|
<< Atgal
VYTAUTAS MARTINKUS
Romanas (ne)jubiliejinei sukakčiai
R a m ū n o K l i m o
6 0 - m e č i u i
Yra tokia nauja graži tradicija švęsti ne
jubiliejines rašytojų sukaktis, o rengti naujausių jų knygų pristatymus. Iš
tikrųjų, ką kita begalėtum ir sugalvoti?
Deja, Ramūnas Klimas šitaip pasielgti negalės: jo
60-metis liepos 22 d. ištiks mus be naujo romano. Jis liko nebaigtas, kai prieš beveik
trejus metus rašytojas staiga, neatsisveikinęs, išėjo. Išėjo šaltomis advento
dienomis, išėjo labai tyliai, kaip taikliai ir subtiliai yra pastebėjęs jo
kaimynas Saulius Šaltenis, išėjo basas, kad niekas išeinančiojo neišgirstų.
Tačiau romanas Maskvos laikas, tegu ir
nebaigtas, jau artėja pas skaitytoją (spaudai jį rengia LRS leidykla).
Drįsčiau tvirtinti, kad tai neeilinis lietuvių
romanas. Tegu šis straipsnis būna žinomo (jau iš dalies skelbto kūrinio)
priminimas ir nežinomo (laukiamo viso, tegu ir nebaigto) anonsas. Ramūno Klimo
skaitytojams, kurių, žinau, buvo, tebėra ir, matyt, bus. Tiems, kurie tik formaliai
tegalėjo sutikti su naujausios lietuvių literatūros apžvalgininkais, rašiusiais, kad
R. Klimas ,,pastaruoju dešimtmečiu beveik nesireiškė.
Didesniąją R. Klimo romano Maskvos laikas
rankraščio dalį (20 būsenų) jo autorius pats parengė spaudai ir paskelbė
Metuose bei Kultūros baruose. Šio straipsnio skaitytojai gal dar nebus
užmiršę tų publikacijų 1999 ir 2001 metais. Tai jų pažadintas toli nuo Lietuvos
įsikūręs Valdas Petrauskas bičiuliams prasitars: įspūdingas, neturintis sau lygių
R. Klimo sakinys. Sakyčiau, ne tik sakinys, bet ir visas tekstas. Dar trys romano
fragmentai buvo suredaguoti, bet nepaskelbti, matyt, tik dėl techninių kliūčių,
gal jie netilpo į mėnraščio Metai jungtinį 2001 metų gegužėsbirželio
numerį. Viena kita ,,juodraštinė būsena į knygą, matyt, bus įdėta šio
straipsnio autoriaus pastangomis. Gal nesugadins to, kas jau autoriaus buvo nušlifuota,
paversta jo prozos norma.
Taigi Maskvos laikas nėra ištrauktas iš
stalčiaus, kuriame jis būtų buvęs slėptas sovietmečiu ir šitaip laukęs geresnių
dienų. Jis, matyt, ir ne tas kūrinys, kuris galėjo būti parašytas iki 1990 m. Kovo
11-osios. Romano siužetas kviečia į gilesnius laiko slėpinius nei sovietinė Lietuvos
okupacija. R. Klimui, atrodo, nerūpėjo būti tik nesenų įvykių metraštininku.
Praeities, dabarties ir ateities matmenys jo romane itin svarbūs, bet visi trys jie
susitinka čia ir dabar, mūsų gyvenime jau po Nepriklausomybės atkūrimo.
Ilgiau nei dešimtmetį ir labai intensyviai romanas
buvo rašomas po 1990-ųjų, tai yra Lietuvos laiku, po to, kai Kremliaus Spaso
bokšto laikrodis jau nežadindavo Lietuvos žmonių dar (vis dar!) vienai okupacinei
dienai. Dabar galima pridurti jis buvo rašytas visą autoriaus gyvenimą, nes tekstas
yra kupinas autobiografinio ir literatūrinio patyrimo, užkoduoto knygos struktūrą
formuojančiomis būsenomis.
Ši knyga apie sovietinio laiko invaziją
į vietinį (Lietuvos) laiką, knyga apie okupaciją, kuri nesustoja nei prie valstybės
sienų ženklų, nei prie politikos, ekonomikos ar teisės slėpinių. Tai invazija į
visą žmogaus ir tautos gyvenimą formuojantį laiką, jo, laiko, formas.
1940 m. Maskvos laikas Lietuvoje buvo
paleistas ne pirmąsyk. Galėtume prisiminti metus, mėnesį, dieną ir valandą,
kada buvo pasirašyta MolotovoRibbentropo sutartis, arba kada sovietinė kariuomenė
peržengė Lietuvos sieną, arba kada buvo Maskvai įteiktas ir patenkintas
prašymas tapti SSSR. Galbūt konkreti data niekam, net istorikams, nėra žinoma.
Istoriniai tautų ir valstybių laikrodžiai tiksi kartu, yra simultaniški ar
paraleliniai. Tačiau kartais paraleliniai laikai suartėja, susilieja ar net susikerta.
Literatūroje gausu tokio susikirtimo taškų. Jų pasirinkimas yra romane pasakojamos
istorijos ir požiūrių į ją epicentras. Apie pastarąjį sukasi vertybių sistema.
Maskvos laikas tokį epicentrą, be abejonės, turi. Dirbtinę, dekretais ir
slaptais protokolais per Girnius, Aukštaitiją, Lietuvą nubrėžtą dienovidžio
liniją.
Taigi ši knyga apie pasiklydusių dviejų
dienovidžių ,,tarpą, apie sulenktą laiko ašį, ir jos padarinius vertybių
tuštėjimo metą.
Ne vieną skaitytoją gali dominti kaip tik šitoji
romano perskaitymo galimybė.
Gali būti, kad ir autoriui ji labai rūpėjo.
Galima rinktis ir kitokią. Jų yra tikrai ne viena.
Galima pradėti skaityti
romaną nuo bet kurios būsenos, tačiau meninė romano visuma turi vienintelę
pradžią, ryškėja netgi autoriui nebaigus rankraščio taisymų vienintelė
pabaiga1. (Tiesa, dabar tenka sakyti numanoma
pabaiga.)
Pradžia yra paprasta: mažmožiai iš vaikystės,
mediniai namai Girniuose, kelissyk ugnies aguonomis pražydę dėl sprogusių
primusų, ir beveik buitinis laikrodžio klausimas kaip derėtų
įsivaizduoti pokario įvykius, iki, po ar tarp gaisrų. O
pabaiga yra toji pati pradžia, tik jau metafizinė: (tebe)degantys Girniai, šį sykį
Kapų salos gaisras, kuris yra pasaulio virsmas, ir jo katastrofiškumas teikia
vilties išgelbėti vaikelį iš Girnių.
