|
<< Atgal
RIMANTAS ČERNIAUSKAS
Pikantiškoji Lietuva
Gėlės miršta, jos numiršta, o aš ne, lengvai
rimavo jaunasis Bernardas Brazdžionis. Ir, atrodo, buvo teisus, kaip kiekvienas
išminčius provincijoje. Gyvenimas smagus, nes greitai baigiasi. Nespėji net
mirktelėti, sugalvoti ką nors protingo, sutverti ką nors nepaprasto ar įsiamžinti
kokioje Gineso rekordų knygoje. Bet vilniečiai to nesupras, jie reikšmingiausi pasaulio
žmonės, susirūpinę tautos reikalais ir gerove, galvoja ir sprendžia už mus visus,
žino net, kada asfaltuoti gatvę Balbieriškyje ar išvežti iš kiemo šiukšlių
konteinerį. O provincijos žmonės žaidžia užsišaldo lede, pina ilgiausią
virvę, rengia samanės lakimo varžybas arba burlentėmis ruošiasi plaukti per Baltiją.
Rekordų vaikosi ne tik sportininkai, ūkininkai ar kiti fiziniai asmenys, muša rekordus
ir Klaipėdos valstybinis jūros uostas, kur prie keleivių terminalo krantinės
švartuojasi vienas už kitą didesni laivai.
Bene pats didžiausias buvo Havajų vėliava
pasipuošęs amerikiečių laineris Constellation, kuris savo deniuose atplukdė
beveik du tūkstančius keleivių, neskaitant tūkstantinės laivo įgulos ir
aptarnaujančio personalo. Devyniolikos aukštų namo didumo, 294 metrų ilgio laivas
(didesnis už legendinį Titaniką) traukė visų miestelėnų akis. Garbė Dievui,
keleivių terminalo krantinė jau neužgriozdinta aukštomis tvoromis, ir minios žioplių
galėjo ne tik skaičiuoti laivo iliuminatorius, bet ir stebėti, kaip trapais leidžiasi
marga ir puošni turistų minia. Klaipėdiečiai juos pasitiko trankia dūdų orkestro
muzika, Kepurine ir kitais tautiniais šokiais... Turistai šypsojosi, priėmimas
patiko, o labiausiai juos stebino drėgnam, žvarbiam vėjyje besisukančios plonais
drabužiais apsivilkusios mūsų šokėjos. Bet nieko, lietuvaitės užgrūdintos. Jeigu
reikia, sušoks ir ant sniego, kol turistai trypia kojomis, kalena dirbtiniais dantimis ir
bando šypsotis reporteriams.
Ir vis tiek man jų gaila, droviai į
televizijos kamerą sako viena senutė.
Operatorius gūžteli pečiais ir tikriausiai galvoja
kvaila boba, jos už pinigą šoka. Nesušals...
Lietuva tampa patrauklia jūrine valstybe. Turime
savo Jūros muziejų-akvariumą, Jūros šventę, Valstybinį jūros uostą ir garsiausią
pasaulyje Švyturio alų. Menka smulkmena, kad neturime savo laivyno, baltarusiai
taip pat neturi. Ir mongolai neturi, ir net šveicarai turtingiausia pasaulio šalis.
Ir, ko gero, jie gali tik pasvajoti apie savo
marinistinę literatūrą. O mes turime Joną Kantautą, Oną
Dovidavičiūtę-Pučenią, Aloyzą Každailį ir Vytautą P. Bložę. Per Poezijos
pavasario šventę, kuri jau trečią kartą vyko paieškos ir gelbėjimo laive
Šakiai, Vytautas P. Bložė pelnė Lietuvos kapitonų klubo prizą už savo seną
daina tapusį eilėraštį Senas jūrininkas, nes daugiau kandidatų į marinistus
ant katerio denio neatsirado. Negi duosi marinistinį prizą Ričardui Šileikai, kuris
skaitė eilėraštį (o gal ataskaitą žmonai?), kaip gimtinėje su pusbroliu gėrė
alų? Ir paskambino jam į mobilųjį prozininkas Algis Kuklys, visai ne marinistas, nors
gyvena prie jūros. Alus, kuriuo pusbrolis jį vaišino, taip pat ne Švyturio, o
kažkoks aukštaičių darytas...
Prabėgs metai, vėl nutiks Poezijos pavasaris ir
poetai vėl susirinks Šakių laive. Kam tada atiteks Lietuvos kapitonų klubo
prizas?
