|
<< Atgal
AUDINGA PELURITYTĖ
Kelionė į amžinąjį pavasarį
Kornelijus Platelis. PALIMPSESTAI.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 116 p.
Kornelijaus Platelio knygoje Palimpsestai
apie pavasarį, kurio vaizdiniai yra pati lietuvių poezijos šerdis, kalbama kaip apie
vieną esmingiausių žmogaus patirties dalykų, labai paslaptingų, fatališkų:
Rūmų gyventojai žvelgia per petį pašaipiai / mažai kuo čia betikima. Bet
pavasario / frontas platus it balandy griūva ledo tvirtovės, / aiži ir trupa
statulų marmuras, / vis arčiau atšuoliuoja negeros žinios (eil. Pavasaris vidury
rudens). Iš pirmo žvilgsnio nieko bendro šitoks pavasaris neturi su lietuvių
dainių sukurtais provaizdžiais Maironio Pavasario balsais ar Kazio Binkio
Šimtu pavasarių. Nei jis pakilus, nei džiaugsmingas, o dvelkiantis požemių
tamsa. Ir pats autorius, kurio atvaizdą skaitytojai pamato atvertę knygelę, atrodo kaip
išvarytas iš tėvynės į literatūros konferenciją ar į knygų mugę prašyti paramos
literatūros savaitraščiui (palyginkime su Maironio ar K. Binkio fotografijomis:
pirmasis kalnų ir parkų fone, visada susimąstęs, o antrasis laisva ir
vėjavaikiška povyza Europos didmiesčių aikštėse, atlošta galva, rankos kišenėse).
Šiuolaikinio poeto veide nuovargis, o už nugaros, ant autobuso sienos angliški
užrašai: Lithuania, LT ir man. Gal pastarojo žodžio būta ir ilgesnio,
bet jo santrauka, bent jau knygos Palimpsestai fone, įgyja lyg ir gilesnę
reikšmę, kuri neturėtų būti skaitoma kaip nors familiariai. O ta kelionė, apie
kurią nesunkiai galima numanyti, parvykusiam arba atvykusiam autoriui neteikia didelio
džiaugsmo, tik pareigų naštą. Kitaip kitados lietuvių klasikai keliaudavo į Vakarus,
ir, beje, dažniausiai pavasariais: džiugiu veidu, ištroškę įspūdžių!
Turiu įprotį skaityti knygas nuo antros pusės
nuo turinio, nuo pabaigos, todėl iškart nudžiungu ant trečiojo ir ketvirtojo knygos
viršelių radusi dar porą, beveik identiškų atvaizdėlių: barzdos kuokštu savo
nuogybę kiek prisidengęs Panas, grojantis dviguba fleita. Mitinė vyriška būtybė,
pilna chtoniškų gamtos galių ir prigimtinio troškimo muzikuoti. Ir knygos autorius,
regis, kur kas mieliau tapatinasi su šituo Panu nei su savo paties paveikslu, nes virš
mitinio Pano galvos ketvirtame viršelyje puikuojasi ryški aureolė, virš jos
autoriaus parašas. Todėl ir knygos tekstą kur kas patogiau suvokti, lyg parašytą ne
paties K. Platelio, santūriai žvelgiančio į skaitytoją, bet šitos nevaržomos
mitinės būtybės, su kuria savo kūrybine esme autorius tapatinasi. Žvelgiant iš
tokios mitinės perspektyvos nublanksta visi nereikšmingi kontekstai, lieka tik Lithuania
(Lietuva), man (vyras) ir užburiantis pavasario jausmas, tarsi Pano muzikos fonas,
tarsi pats jos turinys. Kaip ir Panas, pavasaris K. Platelio poezijoje yra mitinio,
archetipinio lygmens vaizdinys, todėl nepraeinantis, nesusidėvintis, nesenstantis.
Susidėvi nebent to archetipinio pavasario jausmas žmogaus kūne, eikvojančiame ir
eikvojamame šio gaivalo. Tik Panas visur ir visada nevaržomai dalijasi savo muzika ir
gyvybės sėklomis, nes archetipų pasaulyje galioja amžina pavasario šventė. Ši
šventė K. Platelio poezijoje, rašomoje XXI amžiuje, yra įgijusi kartojimosi ir
dvelkia nuobodžiu, ir nežinia, ar pasaulis yra paveldėjęs meilės ir mirties
mechaniką iš išsisėmusių mitų, ar mitai atkartoja dievų ir herojų
nebepasigendantį pasaulį: Mes žinom iš mitologijos / kad Korė jau keletas
tūkstantmečių / žiemodama požemiuos nepastoja / ir nepagimdo nieko. / Ten auga
žolė, žiedais / migdolmedžiai ją pasitinka grįžtančią, / bet jokio asmens,
herojaus. Savitikslė / meilė mirties karalijoj (eil. Korė).