Sužinoti, kam visa tai buvo.
Autorius žinojo atsakymą. Pačioje
rankraščio pradžioje jis buvo jį užsirašęs kaip eilutę iš Evangelijos pagal
Luką: O jis tarė jiems: Aš stebėjau šėtoną, nupuolantį iš dangaus kaip
žaibą (Lk 10, 18). Galutinėje romano autoriaus redakcijoje šito epigrafo
nebeliko. Galima numanyti kodėl: būties įvykį reflektuojantis klausimas juk neturi
baigtinio atsakymo. Antraip jis ir nesivadintų filosofiniu, atviru būties klausinėjimu.
F. Dostojevskis, iš kurio romano Broliai Karamazovai persirašytas šis klausimas,
taip pat neatsakė. Nei siužetas, nei tema, nei romano kompozicija ar kita jo poetika
negali pakeisti paties klausimo, o tik papildo jį, padeda aiškiau jį ištarti.
Šėtonas, lyg žaibas nupuolantis žemėn, tik metafora. Mįslinga, graži, bet ir ji
neturėtų iškelto klausimo paslėpti. Dar sykį vartydamas visą Maskvos laiko
rankraštį (kurio kiti skaitytojai nemato ir jau nebepamatys), tad būdamas šiek tiek
išskirtinėje padėtyje, bandyčiau šiek tiek konceptualizuoti romaną paryškinti
pagrindinio jo personažo, pasakotojo Vytauto Ringailos, meninį paveikslą.
Ir šiuo atžvilgiu vargu begalėčiau remtis tik
tematiniais ar idėjiniais romano aspektais.
Būtent jo, pasakotojo paveikslo, visuma, atsisukanti
į skaitytoją įvairiomis savo pusėmis, nutolstanti tiek ar taip, kad mūsų būtų
matoma tarytum kito pasaulio figūra, man atrodo itin svarbi, kai atkreipiame
dėmesį į romane išryškėjančias ir niekad nesibaigiančias temas; tai okupacija,
gimę joje gyventi, gyvenimą valdančios jėgos ir t. t.
Pasakotojas žurnalistas Vytautas Ringaila
klausimų simultano dirigentas, jo paveikslas formuojasi kaip jau minėto atviro
klausimo (kam visa tai buvo) kartojimas romano personažams. Visiems ir kiekvienam,
vienu ir tuo pačiu metu. Tai esminga. Pasakotojo santykis su vaizduojama žmogaus
gyvenimo drama turi atsiskirti nuo autoriaus išgyvenimų, ir tokio santykio paieškos
šiame romane yra meninio Vytauto Ringailos paveikslo vinis. Ja prikalami ir
kitų personažų paveikslai. Pagaliau visas romanas ja vėl prikalamas prie
gyvenimo lentos.
Apie tai, matyt, verta pakalbėti plačiau.
Autentiški išgyvenimai, atsirandantys susidūrus su
gyvenimo drama, kaip ir vidinė, tegu giliausia, tegu nuoširdžiausia, tegu pačiam
autoriui ir įdomiausia kūrinio tvarka ar sąranga, nėra svarbiausias dalykas, kai
ieškome meno kūrinio, kai išeiname jo pasitikti. Estetinės būties slėpinys
laukia savo situacijos. Šiuo atžvilgiu skaitytojo ir autoriaus situacija ta pati.
Anot M. Bachtino, menininkas turi surasti išorinę prieigą tiek prie savo,
tiek prie kitų žmonių gyvenimo. Ne etinę ar istorinę, bet estetinę poziciją.
Romanas estetinės veiklos įvykis, vienatinis būties prisistatymas ir autoriui, ir
mums, skaitytojams. Ypatinga meninė savos, autoriaus, etinės pozicijos sistema.
Paprasčiausia šią knygą būtų interpretuoti kaip
išpažintį, autobiografiją, akistatą su sąžine, lietuvišką pavergto proto
variantą ir t. t. Galėčiau skaitytoją intriguoti pažadėti, kad jo laukia
gyvenimiška sovietmečio žmogaus drama, kurioje pagrindinį vaidmenį vaidina
NKVD, KGB, bolševizmas. Arba tautoje glūdinti pikto genijaus jėga, Didysis
inkvizitorius su Dievo kauke, veikęs ne tik F. Dostojevskio ir kitų autorių
kūriniuose, bet ir paties R. Klimo romane Tiktai ugnis išgydys.
Tai, matyt, būtų tiesa.
Tai būtų romano interpretacija pagal
literatūros istoriją ir teoriją. Nemažai panašių pasakojimų jau perskaityta,
gal ir dar bus perskaityta, ir netgi jei priimtume autoriui, matyt, tikrai svarbią šio
pasakojimo tikslą papasakoti, kaip KGB (ir visa sovietija) žudė mus,
lietuvius, be mauzerių ir durklų, žudė ir tebežudo kasdieniškiausios paniekos
mirtina doze, netgi ir šitaip nusiteikę skaityti Maskvos laiką, matyt, tik
atskirtume nuo savęs meninį šios knygos pasaulį, sumažintume savo galimybę
išvysti visuminį žmogaus meninį portretą, kurį pristato (mums, skaitytojams)
ypatinga, visuminė kūrinio autoriaus įžvalga: personažų polilogas, siužetas,
romano struktūra įvairiausia šio žodžio reikšme. Taigi R. Klimas rašytojas, menininkas,
iki paskutinio atodūsio gyvenimo ir kūrybos kelyje ieškojęs meninių įstatymų,
savosios estetikos, jos ašies ar bent jos epicentro, apie kurią ji ir pati suktųsi, ir
ją palankiai vertintų kolegos, kritikai, skaitytojai; turėčiau pradėti nuo to,
pabrėžti tai netgi vienareikšmiai kiekvienam, kuris minėtų tik jo
inžinerines studijas, arba aiškintų, koks svarbus jam atrodė esąs žurnalisto darbas.
Neilgai tevalgęs duonos iš inžinerijos, porą privalomų metų po studijų pabuvęs
karininku sovietinėje armijoje, jis ėmėsi žurnalistikos ir netgi padarė karjerą
tapo Komjaunimo tiesos redaktoriaus pavaduotoju. Maskvos laiko tekste
skaitytojas ras ne vieną anuometinio sovietinio žurnalistų gyvenimo epizodą, o romano
pasakotoją ir pagrindinį personažą Vytautą Ringailą regės kaip autoriaus alter
ego. Tačiau jau sakyta šis romanas nėra nei autoriaus išpažintis, nei jo
autobiografija.
Ne vien tai.
Bet ir tai.
