TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
IŠ PRAEITIES

 
       SOLVEIGA DAUGIRDAITĖ

 
       Vilnius jaunųjų „škočių“ akimis

 
       „Škotai“
       „Mes be Vilniaus…“
       „Vilnius mūsų…“
       Vilniečiai
       „Miegok ramiai, senasai Mieste“

Į viršų

       „Škotai“

       Rapolas Mackonis „Amžiaus liudininko užrašuose“ pasakoja, kad pratarmę šiai knygai parašyti sugundė vienas „škotas“:

       Ilgainiui, ko gero, nebeliks žmonių, prisimenančių, ką šiame kontekste reiškia „škotas“. Taip pat negalėčiau pasakyti, kas sugalvojo šį žodį. Atsirado jis 1939 metų rudenį, atgavus Vilnių. Atvykstančius dirbti į Vilnių kauniečius pradėta vadinti „škotais“. Ar tuometiniai Lietuvos administracijos valdininkai savo skūpumu iš tikrųjų buvo panašūs į šykštumu garsėjančius škotus – ar dėl kitų priežasčių, bet jiems priklijuota etiketė iš karto prigijo ir iki šiol laikosi. Mano nuomone, todėl, kad tuometinė Lietuvos administracija, su labai mažomis išimtimis, ne tik nesidomėjo Vilniaus lietuvių gyvenimu ir jų patirtais vargais, bet daugeliu atvejų mus ignoravo1.

       Senieji vilniečiai tikrai vartojo tokį terminą (Jūratės Burokaitės liudijimas). R. Mackonis, amžinas disidentas, „Kauno lietuvius“ neretai portretuoja kaip savanaudžius. Pavyzdžiui, į atgautąjį Vilnių sugužėję žurnalistai, pakviesti bendradarbiauti „Vilniaus balse“, pirmiausia pasidomėdavę honoraru, nes „mes esame realistai“2. Tikėtina, jog į Vilnių perkeltiems Lietuvos pareigūnams pritrūko jautrumo (galbūt ir laiko) gilintis į Vilnijos lietuvių ir viso regiono specifinius rūpesčius. Kad ir kokios prasmės būtų buvusios sutelktos šioje pravardėje, akivaizdus yra „škoto“ kitoniškumas, svetimumas.
       Taigi jaunosios „škotės“ – tai 1939–1940 m. į Vilnių atvažiavusios lietuvės merginos, daugiausia studentės. Jų atsiminimai leidžia pažvelgti į šį neilgą laikotarpį (1939–1945 m.) merginų akimis ir (užbėgu į priekį) sufleruoja priešingą, negu įprasta, formuluotę: veikiau reikia kalbėti apie Vilniaus indėlį į kultūrinį moterų gyvenimą, o ne atvirkščiai.
       Tuo laiku ir toje vietoje susidūrė ne tik kelių tautų kultūros, papročiai bei įpročiai, bet ir kelių valstybių interesai, politinės santvarkos, ideologijos. Todėl pusiausvyrai išlaikyti straipsnyje cituojami ir kitų tautų, kartų, kitos lyties autorių atsiminimai. Jie svarsto tas pačias Vilniaus problemas, tik kitokiais rakursais. 1939–1945 m. siužetas, kalbant literatūros mokslo terminais, nepaprastai greitas (Vilnius perduodamas Lietuvai; sovietų okupacija; karas ir vokiečių okupacija, vėl sovietų okupacija). Ir atrodo, kad tik Vilnius, kaip vieta, miestas, lieka pastovus dydis, pergyvenantis savo gyventojus3.

Į viršų

       „Mes be Vilniaus…“

       Šiandien galime teigti, kad „devynioliktajame ir dvidešimtajame amžiuje lietuvių vaizduotę žymia dalimi formavo karališko ir švento, prievarta išplėšto Vilniaus mitas“4. Lygia greta egzistavo ir lenkiškoji bei žydiškoji Vilniaus, kaip ypatingo miesto, ideologija; be to, prieš 1939 m. lenkiškojo ir žydiškojo Vilniaus „beveik niekas nesiejo, iš esmės tai buvo du miestai, dvi kultūros“5. Apskritai XX a. ketvirtojo dešimtmečio politinis klimatas Europoje buvo atšiaurus, grindžiamas nacionalistinėmis ideologijomis, jėgos ir vyriškos draugystės kultu. Moteris suvokiama pirmiausia kaip mylimoji, gimdanti tėvynei vaikus motina (tvirtos plačiastrėnės dominuoja ir lietuvių dailėje), pagarbiai žiūrinti į herojų (epochos dvasią įkūnija talentingi Leni Riefenstahl filmai). Bet šiuokart domina ne politikos peripetijos, o tai, kaip jas kasdienio gyvenimo pavidalu patyrė, apmąstė ir užfiksavo jaunos lietuvės.
       Šio miesto poveikį žmonės tos kartos, kuri augo su „laikinąja sostine“, pirmiausia pajuto kaip per mokyklas, spaudą, grožinę literatūrą, dainas diegtą Vilniaus vadavimo vajų. „Mes augom Vilniaus pasiilgimo dvasia“, – tvirtina Elena Kuosaitė-Jašinskienė, kurios tėvelis mokytojas organizavo Vilniui vaduoti sąjungos Pasvalio skyrių. Moksleiviai pirkdavo ženkliukus po 10 centų ir klijuodavo į jos platinamas knygeles, tikėdamiesi išvaduoti Vilnių6. Birutė Pūkelevičiūtė, kuri ir po emigracijos dešimtmečių sakosi, jog „širdy – likau kaunietė“7, prisimena:

       Kadaise, kai buvau maža mergaitė, mokykloje per žaidimus ir ratelius mes bėgdavom koridorium, susikibusios į ilgą virtinę, garsiai šaukdamos: „Kaunas mūsų miestas, Vilnius lenkų rankose!“ Taip ir buvo – Kaunas buvo mūsų miestas – kasdieninė tikrovė, su Vytauto parku, su baltąja Rotušės gulbe, Petro Vileišio aikštėj vykstančiais paradais. Kur tik žengiau žingsnį – visur buvo mano žemė.
       O Vilnius buvo tarsi miražas, mirguliuojantis kažkur toli, „lenkų rankose“… Vilnius buvo regėjimas. Jis snūduriavo žydroj prieblandoj, sapnų, relikvijų ir vizijų rūke paskendęs… Tačiau visai Lietuvai nuo jo spinduliavo tragiška šviesa – tarsi ten lūkuriuotų tikrasis valdovas, netekęs sosto ir karūnos – liūdnas, apleistas, bet vis tiek – karališkas8.

       Pranutė Aukštikalnytė-Jokimaitienė, rašydama apie Gediminą Jokimaitį, mini, kad vaikystėje „buvęs labai karingas, vis rengęsis eiti „Vilniaus vaduoti“9. Mergaitės dėl egzistavusių lyčių vaidmenų stereotipų negalėjo planuoti tokių žygių, joms teliko tenkintis karšta meile.

       Vilniaus svajone mes buvome auklėjami nuo mažų dienų, gimnazistai ir kaimo jaunimas mokėjo visas Vilniaus vadavimo dainas, kiekviena spalio devintoji – Vilniaus užgrobimo diena – buvo gedulo diena. Ruošdavom minėjimus, vėliavos būdavo perrištos gedulingais kaspinais. Sekėme Vilniaus krašto lietuvių gyvenimą, žinojome [apie] jų kančias, persekiojimus, kentėjom kartu su jais10.

       Šalia viešojo požiūrio egzistavo ir privatus – reiškiamas tokiomis dainelėmis kaip: „Tupi lenkas ant kalniuko, žiba akys kaip velniuko“11.
       Kad Vilnius bus atgautas taip staiga, buvo netikėta ir Vilnijos, ir Lietuvos lietuviams. „Apie galimas permainas [prijungimą prie Lietuvos – S. D.] Vilniaus krašte kalbėta, bet mažai tikėta. Viltys išsipildyti tegalėjo mažiausiai po penkiasdešimties metų“12, – teigia R. Mackonis. „Maža būta vilčių sostinę greit atgauti“13, – antrina Petronėlė Orintaitė. Koks Vilnius pasirodė tikrovėje? – šis klausimas nėra tinkamas, nes miestas ir liko tarytum iki galo protu nesuvokiamas pasakos, fantazijos įsikūnijimas, akimirką nušvitęs stebuklas, kuris nepasiduoda svarstomas supriešinant realybę ir fantaziją. Ne veltui tautosakos tyrinėtoja P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė atsiminimus apie Vytautą Mačernį pradeda taip:

       Tai buvo seniai, labai seniai… Taip prasideda visos pasakos ir prisiminimai, kurie tokie artimi pasakoms, nes veda į tolimą fantastišką jaunystės pasaulį. Prisiminimuose, kaip ir pasakose, riba tarp realybės ir fantazijos labai neaiški. Nes aplinkinis pasaulis ir žmonės atsiminimuose dažnai atsiskleidžia ne tokie, kokie buvo, bet tokie, kokius matė rašančiojo akys. Todėl tebūnie atleista visiems atsiminimų autoriams14.

Į viršų

       „Vilnius mūsų…“

       Pirmąjį apsilankymą Vilniuje 1939 m. rudenį, kai „drauge su įžygiuojančia Lietuvos kariuomene į sugrąžintąjį Vilnių vyko ir studentija“, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė mini kaip „įvykį, kuris paliko neišdildomą įspūdį“15.

       Kadangi aš jau antrą kartą vykau į Vilnių, tai man tas didysis įspūdis buvo praėjęs. Mat pirmą kartą mes važiavom iš Panevėžio mergaičių gimnazijos tuojau po ultimatumo, tada buvo atidaryta demarkacijos linija16.

       Bet ir praėjus „didžiajam įspūdžiui“, jaudulio pakako. Nors Katedros „aikštė negrįsta, pažliugusi purvu“, kai, „aidint Tautos himnui ir orkestrui, palengva kyla trispalvė Gedimino pilies bokšte… Džiaugsmo, susijaudinimo ašaros plūsta iš akių“17. Elena Kuosaitė, 1939-ųjų rudenį su studentų ekskursija (veikiausiai tuo pačiu kartu kaip ir P. Aukštikalnytė) specialiu traukiniu atvažiavusi į Vilnių, prisimena, kad, atėję pro Aušros Vartus, Didžiąja ir Pilies gatve, „verkt pradėjom, išvydę Gedimino pilį“. Pritrenkė pastatų didingumas. Vilnius pasirodė ne per daug tvarkingas, namai gerokai apiblukę, bet geros statybos, vis tiek atrodė įspūdingai18.
       Užburiantis Vilniaus grožis yra visų, tuo laiku aplankiusių šį miestą, atsiminimų dominantė. Prie realaus Vilniaus žavesio prisideda dar ir „jaunystės atradimas“ – atvykimas į sostinę iš provincijos, studijų pradžia (naujas gyvenimo etapas sutapo su nauju valstybės gyvenimo etapu, kuris, kaip veikiai paaiškėjo, buvo pabaigos pradžia). Net ir atvykusiems iš Kauno aukštesniųjų kursų studentams Vilnius darė įspūdį (Laisvės alėja buvo užstatyta dviaukščiais namais). Štai keletas pasakojimų:

       Keturiasdešimtųjų sausio mėnesį Humanitarinių mokslų fakultetą perkėlė į Vilnių. Tai buvo įdomūs metai išsvajotame Vilniuje. Viskas čia buvo nauja, neįprasta, romantiška. Praeitim kvepėjo tos kreivos Vilniaus gatvelės, nušviestos mėnulio šviesos, tos nuostabaus grožio apylinkės, po kurias klaidžiodavom pėsti, mažos kavinukės, į kurias užeidavom vakarais išgerti puoduko kavos ar vyno taurelės. Labiausiai mėgom pusrūsio kavinukę „po laivu“19 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Išvydau vaikystės maldų ir svajonių miestą 1940-aisiais, atvykusi studijuoti lietuvių kalbos ir literatūros Vilniaus universitete. Gyvendama Joniškyje, nenujaučiau ir negalėjau nujausti, į kokių svaiginančių įspūdžių puotą pateksiu. <…> Vilnius rijo mane kaip slibinas, pavergdamas bažnyčių ir rūmų architektūra, klaidindamas gatvelių labirintuose, skandindamas nepakartojamo grožio gamtovaizdyje ir įvairiakalbėje žmonių maišalynėje20 (D. Rutkutė).

       Rytą patraukiau į Universitetą – nuo Basanavičiaus gatvės aukštumos atsivėrė senamiesčio panorama su bažnyčių bokštais virš neramios stogų jūros. Leidausi žemyn Trakų gatve, ir miestas iš karto įtraukė savin, pavergdamas grožiu ir paslaptimi. Siauros gatvelės, pasakiškos jų perspektyvos – viskas viliojo nežinia, o kartu buvo pažįstama, matyta M. Vorobjovo ar J. Griniaus knygų iliustracijose, fotografijose, atvirukuose. Mano pačios įspūdžiai pynėsi su meno istorikų įtaigiomis miesto urbanistinio peizažo interpretacijomis. Paskui jis dar buvo atrandamas daugybę kartų. Tai buvo išsvajoto, išsapnuoto Miesto atradimas. Jo gatvės tą rudenį [1941 m. – S. D.] ir žiemą, ir dar ne vienerius metus buvo tykios ir apytuštės, jis visas buvo tarsi nugrynintas savo architektūros grožiu, kuris kaskart naujai atsiskleisdavo, keičiantis metų laikams, spalvoms, orams, šviesoms. Eidavome pasižiūrėti Katedros ar Šv. Onos sningant, šviečiant pilnačiai ar leidžiantis pilkšvai sutemai21 (V. Zaborskaitė).

