D e r e k a s  A l t o n a s   W a l c o t t a s  gimė 1930-aisiais, Saint Lucia saloje Mažuosiuose Antiluose. Vaikystės metai, praleisti šioje mažoje vulkaninės kilmės saloje, buvusioje anglų kolonijoje, paliko ryškų pėdsaką visoje jo kūryboje. Abi poeto senelės buvo vergų palikuonės, o jis pats turėjo juodaodžių, anglų ir olandų kraujo. Pabaigęs koledžą gimtojoje saloje ir studijas Jamaikoje, 1953 m. persikėlė į Trinidadą, kur dirbo teatro ir meno kritiku įvairiuose Trinidado ir Jamaikos leidiniuose. Pirmąją knygą išleido būdamas aštuoniolikos, tačiau išgarsėjo tik 1962-aisiais, knyga „In Green Night“. D. Walcottas taip pat studijavo teatro meną Niujorke, 1959-aisiais įkūrė Trinidado teatro studiją, kuri pastatė daugelį jo ankstyvųjų pjesių. Vėliau pakaitomis gyveno Trinidade ir JAV, profesoriavo Bostono universitete.
       Savo kūryboje (be poezijos knygų parašė per trisdešimt pjesių) D. Walcottas kalba apie asmeninę izoliaciją, įtampą tarp savo europinės orientacijos ir juodaodžių liaudies kultūros, apie augantį susvetimėjimą gimtųjų Karibų atžvilgiu. D. Walcottas yra trečiasis juodaodis, pelnęs Nobelio premiją (1992).

 
DEREK WALCOTT

 
Iš anglų k. vertė EUGENIJUS ALIŠANKA

Vidurvasaris I
Vidurvasaris VII
Vidurvasaris IX
Vidurvasaris XXIX
Vidurvasaris XLVIII

Į viršų

Vidurvasaris I

Lėktuvas tarsi sidabražuvė skrodžia debesų ritinius –
debesys, kurie neišsaugos mūsų kelionės įrašų,
neišsaugos jų nei jūros veidrodis, nei koralas, užsiėmęs savo paties
dauginimusi; jie ne tirpstančio akmens durys,
tik puslapiai drėgmėje, kurie tęžta.
Pagaliau atsiveria skylė jų pergamente, staiga neaprėpiamos
saulės šviesos samplovos, ir jose ta sala, pažįstama
keliautojui Trollope, ir pakeleiviui Froude,
kaip vieta, kur nieko nebuvo sukurta. Netgi tautos. Lėktuvo šešėlis
vilnija virš džiunglių žalumos kryptingai, tarsi rainė
tarp jūros dumblių. Šiąja saulės šviesa dalijasi Roma
ir tavo baltas popierius, Juozapai. Čia, kaip ir visur kitur,
tas pats amžius. Miestuose, purvo kolonijose,
šviesa niekad neturėjo epochų. Rūdijančio Ispanijos uosto
prieigose skaistūs priemiesčiai išsilieja į žodžius –
Maravalas, Diego Martinas – greitkeliai ilgi kaip gailestis,
o varpinės tokios mažos, kad nesigirdi varpų
nei baltasienių minaretų šaižaus šūkčiojimo
iš kaimų žalumoje. Vis žemėjantis stiklas rezonuoja
žemės puslapius, nendrių laukus, sugulusius į strofas.
Slysdami virš geltonos pelkės nelyg greitas garnių debesis,
tik daiktavardžiai, lengvai tarsi paukščiai, suranda savo šakas.
Jis artėja per greitai, šis atidėliojamas namų jausmas –
nendrės, skubinančios sparną, tvora; nejudrus pasaulis,
nors dardantys ratai krato ir krato širdį.

Į viršų

Vidurvasaris VII

Mūsų namai tik per žingsnį nuo skurdo. Plastmasinės užuolaidos
ar pigus kartūnas slepia už langų patamsius –
siuvimo mašina su pamina, nuotraukos, popierinė rožė
ant servetėlės. Verandos turėklai apkalinėti raudonom skardinėm.
Vyras vos telpa visu ūgiu pro jų duris,
o pačios durys, paprastai neką platesnės už karstą,
kartais išraižytos mažų pusmėnulių ornamentais.
Kalnai čia neaidi. Net griuvėsiai neturi aido.
Tušti sklypai sūpuoja žalumos palankinus.
Šaligatvio įtrūkiai atsiradę iš pirmapradės
pirmojo pasaulio žemėlapio kaltės, liudijantys jo ribas ir galias.
Už raudono smėlio ir sėklos krūvų, už apleisto žvyryno
prie sudegusio sklypo, jaunos džiunglės išskleidžia savo žalias
dramblio ausis, linguodamos laukiniais batatais ir kolokazijom.
Vienas žingsnis anapus žemos sienos, jeigu tik žengtum jį,
grąžina vaikystę, kurios virkščios akimirksniu apraizgo tavo koją.
Ir tai ištinka visus klajūnus, tai jų likimas,
nors: kuo ilgiau jie klajoja, tuo labiau plečias pasaulis.
Taigi kad ir kaip toli keliauji, tavo
žingsniai palieka daugiau duobių, o spąstų gausėja –
ir kodėl turėtum staiga prisiminti Tomą Venclovą,
ar kodėl man turėtų parūpti tai, ką jie padarė su Heberto,
kai tremtys privalo braižyti savus žemėlapius, kai šis asfaltas
neša mane tolyn nuo nereikalingų veiksmų, pro nekarpytas gėlių gyvatvores?