Universali, skirtingas romano puses vienijanti
sąsaja, dėl kurios galime būti tikri, yra jau minėtoji dramatiška žurnalisto Vytauto
Ringailos patirtis, puikus gyvenimo pažinimas ar išmanymas. Girnių tema romane ne tik
maitina sostinės žurnalisto pasaulį, bet ir pastarasis lakoniškomis,
profesionaliomis literatūrinėmis priemonėmis padeda skaitytojui susipažinti su
Raudonmūrio lžedmitrijais, su Kapų saloje palaidotaisiais, su trąšų kombinato
direktoriumi pasakotojo Vytauto broliu, o svarbiausia su pasakotojo tėvu ir
motina, kurių paveikslai yra bene šviesiausi ir įspūdingiausi romane. Tokių
paveikslų net ir už didžiausią honorarą nesukursi, jie gimsta visai pagal kitą
dėsnį, kurį savo galvoje turėjo, matyt, ne vienas garsus pasaulio ar lietuvių
rašytojas, kuris ironiškai teigė esąs tik fermeris, advokatas, gydytojas
ar kunigas.
Ryžtis rašyti romaną, be to, įsivaizduoti jį vos
ne iš 1000 lapų, rašyti jį ištisą dešimtmetį ir neatsižadėti itin sudėtingos jo
struktūros, ieškoti individo likimo estetinės formos, yra autoriaus pasirinkimas,
išskirtinė jo pozicija, galima sakyti, tikrai likimiškas asmenybės įvykis.
Jis kuriamas menininko, ir pats kuria menininką. Ne vienerius metus trukusi mudviejų
pažintis ir netgi kūrybinė bičiulystė leidžia paliudyti, jog R. Klimas savo
estetinės, tos klasikinės be tikslo tikslingos pozicijos ieškojo labai
atkakliai ir kantriai, niekada neprastindamas (bet ir nesureikšmindamas) literatūros
kūriniui naudojamos medžiagos vaidmens. Svarbiausia: konkreti kūrinio romano
sąranga, ji tokia, tarytum autorius jai leistų atsirasti savaime. Tokia
estetika akivaizdžiai vieniša, ir jos mįslingumas autoriaus gyvenimo duotybė.
Tad galima tik bandyti spėlioti, kaip romano
Maskvos laikas autoriaus sąmonėje ryškėja ir skleidžiasi jam tikrai svarbūs
istorijos, politikos ir etikos dalykai, kaip jam sekasi juos vertinti, ginti ar bent
išsakyti savo vertybinę poziciją, kodėl jam rūpi perduoti šį patyrimą romano
pagrindiniam veikėjui (arba pasakotojui), kaip susiklosto estetinė romano pasakotojo
ir būsimo skaitytojo vizija, kaip autorius vertina ankstesnę savo prozą, parašytą iki
Nepriklausomybės atkūrimo, pagaliau ir tasai klausimas, į kurį atsakymo nėra ir
nebus, kokie turėtų būti baigiamieji Maskvos laiko sakiniai.
Šių klausimų kontekste, matyt, kiekvienas naujas
(konkretus!) romanas buvo ir tebėra ypatingas literatūros atvejis: jis visuomet yra
tasai būties įvykis, kurį mums, skaitytojams, pristato autorius, nepagailėjęs
ir laiko, ir talento (jėgų, energijos), ir kalbinės, socialinės, psichologinės ar
kitokios kūriniui reikalingos medžiagos, kad atsirastų literatūros kūrinys romanas
įvykis, toks, kuriame autorius iki šio įvykio pabaigos lieka aktyvus jo
dalyvis.
Sakyčiau, kad R. Klimas šį savo romaną rašė iki
paskutinio atodūsio. Kiek kitaip, bet panašiai savo paskutines knygą rašė Bronius
Radzevičius, Birutė Baltrušaitytė, Ričardas Gavelis ar Jurgis Kunčinas.
Šiuo atžvilgiu romanas nėra vien rašto
kultūros reiškinys.
Ne dėl autoriaus tinginystės ar ligos romanas gali
būti rašomas dešimt metų ir likti nepabaigtas. Romanui parašyti gali neužtekti viso
ilgo ir darbingo autoriaus gyvenimo. Bent jau literatūros istorikai žino daug
tokių pavyzdžių. (Anot Alberto Zalatoriaus, kad ir kiek romanų parašytų romanistas,
jis yra vieno romano autorius.) Beveik esu tikras: Maskvos laikas yra
vienintelis R. Klimo romanas, nors autorius yra parašęs kitą (Tiktai ugnis
išgydys, 1989).
Mat ir šiandien romanas tebėra neištrūkęs iš gyvenimo
ir kūrybos, tad ne visada jis pabrėžia literatūrinį savo autonomiškumą, savo
vertybiniu pasauliu skaitytojus jis tebetraukia labiau negu literatūrologus. Tyrėjams
jis dažnai kelia vien galvos skausmus, jį sunku apibrėžti, beveik neįmanoma
paaiškinti pagal žinomus literatūros tvarkos principus. Niekada neturėjęs grynos,
kanoninės, formos, romanas ir šiandien tampantis, provokuojantis, tebekalbantis su
mumis netikėčiausia ir... tyliausia kalba.
Pasakodamas apie Maskvos kurantų gadynę, nuo kurios
vis tolstame, šis R. Klimo romanas vargu ar galėtų būti vadinamas istoriniu. Pernelyg
viskas tebėra gyva, pernelyg romano forma yra susieta su dabartimi. Nedaug kas
pasikeistų, jeigu Vytautas Ringaila pasakotų apie ankstyvesnius Lietuvai lemtingus
įvykius: Jaltos ar Teherano konferenciją, MolotovoRibbentropo sutartį, Kerzono
liniją... Antra vertus, Petro Dirgėlos Karalystė smarkiai pakoregavo istorinio
romano sampratą: pasirodo, galima istorinio romano transformacija į dabarties būsenas,
istorijos laiptų plokštėmis gali būti išgrįsta šiandienė, prie Lietuvos Katedros
plytinti, kasdien mūsų kojų mindoma aikštė.
Istorijos vertinimo erdvėje kiekvienas romanas
dažniausiai yra itin atviras dabarčiai ir individualiam literatūros išgyvenimui.
Istorija romane yra nerealizuotų galimybių bankas, skaitytojas mato, kas jam joje
patinka, kas aktualu, pats gali nustatyti, ar įdomi jam istorija vadinamojoje jos
retrospektyvoje, ko jis gali laukti ir ką galėtų gauti iš konkretaus
romano. Nė viena literatūros rūšis negali pretenduoti į tokį aukštą kultūros,
meno ar literatūros savikritiškumo laipsnį, kuris pasiekiamas romane.
Vis dėlto, net ir šitaip nusiteikus, netgi sutarus,
kad romanui būdinga literatūros kritika ir savikritika, o istorijos, socialinio
politinio, dorovinio ir kito gyvenimo čia ir dabar įžvalgos dažnai yra
gana gilios, skaitytojas ne visada yra pasirengęs skaityti kiekvieną ar būtent šitą
romaną. Naujas romanas skaitytojo gali būti užverstas jo neįpusėjus; ir taip beveik
visada atsitinka, kai skaitytojas laukia ko kito, nei autorius pasiūlo, t. y. skaitytojas
neranda jam žinomo romano kanono. Parašiau beveik visada, nes juk būna
išimčių. Be tokių sunku būtų aiškinti, kaip buvo baigtas skaityti Jamesas Joyce'as
ar Franzas Kafka.
Tradicijos kritika turi būti nelabai radikali,
ateities nuojauta beveik nepastebima, štai tada... galbūt... Lietuvoje nepamirštos
XX a. trečiąjį dešimtmetį kilusio avangardizmo pamokos: triukšmingas ir radikalus
literatūros keitimasis išvirsta į grupinius sindromus ir formalią tuštybę. O gal yra
atvirkščiai: tradicijų keitimo, paradigmų lūžio architektais tampa vienišieji
literatai?
Lietuvių literatūros
enciklopedijoje R. Klimas priskiriamas prie intelektualios prozos kūrėjų2. Net jeigu laikytume nepasenusiu mūsų prozos skirstymo į
kaimiškąją ir miestiškąją, psichologinę ir sociologinę, buitinę ir būtinę
(filosofinę), tokią sąsają norėčiau tikslinti, nemanyčiau, kad tai pakankamai
konkretus R. Klimo estetinių ieškojimų apibūdinimas. Tai, kas tebevadinama
intelektualiąja proza, primena Apšvietos laikais susiformavusią nuomonę apie
filosofijos ir literatūros dermę: filosofinių idėjų perkėlimą į literatūrinius
vaizdus. Akademinėje intelektualinio romano definicijoje
pabrėžiama, kad jo struktūrą nulemia minties raida, filosofinių svarstymų
įtampa3, istorinė jo skalė praplečiama nuo Voltaire'o
ir D. Diderot iki A. Camus ir K. Abe. Esama kitokių įžvalgų. Violeta
Kelertienė, analizuodama R. Klimo apysaką Gintė ir jos žmogus, rašytoją
pristato kaip postmodernų autorių: R. Klimas sukūrė sudėtingą postmodernų
tekstą, dekonstruodamas ne vien tik istoriją, bet taip pat ir socialistinio realizmo
propaguotą mitą4. Petras
Bražėnas, recenzuodamas tą pačią apysaką, yra pažymėjęs: R. Klimas iš tų
prozininkų, kurį skaityti nėra lengva, ir, bent jau manęs nė kiek nestebina, kai
vienas ar kitas pažįstamas skaitytojas prisipažįsta: sunkiai skaitęs Klimą,
pavargęs ar nesupratęs. Todėl aptariamos apysakos paraleles, be kita ko, galima
traktuoti ir kaip rašytojo pastangas užmegzti ir palaikyti kontaktą su platesniu
skaitytojų ratu; ne veltui nuo nesunkiai suprantamos konkretaus apysakos istorijos
autorius vedasi skaitytoją (variantų laipteliais) į sudėtingesnius, paslaptingesnius
žmogaus likimo labirintus5.
Taigi skaitytojų tebelaukia ne tik neišleistas
paskutinis, nebaigtas R. Klimo romanas, bet ir neatsakyti klausimai dėl individualios
šio lietuvių rašytojo vietos ar pozicijos filosofiniu ar intelektualiniu romanu
vadinamame estetinių vertybių kūrimo kelyje, tačiau skaitytojas, ir išgirdęs
paaiškinimus, jaustųsi ne geriau.
Jau minėta, kad skaityti R. Klimo Maskvos
laiką irgi sunkoka, gal net sunkiau už Gintę ir jos žmogų ar romaną
Tiktai ugnis išgydys. Bent jau tikrai nesiūlyčiau skaityti šito kūrinio
greitomis arba neatidžiai viena akimi sekant galbūt TV šou vaizdus. Šiam romanui
itin reikalinga skaitytojo vienatvė, meditacinė nuostata. Reikia intelektinės įtampos,
teorinės žiūros: galvoti, suprasti, įsivaizduoti. Tai yra sinkretinės pajautos,
intelektinės improvizacijos romanas.
Ar toks R. Klimo kūrinys naujas lietuvių romano
tradicijoje?
Mąslumas, gyva mintis, o ne enciklopedinėmis
mintimis puošiamas žmogaus gyvenimo medis, literatūrai nėra svetima. Ir filosofams, ir
literatams rūpima teorinė žiūra (mąstymas + vaizdas) nėra XX a.
atradimas. Tačiau jos ir būta, ir esama labai įvairios.
Tradicijos laužymas visada primena senas tradicijas.
Juk pirmasis lietuvių romanas, Vinco Pietario
Algimantas, buvo istorinis nuotykinis. Nuo istorijos kiti lietuvių romanistai
gręžėsi į savo buitį, emocijas, politiką, apšvietą. Niekada nebuvome turtingi filosofinės
prozos. Nors galbūt niekada rimtai ir nepasukome galvos dėl lietuvių romano
tipologijos, vaduojamės pirmaisiais naujo romano rūšies įvardijimais. Juk Maskvos
laikas autoriaus neįvardytas romanu, vadinamas tik būsenomis, šitaip
gal pabrėžiant kritinį šio kūrinio santykį su jau (ne vien paties R. Klimo)
parašytais tekstais, vadinamais romanu. Šią nuostatą reikėtų laikyti dar vienu
bandymu pabėgti nuo žanrinio romano neapibrėžtumo arba bent pabrėžti tą
neapibrėžtumą.
Autoriaus pasirinkto žodžio būsena
semantikos nereikėtų pernelyg sureikšminti, bet prisiminti ją verta. Tai irgi
kontekstas. Būsena yra ir gyvenimo būdas, ir psichologijos
terminas, nusakantis, reiškiantis tam tikras sąmonės puses6.
Būseną visada galima įveikti, peržengti, ir tokia įtampa gali pretenduoti į
romaną sukuriantį veiksmą. Tad būsenomis pavadintas kūrinys, kaip ir
tradicinis romanas, gali siekti viso to, kas reikalinga patvariam estetiniam jo pasauliui.