       Atsiminimų tonas pakilus, Vilnius mergaites ryja kaip slibinas, įtraukia savin – kalbama pasakos motyvais. Neteisinga būtų sakyti, kad jaunimas atvažiavo į nepažįstamą miestą – jis buvo pažįstamas, bet tik taip, kaip jo vaizdą formavo lietuvių grožinė ir istorinė literatūra (susisiekianti su lenkų romantizmu, iš esmės vilniškiu) ir vadovai po Vilnių, kurie pirmiausia supažindindavo su architektūra ar apylinkių geografija, bet ne su žmonėmis. Tarsi pasakose apie užkerėtus miestus – Vilniaus gyventojų pirmuosiuose įspūdžiuose kaip ir nėra. Galbūt todėl jaunųjų „škočių“ atsiminimuose akivaizdus požiūris į nelietuvius „čiabuvius“ kaip į egzotiškus, keistus ir smarkiai „kitokius“, kontaktų su jais – tiek, kiek būtina.

Į viršų

       Vilniečiai

       Man visos Vilniaus kalbos buvo egzotiškos – nė vienos jų nemokėjau. O lenkiškai ir baltarusiškai net kalbant nebuvau girdėjusi. Traukdavo lįsti, kur svetimtautiškai šnekama, klausytis gražių ponių tuomet dar Žoržo prospekte šveblenimo ir paprastų kaimiečių tarties turguose. Suprasdavau vieną kitą jidiš žodį bei pasakymą, kai tekdavo bemaž spraustis pro sėdinčias ant savo slenksčių šimtametes žydes neregėtai siaurose Senamiesčio gatvelėse22 (D. Rutkutė).

       „Seniau Vilniaus gatvėse – lenkiškai, o dabar – rusiškai; pasigirsdavo lietuvių kalba tik retkarčiais“23, – prisimena Alė Rūta, apsilankiusi Vilniuje aštuntąjį dešimtmetį.
       P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė detaliai aprašo šeimininkus, iš kurių nuomojosi kambarėlį:

       Nedidelį dviejų kambarių butelį nuomojo, matyt, neaukšto rango eilinė lenkų tarnautojo šeima: tėvas, motina ir dvi paaugusios dukros – Halina ir Kristina. O drauge ir mažas, baisiai nešvarus boloninis šuniukas. Kadangi tėvas buvo atleistas iš darbo, šeima neturėjo iš ko gyventi, tai buvo priversti nuomoti vieną kambarį <…>. Lašinių buvome nemaža atsivežusios iš namų ir laikėme juos komodoje. Vėliau pastebėjom, kad nuo jų vis po truputį atsipjaunama. Supratome, bet nieko nesakėme. Gaila mums buvo pusbadžiu gyvenančių šeimininkų. Keistas buvo jų gyvenimo būdas: niekas nieko nedirbo. <...> Tik viena jaunesnė dukra, kuri buvo negraži, kažkur išeidavo ir grįždavo vakare, matyt, kažką dirbdavo. O gana graži Halina ištisas dienas sėdėdavo prie fortepijono ir skambindavo dviem pirštais paprastas šokių melodijas. Vakarais ateidavo kavalieriai – Janekas „s grubym nosom“ ir Liušekas, buvęs dailės studentas. Jie erzeliodavo, kartais šokdavo. Mat lenkų buvo tokia nuomonė, kad dailiom panelėm dirbti nedera, mokytis – taip pat. Lieka tik laukti pasiperšant. Užtat šeimininkė neatsistebėdavo mumis. „Oi, panienki, – sakydavo mums. – Ir kam jums mokytis? Juk jūs gražios – galit ištekėti. Pas mus universitete mokosi tik negražios merginos.“ O mes labai stebėdavomės tokiomis kalbomis. Net paprasčiausiam, tamsiausiam lietuviui valstiečiui neateitų į galvą šitokios mintys. Nesimokyti todėl, kad graži!24

       P. Aukštikalnytės-Jokimaitienės atsiminimuose akivaizdus yra savo pranašumo jutimas („tamsiausiam lietuviui valstiečiui neateitų į galvą“). Jautri svetimai nelaimei, ji stebisi nedarbu, nors darbo gauti nemokančiam lietuvių kalbos žmogui staiga pasikeitus aplinkybėms nebuvo lengva. Nekomentuoja apibūdinimo „buvęs dailės studentas“ (kodėl – buvęs?). Jų sutrikimas („Lenkai truputį prisibijojo iš pradžių, paskui tik atsigavo“, – E. Kuosaitė) istorijos pervartoms užgriuvus suprantamas. Šiame epizode matyti dviejų kultūrų susidūrimas – panelė, skambinanti fortepijonu (bet jau prastai) ir laukianti piršlių, yra tarsi atklydusi iš XIX amžiaus; visa šeima atrodo priklausanti praeičiai25. Net ir pasyvi laikysena, laukimas nežinia ko – galbūt bajoriškosios (ar bent su pretenzija į ją) kultūros saulėlydžio ženklas. Jaunosios „škotės“ ateina tarsi iš kito pasaulio, kito laiko, vertybių – energingos nepriklausomos Lietuvos augintinės, dažniausiai kilusios iš valstiečių, orientuotos į švietimąsi, emancipuotos, neprisirišusios prie sustabarėjusių praeities papročių. Pažymėtina, kad ketvirtojo dešimtmečio lietuvių publicistikoje, skirtoje moterų klausimams (nuo Petronėlės Rūtelionienės „Tariamų plaštakių ir „moterų“ (1933) iki P. Orintaitės „Kviečių ir raugių“ (1938)), daugelis kritikuojamų ydų (kosmetika maskuojama nešvara, paviršutiniškas išsilavinimas, materialinė priklausomybė nuo vyro) siejama su lenkių ir miesto įtaka. P. Aukštikalnytės užfiksuotuose moterų portretuose yra tų stereotipinių lenkių bruožų, kurias perima miestietėmis tapdamos lietuvės ir taip gadina sveiką valstietišką prigimtį. Nesusikalbėjimas su šeimininkais matyti visame epizode: šeimininkai šiurpo nuo Alfonso Čipkaus ir Kazio Umbraso, su kuriais merginas „siejo be galo didelė gamtos grožio meilė“, bravūros („jie iš gatvės peržengdavo gana aukštą geležinę tvorą ir lipdavo pro langą į kambarį“), o kai panelės, klajojusios po Antakalnio miškus, grįžo rytą, „atidaręs duris šeimininkas palydėjo mus tokiu žvilgsniu, kuris be žodžių pasakė, kaip jis šį žygį vertina. Nesiaiškinom. Jie niekada nepatikėtų. Jeigu išėjo dvi panelės ir du vyrai į naktį, tai aišku... Kitokio supratimo jie neturėjo“26. „Kažkodėl apie mus visada blogiau pagalvodavo, negu buvo iš tikrųjų“27.
       E. Kuosaitė, studentė anglistė, su kolege Aleksandra Dantaite nuomojusi kambarį prie Šv. Onos bažnyčios pas lietuvius mokytojus (turėję penkis vaikus, gyvenę „gana taupiai“), vėliau gailėjosi, kad neapsigyveno pas lenkus – būtų išmokusios lenkiškai. Kita vertus, buvo malonu bendrauti su Vilnijos lietuviais; „škočių“ pravardės ji nėra girdėjusi. Parduotuvėse prašydavusios lietuviškai (vėliau kiek pramokusios: herbata liuksusowa), joms atsakydavę lenkiškai. Karo metais į šokius Augustijonų bendrabutyje (uždangsčius langus, nes šokiai buvo draudžiami) ateidavo vienas kitas lenkas ar lenkė, konfliktų nebuvo28. Tačiau „peštynės ir muštynės Katedroj“ (E. Kuosaitė), kam ji turinti priklausyti, giedojimas bažnyčiose, kad perrėktų lenkus, – daugelio atsiminimų tema. Alė Rūta iš šeimininkų („gražiausiai sugyvenom“) – lenkų inteligentų – pramoko lenkiškai, „tačiau studentai eidavom būriu į bažnyčią giedoti lietuviškai, kad nustelbtume lenkišką giesmę. Demonstratyviai!“29 Dar kitas liudijimas:

       Šalia gražių, romantiškų prisiminimų reikia papasakoti ir ne tokių malonių. Tai kova dėl lietuviškų pamaldų bažnyčiose. Bažnyčia nuo seno buvo lenkų tvirtovė, ypač Vilniaus krašte. <...> Tautiškas ir religinis lenkų šovinizmas buvo begalinis.
       Štai ir tada, 1940 metais, kraštas tvarkėsi, susikūrė lietuviškos įstaigos, buvo jau gana pilnos parduotuvės, bet bažnyčioje viešpatavo lenkai. Vyskupas Jalbžikovskis, atkaklus lietuvybės priešas, nėjo į jokias derybas, neleido laikyti lietuviškų pamaldų. Reikėjo patiems jas atsikovoti. To daugiausia ėmėsi studentija. Tiki ar netiki, o eiti į bažnyčią buvo patriotinis reikalas. Ir giedoti lietuviškai. Daugiausia kovos vyko Katedroje. Prieš prasidedant pamaldoms, pilnoje bažnyčioje lietuviai užtraukia „Pulkim ant kelių“. Lenkai grūdasi iš bažnyčios. Kartais kunigas, net jau išėjęs prie altoriaus, grįžta atgal į zakristiją. Susidaro sumaištis, net susistumdymas. Pamaldos išyra. Kitą kartą net mišių viduryje pradeda lietuviai giedoti lietuvišką giesmę, lenkai tuojau lekia iš bažnyčios. Ir taip visose bažnyčiose. <...>
       Negaliu pasakyti, kad labai geromis priemonėmis buvo atkovotas lietuviškumas bažnyčiose, bet kitokia „kalba“ nebuvo suprantama. Tai tradicinė lietuvių ir lenkų „kalba“
30 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Atrodo, kad „bažnyčių atlietuvinimą“ studentai suvokė ne tik kaip svarbią, bet ir kaip smagią užduotį. Giedojimas bažnyčiose ne tik turėjo aiškų patriotinį tikslą, bet apskritai teikė vienybės ir savo galios pojūtį, ypač karo metais (pažadintos bombos, naktį nukritusios prie dabartinės Švietimo ir mokslo ministerijos, E. Kuosaitė su drauge bėga į Tauro bendrabutį – būryje atrodo saugiau). Teodora Šomkaitė, rašydama apie karo metus (studijavo lituanistiką), taip pat mini vienijantį giedojimą:

       Buvo malonu stebėti, kaip bažnyčioje ar Aušros Vartuose stovi šalia tikinčio netikintis, ir galinga giesmė sklinda į Vilniaus gatves31.

       Bažnyčioje ir tikintieji, ir netikintieji giedodavome: „Išgelbėk nuo priešo baisaus“32.

       Miesto grožis kontrastavo su žmonių skurdu, kuris kaimuose buvęs dar gilesnis. D. Rutkutė, važinėjusi karo metais su „Vaidilos“ teatru, pasakoja:

       Baisaus skurdo prisižiūrėjau Vilnijos krašte, kokio mūsų šiaurės Lietuvos kaime su žiburiu nerastum. Bet žmonės sutikdavo širdingai. Tik mes patys kartais pabėgdavom nuo svetingumo, išvydę trachomos išgraužtom akim vaikus, perdžiūvusias senes purvinų skudurų guoliuose… O vaidindavome tokiose ankštose patalpose, kad patys jauniausieji žiūrovai, pasidėję smakriukus ant mažutės scenos krašto, čiupinėdavo pamėlusias nuo šalčio mano blauzdas, kruopščiai atrišinėdami batraiščius33…

       Cz. Miłoszas teigė, esą jauni lietuviai greit įsitikino, „kad mokyklinės pamokos apie Vilniaus lietuviškumą nebuvo tiesa“34. Jis teisus ir drauge ne: atrodo, jog „jaunosios škotės“ (ir „škotai“) tikrovės komplikuotumo nesuvokė, nepriėmė – veikiami Vilniaus atgavimo ir jaunystės entuziazmo35. Gali būti, kad neišvengiamo karo nuojauta skatino išgyventi akimirką visu intensyvumu, džiaugtis dabartimi (apie būsimą karą kalbėta „net ir tarp mergaičių“ (E. Kuosaitė)). Beje, apie karo artėjimą svarsto dar 1932 m. išėjusio Antaninos Gustaitytės-Šalčiuvienės romano herojės, besikaitindamos pajūryje36. Galbūt tai vienas iš tų momentų, kai norima priimama už tikra? Vilnius, kaip Lietuvos sostinė ir lietuviško universiteto miestas, „škotėms“ atrodė savaime suprantami dalykai37. Veikiausiai atvykėlių akis pirmiausia sustodavo ties atpažįstamais savos valstybės ženklais (tarp svarbiausių įspūdžių iš ekskursijos Vilniun 1940-aisiais, užbaigus mokslo metus, Janinos Dambrauskaitės atmintis išsaugojo savų policininkų vaizdą: aukšti, gražūs, užkalbinti atiduodavo pagarbą ir sakydavo: „Klausau jūsų“; ekskursantės moksleivės buvo įspėtos paklydus klausti kelio tik jų – vietiniai lenkai galį tyčia paklaidinti)38. Pokyčiai, kurie lenkams atrodė tragedija (Lenkija okupuota vokiečių, dalį žemių priglaudė rusai ir atidavė Lietuvai bei Tarybų Ukrainai), lietuviams atrodė kitaip. Jaunųjų „škočių“ atsiminimuose džiaugsmas persveria grėsmės nuojautą:

       Kad ir neaiški, grėsminga nuojauta tvyrojo visoje šalyje, supratome, kad niekas veltui neduodama (tuojau pasklido toks dvieilis: „Vilnius mūsų, o mes rusų“). Tačiau džiaugsmas buvo toks didelis! Sunku buvo patikėti, kad išsipildė visos tautos svajonė39 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Vilnius savo didingumu bei įvairove taip grožė [gožė? – S. D.] visa, kas palikta gimtajame mieste, jog išblėso ir sovietų kariuomenės įžengimo nutraukta mūsų abitūros šventė birželio 15 dieną <…>. Nei kariuomenės, nei kokių rusų neegzistavo pirmuosiuose mano Vilniaus įspūdžiuose40 (D. Rutkutė).