Į viršų

Vidurvasaris IX

Jis paliečia žemę, šis šakotas požeminio vandens ieškotojo virbas,
šis žaibas, tarsi skubi kregždės ant keturlaidžio elektros stulpo
žinia, tuo tarpu kai visa, ką skaitau
ar rašau, tęsias pernelyg ilgai. O kad man būtų duotas
balsas, kasdieniškai aiškus ir ryžtingas,
to vieno skiemens trumpumas, Dieve,
viską aprėpiantis vienas heraldinis brūkštelėjimas,
kaip Li Bo eilėraštis ar kiniška skalbimo reikmenų etiketė! Vaikštau
įkaitusiomis gatvėmis, jų ženklai ir dulkėtos dekoracijos lydi
mano vangų ego. Eilutės, kurios trūkčioja
kas žingsnis, nepaklūsta jokiai formai. Labiau negu nuolat
išsisukinėjantis laikas. Kalba niekad nepaklūsta geografijai,
išskyrus atvejį, kai žemė rimuojas su vasaros žaibu.
Žalesnis būdamas, stengiaus iš paskutiniųjų
kiekvieną balsą, kalbą ir gyvenimą ištarti vienu ypu.
Labiau įgudęs dabar, esu ir labiau nusivylęs.
Jie niekada nesusilygina, gamta ir tavo
prigimtis. Pernelyg sparti žaibo stenografija,
pernelyg kantri jūra, plėšanti popierių be atvangos,
pernelyg siutulingas vėjas, narpliojantis tą patį mazgą,
pernelyg lėti akmenys, kasnakt šliaužiantys kalbos link.

Į viršų

Vidurvasaris XXIX

Galbūt, jeigu būčiau maitinęs kokią dievišką ligą,
kaip Keatsas amžinojoje Romoje ar Čechovas Jaltoje,
kažką, kas veržliu mano plunksnos smaigaliu
braižė prakaito sūrių kvapų kontūrus, mano talentas būtų išaugęs,
kaip debesies ranka, kuri braukdama per jūrą keičia
saulės šviesą – debesys, dėmėti tartum sidabrinė lėkštė,
lapai, kurie vis bando apibendrinti mano gyvenimą.
Po baltu smegenų koralu – įniršęs skruzdėlynas.
Taip viltingai tikėjai šiuo žaliu vandeniu kadaise.
Sprunkančias žuvis sulaikydavai valios jėga –
Raja plyšdavo pusiau švariame dugno smėly,
uodega kaip rimbas, plati kaip kastuvas nugara;
jūros arkliukai buvo trapūs kaip stiklas, kaip žolė kiekvienas
klajojančios medūzos ūselis: draugai ir nuodai.
Tačiau prakeikti savo gimtinę yra galutinis blogis.
Galėtum nubraižyti mano trūkumų žemėlapį
per keturis jardus nuo paplūdimio –
valtis sulaužytais šonkauliais, kampešmedis, kuris augina tik spyglius,
žvejys, metantis žuvies vidurius lauk iš savo pašiūrės.
O kas, jeigu mano meškerės užmetimai tėra tik knyga
be laimikio? Argi tai buvo ne privilegija –
būti įvertintam didesnių protų spindesy,
nors dienų ritė, vidurvasario vyniojama atgal,
apmaudžiai grąžina savo klausimą, savo tuščią kabliuką?

Į viršų

Vidurvasaris XLVIII

Ochros spalvos plikos uolos popietės nuokalnėj,
skeldėjantis Balandros krantas, perdžiūvęs paplūdimio pakraštys,
kurį šešėlio laikrodis ištrina iš akių ir atminties.
Balti smiltinukai lenktyniauja su atsitraukiančiom bangom, smaigsto
mirksnio greitumo dūriais vėžiagyvius tarp glodžių akmenų,
ignoruodami horizontą, kur burė išplaukia
tarsi Prospero meilė į savąją salos karalystę.
Vynuogės lapas dengias nuo saulės gyslota oranžine ranka,
bet jos dagtis užgęsta, nebelieka ir smiltinukų.
Keliauk, šviesa, palengvink mūsų mąstymo naštą,
kad mūsų nesėkmės nesišauktų magijos,
būtų neišverčiamos eilėmis ar proza.
Leisk mums juoduoti kaip akmenims, kurie nemoka paniurti ir niekad
nepasigenda meno ar medicinos, Prospero
gyvatiško įnagio ar jūros sumaištį keliančios lazdos;
ištrink šiuos smėlyje paukščių paliktus šifrus.
Triskaitė taisyklė laimina mus, kaip pasakose,
paskutinį gyvenimo trečdalį gyvename
skaičiuodami nuo vieno iki trijų prieš kiekvieną veiksmą
ir, aborduodami laivą, gaišuojam, kol tamsus vėjas
nuridena šią plunksną stalo paviršium, sulaužytą irklą, bangų mūšos
sūpuojamą skeptrą, jūros skanduotę.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt