|
<< Atgal
RITA TŪTLYTĖ
Jono Aisčio laiškai
Jonas Aistis. LAIŠKAI 19291973. Vilnius: Lietuvių literatūros ir
tautosakos institutas, 2004. 831 p.
Imu į rankas kruopščiai parengtą knygą su
nerimu ir smalsumu koks Jonas Aistis atsivers trečiuoju (poezija ir eseistika
pažįstama gana gerai) žanru? Neskubrus skaitymas, užpildęs visą liepos mėnesį,
leido įsijausti į praeities laiką, vaizduotėje atkurti svetimo gyvenimo atšešėlius.
Įspūdinga knyga. Laikydama ją rankose imu suprasti, ką reiškia laiškas kaip
kultūros forma fragmento, akimirkos žanras, subjektyvus, o sutelpa į jį ir epochų
konkretybė, ir literatūrinis gyvenimas, ir žmogiškosios dramos. Laiškas yra gyvenimo
žanras. Tad laiškai paaiškina ir vidinę poeto kūrybos kaitą, jie kompensuoja
poezijos žodžio ištuštėjimą, kitu būdu leidžia poetui būti. Nes laiškas yra ir
kūrinys, rašytojo talento žiežirba, mokėjimas mąstyti raštu, sugebėjimas
užrašyti gyvenimą.
Ilgai mąstinėjau apie atrankos principus.
Įvadiniame straipsnyje nepaaiškinta, o būtų įdomu žinoti, kas ir kodėl liko
neįdėta, kodėl tam tikru laiku svarbūs būtent tie, o ne kiti adresatai, lėtai, bet
nepastebimai besikeičiantys, kaip gyvajame gyvenime tie, su kuriais bendraujame nuo
vienų tolstame, prie kitų artėjame. Įdomi rodosi pati laiškų kasdienybė lyg ir
literatūrinės veiklos, lyg dienoraščio pakaitalas. Ir gautus, ir savus laiškus J.
Aistis saugo (ką reiškia rašyti dviem egzemplioriais...), turi jų kartoteką.
Ką laiškai priartina? Pirmą kartą tokiu aiškiu
ir nuogu pavidalu tekste atsiveria emigranto realybė: skurdas, nesusivokiančio
amerikinėje socialinių santykių sistemoje poeto drama; silpno, nedrąsaus, neryžtingo
žmogaus drama. J. Aistis išties labai sunkiai įauga į Amerikos žemę, o kabintis į
gyvenimą nemoka ilgai persekioja laikinų darbų, bedarbystės šmėkla. Laiškuose
Antanui Vaičiulaičiui matyti nepaprastas J. Aisčio neryžtingumas, atsakomybės ir
paties gyvenimo baimė. A. Vaičiulaitis prašomas padėti dėl menkiausių valdiškų
reikalų: parašyti raštus universitetan, suorganizuoti, pakalbėti su kuo konkrečiu
klausimu. J. Aistis kaip vaikas nieko nemokąs, nežinąs, negalįs. A. Vaičiulaitis,
matyt, to neatlaiko apie 1954 m. jie nustoja susirašinėti. Net ir vėliau, poetui
gavus darbą Vašingtono bibliotekoje, įsigijus namelį, ekonominis gyvenimas menkai
pagerėja (dvi dienas verčia tekstą, už kurį pažadėta 15 dolerių). Laiške Aloyzui
Baronui 1953 m. rašo: Kas vyksta rašto pasauly, vis mažiau ir mažiau mane jaudina.
Ką galėsiu, darysiu vienas. Man kartais taip graudu ir liūdna, kad aš nei paskaityt,
nei parašyt visai neturiu laiko (p. 275). Dirba šešias dienas per savaitę, kai kada
net po dešimt valandų.
Labai giliai už žodžių juntama J. Aisčio
gyvenimo vidinė logika jam visad buvo klaidūs smulkūs žemės reikalai.
Liūdesys, nepritapimas, nepasitenkinimas, desperacija, nuovargis, palūžusi dvasia yra
įsismelkusi į poeto gyvybę (ypač tai ryšku amerikietiškojo gyvenimo pradžioje). Tai
absoliuti depresija, jei kalbėsime medicininiais terminais. J. Aistis sunkus
pats sau, nes visas žaizdas nešiojasi neužgydomas ir jų negali pamiršti. Traukiasi
vis gilyn į save, lyg sraigė į kiautą. Skauda gyvenimas kaip toks jo kasdiena,
rutina, neįgyvendinami siekiai, laiko nunešti sumanymai. Atsiverianti laiškuose
pasaulėjauta sutampa su ankstyvoje lyrikoje išsakytąja gyvenimas apiplėšia
žmogų. Asmenybės gilumoje džiaugsmo potroškis ir trūkumas. A. Vaičiulaičiui
1951 m. rašo: Pasiskundžiu ir nusivalau, bet kas gi kaltas, kad aš gyvenimą imu lyg
šakaliais, lyg atbulom rankom (p. 249). J. Aistį visą laiką persekioja lyg ir kokio
pasmerkto, neišsipildysiančio gyvenimo nuojauta. Viename iš laiškų A. Vaičiulaitis
apie tokias J. Aisčio būsenas prasitaria, kad jam esą ir rojuje būtų blogai.
