris. Nežinia, kuris žodis labiau svaigina poezija
ar pavasaris, bet jie abu kažkaip esmingai susiję. Atrodo, be vieno nebūtų
kito. Poezija šiuo laiku įgyja ypatingos gaivios jėgos, ji tarytum sutampa su
gamtos ritmais bei archetipais, nes jos visų laukiamas kasmetinis proveržis yra ir
cikliškas, ir stichiškas kaip ir visa tai, kas vyksta gyvybės pasaulyje. Tarytum
kokia gamtos jėga eiliuotas žodis išjudina žmones, sutraukia juos į būrius ir
susieja sunkiai nusakomais emociniais dvasiniais ryšiais. Poezija yra gaji,
atsinaujinanti it gyvatė, o jos renginiai šiuo metu primena misterijas juose yra
kažkas džiugaus ir tikrai šventiško. Nes šventėje išsiskleidžia šventumas
gyvybės ir gyvenimo intensyviausia patirtis, kuri vienija žmones, jų egzistencijai
nurodo aukštą tikslą, o pasauliui suteikia ypatingos prasmės. Šventė padeda mums
gyventi, stiprina mūsų gyvybę, kuri vienu metu yra ir dvasios, ir gamtos stebuklas.
Šių abiejų galių susiliejimas pavasario metu sukuria sakralaus įvykio įspūdį ir
kreipia mintį į Vytauto Mačernio misterijas:
Anoj pavasario laukų ir žemės laiminimo šventėj
Džiaugsminga nuotaika užliejo mano protėvių namus.
Atėjus vakarui, pro langus pasipylė smagios šviesos,
Ir pasigirdo juokas įstabus,Nes tolimųjų vakarų, šaltosios šiaurės
gentys, susirinkę
į senolių namą,
Vėl prakalbėjo išdidžia tėvų tarme,
Ir jų gražuolės moterys, grakščiai palenkę galvas,
Šypsojos vėl slaptinga šypsena. |
Taigi šis žmones surenkantis įvykis yra
ir džiaugsminga misterija, ir kultūros tradicija, ir protėvių pagerbimas, ir ypatinga
kalba, ir gražuolės moterys (koks ten Poezijos pavasaris be jų!), ir pagaliau įstabūs
vakarai ar net ištisos naktys... Visi rašiusieji apie poezijos pavasarius savo mintį
suka kaip tik apie tuos euforiškus vakarus ir švytinčius veidus. Nelaimingi, kurie
visame tame nedalyvauja. Nepatyrę poezijos šventumo yra tiesiog profanai...
Poezijos pavasario šventėje magiško žodžio
žyniai pasitikrina savo tapatybę, įsitikina savo triūso kultūrine reikšme, ir
dingsta visos abejonės dėl poreikio rašyti tuos jausmingus, ritmiškus ar net rimuotus
tekstus. Žodžio ritmais šie žyniai rimuoja vidinio bei išorinio gyvenimo chaosą,
paversdami jį dvasios kosmosu. Poezijai būtina juslinio chaoso žaliava ir energija. Tai
tam tikras antropomorfinis tikrovės keitimo būdas, matyt, susijęs su seniausiais
ritualiniais poreikiais, animistine vaizduote, magiškosios valios ekspansija, šventumo
priepuoliais ir giliausiais sąmonės, pasąmonės bei nesąmonių klodais. Iš ten skamba
visa tai, kas mus jaudina, nes primena mus pačius. Iš ten ir šventės poreikis.
Taigi net tikrovė darosi netikresnė, nors
renginių plakate popierinė poezijos gėlytė šalia gyvų žibučių atrodo
apgailėtinai. Bet ji atsigauna perskaityta ir išgirsta, ji nušvinta mūsų sąmonėje
kaip mūsų buvimo prasmės patvirtinimas. Todėl ji brangi ir nuostabi. Be to, niekada
nenuvysta. Perskaitoma nuolat atgaivina, perduoda skaitančiajam ją išauginusio žmogaus
jausmą, net tada, kai paties poeto seniai nebėra.
Poezijos pavasario renginiai, kaip cikliškas
dvasios ir gamtos reiškinys, išryškina permainas, atskleidžia naujus talentus,
nušviečia naujus vardus. Atrodo, jog tai kažkoks judėjimas į priekį. Bet
pažvelgus į poetinių tekstų visumą šis judėjimas gali būti įsivaizduojamas ir
kaip slinktis atgal. Poezija nemirtinga, bet poetai yra žmonės, jie kinta ir sensta.
O kartu su jais sensta, raukšlėjasi ir traukiasi jų poezija. Ji darosi blyški,
inertiška, kūrybinį savitumą keičia etinis kategoriškumas, visuomeninės nuostatos,
pilietiškumas ir visa kita. Taip kūrybinis šventumas netenka gyvybės ir lieka tiesiog
šventumu. Tokių grynų šventųjų bijo net artimieji, ką jau kalbėti apie
tolimuosius. Tolimiesiems visi rimti poetai yra mirę, o jei koks iš jų netikėtai
sutinkamas gyvas, jis sukelia begalinę nuostabą, tarytum dėl savo poetinių nuopelnų
jau neturėtų teisės gyventi kartu su visais normaliais žmonėmis.