Ir, jeigu tik jo tekstas kalba su mumis apie individo likimą, būti romanu. Kitas
dalykas, ar R. Klimas pabaigė tokio pasaulio matmenų projektą, ar sukūrė jis
Maskvos laiką taip, kad romano pasakotojo, jo personažų laikini (būsenų)
vaizdiniai suktųsi apie tokią vertybių ašį, kuri paverstų juos estetine rimtimi.
Jau sakyta (ir bus sakoma): deja, nepabaigė.
Ir vis dėlto drįsčiau
teigti, jog netgi nepabaigtu Maskvos laiku R. Klimas pabaigia savuosius beveik
keturiasdešimt metų7 trukusius estetinio literatūros
pasaulio ieškojimus, pristato skaitytojui istorinę XX amžiaus, vadinasi, daugeliui gal
nenaują, romano patirtį, leidžia numanyti, kas šiandieniame romane keičiasi, pažymi
tai, kas skaitytojo laukia (tiek romano, tiek ir visos literatūros) rytoj.
Literatūrologams tokį romaną verta skaityti ir bandyti jį vertinti, nes jis, kaip
sakyta, yra individualiai, labai asmeniškai kritinis, daug ką, o gal net viską
pats įvertinantis, bet svarbiausia! yra atvejis, kai autoriaus patirtis, jo
biografija ir išgyvenimai, istorinis mūsų šalies ir jos gyventojų likimas gali įgyti
estetinės vertės, jau ir mūsų, skaitytojų, akimis patvarios, adekvačios sau.
Taigi tam tikru atžvilgiu galima ramiai svarstyti
faktą, kurį daugelis pirmiausia minės: romanas nepabaigtas. Arba sakys: R. Klimas
parašė romaną apie Maskvos kurantus Lietuvoje. Arba kitaip įvardytą, abejonių mums
nekeliančią šio romano rašymo parašymo detalę. ,,Faktą.
Kas yra faktas? Abejoju
faktu toks epigrafas tiktų visai R. Klimo kūrybai8,
yra pabrėžęs P. Bražėnas. Pritarčiau literatūrologui. R. Klimo svarstomi ar
vaizduojami faktai nėra paprasti, empiriniai, o tokie, kurie atsiranda per intelektą,
istoriją, kultūrą, kūrybą. Valandas mušantys Kremliaus kurantai sovietinio
žurnalisto bute, be abejo, yra empirinis faktas: radijo taško ar imtuvo garsas,
televizijos vaizdas ir garsas. Tie patys kurantų dūžiai, kuriuos girdi ne jis, o
trisdešimties niekada nesulaukęs jo tėvas, vieną Didžiųjų Speigų sekmadienį
geriantis enkavėdisto Lžedmitrijaus atsineštą degtinę, žmogus didžiausio jo
pažeminimo valandą, yra faktas, kuriam aprašyti reikia kelių šimtų
puslapių. Ir jis pats, pasakotojas, visai dar vaikas, aną naktį, švytuojant
panosėje gutalinu dvokiančiam enkavėdisto batui po stalu, kur jis slėpėsi,
išgyveno kažką, kas yra fakto misterija. Kaip paaiškinti, kad jis, nemokėdamas
ir nesuprasdamas rusų kalbos, po daugelio metų beveik žodis žodin savo sieloje
išgirdo ir pakartojo visą karamazovišką enkavėdisto ir tėvo dialogą? Jeigu tik
išdrįstume visą romaną Maskvos laikas pavadinti faktu, galėtume suabejoti ir
juo, kaip visais kitais faktais. Bent jau su abejone kai ko (retoriškai) paklausti.
Jau minėjau, ko norėčiau klausti (savęs, arba,
anot romano pasakotojo, mielo žmogaus): ar patikime, kad kažkas gali
pakelti mus, kai apglėbiame tik orą, vėjuotą tuštumą, stingdantį Didžiųjų
Speigų dvelksmą? Po to, kai tu, vydamasis enkavėdistų išsivestą tėvą, užkopi
šešis ,,pelenais pabarstytus ledo laiptelius, atrodo, jau esi prarytas Raudonmūrio
durų, staiga išleki ir nuriedi tais apledėjusiais šešiais laipteliais, pamatai save
tarsi iš šalies... Taigi, mielas žmogau, niekada neskubėkime perskaityto R.
Klimo teksto užmiršti, atsigręžkime į kai kuriuos jo epizodus, prisiminkime jau
perskaitytas eilutes. Pavyzdžiui:
Trumputis
vaikelio Iliušos gyvenimas man, gali sakyti, irgi buvo kaip deržavos duotybė,
dažnąsyk apgaubdavusi mane, vos tik išlėkdavau iš benzinu dvokiančios Vilniaus
gatvių raizgalynės į Šiaurės traktą9.
Sakyčiau, kad šitos eilutės vienas iš
raktų į būsenas, kuriomis dalijasi su mumis autorius, jų poetiką.
Šitose eilutėse susipynusios kultūros ir literatūros
citatos. Ar jos tik postmodernaus mąstymo ženklas? Ne. Tos literatūrinės
ir juslinės atminties sąsajos būdingos visų laikų literatūrai, ir nėra joks
modernizmo (=postmodernizmo), ar juo labiau asmeninis R. Klimo atradimas. Tai tik
terpė, kurioje gimsta ir gyvuoja originali literatūros kūrinio poetika atrastas
laikas tuoj pat ir prarandamas, vientisas pasaulis sprogdinamas, iš jo skeveldrų
vėl pradedami kurti nauji pasauliai. Bent jau prasideda paties R. Klimo pastanga
sugriauti baugų, mįslingą, nuodėmingą pasaulį.
Tarkim, ne sykį Maskvos laike aptikę
atviras ir slaptas F. Dostojevskio kūrinių citatas, pajuntame, kad jomis ne tik
remiamasi, bet su jomis ir ginčijamasi. Jos netgi griaunamos.
Vis dėlto originalumo ir sekimo klausimas
lieka. Kodėl dabartinė, antrosios XX a. pusės, Girnių ir Lietuvos situacija nuolat
susiejama su šimtmečio ar pusantro amžiaus senumo rusų tautos amžinaisiais, o
iš esmės gal ir visos žmonijos, jos žmoniškosios būties klausimais? Ar mūsų
dabartis neturi savų, tautinių amžinųjų klausimų, kurie savo įtampa prilygtų
F. Dostojevskio romanuose nuskambėjusiesiems? Kodėl autoriaus, pasakotojo, visų
personažų balsų polifonija suspausta į vieno pasakotojo monologą?
Atsakymų į šiuos klausimus atsirastų taip pat
ne vienas. Juos tiktų vadinti nepabaigiamo atsakinėjimo variacijomis.