Panašią pasaulėjautą poetas išsako ir seseriai Mikai: Pagadintas žmogus esu. Man
šiandien, greičiausiai, ir namuose būtų svetima (p. 529). Suglaudę šias
išraiškas, turėtume poeto savijautos apibrėžtį: niekur ne namie, niekaip
nepasiekiant galutinio būties išsipildymo.
Poetas gyvenimo rutinoje tokia pagrindinė
situacija atsiveria skaitant laiškus. Atvykęs iš Europos vienas pirmųjų, viltingai
imasi kultūros darbo: sudarinėja antologijas, atidžiai studijuoja XIX a. poetų tekstus
(Dirbdamas pastebėjau, kokią didelę ir gražią poeziją turime. Vieno mes stigome
tai kalbos kultūros, jei ji būt buvus mūs poezija pasauliui būt
pasididžiavimas, p. 179). Vėliau rutina apraizgo kaip voratinklis greta
pagrindinių darbų (mokytojas, Laisvosios Europos radijo bendradarbis, Vašingtono
bibliotekos kataloguotojas) daug dirba lietuvių kultūrai: tyliai ir kantriai rašo
straipsnius enciklopedijai, Aidams, Santarvei, įvadus į rinktines,
recenzijas, nors į tokius rašymus žiūri skeptiškai. Tai labiau pareiga, lažas, apie
kurį užsiminė ankstyvojoje lyrikoje (gyvenimą kaip sunkų lažą). Laiškuose
šmėsteli sunki rašytojų draugijos pirmininko našta, konflikto su jaunąja karta
atgarsiai.
Ypač skaudžiai išgyvena Literatūros lankų
skelbiamą pažiūrą į patriotizmą, A. J. Greimo ir A. Škėmos pozicijas. Sunkiai
priima kritiką dėl savo svajonių kūrinio rašoma poema apie tautos istoriją
užkliūva ir jauniesiems arogantams, ir vyresniesiems poetiško tautiškumo
puoselėtojams. Laiške Broniui Railai 1953 m. sarkastiškai užsimena: Dabar aš
beveik nieko nerašau. Daugiau tingiu ir galvoju <...>. Jei būtų pasakų laikai,
tai ne tik savo, bet ir žmonos ir vaikų sukabinčiau pilvus ant ąžuolų ir
tingėčiau. Paskaityčiau kartais ir nelabai naudingą knygelę ir pagalvočiau apie save
ir tautą (p. 278). Jaudinasi ir dėl abiejose Atlanto pusėse kontroversiškai
vertintų Milfordo gatvės elegijų. J. Aisčiui jos itin svarbios, nes į jas
sudėta piliečio, praradusio savo valstybę, nuoskauda, kartėlis. Atšilus politinei
atmosferai, to geliančio kandumo gailisi, jaučiasi kaltas, gal įžeidęs žmones. Itin
doras jo pasirinkimas nieko vertinimuose nekeisti, o palikti taip, kaip tuo metu
galvojo ir vertino (1958). Nebijo reikšti nuomonės, klysti ir likti suklydęs.
Kartėlio kupina kūrybai ir gyvenimo džiaugsmui
užlūžusio J. Aisčio laikysena slėpimasis nuo pasaulio (atsitraukia nuo
rašytojų organizacinių reikalų, neberašo poezijos, telefonų knygoje nepateikia namų
numerio, sugalvoja užsislaptinimo būdus su sovietinės Lietuvos rašytojais ir ten
likusiais giminėmis susirašinėti, nesusitikinėja su kolegomis). Absoliutus
atsitraukimas į asmenišką pasaulį.
Ir paradoksas: kuo labiau Amerikoje J. Aistis
traukiasi į privačią erdvę, slepiasi nuo literatūrinio gyvenimo, jaučiasi esąs
praėjęs, tuo labiau populiarėja sovietinėje Lietuvoje sutikti Amerikoje J.