Taigi chaosas vėsta, įsigali rimtis, inercija ir
idėjinis gyvenimo aiškumas. Iš inercijos kuriamas eilėraštis būna teisingas,
protingas, idėjiškas, ir tai jo vertės argumentas. Šilumos kartais jam dar teikia
skundo intonacijos. Vis tiek tas eilėraštis rašomas, nes tai įpročio jėga, ir nėra
kur trauktis. Vienas kitas poetas išlieka gyvybingas visą kūrybinį gyvenimą, bet tai
stulbinamos išimtys, kažkoks gamtos dėsnių pažeidimas.
Poezija atrodo kaip vandenynas, kur bangos viena po
kitos artėja į krantą, į savo neišvengiamą pabaigą. Kranto riba visų bangos
galimybių pabaiga. Krante stovi laukiantieji ir stebi, vertina šį begalinį judėjimą,
nesuvokdami, kad jame iš esmės nebūna nieko naujo. Tie patys pavidalai, purslai,
skundai.
Baigianti savo kelionę seniausioji banga yra
arčiausiai stovinčiųjų ant kranto, ji geriausiai matoma. Jos kelionės pabaigą
išduoda nuovargis ir liūdesys, bejėgiškumas ir, žinoma, skundas. Ji pilna nuoskaudų,
neteisybės jausmo, išvirstančio moralizavimu arba kreipimusi į aukščiausius etinius
ir tautinius idealus. Palaikyti šias galutines reikšmės atramas turi sudievinti
protėviai, kurių vėlės prišaukiamos kaip kokios visiems privalomos šventenybės
(šiemet ryškiausiai nušvito P. Širvys tartum koks mitologinis Lietuvos poetų
tėvas). Moralizuojanti patetika kaltina komercinį pasaulį, reklamos blizgesį ir jos
skurdą. Be abejo, liūdna, kai aplink mus yra tiek daug tuščių dalykų, įžūliai
badančių akis, bet visiškai nesusijusių su poezija. Visų tų tuštybių neturėtų
būti. Primityvių poreikių žmogus neturi teisės egzistuoti, kužda poetinė nuojauta,
tai kažkokia šėtono išmonė.
Vidurinė poezijos banga įniršis, energija,
nepasitenkinimas. Ji turi būti kategoriška ir stipri, kad gerai matytųsi iš tolo, kad
būtų ryškesnė už tą prie kranto, jau lūžtančią ir senkančią. Ir turi
skubėti, nes iš paskos ateina nauja, jauniausia poezijos banga dar gerai
neįžvelgiama, bet laisva, linksma, patenkinta savimi. Jai ši kūrybinė kelionė
dar tik žaidimas, saviraiška, eksperimentas, jai dar viskas prieš akis. Kūrybos
jaudulys kyla iš gyvenimo aistros, todėl bet koks žodis atrodo savaime gražus. Ir
jokios atsakomybės, jokių ten autoritetų.
Keistas ir kiek fatališkas tas poezijos vandenynas:
bangos ateina ir praeina, o bangavimas lieka. Tokia individo lemtis, o jo nesuvokiamas
santykis su pasauliu kaip visuma sukelia metafizines jausenas. Kuriančioji sąmonė
susitapatina tai su gamta, tai su transcendencija, tai atranda aukščiausią buvimo
prasmę, tai visišką beprasmybę. Nesu ribojamas aplinkybių, budistinės
išminties paguoda, bet čia pat sakoma: taip, tuštuma tik ir beprasmiškumas
(Vytautas P. Bložė). Beprasmiškumo ir tuštumos pojūtis verčia glaustis prie žemės,
trupiniais prisivilioti bent kokių nors paukštelių, kad nebūtų taip nyku. Tikriausi
šiame pasaulyje darosi pelės ir kurmiai. Iš jų egzistencijos kyla ir esminės etinės
problemos.
Kartais kūrybinei savimonei sustiprinti reikia
ryžtingai griebtis kūno, ir drąsiausiai tai daro susišaukia ir apsinuogina
moterys. Antai, rašytoja rašo kompiuteriu (aišku, kad visokį pretenzingą
niekalą), bet daug autentiškesnis kūrybos atvejis yra, kai moteris rašo kūnu: rašo
visais savo organais, buitimi, vargais ir t. t., išrašydama tikrą gyvenimą. Kuo
daugiau moters, tuo jos kūryba yra stipresnė ir tikresnė. O pati aukščiausia kūrybos
apraiška yra gimdymo galia. Šis natūralistinis fiziologinis argumentas, tapdamas
absoliučiu etiniu kriterijumi, sviedžia kūrėją į aukščiausios vertės rangą, jei
toji pasižymi visomis minėtomis kvalifikacijomis.
Tikrovę būtina nuolat keisti, kitaip ji išnyks.
Arba išnyksime patys.
Poezijos pavasario renginių
maratonas prasidėjo gegužės 15 d. VU Botanikos sode. Jame dalyvavo poetai E. Ališanka,
A. Baltakis, H. A. Čigriejus, J. Ivanauskaitė, A. A. Jonynas, E. Juodvalkė, A.
Marčėnas, B. Marcinkevičiūtė, D. Petrošius, R. Stankevičius, A. Šimkus, D.
Zelčiūtė. Kitą dieną Vagos Knygų namuose įvyko almanacho Poezijos
pavasaris' 2005 sutiktuvės. Renginyje dalyvavo almanacho redaktorė J. Riškutė,
sudarytojai V. Kukulas, L. Masytė, autoriai. Vėliau Poezijos pavasario renginiai
pasklido po visą Lietuvą ir net už jos ribų (lietuviškose salose Lenkijoje).
Gegužės 24 d. Rašytojų klube įvyko moksleivių kūrybos skaitymai, kuriuose dalyvavo
net keturiasdešimt devyni jaunieji autoriai iš visos Lietuvos. A. Baltakio vardinė
premija atiteko dešimtokei iš Panevėžio Eglei Ščiukaitei. Pirmoji vieta buvo skirta
Tomui Peruliui (Panevėžio Žemynos vidurinė mokykla), antroji Sigitai
Tamošauskaitei (Mažeikių Merkelio Račkausko gimnazija), trečioji Eglei Čepaitei
(Šeduvos vidurinė mokykla), ketvirtoji Loretai Bendorytei (Švenčionėlių
vidurinė mokykla), penktoji Daivai Žukauskaitei (Punsko Kovo 11-osios I lietuvių
licėjus). Gegužės 25 d. vakare nepriklausomoje Užupio respublikoje įsikūrusioje
kavinėje vyko skaitymo vakaras Pažintys. Jame savo poeziją skaitė D. Razauskas,
Poezijos pavasario viešnia iš Anglijos Menna Elfyn, pristačiusi savo dvikalbės
poezijos knygą Vualiuotas bučinys, J. Jackevičius, R. Stankevičius, K. Sh. Keys,
poetė iš JAV Julie Kane, prieš kelerius metus dėsčiusi Vilniaus pedagoginiame
universitete, poetas iš Nyderlandų Willemas van Toornas ir kt. Renginį vedė A. A.
Jonynas, L. Jakimavičius ir L. Masytė. Poezijos pavasariui skirtos konferencijos tema
Kaip gyvenimo tekstas tampa poezija. Kaip ir pernai, ji vyko iškilmingoje
aplinkoje Lietuvos Respublikos Seimo Konstitucijos salėje gegužės 26 d. Pranešimus
skaitė R. Dragenytė, D. Zelčiūtė, Germainas Droogenbroodtas (Belgija), J. Kane, Taja
Kromberger (Slovėnija), Janas Volkeris Röhnertas (Vokietija). Renginį vedė R.
Tamošaitis.
Svarbiausias renginys Poezijos pavasario
laureato vainikavimas literatūros vakare Kaune, Maironio lietuvių literatūros muziejaus
kiemelyje. Svarus ąžuolo lapų vainikas šiemet teko poetei iš Kauno Daivai
Čepauskaitei už eilėraščių rinkinį nereikia tikriausiai būtina (2004).
Gegužės 29 d. VU Sarbievijaus kiemelyje
įvyko šventės kulminacija Poezijos pavasario baigiamasis vakaras, kurį vedė Laura
Sintija Černiauskaitė ir Valdas Gedgaudas. Vakarą savo eilėraščiais pradėjo 41-ojo
Poezijos pavasario laureatė D. Čepauskaitė. Vėliau savo kūrybą skaitė poetai iš
Lietuvos ir užsienio: E. Karnauskaitė, L. Gutauskas, Aarne Puu (Estija), V.
Šoblinskaitė, J. Kane, Marekas Wawrzkiewiczius (Lenkija), A. Baltakis, M. Elfyn, J.
Juškaitis, G. Droogenbroodtas, jauniausias renginio skaitovas, dešimtos klasės mokinys
iš Panevėžio Tomas Petrulis, J. Ivanauskaitė, vyriausias poezijos debiutantas M.
Sluckis, Sergejus Gandlevskis (Rusija), W. van Toornas, A. Marčėnas, Lam Quang My
(Vietnamas; jo eilėraščius, išverstus į lietuvių kalbą, įspūdingai sugiedojo
muzikantas ir dainininkas Remigijus Audiejaitis), J. V. Röhnertas (Vokietija), A.
Šimkus, H. A. Čigriejus, D. Petrošius. Aktorius L. Noreika perskaitė M. Martinaičio
eilėraščių, o skaitymus užbaigė poetas K. Platelis.
REGIMANTAS TAMOŠAITIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|