       D. Rutkutės pirmasis Vilniuje aplankytas teatras – lenkų „Liutnia“, o „žymiąją operetės primadoną Hanką Ordonuwną mačiau ne tik scenoje, bet ir prospekte, tirštai apstotą, apkrautą gėlėmis, po milžiniška skrybėle su visa palyda plaukiančią vakarieniauti į „Bukietą“, – prisimenama su švelnia ironija ir toliau pereinama prie lietuviško teatro: „Greitai įjunkau į Romualdo Juknevičiaus vadovaujamą Vilniaus Valstybės teatrą, spalio mėnesį pradėjusį savo pirmąjį sezoną Lietuvos sostinėje, Basanavičiaus gatvėje“41. Teatras kaip nepamirštamų įspūdžių vieta pirmaisiais tarybiniais ir karo metais išskiriamas daugelyje atsiminimų, bet tas Vilnius kaip „teatrų miestas“42, kuris gyvavo trečiajame ketvirtajame dešimtmetyje, buvo pirmiausia lenkiškas. Nors fiksuojamas kitų kultūrų buvimas, bet jaunai moteriai, tik pradedančiai profesinę karjerą, neatrodo, kad reikia paminėti jų išnykimą. Ar tas svetimkalbis teatras išnyko tik iš autorės akiračio, ar jo visai nebeliko? Kitų tautų kultūros įvertinimas atsiranda tik žvelgiant retrospektyviai.

Į viršų

       „Miegok ramiai, senasai Mieste“

       Dalies VDU perkėlimas į Vilnių buvo kryptingas Lietuvos valdžios žingsnis. Profesūra, o ypač studentai, kaip tam tikras lietuviškas desantas ar lietuviška kultūrinė injekcija, atsikėlė į ką tik uždaryto lenkiško Stepono Batoro universiteto, karo metais dar veikusio pogrindyje, patalpas. Tauro gatvės bendrabutyje, kuriame vos prieš kelerius metus gyveno ir Cz. Miłoszas, A. Čipkus 1940 m. vasario 4-ąją pasižymi naująją gyvenimo vietą, paminėdamas ir lenkišką pavadinimą: „Štai aš ir Vilniuje. Apsigyvenau studentų bendrabučio (buv. Dom akademicki) Tauro 4 penktame aukšte“43. Universiteto pastatų grožis – dalis Vilniaus:

       Toks pat buvo Universitetas – apytuštis, tykus, viliojantis kiemais, laiptais, klaidžiais koridoriais, skliautuotomis auditorijomis. Atviri buvo vartai, durys <...>. Tik sovietmečiu pradėta viską rakinti, ir Universitetas prarado gyvą, natūralų ryšį su miestu44 (V. Zaborskaitė).

       Suprantama, jog intensyvūs išgyvenimai – miesto atradimo euforija, paskui sovietų okupacija ir karas – atsiliepė studijoms:

       Universitete, deja, nebuvo kas priverčia įsisavinti studijavimo taisykles. Studijoms, be to, siaubingai trukdė Vilnius… Ne sykį, eidama universitetan, sustodavau ties kokia dar nematyta detale, susižavėdavau kokia charakteringa įdomybe ir nuklysdavau – gilyn, gilyn į vis dar nepažintą miestą, kuris tais metais lūžo nuo prekių, nuo vyninių, valgyklų, kavinių ir restoranų gausybės!45 (D. Rutkutė).

       Buvau linksma, iš paviršiaus gan nerūpestinga, į studijas per daug nesigilinau. Studijos tada buvo lyg ir ne studijos. Vokiečių okupacijos metais studentai buvo persekiojami, dauguma bandė įsidarbinti, kai kurie rašytojai išvyko kaiman, provincijon46 (J. Švabaitė).

       Dienos ėjo... su mūsų nuolatinėm ekskursijom į gamtą, ilgais pasivaikščiojimais <...>. Tačiau artėjo ir egzaminų sesija. O tai bent man nebuvo per daug linksmas dalykas, nes žiemą ne per uoliausiai lankiau paskaitas. Ypač daug jų praleidau pavasarį. Nors universitetui, jo seniesiems rūmams jaučiau ypatingą pagarbą. Be galo patiko skliautuotos auditorijos, ilgi koridorių labirintai, romantiški kiemai kiemeliai, vynuogėm apsiraizgiusios mūrinės sienos, kontraforsai, nišos, kolonos. Viskas taip dvelkė senove, ilgaamže istorija, dar Jėzuitų akademijos dvasia. <...> Egzaminams ruošiaus, žinoma, iš pasiskolintų užrašų47 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Atkreipkime dėmesį, kad P. Aukštikalnytei-Jokimaitienei universitetas siejasi su Jėzuitų akademija, bet S. Batoro universitetas neminimas. V. Kubilius, remdamasis atsiminimais (nuorodos į A. Nykos-Niliūno, V. A. Jonyno tekstus), rašo, jog literatų grupelė naktimis „vaikšto Antakalnio kalvomis ir miškeliais, kaip kitados filomatai“48, bet ne kaip Akademinio bastūnų klubo, kuriam priklausė ir Cz. Miłoszas, iškylautojai. Šimtametė istorija gyvesnė už artimiausią praeitį.
       V. Zaborskaitė po daugelio metų apibendrins:

       To meto Vilniaus lietuvių kultūra didžiąja dalimi buvo universitetinė. Didelę lietuvių visuomenės dalį sudarė su Universitetu susiję žmonės – profesūra, studentai. <…> Kaip kultūra funkcionavo multikultūriniame Vilniuje, reikėtų specialiai patyrinėti. Aš ją anuomet mačiau kaip grynai lietuvišką, neišeinančią iš savo etninių ribų. <…> Lietuviai čia užėmė ne tik natūraliai dominuojančią poziciją, bet ir privilegijuotą: galėjo studijuoti ir dirbti tik lietuviai – per aukštosios mokyklos slenkstį nevalia buvo peržengti lenkams, jau nekalbu apie žydus49.

       Kitų kultūrų pasigendama tik praėjus keliems dešimtmečiams. E. Kuosaitė prisimena, jog iki karo anglistiką drauge su ja studijavo daug žydų. Bet jaunųjų „škotų“ pasaulis – gana uždaras ratas, privilegijuotas ir savim tesidomintis, sau pakankamas, kyląs iš jaunystės egocentrizmo, savęs sureikšminimo, bet iš dalies ir suformuotas ideologijos, už regos lauko paliekančios viską, kas vyksta ne lietuvių kalba ir ypač atmetant tai, kas susiję su lenkais, Lenkija (XIX a. pab.–XX a. pr. lietuvybės įtvirtinimas vyko per atsiskyrimą nuo lenkybės).
       Sovietų okupacijos, karo tikrovė egzistavo tarsi šalia:

       Jaunystė yra jaunystė, ir visi „naujo gyvenimo“ baisumai mūsų tarsi nelietė50 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Bėgdami universitetan, kartkartėmis pastebėdavom nebe žmonių, bet skeletų kolonas su geltonomis žvaigždėmis ant nugarų, nusukdavom pilnas siaubo akis nuo vėjo plaikstomo pakaruoklio Katedros aikštėje, virpėdavom šaltose, nekūrentose auditorijose ir bendrabučiuose, o valgyklose maitindavomės arklienos kotletais. <...> O jaunimo gaudynės reicho darbams!51 (P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė).

       Žmogiška gynybinė reakcija – nusukti akis nuo žiaurumo ir mėginti gelbėtis intensyviu dvasiniu, kultūriniu gyvenimu. Karo meto tikrovė atsiminimuose dažniausiai atsiskleidžia per kasdienybės išgyvenimus. Tada Vilniuje viešėjusiai gimnazistei nuo Želvos įsiminė Basanavičiaus gatvėje, prie cerkvės, gazonuose vilniečių auginamos bulvės52. Studentėms įsiminė kuro stygius, prastas maistas, komendanto valanda, tamsa gatvėse, universiteto uždarymas bei jo veikla pogrindyje. Arklienos kotletai minimi daugelyje atsiminimų – kaip gyvenimo pusbadžiu simbolis; apie maistą rašoma, kai jo stokojama (nors tą stoką sunku lyginti su badu tremtyje, aprašytu Dalios Grinkevičiūtės).

       Mylėjau gamtą, draugus, lankiau apylinkes, mažai rašiau, bet skaičiau daug. Tarp darbo ir paskaitų – „Valgy“ užkąsdavau (kur dabar „Neringos“ kavinė). Karo metu su „kortelėm“ – pusbadžiai, tekdavo ir arklienos kotletų53... (Alė Rūta).

       Atsimenu, Bronius [Krivickas – S. D.] atsiveždavo iš kaimo raudonųjų burokėlių stiklainius, pasidėdavo juos spintelėje. Atrodė man, kad tik jais ir maitinosi. Valgykloje tik tie stammgerichtai54 (J. Švabaitė).

       Kultūrinė to meto veikla – plati tema, todėl stabtelėsiu tik ties vienu aspektu, susijusiu su tolesne literatūros raida. Ne bet kas, o vienintelė savo kartos literatų vyrų pripažinta jaunoji poetė – P. Aukštikalnytė – rašo apie pasisėdėjimus pas Vytautą Mačernį: „Vyrukai rodydavo savo išmintį ir gražbylystę, humoristinius sugebėjimus, o mums, merginoms, telikdavo klausytis, stebėtis, žavėtis“55. „Šatriją“, kaip ir kitas draugijas, oficialiai uždarė sovietai; Vilniuje ji veikė jau tik kaip siauras ratas, daugiausia lituanistų, kurį profesorius V. Mykolaitis-Putinas kviesdavosi į namus56. Alė Rūta prisimena tokį savo poezijos įvertinimą: „Kalbėjo ir profesorius: „Na, kolege Nakaite, gerai, rašykit! Tiktai kam taip liūdnai? Juk jūs tokia dar jauna! Kam to liūdesio?“57
       Merginų poezijai pesimizmas nedera net karo metais? (Apskritai, kaip prisimena P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė: „Putinas į merginas žiūrėjo su maža, vos pastebima paniekos gaidele“58.) Sužibo V. Mačernio žvaigždė (jis dažniausiai minimas atsiminimuose kaip romantinis karo metų poeto etalonas), susiformavo jo legenda (Putinas rituališkai jį „įšventina“ į tikrus poetus, – šis epizodas kartojasi daugelyje atsiminimų). „Niekada apie lietuvių meno kūrėjus ir kultūrininkus nebuvo rašoma tiek daug, su tokia pagarba, kaip dabar“59, t. y. karo metais, – teigia V. Kubilius. Moterims sunku patekti tarp pagerbtųjų, juoba tokiu „nemoterišku“ metu. Viena kita pasirodo literatūros vakaruose, vienos kitos eilėraščiai išspausdinami periodikoje, bet solidžiausiuose meno leidiniuose beveik nėra originaliosios moterų kūrybos (penkiuose „Kūrybos“ numeriuose – tik Gražinos Tulauskaitės publikacija ir Marijos Alseikaitės, Julijos Maceinienės straipsniai), „Varpų“ almanachuose – po vieną H. Lukauskaitės eilėraštį (ir triuškinanti jauno Algirdo Juliaus Greimo recenzija apie G. Tulauskaitės rinkinį). Formuojasi tai, kas vėliau, išeivijoje, išsikristalizuos kaip žemininkų kartos hermetizmas ir vyriškas solidarumas (pageidavimas būti palaidotiems greta – kraštutinė jo išraiška).
       P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė yra iš retų moterų – ji paliko poetinį Vilniaus atradimo liudijimą:

Girdžiu,
kaip šitą tylią naktį
pavasaris atplaukia virš tavęs – –
Rasoja akmenys
ir veržias grindiny gelsva žolytė –
Kaip šaltos miglos tyliai plaukia
Ir tavo bokštus vos palyti – –

Miegok ramiai, senasai Mieste,
Aš sergėsiu tave – –
60

(„Miegantis miestas“, 1941)

       Autorė – tik jaunystės bičiuliams žinoma poetė61, prisiėmusi poeto žmonos vaidmenį (V. Zaborskaitė, artima bičiulė: „Jai be galo skaudėjo negalėjimas savęs realizuoti poetinėje kūryboje“62). Zitos Pundziūtės kūryba išbarstyta to meto periodikoje. Daugumai jaunųjų „škočių“ Vilnius tapo privačios, ne kūrybinės, biografijos dalimi:

       Ir štai – skaidrus birželio 22-osios rytas. Sekmadienis. Einame su Eugenijumi [Matuzevičiumi] Čiurlionio gatve. <…> Tik staiga – trenksmas! <…> O nuo kalniuko ties liuteronų kapinėmis – visa taip aišku, lyg spalvotame sapne. Į Vingio pusę, barškėdamas atdaru galu, kaip išprotėjęs lekia sunkvežimis. Kraujo klane ten padriektas vyriškis, galbūt kareivis, kurio galva tabaluojasi į šonus... Toks vienišas, toks svetimas po žydriausiu dangumi, kad nors kauk! <...> Ar buvome persigandę? Nežinau. Eugenijus sugalvojo priesaiką Dievui: jei liksime gyvi, sukursim pavyzdingą šeimą63... (D. Rutkutė).

       Alė Rūta susituokė Šv. Jonų bažnyčioje, Julija Švabaitė – Aušros Vartuose:

       Kai ištekėjau 1944 metais, jis [Krivickas – S. D.] buvo mano pabroliu Aušros Vartų koplyčioje. Ir dabar, kai pasižiūriu į tą vestuvinę fotografiją, Bronius stovi nuo viso būrio lyg atsiskyręs, susimąstęs, vienišas... Ten ir Pranutė, Hortenzija, Danguolės Jackevičiūtės sesuo, Zita Pundziūtė... Kur jie visi dabar?64

       Taigi kokie jų likimai?
       Dalis merginų, kurių atsiminimai atspindi XX a. vidurio tragizmą ir grožį, Vilniuje gyveno ir po Antrojo pasaulinio karo – mokslininkės V. Zaborskaitė, E. Kuosaitė-Jašinskienė, P. Aukštikalnytė-Jokimaitienė, aktorė, diktorė, teatrologė D. Rutkutė. Tik tos, kurios emigravo, tapo rašytojomis, nors ir retai minimomis – Alė Rūta, J. Švabaitė. Akivaizdi praraja tarp nepriklausomoje Lietuvoje išaugusios kartos moterų aspiracijų ir „nesusiklosčiusių“ kūrybinių likimų jau domina tyrinėtojus: mokykloje auklėtos kaip lygios su vyrais, universitete jos laikytos mūzomis, o ne kūrėjomis, vėliau visiškai marginalizuotos65. Alės Rūtos romane „Vargingos tėvynės vaikai“ pakartojami svarbiausi atsiminimuose šmėsčiojantys Vilniaus epizodai: sovietų okupacija, giedojimas bažnyčiose su studentais („Valė patirdavo tikrą pasitenkinimą, beveik ekstazę, kai jie pergalėdavo lenkes moterėles, jų negarsų giedojimą. Tada nebegalvodavo apie garbę Dievui? Svarbiausia buvo – nugalėti“66), studijos universitete iki uždarymo, „Valgis“ Gedimino gatvėj („valgykloj net arklienos kotletų pristinga“67). J. Švabaitės „Stiklinių ramentų“ priešlapyje įspėjama: „Įvykiai ir žmonės šiame romane yra autorės fantazijos vaisius“, bet herojų studentų likimai susikryžiuoja Vilniuje okupacijos metais (šaltis, alkis, vyrukų dokumentuose ištaisytos gimimo datos, vakarais merginos persirengia senutėmis – „kad vokiečiai nepaimtų“), Gedimino kalne dailės studentės piešia peizažus („O kaip būdavo gera, jei iš karto mudvi pasitinka skaidri ryto saulė, kaip ant delno virpantys Vilniaus bokštai, graudulingai skambantys bažnyčių varpai…“68), meldžiamasi Šv. Petro ir Povilo bažnyčioje, švenčiama kavinėje „po laivu“, su meile vaizduojama paprasta Vilniaus lenkė tarnaitė Jadzinka... Kunigas Virkus, išvežtas konclagerin, kaip ir kai kurie profesoriai, ir nebegrįžęs – kaip tik autorės raginimas neieškoti prototipų labiausiai ir sukelia mintį apie kun. Alfonsą Lipniūną, kurio pamokslai taip pat įstrigę daugelio jaunųjų „škočių“ atmintyje.
       „Žinai, aš tada mažai rašiau“69, – pasakos vėliau J. Švabaitė apie studijas. Vilnius, įsirėžęs į merginų atmintį, laukė savo valandos.