Štai pirmoji, gal ironiška mintis: nesibaigia
Lietuvoje knygnešystė. F. Dostojevskio romanai buvo rašomi ir leidžiami lietuviškos
spaudos draudimo metais, o R. Klimas savąjį romaną pradėjo jau po 1990 metų, po
istorinės lietuvių rašytojų pergalės prieš cenzūrą, tačiau juos sieja
fantastiškasis personažas Didysis Inkvizitorius. Jis tebegyvas. Matyt, jis jau vėl
spėjo sukeisti melą su tiesa, gėrį su blogiu, grožį su kažkuo kitu... Ir
kaip visuomet šypsosi: Prieš mus paslaptis, kurios negalime suprasti, ir mūsų
dienomis knygnešiai ar eretikai tebetardomi kaip visuomet vieniši.
Antroji. Tam, kad atrastų savosios vaikystės laiko
pėdsakus, autorius atsiduria anapus akivaizdžių įvykių, ieško distancijos.
Atstumo, kuris sunaikintų konkrečias pirmiausia prisimintų įvykių prasmes, pakylėtų
kalbinę, socialinę, psichologinę medžiagą virš tų konkrečių prasmių, sukurtų
vertinimams reikalingą santykį. Reikia ne ezopinio reikšmių perkėlimo, ne žinomų
simbolių, ne poetiškų metaforų. Reikia keisti požiūrio tašką, reikia
besisukančios vaizdų scenos. Reikia likimo deivės, padrąsinančios vaidmens
atlikėją. Sovietinė individo scena toli gražu ne vienamatė. Ji kaip ir
graikų kosminiame teatre, ji kaip visais laikais. Daugybė siūlų, ne tik auksinių,
sidabrinių ar geležinių, valdo pasaulinį teatrą. Jau (!..) gimusieji
okupuotoje Lietuvoje turėjo bent kelis socialinius politinius ir etinius filosofinius gyvenimo
scenarijus. Pavyzdžiui, metai po metų jis, Maskvos laiku gyvenantis vaikelis, galėjo
išaugti darželinuko, spaliuko, pionieriaus, komjaunuolio, komunisto drabužius. Jie
išaugami, keičiami naujais, kurių reikia einant karjeros link. Atsisakius ar pamiršus
persirengti, galėjo sugriūti visa karjera. Kiti scenarijai, tiesa, ne itin populiarūs,
drabužių visai nereikalavo; nuogiems pritiko ar bent buvo galima gyventi
psichiatrinėse ligoninėse, kalėjimuose, tapti disidentais emigrantais. F. Dostojevskio
romanų personažų akimis, distancija iki Girnių gal optimali, laiko pasiuntiniai
iš Skotoprigonjevsko Girniuose neturi nieko savo, išskyrus per anksti pasibaigusią savo
vaikystę. Jie visi mirę vaikeliai, ir jų tarpusavio santykis absoliutus, be
jokio konkretaus suinteresuotumo istorijoje, politikoje, psichologijoje.
Trečioji, taip pat laikytina vienu atsakymų,
mintis. Ji irgi banali, iš tradicinės humanistikos: gyvenimas yra žudymas, bet
visa, kas žudo, yra nežmoniška. Nuodėmė. Visa, kas trumpina Dievo skirtą žmogaus
gyvenimą, yra prieš Dievo valią. Nenugyventas gyvenimas yra tas pat, kas prigimtinė
nuodėmė. Baisiausia yra matyti mirštant vaikelius. Tuos, kurie netgi nėra
pasirinkę savo vaidmens; nesuskubo, jiems buvo per anksti patiems rinktis. Jie gimė
mušant tam tikro laikrodžio, tam tikros deržavos kurantams ir tik pradėjo
pratintis ieškoti savo laiko pėdsakų. Jie net neišgirdo Didžiojo Inkvizitoriaus (ar
kito ciniko) žodžio, kvietimo likti su juo, o ne su Kristumi, kvietimo peržengti
gyvenimo dėsnius.
Ar po tokių įžvalgų bereiktų skaitytojui
priminti, juo labiau aiškinti, kad vaikelis Iliuša nėra vien tik štabo
kapitono Snegiriovo sūnus, kurio tėvą Mitia Karamazovas už barzdos išvilko iš
smuklės ir šitaip paniekino visų akivaizdoje? Kiek tokių vaikelių
Aukštaitijoje? Lietuvoje? Pasaulyje? Ar tik nebūna kartais malonu žeminti kitą?
Nelaisvas žmogus tiki tik jėga, ypač tokia, nuo kurios pats yra nukentėjęs. Ar nekyla
mintis, kad ir karamazoviškos paniekos kupina SSSR deržava niekur nedingo kartu
su į šiukšlių dėžę išmestu raudonu pasu?
Viena manųjų interpretacijų, kurią sustiprina
neseniai perskaitytos Leonido Donskio mintys apie cinizmo tvermę dabartinėje
Lietuvoje. Kodėl tiek daug žmonių Lietuvoje atkakliai siekia
įžeisti ir pažeminti savo diskusijos oponentus arba jiems neįtinkančius žmones?
Kodėl jie taip mielai ir lengvai pereina į padugnių leksikoną?10
Iš tikrųjų kodėl? Ko dairytis? Ieškoti gutalinu įmirkyto Lžedmitrijaus bato,
prie kurio tebetupi drebantis iš baimės vaikelis?
Kai panieka virsta savinieka, ne ant vieno
vaikelio, o ant dar vieno Lietuvos Respublikos piliečio kapo gali uždegti žvakelę.
Visa Lietuva gali būti apšviesta vienos tokios
žvakelės.
Šie ir panašūs pagalvojimai, beskaitant nebaigtą
(paskutinę) R. Klimo knygą, kelia man bachtiniškų minčių apie romaną kaip
likimišką individo gyvenimo įvykį. Pirmiausia paties autoriaus patyrimo erdvėje.
Be abejo, sunku pranašauti knygai likimą (nes
jį pagal seną patarlę, be abejonės, ji jau turi), bet Maskvos laikas turėtų
labai išsiskirti iš kitų autoriaus kartos veikalų ir likti ypatingu kūriniu dėl jame
atvertos psichologinės gelmės, egzistencinių tautos ir individo įžvalgų, sukaupto
etinio maksimalizmo, paniekinto laiko tragizmo, o gal net vien dėl lingvistinių
teksto ypatybių be galo aukštos sakinių prasmės įtampos, itin reto sintaksės
šakojimosi ar netgi jos labirintų, vingių, įkalnių ir nuokalnių. Tačiau nei
kalbinė, nei politinė, nei psichologinė medžiaga nėra romano meninė dvasia. Todėl
šiame straipsnyje nedaug tekalbama apie menines priemones, kuriomis autorius, be
abejonės, gana profesionaliai, t. y. meistriškai naudojosi.