Sovietų laikais būdavo paprasčiau marinistus
augindavo kaip ruonius ar jūros vėplius. Tam reikalui sukimšdavo rašytojus į
žvejybos laivus ir paleisdavo pusei metų šlifuoti tralerio denį po plačiausias
pasaulio jūras. Tokios jūreivio dalios paragavo Romas Sadauskas, Rimantas Šavelis,
Antanas Drilinga, Feliksas Jokubauskas... Tik kur šiandien pradingo marinistinė jų
literatūra, naujos knygos ir patirtis? O gal jos nė nebuvo? Kokią patirtį įgysi per
pusę metų nieko rimto nedirbdamas, tik stebėdamas įgulos darbą? Tos kelionės į
jūrą daugeliui rašytojų tebuvo nuotykis, noras pasiblaškyti po užsienio uostus,
naujos pažintys, įspūdžiai, gal kažkiek gilesni nei kruizinio laivo keleivių. Ne
gyvenimas, ne lemtis. Lietuvis nuo seno į jūrą žiūri įtariai, su nepaaiškinama
baime ir pagarba. Tolimesnėms kelionėms jis geriau pasikinko arklį, o ne laivo bures ar
variklį. Nieko keisto, kad iki šiol neturime tikros, praktikoje ir literatūroje
vartojamos jūrinės terminijos. Žodynas, tiesa, jau išspausdintas, bet jį daugiau
varto kalbininkai nei jūros žmonės. Be to, senam jūros vilkui tik šypseną kelia
bandymai svarbias, dar piratų laikus menančias laivo dalis trapą, kubriką, denį
ar triumą keisti lietuviškomis kopėčiomis, miegamuoju, grindimis arba sandėliu...
Taip iš laivo padaromas fermerio tvartas ar miesčionio sodyba, kuri net mintyse neina į
jūrą, o plaukioja, kaip koks lentgalis, lapas ar š... gabalas. Paminėjau populiarias,
labiau žinomas laivo dalis, o ką kalbėti apie specifinius įrenginius ar detales,
tokias kaip lėjeris, krancas, forštvenis ar knechtas, kurie skirti konkrečioms
operacijoms ir darbams laivuose. Bandymai juos vadinti lietuviškais terminais reikalauja
daug išradingumo ir kūrybinių pastangų. Su tokia užduotimi susidūriau ir aš,
versdamas gero rusų rašytojo marinisto Olego Gluškino apsakymų rinkinį Laiškas
Dievui. Panašios savo tematika ir gelme knygos lietuviai, deja, dar neparašė. Ir,
atrodo, greitai neparašys, nes neliko ir to mažyčio tautinio laivyno, kuris tarnaudavo
jūriniu poligonu mūsų plunksnos meistrams. Nebent atsiras jaunas talentas iš
jūreivių, šturmanų ar kapitonų, kuris turės noro ir kūrybinių ambicijų aprašyti
savo dalią ir nuotykius, žvelgdamas į krantą iš jūros, o ne atbulai, kaip daugelis
mūsų garsių rašytojų.
Galvoju apie jauną, dar nežinomą talentą, nes
senųjų jūros vilkų jau nebėra, jie varu išvaryti į krantą ir, neturėdami kitos
profesijos, trinasi Žvejybos uosto rajono (taip vadinasi senoji Klaipėdos miesto dalis)
kiemuose ir tarpuvartėse, renka butelius, metalo laužą ar rausiasi po šiukšlių
konteinerius. Tarp jų matau ir buvusį garsų Klaipėdos žurnalistą. O vienas
eksmarinistas, kai susėdom pasikalbėti tamsiam kavinės kampe ir susivertėm po
stikliuką baltos, pasigyrė šventęs draugo gimtadienį, valgęs kotletą, dešrą,
bananus, sulesiotus iš atmatų, ir jam buvę skanu. Jis reikšmingai nurijo seilę ir
pridūrė beveik šviežia...
Po tų žodžių praėjo menkiausias noras sėdėti
su juo prie stikliuko. Juo labiau skaityti jo straipsnius ar eilėraščius. Kūryba iš
atmatų? Žmogus gali prarasti butą, šeimą, tarnybą, sveikatą, bet kada jis praranda
savigarbą, jau niekas jam nepadės. Tokių piliečių mes nerasime didingose valdininkų
ataskaitose, į kriminalines suvestines jie įrašomi tarp asmenų be tapatybės arba tarp
neatpažintų lavonų. Dvokiantys, murzini, su kuprine ant peties ir dviem krepšiais
rankose jie būriais klajoja nuo vieno konteinerio prie kito kaip palaidi šunys,
žiurkės ar lapės Londone. Mūsų valdžia jų nemato ir nenori matyti, bet juos pastebi
margaspalvė kruizinio laivo turistų minia, kai, praėjusi Aukštosios gatve, sustoja
prie senojo miesto pašto ir iš tolo užuodžia, pamato konteinerių žmones skverelyje
prieš seimūno Vytauto Čepo langus. Ir tada garsiai suzirzia filmavimo kameros,
fiksuodamos dar vieną pikantišką Lietuvos gyvenimo detalę.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|