Aistį, su juo pasikalbėti, ko gero, buvo ne vieno Lietuvos poeto svajonė (E.
Mieželaitis paskleidžia gandą, kad buvo jį sutikęs). Laiške Bernardui Brazdžioniui
poetas ironiškai mesteli: Santvaras rašė, kad jam Gricius-Pivoša pasakojęs
(laiške), kad mudu svarsto Korsakai, Venclovos, Tilvyčiai ir kiti (mane dėl paskutinės
elegijos, tavęs neiššifruojąs). Pasirodo, kad anuose užkulisiuose esava
populiarūs... (p. 549).
J. Aistis seka sovietinės Lietuvos švietimą,
kultūros ir literatūros padėtį, įžvalgiai vertina. Skaitydamas gaunamą spaudą
mato, kad tokiomis aplinkybėmis geros sąlygos vidutinybėms tarpti (p. 426), 1960 m.
pažymi, kad Lietuvoje, ko gero, atlydys baigėsi. Atvirai ir tiesiai Vytautui Sirijos
Girai rašo, kad kultūros politika Lietuvoje priklausoma nuo Maskvos. Daug mąsto apie
valstybes ir jas valdančius tironus, susikuria savitą (artimą šiuolaikinei Vakarų
istoriografijai) Europos ir Lietuvos kultūros istorijos versiją. Šitaip samprotaudamas
yra kritiškas, kandus, gaižus, šmaikštus.
Susirašinėjimas su sovietinėje Lietuvoje
gyvenančiu V. Sirijos Gira vienas labiausiai intriguojančių epizodų. Siekdamas
neįsipainioti į sekimų voratinklį, visus rašomus ir gaunamus laiškus persiunčia V.
Rasteniui, konsultuojasi su juo. J. Aisčio sukurtas trikampis tarp V. Sirijos Giros ir V.
Rastenio beveik groteskišku pavidalu rodo išeivio kultūrininko, trokštančio ryšių
su gimtuoju kraštu ir negalinčio absoliučiai pasitikėti, keblią situaciją. Koks
siaubingas netikrumas slypi po šiuo dvigubu žaidimu. Gražiausias ir nuoširdžiausias
mostas iš to susirašinėjimo V. Sirijos Giros atsiųstos beržo ir obels sėklos (ir
iš pastarosios išaugusi obelėlė J. Aisčio sodelyje).
Nepasitikėjimo našta sunki, bet J. Aistis nelinkęs
išduoti jaunystės draugų. Beatodairiškai tiki jais. Net ir persergėtas
nesusirašinėti su Antanu Miškiniu, jam išsaugo šilčiausius jausmus. Tvirtas, tikras
pats sau. Ištikimas savo idealams, bičiulystei, jaunystės idėjoms lieka visą
gyvenimą. Iš emigracijos kolegų atviriausias A. Vaičiulaičiui, S. Santvarui, K.
Bradūnui (p. 187).
Laiškai liudija, kaip sunkiai J. Aistis bando kurtis
namus. Svetimų vietų nejaukumas, laikinos priebėgos, pastogės. Užtat ypač daug
šiltų jausmų turi Niujorko Milfordo gatvei, kur turėjo pirmą nuosavą namelį ir jame
išgyveno apie dešimt metų (p. 188). Antanui Rimydžiui 1962 m. rašys: Mėgau New
Yorką, ir tai viena vieta, kurios ilgiuosi, kaip tėvynės, kaip pažadėtosios
žemės... Nors tenai sudužo mano paskutinės svajonės ir viltys. Tai niekieno kaltė;
mano temperamentas ir būdas. Aš manau, kad kiekvienas žmogus turi savo svarbiausią
žygį, kuris nepavyksta (p. 531).
J. Aistis vienišiaus tipas, bet savo šeimą
nepaprastai myli. Džiaugiasi žmona, pirmaisiais dukters Vakarės žodžiais ir
žingsniais; su baime stebi vaikų akis, matydamas jose tą patį būsimą skausmą ir
liūdesį. Įdėmiai seka jų augimą ir brendimą, apie juos rašo švelniai ir šiltai.
Linksmai įvertina sūnaus piešinį (Mano jauniausias sūnus tai surrealistas.
Šiandien jis man padovanojo naują piešinį: tėte, nupaišiau šunį! na, kur tas tavo
šuva? Va šuns akis, va šuns galva, o čia šuns garsas, p. 540). Bet matyti ir kita
pusė seno tėvo drama. Vaikai priklauso kitam laikui ir kitam pasauliui, sunku būti
jų draugu, suprasti jų aplinką. Didelio rūpesčio ir meilės kupinas galvojimas apie
savo lizdą. Pernelyg neeksponuojant, lyg tarp kitko atsiveria šeimos šiluma, juntama
pati gilioji žmogiškumo šaknis.