Jau nemažą šūsnį lapų prirašęs, darbą
įpusėjęs, R. Klimas taip apibūdino romano sumanymą:
Romanas Maskvos laikas kai bus
parašyta antroji jo dalis 700800 p. kūrinys, kuriame stengiuosi rekonstruoti
šiandienio penkiasdešimtmečio gyvenimo būdą, elgsenos stereotipus ir savijautą
okupacijos metais.
Sykį jau Lietuvos laiku pagrindinis romano
personažas suvokia, jog kadaise būta jo gyvenimo dienos, ne tik sukoncentravusios visą
ligšiolinį jo gyvenimą, bet ir ypatinga šviesa įsibrovusios į jo ateitį.
Toji diena tai jo, sostinės žurnalisto,
komandiruotė į Maskvos laiko apgaubtą tėviškę, į pompastiškas trąšų kombinato
gimtojo ežero pakrantėje užbaigimo iškilmes.
Beje, Maskvos laikas
romane suprantamas kaip paniekos metafora. Ne kokios nors metafiziškos, o iš realių
šaltinių sklidusios paniekos, kurios apgaubtas žmogus (ir jo gentis) egzistavo tas
penkias dešimtis metų, kartais itin aštriai ją pajusdamas, o kartais net
užmiršdamas, kartais pabandydamas trumpai iš jos išsiveržti, o kartais tik
sugūždamas savyje tai, ką būtinai reikėjo išsaugoti11.
Taigi ši knyga ir apie paniekintuosius.
Taip ir yra.
Bent jau taip manyti nebūtų nelaukta. Ilona Maziliauskienė, recenzuodama rinkinį Gintė ir jos
žmogus, pažymėjo: Gintė ir jos žmogus, greitai perskaityta, iš pradžių
gali sudaryti juodos komedijos įspūdį nužemintieji ir nuskriaustieji džiazo
ritmu. <...> Klimo pažemintieji gyvena visados dviejuose pasauliuose,
dviejose tikrovėse, dviejose dimensijose12 (paryškinta
mano V. M.). Juk skaitėme apie F. Dostojevskio pažemintuosius ir nuskriaustuosius.
Jie turi savas, gal ir ne dvi dimensijas. R. Klimo paniekintieji galėtų būti jų
sinonimas, tačiau galėtų būti ir naujas XX a. žmogaus pasaulio aspektas. Dar viena
dimensija. Paniekinimas tinka romano formos paieškai ne prasčiau nei meilė, jos
sublimacija, vaikelius (ir ne tik juos) ji žudo be gailesčio ir išlygų.
Estetinis romano vyksmas, be abejo, neleidžia
manyti, kad taip paprastai, tegu ir su autoriaus pagalba, galėtume įvardyti tai, kas yra
Maskvos laiko pasakotojo, kitų personažų erdvės ir laiko forma. Forma, kuri
skaitytojui yra meninis romano pasaulio kodas. Nuoroda į metaforizavimą, be
abejo, yra logiška autoriaus reakcijos į kuriamo personažo paveikslo visumą, romano
vaizdų vienovę: paniekinimas gali būti dramatiškas, net tragiškas individo ar
tautos likimui, tačiau jis gali nesuvienyti, nesukurti nieko, kas taptų kūrinio visuma.
Paminėta penkiasdešimtmečio pasakotojo (ir
pagrindinio herojaus) gyvenimiškoji patirtis, jo profesija (sostinės
žurnalistas), technologijos ir humanistikos priešprieša (žurnalisto tėviškėje
pastatyto trąšų fabriko sukelta ekologinė katastrofa) leistų kalbėti apie knygą,
kurioje tiek veiksmo laikas (viena diena), tiek jo erdvė (Girniai) yra minimalizuoti (ar
sukoncentruoti iki minimalaus dydžio), o gyvenamasis pasaulis yra labai atviras arba
išplečiamas iki svarbiausių Lietuvos valstybės ir jos piliečių, visuomenės ir
individo (asmenybės) problemų XX amžiuje.
Neatsitiktinai romaną R. Klimas pradeda epigrafu
ne eilute iš Evangelijos pagal Luką, kaip buvo planavęs pradžioje, o sakiniu iš
F. Dostojevskio Brolių Karamazovų: Aš noriu būti čia, kai visi ūmai
sužinos, kam visa tai buvo. R. Klimo dėmesys F. Dostojevskiui neturėtų stebinti,
nebent tai, kad jis, ne sykį perskaitęs Demonus ir daugsyk su šių eilučių
autoriumi kalbėjęsis apie pranašingą rusiškojo socializmo viziją kaip tik šiame
romane, savojo antibolševikinio, antikagėbistinio romano idėjų kamertonu
pasirenka žodžius ne iš Stavrogino, o iš ,,apsėstojo Karamazovo kalbų.
Autorius romano pasakotojo balsų polifonijos
dirigentas, pelikano plunksna lyg batuta mosteli į Rytus, Lietuvai tolimo meridiano link.
Tik išgirdę, įsiklausę į ten prabylančius balsus, galime išgirsti juos ir čia,
laiko juostų sumaištyje.
Maskvos laiko autorius Ivano Karamazovo
monologo fragmentą ilgai nešiojo, svarstė, gretino, glaustė prie kitų, matyt,
jo akimis, galimų F. Dostojevskio sakinio kontekstų biblinių, Augustino, A.
Schopenhauerio, F. Nietzsche's ar Rytų filosofų frazių. Juodraščiuose jis,
fragmentas, tai ilgesnis, tai trumpesnis, pagaliau sutrumpėja iki vieno, jau
pacituoto, sakinio ir yra paliktas be sąsajų su kitokiais veikalais ar autoriais.
Pasakotojui svarstant filosofines okupacinės
kagėbistinės prievartos, atpildo už ją tautos ir asmens pažeminimą, gėrio
ar žmoniškumo prielaidas, ši F. Dostojevskio eilutė tampa refrenu. Su juo
siejama rusų tautos dvasia, imperijos imperatyvas, paniekos idėja.
Išlaisvintas nuo viso Ivano Karamazovo pokalbio su broliu Aleksejumi, nuo Didžiojo
Inkvizitoriaus ir kitų kontekstų sakinys epigrafas, be abejonės, skamba
savarankiškai, susiliedamas su Maskvos laiko pasakotojo išpažintimi, ne
rusiškojo Skotoprigonjevsko, o lietuviškųjų Girnių epopėjos balsais. Vargu, ar R.