      
       1 M a c k o n i s  R.  Amžiaus liudininko užrašai: Atsiminimai / Sudarė B. Mackonytė. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2001. – P. 5. Cituojama pratarmė datuota 1960 m. liepos 15 d. (Atgal>>>)
       2 Ten pat. – P. 242. Prezidentas Antanas Smetona audiencijoje kalbėjęs panašiai: „Jūs [Vilniaus lietuviai – S. D.] esate romantikai, mes realistai“ (p. 266). Realistas, R. Mackonio supratimu, yra ne šiaip idealisto antonimas, bet pernelyg atsargus, pragmatiškas, net savanaudiškas žmogus. (Atgal>>>)
       3 Tomas Venclova, atsakydamas Czesławui Miłoszui, pirmiausia teigia, kad „mudu pažįstame ne tą patį Vilnių“, bet pamažu lyg sušvelnina toną: „liko dangus, Vilija (kuri vadinasi Neris), liko kai kurie medžiai – daug medžių“, o svarbiausia – „pasiliko architektūra. Tatai yra svarbu“, nes „kaip tik architektūra suteikia miestui aurą“.  M i ł o s z a s   C z . ,  V e n c l o v a    T.  Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma  //  V e n c l o v a   T.  Vilties formos: Estetika ir publicistika. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992. – P. 185. (Atgal>>>)
       4 Ten pat. – P. 201. (Atgal>>>)
       5 M i ł o s z   C z.  Vilnius  //  G r a s s  G.,  M i ł o s z    C z. ,  S z y m b o r s k a  W. ,  V e n c l o v a  T.   Pokalbiai apie atminties ateitį=Gespräche über die Zukunft der Erinnerung=Rozmovy o przysłości pamęci. – Vilnius: Baltos lankos, 2001. – P. 83. Lygiai taip pat akivaizdus lietuvių ir lenkų nebendradarbiavimas ir abipusis įtarumas, nors kartais „priešas buvo bendras“. Pvz., Cz. Miłoszas mini lietuviams nepalankų vaivadą Bociańskį: jis išreikalavęs iš Lenkų radijo Vilniuje, kad Cz. Miłoszą pašalintų iš darbo kaip politiškai nepatikimą (M i ł o s z  C z. ,  V e n c l o v a  T.  Vilnius kaip dvasinio gyvenimo forma. – P. 180). (Atgal>>>)
       6 Elenos Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. Užrašytas Vilniuje 2003 m. vasario 10 d. (Atgal>>>)
       7 P ū k e l e v i č i ū t ė  B.  Egzodo rašytojų autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 625. (Atgal>>>)
       8 P ū k e l e v i č i ū t ė  B.  Karališkojo sosto spindesy // Dienovidis. – 2001. – Kovas. – P. 32. (Atgal>>>)
       9 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 141. (Atgal>>>)
       10 Ten pat. – P. 149. (Atgal>>>)
       11 E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. (Atgal>>>)
       12 M a c e i k a  J.  Vilnius mūsų…: 1935–1939 metus prisiminus // Pergalė. – 1989. – Nr. 10. – P. 158. (Atgal>>>)
       13 O r i n t a i t ė  P.  Pasaka sraunioji… // Egzodo rašytojai: Autobiografijos. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 571. (Atgal>>>)
       14 J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… // Poezijos pavasaris. – Vilnius: Vaga, 1981. – P. 123. (Atgal>>>)
       15 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 149. (Atgal>>>)
       16 Ten pat. Lenkų valdžia veikiausiai atidžiai stebėjo ekskursantus, nors atsiminimuose tuometinis Lenkijos karo atašė Lietuvoje teigia, esą „Vilniaus klausimas“ iškildavęs „ir pačiame Vilniuje ten atvykus lietuvių jaunimui, ir Kaune, kai ekskursantai grįždavo iš Vilniaus“ (kokia forma tai vyko, nedetalizuojama), bet „Lenkijos valdžia Vilniuje žiūrėjo į tai pro pirštus“  //  M i t k i e w i c z  L.  Kauno atsiminimai (1938–1939). – Vilnius: Baltos lankos, 2002 . – P. 241. (Atgal>>>)
       17 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 149. (Atgal>>>)
       18 E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. (Atgal>>>)
       19 J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 124. (Atgal>>>)
       20 R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – Vilnius: Unitas, 1994. – P. 5. (Atgal>>>)
       21 Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste // Tarp istorijos ir dabarties: Literatūra, atsiminimai, publicistika. – Vilnius: Tyto alba, 2002. – P. 574. (Atgal>>>)
       22 R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 5. (Atgal>>>)
       23 A l ė   R ū t a.  Tarp ilgesio ir tėviškės: Kelionės į Lietuvą įspūdžiai. – London: Nida Press, 1987. – P. 113. (Atgal>>>)
       24 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 151. (Atgal>>>)
       25 Cz. Miłoszas su nuostaba mini Marylos Wereszcak proanūkės Żółtowskos memuarus: XX amžiaus pradžia ten – „siaubingas pasaulis, vien tik rimtų reikalų pasaulis. <…> O rimti reikalai – tai ištekėjimo ir kraičio reikalai“. Autorius apie save sako: „Aš užaugau už to pasaulio ribų“ (Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas: Pokalbiai su Aleksandru Fiutu. – Vilnius: Alma littera, 1997. – P. 149–150). (Atgal>>>)
       26 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save. – P. 152–153. (Atgal>>>)
       27 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120. (Atgal>>>)
       28 E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. (Atgal>>>)
       29 Alės Rūtos laiškas autorei 2003 m. sausio 21. (Atgal>>>)
       30 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 154. (Atgal>>>)
       31 Vilniaus universiteto uždarymas // Petras Katilius / Sudarytoja ir autorė T. Katilienė. – Vilnius: Mažoji Evelina, 2002. – P. 541. (Atgal>>>)
       32 Iš tuometinio studentų gyvenimo. – Ten pat. – P. 552. (Atgal>>>)
       33 R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 19. (Atgal>>>)
       34 „Kai po Lenkijos valstybės padalijimo, kurį įvykdė Hitleris ir Stalinas, į Vilnių ėmė važiuoti jauni lietuviai, jie įsitikino, kad mokyklinės pamokos apie Vilniaus lietuviškumą nebuvo tiesa, nes mieste gyveno tik nežymus procentas lietuvių, jo gyventojų daugumą sudarė lenkai ir žydai“.  M i ł o s z  Cz.   Vilnius. – P. 81. (Atgal>>>)
       35 Išsamiausioje vokietmečio literatūrai skirtoje studijoje daroma analogiška išvada: „Atsikėlusi kauniškė inteligentija telkėsi į savųjų būrelius, skubėjo į lietuviškos kultūros akcijas <...>. Ji menkai tesilietė su senųjų vilniečių gyvenimu (vienoje šeimoje – kelios religijos, kelios kalbos ir kelios tautybės) ir nejautė pogrindyje grumenančios priešiškumo bangos (greta Vokietijos ir Rusijos Lietuva yra tretysis Lenkijos žemių okupantas)“.  K u b i l i u s  V.   Neparklupdyta mūza: Lietuvių literatūra vokietmečiu. – Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001. – P. 127. (Atgal>>>)
       36 – Tai tu manai, kad karas neišvengiamas? <...>
       – O tu manai, kad šitas milžiniškas ginklų skaičius daromas tam, kad saliutus šaudytų. G u s t a i t y t ė-Š a l č i u v i e n ė  A.  Vingiai. – Kaunas, 1932. – P. 199. (Atgal>>>)
       37 Alė Rūta, ketvirtąjį dešimtmetį studijavusi Klaipėdos pedagoginiame institute, kalba apie gamtą ir draugus, bet ne apie lietuvininkus: „Studentiškų dienų prisiminimai buvo čia pat... Ryškūs, brangūs, gražūs. Girulių bendrabutis, kelionės, auditorija (aulė), biblioteka, seminarai... Iškylos. Kopose, pajūry, po miestą, po Klaipėdos kraštą... Kopų smėly įmintos gilios pėdos, pajūrio saulėlydžiai, plaukimas prieš bangas... Dainos Girulių miške...“.  A l ė  R ū t a.  Tarp ilgesio ir tėviškės. – P. 154. (Atgal>>>)
       38 J. Dambrauskaitės-Gudavičienės pasakojimas, užrašytas D. Gudavičiūtės. Klaipėda, 2003 m. balandžio 2 d. (Atgal>>>)
       39 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 149. (Atgal>>>)
       40 R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 5. (Atgal>>>)
       41 Ten pat. – P. 6. (Atgal>>>)
       42 Maištingas Czesławo Miłoszo autoportretas. – P. 193. (Atgal>>>)
       43 N y k a - N i l i ū n a s  A.  Dienoraščio fragmentai 1938–1975. – Vilnius: Baltos lankos, 2002. – P. 30. (Atgal>>>)
       44 Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste. – P. 520–521. (Atgal>>>)
       45 R u t k u t ė  D.  Mano jaunystės teatras. – P. 6. (Atgal>>>)
       46 Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy // Poezijos kryžkelės: Dialogai apie dvi poezijos šakas Lietuvoje ir išeivijoje / Sudarė R. Pakalniškis. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1994. – P. 146. (Atgal>>>)
       47 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120. (Atgal>>>)
       48 K u b i l i u s  V.  Neparklupdyta mūza... – P. 126. (Atgal>>>)
       49 Z a b o r s k a i t ė  V.  Kultūra kaip gyvybės forma mirties kontekste. – P. 522–523. (Atgal>>>)
       50 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 11. – P. 120. (Atgal>>>)
       51 J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 125. (Atgal>>>)
       52 J. Dambrauskaitės-Gudavičienės pasakojimas. (Atgal>>>)
       53 Alės Rūtos laiškas autorei 2003 m. sausio 21. (Atgal>>>)
       54 Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 147. (Atgal>>>)
       55 J o k i m a i t i e n ė-A u k š t i k a l n y t ė  P.  Tai buvo seniai… – P. 124. (Atgal>>>)
       56 E. Kuosaitės-Jašinskienės pasakojimas. (Atgal>>>)
       57 A l ė   R ū t a. Nupūskime raudonas dulkes // Poezijos kryžkelės. – P. 93. (Atgal>>>)
       58 J o k i m a i t i e n ė  P.  Apie Gediminą ir save // Pergalė. – 1992. – Nr. 9–10. – P. 147. (Atgal>>>)
       59 K u b i l i u s  V.  Min. veik. – P. 94. (Atgal>>>)
       60 A u k š t i k a l n y t ė-J o k i m a i t i e n ė  P.  Sugrįžimai: Eilėraščiai 1938–1966. – Vilnius: Laukas, 1993. – P. 26. (Atgal>>>)
       61 „Su Pranute labai draugavom. <…> Ji ne tik gimnazijoj, bet ir tada Vilniuje rašė gerus eilėraščius. <…> Kai 1974 m. svečiavausi pas Jokimaičius, mažam draugų būry jų sūnus paskaitė Pranutės eilėraščių. Labai geri! Sakau, Pranute, išleisk knygą. O ji: kas dabar man juos išleis! Sakau, gal padėtų Eugenijus“.   Š v a b a i t ė  J.  Min. veik. – P. 147. (Atgal>>>)
       62 Z a b o r s k a i t ė  V.  Jausmo ir nuotaikų poezija // Tarp istorijos ir dabarties. – P. 372. (Atgal>>>)
       63 R u t k u t ė  D.  Min. veik. – P. 13. (Atgal>>>)
       64 Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 147. (Atgal>>>)
       65 P o c i ū t ė  R.  Marginalijų poezija // Poezijos pavasaris'98. – Vilnius: Vaga, 1998. (Atgal>>>)
       66 A l ė   R ū t a. Vargingos tėvynės vaikai. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2000. – P. 187. (Atgal>>>)
       67 Ten pat. – P. 282. (Atgal>>>)
       68 Š v a b a i t ė  J.  Stikliniai ramentai. – Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1985. – P. 34. (Atgal>>>)
       69 Š v a b a i t ė  J.  Kas susikaupė neramioj širdy. – P. 146. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]