Palimpsestuose apie tai nemažai mąstoma, bet turime suprasti kodėl: moterys rūpi
Panui kartu su visom meilės ir mirties pasekmėm, nors rinkinio autoriui svarbesnis
kūrybos bei teksto gimimo aspektas. Poezijos pasaulis atspindi dieviškosios kūrybos
modelį, tačiau rezultatai, arba vaisiai, yra skirtingi: tarp tavęs ir atvaizdo
įsiterpia / stikle tiktai teksto mandala (eil. Poetiška ruletė). Dievai kuria
pasaulį, poetas tik poezijos tekstą.
Nutrūkusi mitų gyvybė K. Platelio poezijoje
reiškia šį tą daugiau nei antikinio pasaulio pabaigą. Savo rinktinėje Prakalbos
upei (1995) poetas išryškino chtoniškąją savo kūrybos prigimtį: gyvybės ir
kūrybos pamatuose glūdinčią sėklą. Judėdama savo ciklo ratu ir įkūnydama
augališką istorijos prigimtį, ši sėkla šaknijasi kūrybos judesiais. Kalba
užfiksuoja besiskleidžiančio jos kūno fiziką, o kalbos tarpai (tarpeliuose tarp
garso pasikeitimų) metafizines augimo galimybes. Todėl vaisingumą praradusi
Korė iš cituoto eilėraščio byloja ne šiaip apie požemio ir mirties valdovo
bergždumą, bet apie archetipines vaisingumo galias prarandantį poezijos tekstą, apie
XXI a. poeziją. Kalba mūsų laikais tampa virtualia ženklų tikrove, identiška
internetinei erdvei, be metafizinio pertrūkio zonų. Ką gali tokia kalba papasakoti apie
žmogaus ir pasaulio prigimtį, apie jų sąveiką, apie transcendenciją? Virtualių
ženklų erdve tėra plokščias kasdieninės veiklos ekranas, kuris vien skaido ir
daugina atspindžius, bet neatsiveria jokiai gelmei. Mitų subrandintos vertybės
gravituoja į iliuzijų sferą, o metafizinis santykis su kažkuo, esančiu anapus
žmogaus ir pasaulio, tampa įvardijama ženkleliu dievas@eternity.com, galinčiu
atidaryti šią išslaptintą erdvę bet kuriuo momentu. Tačiau šis virtualios ir
dieviškosios tikrovės sugretinimas Palimpsestuose neatrodo pakankamai motyvuotas,
todėl lieka miglotas, neaiškus. Eilėraštyje Copyright© dauginimo, kuris yra
poligrafija, bei dauginimo, kuris yra vaisingumo aktas, tema pasirodė kiek nuoseklesnė,
į diskurso tėkmę įtraukianti svarbią chtoniškajam K. Platelio poezijos
pasaulėvaizdžiui eroso temą. Tarp šių, regis, nesugretinamų dauginimo(si) reikšmių
šio poeto eilėraščiuose sukuriamos svarbios semantinės sąsajos. Kalba šioje
poezijoje tiesiogiai susijusi su gyvybinėmis gamtos galiomis, su gebėjimu įvardyti
formas ir reiškinius, atkartoti kūrybos ritmą ir įkūnyti pažinimą: Ką
išdarinėja kalba su skaisčiais daiktais! / Kas pirmesnis daiktas ar vardas, lytis
ar idėja? / Nežinai, bet ne tu būk ramus atlikai šiuos / tvirkinamuosius
veiksmus. Ne tu, / žmogau, pasukai tą ratelį (eil. Eros). Savo ruožtu kalbos
galia įvardyti daiktus toli gražu nėra žmogaus proto, sielos ar kokių mimetinių
galių padiktuotas veiksmas, bet vienas esminių pasaulio tvėrimo momentų: stalas,
kėdė, pieštukas, popierius, / raidė, kopūstas, morka, dilgėlė, mėnulis, / (ar tai
po nuopuolio, ar po įvardijimo?) / saulė, žemė, dangus, drugelis, plaštakė, / (ar
nuopuolis po tik, ar dėl įvardijimo?) (eil. Erosas). Ties klausimu, ar kalba
yra daiktų sukūrimo priežastis, ar tik instrumentas, susitvenkia visos intelektualinės
šios knygos įtampos.
Kalbą, kūrybą ir pažinimą Palimpsestuose
suvienija matricos vaizdinys ir sąvoka: Kiek veidų tilptų į tavo veidą, /
neperregimą, kiek žalsvų akių į žalsvas akis, / kiek lūpų į tavo retai
prasiveriančias / lūpas, žavioji matrica? (eil. Tekstas rėmeliuose). Poezijos
tekstas įkūnija matricos, giliojo psichikos lygmens, bei poeto vaizduotės,
išsprūstančios netikėčiausiais pavidalais, susidūrimą. Matricos sąvoka sutinkama
ne viename Palimpsestų eilėraštyje ir ketvirtame viršelyje tiesiai virš
Pano galvos, aureolės ir paties autoriaus autografo: Kad ir kokios naujos būtų
mūsų patirtys, kad ir kaip jis pats stengtųsi atsinaujinti, keisti nuostatas, jo
kūryba neišsiveržia už jo paties psichikos ribų. O poezija, regis, šiek tiek
intymiau už kitus žanrus susijusi su šia matrica. Visa K. Platelio kūrybos logika
remiasi matricos, glūdinčios žmogaus psichikoje, samprata. Šioje knygoje galbūt
labiau nei kitose rūpinamasi išaiškinti tokią pasaulio sandaros versiją. Ir nors
trumpa recenzijos apimtis nevalioja apimti tų antropologijos bei psichoanalizės
elementų, kuriuos būtina pasitelkti tyrinėjant K. Platelio matricą, svarbu atkreipti
dėmesį į tai, kad kaip tik Pano figūra čia atlieka toli gražu ne antraeilį
vaidmenį. Panas įkūnija nevaržomo vaisingumo vaizdinį, patį kūrybos ekstazės
momentą. Eilėraščiuose šis momentas išskaidomas į skirtingus pasakojimus, o juos
realizuoja visa galerija erotizuotų moteriškų portretų. Panas vaikosi moteris savo
amžinojo pavasario pasaulyje, gąsdindamas jas laukine ir nesutramdoma prigimtimi, ir jos
būtinai pasiduoda, o poetas savo tekstuose archetipų ir metaforų jungtimis gaudo
kalbos, kūrybos ir pažinimo jungtyje gimstančią pasaulio ir poezijos prasmę:
Apsėstas / ne savo minčių, suvokimų, įsivaizdavimų, / apsunkęs praeitimi ir
jutimais, / pinu / savo tekstą, stebėdamas melancholiškai, / kaip raidės čia pat
akyse pakeičia pavidalus, / kaip reikšmės bendrėja ir svetimėja gerdamos / nutrintą,
nuskustą ir nuplautą raizginį, / ir kaip prie jo prisitaiko vokianti sąmonė...
(eil. Palimpsestai).
Regis, visos knygos Palimpsestai idėja
priartėti prie matricos esmės, kuri į mitologinį pavasarį susiruošusiam poetui tampa
vis svarbesnė: ko mes ieškom (ne kartą klausei)? Savo esmės, / neapaugusios
patirtimis? Patirčių, kurias / būtų galima atgaminti, įkalinti griežtuose
pavidaluose / ir išskusti, ištrinti iš atminties, iš tikrovės? (eil. Šauksmas
sapne). Pergamento, atminties, tikrovės skutimas, trynimas ir plovimas tampa giliosios
žmogaus archetipinės tapatybės paieškomis. Skutami pažinimo, kūrybos bei kalbos
ženklai apnuogina sąmonės struktūras, kuriose veriasi ta mitinė, religinė,
filosofinė gelmė. Šioje juodoje gelmėje gamtos syvai palieka substancijas,
pavidalai šešėlius (eil. Vizualizacija), o sąmonė, peržengianti pati save,
atsiveria į vientisas ir begalines struktūras (eil. Daiktų transcendavimo
priemonė). Tikriausiai šias struktūras galėtume laikyti dieviškosiomis, tačiau K.
Plateliui kur kas labiau rūpi ne kaip nors jas pavadinti ir susieti su konkrečiomis
mitinėmis ar religinėmis sistemomis, bet analizuoti ir aiškintis. Ir šiuo požiūriu
analitinė filosofinė mintis šioje poezijoje yra stipriausia. Tačiau kad ir kaip ten
būtų, šaltinis, į kurį ši mintis krypsta, yra religinė patirtis. O lyrinio
Palimpsestų subjekto santykis su šiuo objektu grįstas intelektualine
refleksija ir individualiomis įžvalgomis. Individuali religijos versija pinama iš
eklektiškų Vedų, budizmo, antikos, krikščionybės bei modernios filosofijos
vaizdinių ir čia pat sutvirtinama originaliomis metaforomis, todėl nesubyra.
Palimpsestuose K. Platelis leidžia suvokti postmodernaus žmogaus religinę
sąmonę: dezintegruotame išsklidusios informacijos pasaulyje intelektualinės
refleksijos keliu kuriamą asmenybę integruojantį mitą. Vis dėlto Panas, nors
archetipiniame lygmenyje ir galėtų atstovauti pačiam autoriui (tiesa, šis labiau
pamėgęs Krono personažą), būtų daugiau nei subjektas, bet centrinis šios poezijos
matricos kodas: gamtos ir vaisingumo jėga. Jį pritaikius, atsirakina archetipų
slaptažodžiai ir atsiveria sudėtingos metaforos.
Pano vaizdinį kuriančiai sąmonei aktualiausia yra
vegetacinė žemės galia, kuri, pasak Norberto Vėliaus, yra visų pasaulio religijų
šaltinis. Tas šaltinis yra beasmenis, kaip chaosas, tačiau Panas, Kronas ar Korė savo
mitiniais pasakojimais jį įasmenina. K. Platelis bendrauja su įasmenintomis šio mito
versijomis, įvairiai jas interpretuodamas, trindamas, skusdamas, nuplaudamas ir kurdamas
iš naujo. Tačiau toks pasikartojantis veiksmas nėra betikslis, kaip nėra betikslė
tokį veiksmą fiksuojanti poezija. Naujos interpretacijos metu fiksuojamas pasaulio
vaizdas kiekvieną sykį trinamas su vis didesne jėga ir didesniu įniršiu, nes pasaulio
vaizdo, jo vaizdų ir formų išnykimo momentu tikimasi išvysti išgrynintą matricos, o
kartu ir savo sąmonės vaizdą. Už šio vaizdo filosofinei K. Platelio minčiai jo
vieno jokiu būdu neužtenka trokštama išvysti visuotinesnį literatūros,
kultūros, pasaulio sąmonės provaizdį. Sausu filosofinių samprotavimų keliu prie
tokių atverčių sunku priartėti, tačiau poezija K. Plateliui yra toks filosofavimo
būdas, kuris leidžia esmę išreikšti keliomis eilutėmis: Tąsyk, galbūt
pavasarį, sodams žydint, jų vaisiams / vaizduotės nokstant ir trinantis standžiomis
žievelėmis, / žvilgsniams ganant purius, kažką žadančius debesis, / jos
prisiartino. Sielą laikiau delne / dangiško vaisiaus pavidalo, / jų vyzdžiuose
atsispindinčią obuolio holograma, / ir ištiesiau tai, kuri pati buvo ir žiedas, ir
vaisius (eil. Santarvės vaisius). Pavasariui, kaip matyti ir iš šių
eilučių, Palimpsestų pasaulėvaizdyje tenka ypatinga vieta, nes visų pasaulio
religijų pamatuose glūdinti vegetacinė žemės galia su visais šią galią
žyminčiais kultūros pasakojimais ir herojais kyla iš tos pačios matricos iš
žemės gelmės, iš gamtos ritmo pradžios, iš pavasario.
Čia galima būtų recenziją baigti, jei ne
autoriaus portretas ir užuominos apie varginančias keliones autobusu. Juk visiškai
aišku, iš kur tas nuovargis, nes kam reikalingos tos kelionės? Autorius žino, kad
amžinasis pavasaris autobusu, kaip ir rojus, kaip sapnas, kaip esmių esmė, yra
nepasiekiamas. Atvirkščiai, taip jis vis labiau tolsta. Vaisingąją kūrybos galią,
pasibaigus Maironio ir K. Binkio pavasarių epochoms, gožia besidauginančių linijinių
ženklų galia. Kas žino, gal kada nors ji ir visai nebepasieks lietuvių poezijos, bet
šiandieną vis dar galima pasakyti, kad yra poetų, gebančių šį padrikai sklindantį
pasaulio vaizdą sutelkti į geros poezijos tekstą. Gali būti, kad postmodernizmo
epochoje, vis labiau bylojančioje apie mirtį, amžinojo pavasario vaizdinys lietuvių
poezijai vėl gali tapti lemtingas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|