Klimas nujautė, kad romano nepabaigs, kaip ir rusų rašytojas savojo. Brolius
Karamazovus F. Dostojevskis buvo sumanęs kaip dilogiją apie Aleksejų (apie tai jis
pats rašo romano pratarmėje), tačiau antroji dalis (apie Aliošą prabėgus
trylikai metų po Zosimos mirties) liko neparašyta. (Manykim, kad tik dėl autoriaus
mirties.) Tikėtina, kad nusidėjėlio istorija skambėtų kiek kitaip, jeigu turėtume
abi romano dalis, bet vargu ar keistųsi tikrasis rusų klausimas, apie kurį
šnekėjosi F. Dostojevskio kūrinio personažai. Ar yra dievas ir nemirtingumas?
Apie šį klausimą XIX a. septintąjį dešimtmetį Rusijos imperijoje pasaulio vaizdas
sukosi lyg Žemė apie savo ašį. Ar galėjo pasikeisti Žemės ašis po šimtmečio?
Pusantro? Nejau Lietuvai teberūpi vakarykščiai, šimtmetiniai, rūpesčiai? Nejau nieko
negalima daugiau suprasti, negu brolių Karamazovų tebuvo suprasta? O gal mes visi, lyg
Ivanas Karamazovas, nusprendėme nieko nesuprasti, nes pasaulis laikosi ant
kvailysčių nesuprantamų dalykų? Aštuonerių metų vaikelį visų akivaizdoje
sudrasko medžiokliniai šunys, ir nieko. Taip reikia. Taip būna. Fakto tiesa, ir
tik?
Lietuva buvo okupuota, Girniuose visiems su okupacija
reikėjo susitaikyti, prie jos prisitaikyti, o Vytautui regėti pažemintą savo
tėvą prie kerzinio Lžedmitrijaus bato.
Kai šiandien iš lentynos išsitraukiu ir sklaidau
Brolius Karamazovus, matau jame Maskvos laiko autoriaus pieštuku pasibrauktas
pastraipas, eilutes, sakinius, prisimenu, kaip ilgai metų metus jis negrąžino
šitos mano bibliotekos knygos, negalėčiau skaitytojui nepriminti ir kito, pastarąjį
dešimtmetį R. Klimo labai mėgto veikalo Šv. Augustino Išpažinimų. Juos
(rusų k.) jis man paskolino ir įkalbino iš naujo perskaityti, nes buvau vartęs tik
prastą lietuvišką vertimą. Primargintos paraštės, o užrašų knygelėse likę daug
išrašų iš šitos knygos. Šv. Augustino dėmesys laikui yra dabartis sub specie
aeternitatis, ir jo pašnekesiai su Dievu yra jo laiptai į tikėjimo amžinybę.
R. Klimo pasakotojas nuolatos kreipiasi ne į Dievą,
o į mielą žmogų, tiki jo gebėjimu atjausti, suprasti, padėti. Babiloniečių
paprotys, pagal kurį ligonis, gulintis miesto aikštėje, gali sulaukti patarimo, gali
būti išgydytas kitų ligonių sirgusių ir jau išgijusių, yra gretinamas su mūsų
vartojamais gydymosi būdais. Pastarieji yra akivaizdžiai mažiau efektyvūs.
Būties įvykiu pasireiškiąs romanas gydo: ir
autorių, ir skaitytoją.
Dabar jau metas vėl prisiminti iš epigrafams
skirto rankraščio lapo išbrauktą evangelinę eilutę. Ar tikrai ji buvo išbraukta,
tikint, jog skaitytojas, pabaigęs (gal ir ne vieną sykį) skaityti romaną, pats išvys šėtoną,
nupuolantį iš dangaus lyg žaibą?
Norėčiau ir galėčiau tuo tikėti. Ramus, šiek
tiek ironiškas autoriaus žvilgsnis lydi skaitytoją ir rengia jį savoms įžvalgoms.
Kad ir kokios jos atsirastų, jos būtų atšvaitai R. Klimo gyvenimo ir literatūros
sankirtoje blyksėjusių žaibų, bandymo beveik keturiasdešimt metų gyventi
literatūrai ir kasdien iš jos sugrįžti į gyvenimą.
Nepamirštu ir savo minties apie skaitytojo bet kurio
galimo atsakymo sąlygiškumą, jo atvirybę. Nereikėtų skubėti įvardyti šio romano
viena tema, viena idėja, viena įžvalga.
Esu visiškai tikras, kad nė vienas kitas R. Klimo
kūrinys nesukaupė savyje tiek išėjimų ir sugrįžimų.
Nė viename autorius nebuvo toks vienišas ir nuogas
akistatoje su Lietuvai ir jam pačiam likiminiais įvykiais. Štai kodėl, mano akimis,
tikrai galėtume išdrįsti sakyti: Maskvos laikas nėra paprastas lietuvių
romanas; jis yra būties įvykis.
Ir mūsų, jo skaitytojų, gyvenime. Jubiliejinei
sukakčiai (ne)skirtame romane.
1 Panašiai Vytautas
Kubilius yra pažymėjęs, kad R. Klimas, rašydamas ankstyvesnį savo romaną Tiktai
ugnis išgydys, laikėsi geometrizuoto kompozicijos brėžinio (K u b i l i u s
V. XX amžiaus literatūra: Lietuvių literatūros istorija. Vilnius:
Alma littera, 1995. P. 603). (Atgal>>>)
2 S p r i n d y t ė
J. Ramūnas Klimas // Lietuvių literatūros enciklopedija.
Vilnius: LLTI, 2001. P. 238. (Atgal>>>)
3 Literatūros terminų
žodynas, I sąsiuvinis. Vilnius: Baltos lankos, 1995. P. 8. (Atgal>>>)
4 K e l e r t a s
V. Introduction, in Come into My Time, Lithuania in Prose Fiction,
197090. Chicago: University of Illinois Press, 1992. P. 22. (Atgal>>>)
5 B r a ž ė n a s
P. Pagalvojimai, skaitant Gintę ir jos žmogų // Literatūra ir menas. 1981.
Gruodžio 5. P. 4. (Atgal>>>)
6 Dabartinės lietuvių
kalbos žodynas. Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993. P. 95. (Atgal>>>)
7 Pirmosios R. Klimo
novelės spaudoje pasirodė 1963 metais. (Atgal>>>)
8 B r a ž ė n a s
P. Pagalvojimai, skaitant Gintę ir jos žmogų. P. 4.
(Atgal>>>)
9 K l i m a s
R. Maskvos laikas // Metai. 2001. Nr. 4. P. 25. (Atgal>>>)
10 D o n s k i s L.
Chamai, arba Kito pažeminimo džiaugsmas // Klaipėda, 2005. Sausio 17.
(Atgal>>>)
11 Iš R. Klimo asmeninio
archyvo. (Atgal>>>)
12 M a z i l i a u s k i e
n ė I. Idėjų inventorius. Vilnius: LLTI, 2004. P. 129. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|