Laiškai leidžia suprasti, kaip svetima aplinka
aktualina namų ir vaikystės paveikslus. J. Aistis nuolat gyvena Lietuvoje paliktų
vaikystės namų ilgesiu. Metus skaičiuoja teturėdamas galvoje tik dviejų rudenų
datas: sutuoktuvių diena Paryžiuje ir ta diena, kada paliko Lietuvą. Kiekvienais metais
vis prisimena laiko atstumą nuo vilčių kupinos jaunystės iki dabartinės dienos, bando
suvokti klajoklio dalią. 1954 m. Broniui Railai rašo: Jei aš būčiau vienas, tai
dabar, šiandien grįžtau namo (p. 292). Šviesiausiais paveikslais atmintin
sugrįžta skaidri Lietuvos rudens šviesa, skurdi, bet bohemiška jaunystė, tėvo ir
motinos siluetai.
Laiškai seseriai yra kaip tik ta vieta, kur galima
fiksuoti skirtybę tarp ČIA ir TEN, dėlioti ir vartalioti perlūžusio perpus gyvenimo
vaizdus, nes adresatai yra palikę aname laiko upės krante. Leitmotyvu tampa paskutinio
atsisveikinimo su tėvu epizodas, kurį aprašo taip, tarsi ta akimirka ir dabar
skaudėtų: Tik mano tėvas nujautė, kad mudu jau daugiau nesimatysime.
Atsisveikinome, atsiskyrėm: jis nuvažiavo, aš nuėjau. Girdžiu, jis šaukia mane iš
tolo. Jis man ir sako: Jonai, mes turim visiškai, mes daugiau nesimatysime. Sakau: Ką tu
čia dabar, tėte... Jis man tvirtai ir aiškiai, bet ramiai pasakė: Ne, mes čia,
žemėje, daugiau nematysime vienas kito... (p. 563).
Vėlyvuosiuose laiškuose daug tokių beveik
grožinės prozos gabalėlių. Daug mąstymų apie gyvenimą, žmogaus savirealizaciją ir
netesėjimą. 1965 m. laiške S. Santvarui atsiveria gilus skaudulys: Bet aš šią
žiemą pagalvojau kodėl aš tik tiek ir tik taip padariau. Ir priėjau išvados (negaliu
pasakyt teisingos ar ne), kad tai įvyko dėl to, kad mano sielvartas ir kančia buvo
per maži ir per smulkūs..., p. 583). Gyvenimo apmąstymų gausėja ligos ir metų
naštos akivaizdoj. J. Aistis jaučia gyvenimo tos Lunaparko būties apgaulingą
spindesį, jaučia, kaip senka jaunystės jėgos, kūrybos galia, gyvybė; kartu daugėja
gyvenimo meilės, dėkingumo artimiesiems, stoicizmo.
Laiškai trisdešimt metų nematytai seseriai kuo
tolyn, tuo šiltyn. Juose sukaupta daug šilumos, dienoraštinių apmąstymų, švelnumo,
šviesios gyvenimo išminties. Kokios emocijos bangos reikia ir kokios sugrudusios
širdies, kad savo mažajai seseriai rašytų: O dabar palenk savo suvargusią galvą,
aš ją paglostysiu (p. 503). Seseriai Mikalinai skirtus laiškus, slėpdamasis nuo
sovietinio saugumo, pasirašinėja dėdės Jono Rasiulevičiaus pavarde. Tik paskutiniame
laiške (keli mėnesiai prieš mirtį) nusiima kaukę. Jei remtumėmės estetiniu
požiūriu, galėtume sakyti, kad J. Aistis išlaiko ankstyvoje lyrikoje sukurtą kaukėto
kalbančiojo figūrą, kad jo rašymuose tikrumas visada maskuojamas kauke. Bet šiuo
atveju asmenybės susidvejinimas ypač skaudus.
700 puslapių knygoje prieš akis prabėgo beveik
pusė amžiaus žmogaus gyvenimo, žmogaus sielos atverties, kaitos. J. Aisčio laiškai
galėtų būti graži metafora apie žmogaus likimą. Juose svarbi pati gyvenimo
konkretika, bet gal net labiau (kaip gerame romane) svarbus iš jos kylantis žmogaus ir
tautos likimo apmąstymas, likiminis požiūris į žmogų. Knyga skirta lėtam skaitymui,
ir ją buvo miela skaityti.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|