ANTANAS ANDRIJAUSKAS

 
       Roland'o Barthes'o
       tekstualumo estetika

 
       Estetikos ir literatūrologijos idėjų bei metodologinių principų raidos aspektu itin svarbus poststruktūralistinis etapas, kuris siejosi su radikaliomis tyrinėjimų objektų pervartomis ir naujų konceptų, idėjų, sąvokų, tyrinėjimo laukų skverbimusi į estetiką, literatūros teoriją ir kritiką. Šeštąjį dešimtmetį Prancūzijoje estetinės ir literatūrologinės minties raida, palyginti su anglosaksų šalimis, išsiskyrė daugeliu savitų bruožų, kuriuos pirmiausia lėmė šios šalies kultūrinio centro Paryžiaus intelektinio elito gyvenimo ypatumai. Tuomet Paryžiaus intelektiniuose sluoksniuose estetikos ir literatūrologijos raida itin glaudžiai susipina su literatūros teoretikų, kritikų ir filosofų veikla. Estetikai reiškiasi kaip rašytojai, kritikai, o rašytojai ir poetai – kaip filosofijos ir estetikos specialistai. Šiuose sluoksniuose, stiprėjant masinės kultūros ir meno poveikiui, vis dažniau nagrinėjamos intelektualams prieinamiausios literatūrinės raiškos formos, nes su „knyginės kultūros“ pasauliu žmogus gali tiesiogiai bendrauti, neišeidamas iš savo namų, ir šio bendravimo paveikumas pirmiausia priklausė nuo namų bibliotekos dydžio ir individualių intelektinių pastangų bei motyvacijos.
       Įtakingi postmodernistinės estetikos kūrėjai (vėlyvasis R. Barthes'as, M. Foucault, J. Derrida, G. Deleuze'as, J.-F. Lyotard'as) iš principo atmetė požiūrį į filosofines disciplinas (taip pat ir estetiką) kaip į reprezentatyvias nusistovėjusių kanoniškų požiūrių sistemas. Jų kriticizmas yra nukreiptas prieš dogmiškus požiūrius, ypač eurocentrizmo, totalitarizmo apraiškas, monopolizuojančias kūrybos, estetinio pasaulio suvokimo, meno tendencijas. Akivaizdu, kad postmodernizmo estetikos šalininkai keitė intelektinės veiklos stilių, pačią intelektinio diskurso praktiką, jo sąvokų pasaulį, diskursui teikė daug neklasikinių bruožų, žaidybinių nuostatų, sukūrė naujas konceptualaus diskurso erdves ir atvėrė naujas estetikos teritorijas.
       Kai kritiškai vertinamos iš konteksto išplėštos paskirų postmodernistinės estetikos ir meno filosofijos kūrėjų idėjos, iš akiračio išslysta kiti neabejotinai svarbūs šios krypties šalininkų nuopelnai. Akivaizdu, kad kaip tik postmodernizmo estetika ir meno filosofija sudavė stiprų smūgį eurocentrizmo ideologijai, nuvainikuota daugybė dogmiškų klasikinės metafizinės estetikos nuostatų, įsigalėjo idėjų ir metodologinių nuostatų pliuralizmas, išryškėjo daugybė naujų estetinio pažinimo sričių, originalių tyrinėjimo strategijų, naujų problemų formulavimų, kokių arba nebuvo nei klasikinėje, nei neklasikinėje Vakarų estetikos tradicijoje, arba ženkliai skyrėsi požiūris į anksčiau gvildentas problemas, pamatines postmodernistinio teorinio diskurso sąvokas. Tai R. Barthes'o Teksto, „tekstinės erdvės“, kompaktiškumo intuicijos, konotacijos, politinės semiologijos, nulinio laipsnio, autoriaus mirties ir jos interpretacijos teorijos, M. Foucault istorinės pasąmonės, genealogijos, epistemos, diskurso, diskurso tvarkos, žinojimo archeologijos, įvykių singuliariškumo, galios diskurso, diskursyvinių praktikų sąveikos, seksualumo, geidžiančios visuomenės, disciplininės visuomenės ir kiti tyrinėjimai, G. Deleuze'o ir F. Guattari nomadologijos, rizomos, pli (klostės, sulenkimo), šizoanalizės, kūno be organų, singuliariškumo, koncepto studijos, J. Derrida gramatologijos, dekonstruktyvizmo, logocentrizmo, preformizmo, onto- teo- teleo- falo- fono- logocentrizmo kritikos teorija, J. F. Lyotard'o postmodernios būties, postmodernistinio jausmingumo, metanaracijų saulėlydžio, naratologijos, paralogijos, agonistikos, tapybos analitikos, J. Baudrillard'o simuliakro, simuliacijos, referento miražo, kodo monopolijos, postistorinio hiperrealizmo ir suprekintos kultūros tyrinėjimai bei daugybė kitų konceptų, idėjų, sąvokų. Daugybė pradžioje šokiravusių poststruktūralizmo ir postmodernizmo šalininkų nukaltų estetikos konceptų, idėjų, sąvokų tvirtai įaugo į dabartinės filosofijos ir estetikos žodyną. Į jų srautą reikėtų įtraukti postmetafizinio mąstymo, after-postmodernism, marginalumo, intelekto estetikos, virtualios tikrovės, naracijos, acentrizmo, metanaracijų saulėlydžio, labirinto, logotomijos, logomachijos, logofobijos, déjà vu, binarizmo, tuščio ženklo, chaosmos, labirinto, kalbinių žaidimų, struktūros žaismo, teksto erotikos, intertekstualumo, geismų mašinos, išskaidymo, pėdsako, nelinijinės dinamikos koncepcijas ir daugybę kitų.
       Postmodernistinės sąvokos akivaizdžiai pakeitė šimtmečiais nusistovėjusių pamatinių klasikinės filosofijos, estetikos ir literatūrologijos kategorijų hierarchiją. Šiandien tenka pripažinti, kad mąstome ir kuriame veikiami jau labai stiprios naujos postmodernios estetikos šalininkų sukurtos kategorijų sistemos.
       Išskiriant svarbiausius postmodernistinės estetikos privalumus, pirmiausia tikriausiai reikėtų paminėti jos kriticizmą ir atsisakymą klasikinei Vakarų estetikai būdingų eurocentrinių ir universalių nuostatų, perdėm sureikšmintų racionalaus mąstymo principų. Klasikinėje estetikoje įsivyravusioms universalijoms čia priešinamos unikalios kultūros, estetinės, meno idiomos, marginalumas, tradicijų skirtumai, protrūkiai, nelinijinė kultūros procesų raida, krizės; pasaulinės kultūros vienybės idėjai priešinama lokalinės patirties svarba ir unikalumas. Tai skatina principinį postmodernistinės estetikos šalininkų pliuralizmą, kuris suvokiamas kaip neginčytina estetinė vertybė, todėl atsiranda postmodernistinės estetikos daugiastiliškumas, išskirtinis dėmesys „neklasikiniams“ kitų neeuropinių civilizacijų ir kultūrų susiformavusiems mąstymo, estetikos, meninės kūrybos principams, nuolatinis naujų marginalijose buvusių pažinimo sričių ir kūrybos formų ištraukimas į dienos šviesą.
       Neabejotinai viena reikšmingiausių to meto struktūralistinės bei suartėjančios poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos figūrų buvo R. Barthes'as (1915–1980). Jo ir kitų struktūralistinės estetikos šalininkų kūrybines potencijas, mąstymo lygį rodo unikalus idėjų istorijoje faktas, kad jie ne tik perdėm nesureikšmino akivaizdžių savo metodologinių ieškojimų laimėjimų, bet ir, suvokdami jų pritaikymo ribotumus, nevengė viešai apie juos kalbėti. Todėl, pajutę išsekimo pavojų, savo skelbtų idėjų išsižadėjo ir evoliucionavo nauja poststruktūralistinės estetikos kryptimi. Šie bruožai ryškiausiai atsiskleidė R. Barthes'o estetikoje, kuri tapo svarbiausia jungiamąja grandimi tarp struktūralistinių ir poststruktūralistinių estetinių teorijų. Neatsitiktinai J. Derrida kalba apie išskirtinį R. Barthes'o vaidmenį silpninant klasikinės metafizinės estetikos logocentrines nuostatas. Jis teigė, kad logocentrinė metafizika „buvo pajungta vadinamajai „rašto civilizacijai“, kurioje mes gyvename, vadinamajai fonetinio rašto civilizacijai, tai yra logos civilizacijai, kurioje būties prasmė, jos tikslas apibūdinamas kaip buvimas (parousia). R. Barthes'o įgyvendintas perversmas vaisingas ir būtinas aprašymui paties įženklinimo faktui ir jo misijai tos epochos ir tos civilizacijos, kuri plinta visame globalizuotame pasaulyje bei kartu įžengia į kelią, kuris ves ją į neišvengiamą pražūtį“¹.
       R. Barthes'as buvo plačių humanitarinių pažiūrų mąstytojas, „sugėręs“ J.-P. Sartre'o, marksizmo, struktūralistinės, semiotinės ir daugybės kitų to meto estetinių teorijų elementus bei suformavęs daugybę originalių estetinių ir literatūrologinių konceptų. Jo moksliniai interesai apėmė estetikos, teatro ir literatūros kritikos bei kultūros ir meno semiotinės analizės problemas. Apie paskutiniais gyvenimo metais įgytą tarptautinį R. Barthes'o autoritetą liudija 1977 m. prestižiniame Collège de France jam specialiai skirtos literatūrinės semiologijos katedros įsteigimas. Savo inauguracinėje paskaitoje R. Barthes'as nubrėžė naujo, į Teksto (šį žodį rašė iš didžiosios raidės) analizę nukreipto mokslo, perspektyvas ir pabrėžė būtinybę kiekvienam autentiškam kūrėjui kurti savitą kalbą. Ši su neklasikinės estetikos tradicija susijusi naujų kalbinės saviraiškos formų paieška turėjo didžiulį poveikį vėlesnės postmodernistinės estetikos raidai.
       R. Barthes'o estetinės pažiūros patyrė esminę evoliuciją, kurioje išskirtini trys pagrindiniai etapai: pirmajam, pokario metų, būdingas susižavėjimas J.-P. Sartre'o ir marksistinės estetikos idėjomis, antrajam – struktūralistinės ir semiotinės, o paskutiniam – poststruktūralistinių estetikos idėjų įsigalėjimas. Pokario metais jis vaisingai užsiėmė „ikistruktūralistiniais“ tyrinėjimais. Tuomet pasirodė jo ankstyvajai estetinei koncepcijai svarbūs veikalai: „Nulinis rašymo laipsnis“ („Le Degré zéro de l'écriture“, 1953), „Mitologijos“ („Mythologies“, 1957), „Apie Rasiną“ („Sur Racine“, 1963), „Kritinės esė“ („Essais critiques“, 1964). Vėliau, perėjęs į struktūralizmo pozicijas, R. Barthes'as jungė atskirus struktūralistinės, semiotinės ir egzistencinės estetikos elementus, o aštuntame dešimtmetyje nuosekliai evoliucionavo į poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos pozicijas. Ankstyvajai jo estetikai stiprų poveikį turėjo įvairios F. de Saussure'o, C. Lévi-Strausso ir rusų formalistų teorijos, jų veikiamas kultūros, estetikos, meno reiškinius traktavo kaip kalbos ir rašto universumą, kurio visiems sudedamiesiems dėmenims – estetiniams ženklams, simboliams, formoms, struktūroms, ženklų sistemoms – prasmę teikia jų pamatą sudaranti kalba².
       Nuo jaunystės R. Barthes'as aktyviai dalyvavo įvairiuose kairuoliškuose sąjūdžiuose, o studijuodamas Sorbonoje (1935–1939) įkūrė mėgėjišką théatre antique (antikinį teatrą), vėliau artimai bendravo su J. Vilaru, Ch. Dullinu, L. Juvet, A. Artoud ir kitais prancūzų teatro korifėjais, propagavo B. Brechto estetines idėjas, domėjosi literatūra, muzika, vaizduojamąja daile, mada. Dėstydamas Aleksandrijos universitete Egipte (1949–1950), suartėjo su A. J. Greimu, tuomet pradėjo domėtis lingvistikos ir struktūralistinėmis idėjomis. Ankstyvojo periodo darbai jam suteikė platų pripažinimą: 1960 m. jis pakviečiamas vadovauti VI skyriui prestižinės L'école pratique des Hautes Etudes, o nuo 1962 m. pradeda eiti šios institucijos direktoriaus pareigas. R. Barthes'ą, kaip ir daugelį to meto prancūzų intelektualų, stipriai paveikė postmodernistinio orientalizmo idėjos, augantis intelektinio elito susidomėjimas Tolimųjų Rytų kultūromis. R. Barthes'as keliavo po Japoniją ir Kiniją, o vėliau išleido japonų kultūrai skirtą knygą „Ženklų imperija“ („L'empire des signes“, 1970) ir brošiūrą „O dabar Kinija?“ („Alors à la Chine?“, 1975). Ilgainiui struktūralizmo šalininkai užėmė tvirtas akademines pozicijas prestižiniame Collège de France, iš kur šios estetikos krypties idėjos sparčiai sklido įvairiomis kryptimis. J. Lévi-Straussas „atrado“ F. de Saussure'o tekstų reikšmingumą, išplėtojo jo kalbos teoriją, suteikė daug naujų konotacijų „struktūros“ kategorijai, o R. Barthes'as perkėlė šias idėjas į estetikos, literatūrologijos bei kritikos plotmę ir pagrindine savo estetikos sąvoka paskelbė išplėstinę sąvokos „tekstas“ interpretaciją.
       R. Barthes'o, kaip ir kitų struktūralistinės estetikos šalininkų, veikalams būdingos formalistinės, lingvistinės ir literatūrocentrinės nuostatos. Veikiamas formalistinės ir lingvistinės estetikos, R. Barthes'as iškelia fonetinio rašto formų analizės reikšmingumą. Estetiką jis apibūdina „kaip meną regėti formas, sugebėjimą atskirti priežastis ir tikslus, sukurti vertybių sistemą, kuri labiausiai priešinga politinėms“³. Menas ir literatūra jam pirmiausia yra rašto formų kalba, todėl estetinių reiškinių esmės pažinimas neatsiejamas nuo formų istorijos ir kaitos pažinimo. Literatūra čia iškyla pirmiausia kaip kalbos ir rašto pasaulis. Tačiau jis neapsiriboja literatūra, o plėtoja įvairių estetinės veiklos, vadinasi, ir rašto tipų teoriją, siekia surasti universalų įvairių kalbos formų komunikacijos lygmenį, sudarantį prielaidas plastiškam perėjimui iš vienos kūrybinės veiklos srities į kitą. Ši kūrybinio universalumo, sąsajų tarp įvairių kūrybinės veiklos formų ir įvairių humanistikos sričių idėja vėliau taps pamatiniu postmodernistinės estetikos bei meninės kūrybos principu.
       Ankstyvajame J.-P. Sartre'o ir marksizmo estetikos paveiktame etape R. Barthes'as daugiausia dėmesio skyrė meno kūrinių tyrinėjimo metodologijai, įvairiems ideologiniams estetikos ir meno idėjų skverbimosi į kultūros pasaulį aspektams; plėtojo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos raidai turėjusias „rašto“ (écriture) bei teatrinio vyksmo koncepcijas. Labiausiai jis vertino J. Vilaro ir ypač B. Brechto skelbiamas socialiai aktyvias teatrinės estetikos idėjas, kuriose įžvelgė semiotinių kodų analizės pradmenis. B. Brechtą jis vadino „vieninteliu didžiu vardu“ tuometinio teatrinio meno dykvietėje.
       Stipresnį poveikį nei teatrinės estetikos idėjos R. Barthes'o minties raidai turėjo jo pirmojoje knygoje „Nulinis rašymo laipsnis“ („Le Degré zéro de l'écriture“, 1953) išplėtota rašto koncepcija, kurioje daug dėmesio skiriama formaliems kalbinės teksto struktūros požymiams aprašinėti, ypač jų funkcijų autoriaus kuriamam pasauliui apibrėžti. Čia R. Barthes'as sukuria pamatinį ankstyvosios savo estetikos teiginį, jog raštas yra „trečiasis formos matmuo“. Raštą traktuoja kaip svarbiausią kalbą ir stilių jungiančią grandį, kalbą vadindamas „ikiliteratūriniu“, o stilių – „viršliteratūriniu“ reiškiniu. Raštas šioje trinarėje struktūroje – svarbiausia sistemiškai organizuojanti substancija, kuri literatūrą paverčia menu, įgaunančiu svarbių socialinių ir kultūrinių funkcijų. Taigi raštą R. Barthes'as aiškina kaip gelminį literatūros lygmenį, daugybe gijų susijusį su visuomenės ir istorijos procesais, arba kaip literatūrinę kalbą, įaustą į konkretų socialinį ir istorinį kontekstą. Rašto esmės apibrėžimas čia siejamas su formaliomis struktūromis, nes R. Barthes'as, kaip ir A. Malraux, meną pirmiausia suvokia kaip „formų kalbą“. Tokia nuostata paaiškina labai pagrįstą išskirtinį R. Barthes'o dėmesį įvairiems menininko kūrybos procesams, pavyzdžiui, technikai, manierai, tonui, ritmui, muzikalumui, nuostatai, atmosferai ir kitiems sunkiai aprašomiems dėmenims, kuriais išreiškiamas subjektyvus rašytojo santykis su tuo, apie ką jis rašo.
       Antrame evoliucijos etape R. Barthes'as pagrindinį dėmesį sutelkia į struktūralistinės ir semiotinės metodologijos galimybes, analizuojant įvairius kultūros, estetikos ir meno reiškinius. Savo viltis įveikti senosios klasikinės metafizinės estetikos nuostatas jis sieja su lingvistikoje ir semiologijoje išplėtotomis tyrinėjimo strategijomis ir metodais. Atsiribodamas nuo ankstyviesiems darbams būdingų marksistinių ideologinių priemaišų, jis dar nuosekliau teigia, kad menas yra formali sistema, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka ne pasakojamiems turiningiems siužetiniams aspektams ar išorinėms funkcijoms, bet grynai formaliems struktūriniams meno kūrinio aspektams. Vadinasi, meno tyrėjo dėmesys turi būti perkeltas nuo klasikinę estetiką, literatūros ir meno teoriją, kritiką dominusių siužetinių ir prasminių aspektų aptarimo į formaliųjų meno kūrinio struktūrų pasaulio pažinimą, jo struktūrinės organizacijos principus, įvairias vadinamąsias „antrinių prasmių konotacijas“, tai yra linijų, spalvų, ritmų ir kitų struktūrinių santykių pažinimą, kurie turi išskirtinę svarbą kūrinio estetinei vertei pažinti. Šios struktūralistinės nuostatos stipriai paveikia ir R. Barthes'o požiūrį į raštą, kurį interpretuojant ideologiniai ir socialiniai aspektai daromi antraeiliais, o svarbiausiomis tampa natūralios kalbos ribotumo įveikimo bei „viršprasminių“ žodžių konotacijų atskleidimo problemos.
       Kaip pamatinis ir visuminis kultūros pasaulį jungiantis veiksnys, čia iškyla kalba, nes ji aprėpia visus mus supančius daiktus ir reiškinius. Atseit dabartinė visuomenė ir jos iš civilizacijos istorijos paveldėtas kultūrinis meninis fondas pirmiausia remiasi kalba ir raštu: „pasaulis atsiveria mums jau parašytas“, nes raštas ir kalba suteikia mus supančio pasaulio daiktams ir reiškiniams simbolines prasmes, sukuria simbolines sistemas. Tačiau simbolis išsiskiria vaizdine kilme, ir ši aplinkybė apsunkina tyrinėtojo darbą, todėl R. Barthes'ui svarbiausia ženklas ir jo sąsajos su kitomis ženklinių struktūrų kombinacijomis.
       R. Barthes'o posūkį nuo struktūralistinės prie poststruktūralistinės problematikos skatino jaunesnieji kolegos J. Lacanas, M. Foucault, J. Derrida ir apie žurnalą „Tel Quel“ susispietusi jaunoji karta, jo žodžiais tariant, originalūs, kupini intelektinės energijos, rašto genijai („Roland Barthes par Roland Barthes“, 1975, p. 177), tarp kurių buvo ir talentinga jo mokinė J. Kristeva. Apeliuodamas į esminius lingvistikos, antropologijos, psichoanalizės, filosofijos, semiotikos, etnologijos, estetikos ir kitų humanistikos sričių pokyčius, paskutinio tarpsnio veikaluose R. Barthes'as jau teoriškai grindė perėjimą nuo struktūralistinės prie plačios poststruktūralistinės kultūrologinės problematikos. „Kultūra, – teigė jis dar 1966 m. skaitytame pranešime konferencijoje Johno Hopkinso universitete, – vis labiau ir labiau mums atsiveria kaip universali simbolių sistema, reguliuojama vienomis ir tomis pačiomis operacijomis; šis simbolinis laukas pasižymi vienybe, ir kultūra visais savo aspektais yra kalba. Todėl dabar galima numatyti vieno mokslo apie kultūrą atsiradimą, kuris, aišku, remsis skirtingomis disciplinomis, tačiau visos jos skirtingais aprašymo lygmenimis sieks tyrinėti kultūrą kaip kalbą. Semiokritika tikriausiai bus sudedamoji šio mokslo dalis, tačiau bet kuriuo atveju liks ypatinga diskurso apie kultūrą dalimi“⁴.
       Šį perėjimą prie platesnės kultūrologinės problematikos R. Barthes'as siejo su būtinybe išplėsti estetinių, semiotinių, struktūralistinių bei literatūrologinių tyrinėjimų sritį. Neatsitiktinai poststruktūralizmą jis aiškino kaip tarpdisciplininių studijų sritį, o literatūros kūrinį traktavo kaip „metodologinį lauką“, kuris, susiliedamas su jo kritika, sukuria universalesnę įvairias kultūros sritis aprėpiančią substanciją – Tekstą.
       R. Barthes'as atmetė klasikinėje estetikoje nusistovėjusias kūrinio analizės schemas ir savo poststruktūralistinėje estetikoje iškėlė sureikšmintų ženklų sistemų, Teksto, tekstinės erdvės, kompaktiškumo intuicijos, citavimo, stereotipo, intertekstualumo, ženklų sistemų paslankumo, jų konotacinių prasmių tekamumo, migracijos įvairiomis kryptimis svarbą. Kartu jo estetikoje ryškėjo nuolatinis judėjimas ir naujų probleminių sričių bei su jomis susijusių sąvokų aparato plėtimasis, kuris, pavyzdžiui, akivaizdus ryškėjant perėjimui nuo senosios semiologijos į naująją. Todėl anksčiau viešpatavusias ženklo, reikšmės, konotacijos kategorijas jo veikaluose ėmė stumti naujos kompaktiškumo intuicijos, intertekstualumo ir pan. sąvokos. R. Barthes'o estetika išsaugo daugeliui to meto estetinių teorijų būdingą literatūrocentrinę pakraipą, o kai kuriomis pamatinėmis savo nuostatomis artima literatūrinės kritikos teorijai, nors daugelio teiginių universalumas lengvai pritaikomas ir platesnėms estetikos bei kultūrologijos sritims. Reikėtų atkreipti dėmesį, kad, nepaisant išskirtinio R. Barthes'o ir jo bendražygių dėmesio literatūros ir meno kritikos problematikai, kritikos jis nelaikė visaverčiu mokslu, nes prasmes ji tik apčiuopia, išryškina, kuria, tačiau nuosekliai jų netyrinėja; tai daro į mokslinio pažinimo statusą pretenduojantis estetikos mokslas.
       Kritiką R. Barthes'as aiškino ne kaip pasaulio supratimą ir aiškinimą, o kaip išsakymą – diskursą apie kažką kita, ir jį apibūdino kaip „diskursą apie diskursą“, kaip „antrinę kalbą“, arba „metakalbą“, tyrinėjančią literatūros ar kitos meno rūšies kalbą. Kritiko uždavinys – analizuojamą kūrinį suprasti kaip savitą semantinę sistemą, kurios tikslas – įnešti į pasaulį prasmę, tačiau ne „vienintelę prasmę“. Jis išskyrė dvi esmiškai skirtingas kritikos formas: universitetinę ir interpretacinę (ideologinę). Pirmoji remiasi pozityvistiniu metodu ir skirta įvairių šaltinių ir meno kūrinių sukūrimo aplinkybėms, autoriaus intelektinės biografijos faktams atskleisti; antroji aiškina ne literatūrinius faktus, o konkrečių kūrinių semantiką ir vertę, teikia jiems reikšmes, atitinkančias atvirai skelbiamas ideologines sistemas. Pirmosios kritikos formos klaidų ir nesėkmių priežastis ta, kad, sutelkdama dėmesį į smulkiausias detales, ji nepajėgia suvokti tikrosios nagrinėjamų reiškinių prasmės. Tikrasis kritikos objektas yra ne pasaulis, tačiau žodis, kritika yra žodis apie žodį, arba, kitaip tariant, antrinė kalba, kuri konkrečiame tekste klojama ant pirminės kalbos sluoksnio.
       Šiuolaikinei humanistikai pavyzdiniu mokslo modeliu R. Barthes'as laikė lingvistiką. Jos tyrinėjimo strategijas bei metodus nuosekliai taikydavo savo literatūrologinėms ir estetinėms studijoms, remdamasis aristoteliškos poetikos bei retorikos principais. Atsiribodamas nuo antikos estetikos teorijoms būdingo mimezės principo iškėlimo ir normatyvizmo, siekė pažinti visus pagrindinius tekstą kuriančius vadinamuosius „formų gramatikos“ mechanizmus. Šių formų metamorfozių konkretus autorius gali nesuvokti, tačiau kaip tik jos yra istoriškai kintančių prasmių pagrindas, kuris ir lemia konkrečių tekstų savitumą, taigi turi tapti įdėmaus estetinio tyrinėjimo objektu.
       Naujos mus labiausiai dominančios trečiojo dvasinės evoliucijos etapo poststruktūralistinės R. Barthes'o estetikos principai galutinai išryškėjo programiniame straipsnyje „Autoriaus mirtis“ (1968) ir klasika tapusioje knygoje „S/Z“ (1970), kuriuose analizuojamas H. de Balzaco apsakymas „Saracinas“. Minėtuose tyrinėjimuose jis prabilo apie daugybę skirtingų galimų estetinių prasmių, kurias interpretatoriai gali įžvelgti tame pačiame tekste, esant skirtingoms pradinėms pozicijoms. Analizuodamas vaizdingą H. de Balzaco apsakyme pateikto moterimi persirengusio kastrato moteriškumo įsikūnijimo aprašymą, jis klausia: kas pateikia šį aprašymą? Novelės herojus? O gal Balzacas individas, samprotaujantis apie moterį, remdamasis asmenine patirtimi, ar Balzacas rašytojas? Ar tai byloja bendražmogiškoji išmintis, ar romantinės psichologijos apraiška? Ir prieina išvados, kad į šį klausimą iš tikrųjų niekada negausime aiškaus atsakymo. „Raštas, – teigia R. Barthes'as, – yra ta neapibrėžtumo, nevienalytiškumo ir išsisukinėjimų sritis, kurioje išnyksta mūsų subjektyvumo pėdsakai, nes tai yra juodai baltas labirintas, kuriame išnyksta saviidentifikacija, ir pirmiausia kūniškas rašančiojo tapatumas“⁵.
       R. Barthes'as atkreipia dėmesį, kad kai ką nors senovėje pasakodavo, norėdami tik pasakoti, o ne siekdami poveikio tikrovei, autorystės problema apskritai neiškildavo, nes pasakojantysis buvo traktuojamas ne kaip paprastas žmogus, o mediatorius, šamanas, perteikiantis būties tiesas. Autorius atsirado naujaisiais amžiais, kai, veikiant angliškojo empirizmo, prancūziškojo racionalizmo ir Reformacijos idėjoms, buvo suvokta „žmogaus asmenybės“ vertė. Šiuo požiūriu klasikinės Vakarų literatūros ir meno viešpatavimo epocha buvo Autoriaus iškilimo metas. Tai liudija akivaizdūs tokio požiūrio pėdsakai literatūros istorijos vadovėliuose, rašytojų biografijose, žurnaluose spausdinamuose interviu ir pačių rašytojų, siekiančių kūryboje sujungti savo asmenybę ir intymaus dienoraščio formą.
       Pradedant S. Mallarmé, savo kūriniuose siekusio vietoj kūrėjo asmenybės iškelti muzikalios kalbos problemas, o vėliau, darant įtaką P. Valéri ir M. Prousto kūrybai, besąlygiškas Autoriaus asmenybės figūros kultas Vakarų literatūros tradicijoje įtaką pamažu praranda. Pasirinkęs pasakotoju ne tą, kuris kažką regėjo ir išgyveno, netgi ne tą, kas rašo, o tą, kuris ruošiasi rašyti, M. Proustas „sukūrė šiuolaikinio rašto epopėją“⁶. Klasikinėje literatūroje Autorius savo dvasios gelmėse išnešioja kuriamą knygą, nes mąsto, kenčia, gyvena dėl jos. Taigi chronologiškai jis yra kažkas aukščiau nei jo dvasios gelmėse atsirandantis kūrinys. Čia regima priežasties ir pasekmės, versmės ir iš jos trykštančio vandens srauto priklausomybė. Gvildendamas šiuolaikinę literatūrą, R. Barthes'as atskleidžia esmiškai kitą padėtį, nes „šiuolaikinis rašytojas gimsta kartu su tekstu, jis neturi jokios kitos būties iki ir po rašto“⁷.
       Tačiau vėliau į šį vyksmą įsitraukia dar vienas teksto epopėjos herojus – skaitytojas, kuris R. Barthes'o estetikoje atskleidžia naujas estetinio pažinimo erdves. Tai – „tokia erdvė, kurioje fiksuojamos visos iki paskutinės citatos, iš kurių susideda raštas; tekstas įgauna vienovę ne savo kilme, o paskirtimi, tik ši paskirtis – ne asmeninis adresas; skaitytojas – tai žmogus be istorijos, be biografijos, be psichologijos, jis yra tik kažkas, kas suvienija visus tuos štrichus, kurie sudaro rašytinį tekstą. <...> skaitytojo gimimą tenka mokėti Autoriaus mirtimi“⁸.
       R. Barthes'as atmeta norus fiziškai atriboti kūrinius ir tekstus, siekimus kūrinį tiesmukai sieti su klasikinės estetikos nuostatomis, o tekstą – su avangardinėmis. Daugeliu linijų jis brėžia esminę takoskyrą tarp kūrinio ir teksto. „Kūrinys gali tilpti rankoje, tekstas skleidžiasi kalba, gyvuoja tik diskurse (tiksliau – tekstas jis yra tik todėl, kad jis tai suvokia). Tekstas – ne kūrinio irimo produktas, priešingai, kūrinys yra vaizduotės šleifas, kuris tęsiasi už teksto. Arba, kitais žodžiais tariant, tekstas jaučiamas tik darbo, jo kūrimo eigoje. Tekstas negali nejudriai sustingti (tarkime, knygos lentynoje), jis jau dėl savo kilmės yra judrus ir turi judėti – pavyzdžiui, per konkretų kūrinį ar per kelis kūrinius.
       Pasitelkęs G. Bataille'o pavyzdį, R. Barthes'as klausia, kokiam žanrui jis tiktų. Kas yra šis rašytojas – romanistas, poetas, eseistas, ekonomistas, filosofas ar mistikas? Į šį klausimą iš tiesų sunku atsakyti, todėl rašantieji apie G. Bataille šį klausimą nutyli. Tačiau akivaizdu, kad jis „visą gyvenimą rašė tekstus, arba, tiksliau, tikriausiai vieną ir tą patį tekstą. Todėl tekstas klasifikaciją paverčia problematiška“⁹.
       Taigi metaforiškai traktuojamas tekstas virsta pamatine ir universalia R. Barthes'o, o vėliau ir daugybės jo sekėjų estetikos kategorija, poststruktūralistų adoracijos ir analizės objektu. Kai ši R. Barthes'o estetikos sąvoka vartojama plačiąja prasme, žodis Tekstas rašomas iš didžiosios raidės. Poststruktūralizmo estetikoje Tekstas išplečiamas vos ne iki begalybės; peržengia visų civilizacinių, kultūrinių tradicijų ribotumus, netelpa į jokius žanrinius apribojimus, griauna įprastus gramatinius santykius, griežtai determinuotas klasikinės estetikos schemas ir vienu svarbiausių Teksto bruožų tampa jo daugiamatiškumas. Tai reiškia, kad „jame ne paprastai skleidžiasi keletas prasmių, bet jame įgyvendinamas daugiamatiškumas – daugiamatiškumas čia yra neišvengiamas, o ne galimas. Tekste nėra taikaus prasmių sugyvenimo – tekstas perskrodžia jas, juda per jas; todėl jis nepaklūsta net pliuralistinei interpretacijai, jame vyksta sprogimas, prasmės išskaidymas. Iš tikrųjų teksto daugiamatiškumą lemia ne jo turinio elementų dviprasmiškumas, o, jei galima taip sakyti, erdvinis reikšmių daugialinijiškumas, iš kurių jis nuaustas (etimologiškai „tekstas“ reiškia „audinį“)¹⁰.
       Vėlyvuosiuose veikaluose sąvoka Tekstas išnyra kaip daugybės teksto kodų sampyna ir sąveika: ji aprėpia ne tik literatūrą, tekstus, bet ir žmogų supantį pasaulį, įvairias kultūros apraiškas, miestą, skirtingus socialinio gyvenimo aspektus, tapybos, skulptūros, teatro ir kitų meno rūšių reiškinius. Tekstas jungia kūrybingą nomadologinę energetiką, principinį nebaigtumą, tapsmą, procesualumą. Jo bekraštėje erdvėje išnyksta subjekto ir objekto dualizmas, šie du pradai persismelkia; žmogus kaip kultūros ir meno ženklų, simbolių kūrėjas tarsi ištirpsta visa aprėpiančioje tekstinėje erdvėje. Čia išnyksta klasikinei Vakarų metafizinės estetikos tradicijai būdingas pasaulio suvokimo dualizmas, nes Teksto stichijoje tarsi atsiveria didinga sceninė erdvė, kur, kaip ir tradiciniame japonų nōh teatre, nėra aktorius ir žiūrovus skiriančios rampos, kuri dramatinio veiksmo herojus atribotų nuo žiūrovų.
       R. Barthes'as brėžia principinę takoskyrą tarp „literatūros“ ir „Teksto“ sąvokų. Literatūra čia siauresnis, vietinis, palyginti su Tekstu, reiškinys. „Literatūra jau nebegali būti nei Mimesis, nei Mathesis, o tiktai Semiosis, neįmanomas kalbos nuotykis, žodžiu: Tekstas (neteisinga teigti, kad teksto sąvoka dubliuoja literatūros sąvoką), literatūra atspindi baigtą pasaulį, tekstas vaizduoja kalbos begalybę“¹¹.
       Beje, tekstas R. Barthes'ui biologiniu požiūriu – tarsi gyvas organizmas, kuris gali būti sunaikintas. Tekstas jo estetikoje iškyla ne kaip konkretus objektas, o jokiai klasifikacijai nepavaldi ypatingos sudėties paradoksali, radikaliai simbolinė, pliuralistinė, intertekstuali (yra kito teksto dalis) substancija, kuri reikalauja panaikinti tradicinę rašto ir skaitymo priešpriešą ir šiuos du intelektinius judesius sujungti. Šioje be centro, dugno, pradžios ir pabaigos tekstinėje galaktikoje su daugybe įėjimų bei išėjimų, iš kurių nė vienas nėra pagrindinis, susipina ir persismelkia daugybė kultūros, literatūros, meno sluoksnių. Tekstas, pasak R. Barthes'o, yra „ne struktūra, bet struktūravimas; ne daiktas, bet darbas ir žaidimas“¹².
       Ir pagaliau tekstas jo estetikoje yra pažįstamas per jo santykį su ženklu. Kūrinys užsisklendęs, jis suvedamas į konkrečias reikšmes, todėl kūrinys funkcionuoja kaip ženklas ir „yra viena pagrindinių Ženklo civilizacijos kategorijų“. Tekste, priešingai, reikšmė iki begalybės nusidriekia į ateitį; tekstui būdingas išsisukinėjimas nuo perdėm tiesmukų apibūdinimų, vertinimų, klasifikacijos sistemų, jis yra tarsi kupina daugybės simbolinių prasmių paslanki, fliuktuojanti magma, kuri veikia reikšmių srityje. „Kūrinys geriausia prasme yra menkai simbolinis, jo simbolika greit išnyksta, tai yra nejudriai sustingsta; tačiau tekstas didžiai simboliškas; kūrinys, suprastas, suvoktas visoje savo simbolinėje prigimtyje, – tai ir yra tekstas. Kartu tekstas tarsi grįžta į kalbos prieglobstį: kaip ir kalboje, jame yra struktūra, tačiau nėra jungiančio centro, nėra uždarumo“¹³. Todėl tekstas čia aiškinamas kaip intertekstas, „reikšmių galaktika“, o meno kūrinys – kaip užkulisyje vykstančios tekstinės veiklos rezultatas. Vadinasi, meno kūrinys, palyginti su tekstu, yra siauresnė ir ne tokia reikšminga R. Barthes'o estetikos sąvoka. Jam būdingas linijiškumas ir negrįžtamumas, chronologinė raida. Jo teksto sąvoka yra labai artima mįslingos hieroglifais užrašytos „Yijing“ („Permainų knygos“) knygos ypatumams, nes neturi aiškiai fiksuotos pradžios, centro, jis – daugiaprasmis. Meno kūrinio metafora yra organizmas, o teksto metafora – audinys arba voratinklis; jis neauga, nesirutulioja, bet, veikiamas semantikos ir kombinatorikos, skleidžiasi. Kūrinys lengvai skaitomas, vartojamas, interpretuojamas, o tekstas yra neperskaitomas.
       „Tekstas, – rašė R. Barthes'as, – reiškia Audinį, bet iki šiol šis audinys vis buvo laikomas produktu, gatava užuolaida, už kurios rūpestingai ar atsainiai pasislėpė prasmė (tiesa); dabar jau pabrėžiame gimdančią teksto idėją, kurią tekstas susikuria, pasigamina begalinėj raizgalynėj; audinyje – tekstūroje – prapuolęs subjektas išnyksta kaip koks voras, ištirpęs lipnioje savo paties drobės sekrecijoje. Jei mėgintume kurti neologizmus, teksto teoriją galėtumėm pavadinti hifologija (hyphos reiškia ir audinį, ir voratinklį)“¹⁴. Jis sukūrė postmodernizmo estetikai būdingas tekstinio audinio, tekstinio voratinklio, laiško-teksto, skaitymo-laiško, tekstinės erdvės, hiperteksto, tekstinės analizės ir pan. sąvokas.
       Kaip minėjome, tekstas yra labai plati ir daugiareikšmė R. Barthes'o estetikos sąvoka, kuri reikalauja ne tik griežtesnės tipologijos, bet ir vertybinės charakteristikos. Todėl kyla klausimas: kaip pažinti estetinę tekstų vertę ir konceptualiai pagrįsti jų pirminės tipologijos principus? Šiuo požiūriu pamatinis įvairių tekstų visumos vertinimas, mokslininko nuomone, negali būti priskiriamas nei mokslo sričiai, nes vertinimas – ne jo uždavinys, nei ideologijai, nes ideologinė (moralinė, estetinė, politinė ir kitos) teksto vertė tiesiogiai susijusi su reprezentacija, o ne su gamyba (ideologija „atspindi“, ji ne gamina). „Kas siejasi su mūsų vertinimu, tai jis gali būti siejamas tik su tam tikru praktikos tipu – rašto praktika. Viena, yra tai, ką galima parašyti, o antra – tai, ko parašyti jau negalima; yra tai, kas priklauso rašančiojo praktikai, ir yra tai, kas yra anapus jo galių; kokius tekstus pats norėčiau parašyti (per-rašyti – ré-écrire), geisčiau įtvirtinti šiame pasaulyje (juk tai mano pasaulis) kaip veiksmingą jėgą? Štai šią vertę ir išryškina vertinimo procedūros atlikimas; ji nustato, kas būtent šiandien gali būti parašyta (per-rašyta – ré-écrit), įtvirtina tekstą-raštą (le scriptible)“¹⁵.
       Tačiau, gilinantis į teksto vertės problemas, iškart iškyla kita nemažiau svarbi komunikacijos tarp teksto autoriaus, tekste slypinčių semantinių prasmių ir jų suvokimo vartotojų problema. Įvairių tekste veikiančių kodų sąveika, jų susipynimai, judesiai kuria raštą, o gilinimasis į teksto-rašto pasaulį įvardijamas terminu skaitymas. Pažymėtina, kad R. Barthes'as meno kūrinio autorių vadina tik savo Teksto svečiu. Iš čia kyla klausimas: kodėl mes tekstą-raštą laikome mums svarbia estetine vertybe? Ir atsako: literatūrinio darbo (literatūros kaip darbo) prasmė – skaitytoją iš vartotojo paversti tekstų gamintoju. Viena svarbiausių humanistikos problemų R. Barthes'as laikė gilia properša tarp teksto gamintojo ir vartotojo, tarp jo savininko ir kliento, rašančiojo ir skaitančiojo. Todėl vartotojo požiūris į tekstus perdėm rimtas, o juk galėtų žavėtis aistringu teksto žaismingumu, grožiu, stilistinių formų įvairove. Taip, kaip priešprieša tekstui-raštui atsiranda jo vertybinė prieštara, t. y. negatyvi, reaktyvi vertė – tai, ką galima perskaityti, tačiau neįmanoma parašyti – tekstas-skaitymas. Šį tekstą R. Barthes'as vadina „klasikiniu“¹⁶.
       Knygoje „S/Z“ mokslininkas išplėtojo vadinamąją tekstinės analizės metodologiją, kurioje iškeliamas Tolimųjų Rytų estetikai būdingas non finito (nebaigtumo, neišsakymo, estetinės užuominos) principas, įvardytas kaip „nonfinalinės prasminės genezės“ procesas. Jo tikslas – suvienyti poststruktūralistinę teksto struktūros analitiką su postmoderniuoju požiūriu į tekstą, kaip astruktūrinę plastišką sistemą, t. y. suvienyti du anksčiau atrodžiusius nesuderinamus dalykus – „struktūros idėją ir kombinatorinės begalybės idėją“. Sujungti šiuos du postulatus R. Barthes'as laikė būtinybe, nes žmogaus kalba, kurią vis geriau pažįstame, „yra kartu ir begalinė, ir struktūriškai organizuota“.
       Teksto pagrindą sudaro jo sugebėjimas plastiškai įsiskverbti į kitus literatūrinius, estetinius, meninius, tapybinius tekstus, kodus, simbolius, ženklus. Todėl kiekvienas rašomas ar skaitomas tekstas siejasi su daugybe kitų begalinių arba prarastų (praradusių savo kilmės šaltinį) tekstų. Beje, kiekvienas tekstas yra „intertekstas“, nes jame gyvuoja ir potencialiai skleidžia savo idėjas, mintis, energetiką gausybė kitų kultūros ir meno tekstų. Ir pagaliau tekstas yra įvairių reikšmių indas, kurį jomis užpildo autorius. Pagrindinis skaitytojo, kaip teksto interpretuotojo, uždavinys – surasti autentišką sąlytį su tekstu, suprasti, perprasti jame slypinčias prasmes, o ne jas kurti. Atitrūkęs nuo autoriaus, tekstas gali gyvuoti skirtingose laiko ir erdvės dimensijose, kurių net įžvalgiausias autorius negalėjo numatyti. Todėl autonomiškas tekstas keliauja per istoriją, geografiją ir kultūras, nuolatos įgaudamas naujus prasmių atspalvius.
       R. Barthes'o veikaluose galime aptikti vėliau J. Derrida plėtojamos dekonstrukcijos metodologijos užuomazgų gaires, nes, siekdamas pažinti konkrečių tekstų ir estetinių reiškinių esmę, tekstus jis skaido į atskirus prasminius blokus, nuodugniai nagrinėja ir vėliau grįžta prie dalinės jų rekonstrukcijos. Paprastas teksto skaitymas čia yra traktuojamas tik kaip slydimas teksto paviršiumi, sutvirtintu pasakojamaisiais elementais, glaudžiai tarpusavyje susijusiomis frazėmis, neregint teksto gelmėse slypinčių prasminių sluoksnių ir atspalvių. Todėl nagrinėjamus tekstus skaido į atskirus, tarpusavyje susijusius fragmentus, kuriuos vadina leksijomis, ir siekia suvokti jų prasmę bei funkcijas to teksto audinyje. Nepaisant tokio skaidymo ir analizės schemiškumo bei dirbtinumo, ji padeda įžvelgti paviršutinio skaitymo metu nesuvoktas prasmes, perprasti atskirų teksto blokų funkcijas ir semantinę prasmę sudėtingame teksto audinyje.
       Gvildendamas pamatinės klasikinės estetikos kategorijos grožio problemas, R. Barthes'as atkreipia dėmesį į jo apibrėžimo sudėtingumą. „Grožis (priešingai bjaurumui) iš tikrųjų nepaaiškinamas: jis gali išryškėti, įsitvirtinti, naujai ir naujai byloti apie save bet kuria žmogaus kūno dalimi, tačiau aprašymui jis nepaklūsta. Būdamas tokia pati tuštuma, kaip ir pats dievas, apie save jis gali pasakyti tik viena: aš esu tas, kuo esu. Štai kodėl diskursui tenka tenkintis tik tam tikrų detalių tobulumu, o „visa kita“ palikti kodams, slypintiems bet kokio grožio esmėje – Meno kode. Kitais žodžiais tariant, grožis pajėgus skleistis tik citavimo arba nuorodos į kažką pavidalu. <…> jei grožį paliksime su juo pačiu, nesuteikdami jam atramos taško ankstesniame kode, jis bus pasmerktas tylėti. Jam apskritai svetimas predikatas; vieninteliai jam galimi predikatai – arba tautologija (tobulas veido ovalas), arba palyginimas (graži kaip Rafaelo madona, kaip svaja, iškalta iš akmens, ir pan.); grožis kartu iškart nukreipia į bekraštę kodų įvairovę“¹⁷.
       R. Barthes'o „Teksto“ ir „grožio“ analizės metodologinis tikslas – ne aprašyti meno kūrinio struktūrą ar registruoti atskirų kūrinių daugmaž stabilias teksto struktūras, o iškelti labilaus, arba, kitais žodžiais tariant, paslankaus teksto, struktūravimą, kurį Istorijos eigoje skirtingų epochų skaitytojai suvokia vis kitaip. Todėl esmiškai neįmanoma išskirti „vienintelės“ imanentinės teksto ar estetinio objekto prasmės, kuri visuomet yra potencialiai atvira skirtingoms estetinėms interpretacijoms. Dėl to reliatyvistinei poststruktūralizmo estetikai būdinga teksto principinio „atvirumo“ ir jo interpretacijų įvairovės idėja. R. Barthes'as, kaip ir daugelis postmodernizmo ideologų, labai domėjosi Rytų kultūromis (japonų kultūrai skirta jo garsioji knyga „Ženklų imperija“ („L'empire de signes“, 1970). Savo tyrinėjimuose jis, priešingai nusistovėjusiai nuomonei, daugiausia dėmesio skyrė ne ženklų sistemai ir jų reikšmėms tyrinėti, o komunikacijos procese atsirandančioms konotacinėms prasmėms, kurios padeda konkrečiai visuomenei kultūrine ir istorine prasme skirtis nuo kitų, suvokiant joms būdingus konotacinius turinius.
       R. Barthes'o veikalams, kaip ir poststruktūralistiniam estetinės minties raidos etapui bei dabartinei humanistikai apskritai, būdingas ribų tarp estetinės, literatūrologinės, meno kritikos ir kultūrologinės problematikos nykimas. Veikiant jo idėjoms Tekstas plačiąja prasme poststruktūralizmo ir postmodernizmo estetikoje suvokiamas kaip paslanki magma, kuri dėl intelektinių judesių turi savybę nuolatos keistis ir įgauti naujų pavidalų ir semantinių prasmių. Knygoje „Teksto malonumas“ („Le plaisir du texte“, 1973) išplėtota teksto malonumo, t. y. jo rašymo, skaitymo ir mėgavimosi įvairiais reikšmių klodais bei atspalviais, koncepcija. „Malonus tekstas – toks, kuris patenkina, papildo, sukelia euforiją; jis atsiranda iš kultūros, nenutraukia ryšių su ja ir yra susijęs su patogaus skaitymo praktika. Mėgavimosi tekstas – toks, kuris sukelia netekties pojūtį, išmuša iš vėžių (kartais net vargina nuoboduliu), išklibina skaitytojo istorines, kultūrines, psichologines nuostatas, išjudina jo skonį, jo vertybes ir prisiminimus, išprovokuoja jo santykių su kalba krizę“¹⁸.
       Mokslininkai pastebėjo, kad R. Barthes'o laikais vaizduojamoji dailė patyrė esminių transformacijų, realistiniame mene viešpatavusi mimezė, t. y. tradicinis tikrovės mėgdžiojimo principas, nuslinko į praeitį ir „vaizduojamieji kodai pradeda iš pagrindų irti, užleisdami savo vietą daugialypei erdvei, kurios modeliu tampa visai ne tapyba („drobė“), tačiau greičiau teatras (scena), apie tai kalbėjo arba galų gale svajojo grynosios „menas – menui“ estetikos adeptas S. Mallarmé. Ir dar: jei tarp literatūros ir tapybos nyksta hierarchiniai ryšiai, jei šie menai pradeda atsispindėti vienas kitame, tai kodėl ir toliau turime juos tyrinėti kaip tarpusavyje susijusius, t. y. atskirus, tačiau vienas nuo kito priklausomus objektus? Kodėl neatsisakyti nuo „menų“ įvairovės idėjos ir aiškiai nepareikšti apie „tekstų“ įvairovę“¹⁹.
       Į postmodernistinę estetiką ir literatūrologiją R. Barthes'as sukūrė įvairias tarpdalykines tekstų tyrinėjimo strategijas, nukreipė dėmesį į įvairius marginalinius reiškinius, paradoksalius, pulsuojančius minties šuolius, iškėlė kalbos, sąvokinio aparato tobulinimo ir stilistinių formų įvairovės svarbą. Savo įvairialype tyrinėtojo veikla jis nubrėžė naujas estetikos, literatūros teorijos, meno kritikos tyrinėjimo sritis, įvedė daugybę originalių teorinių konceptų, sąvokų, tačiau tikriausiai svariausias jo įnašas vėlesnei humanistikai sietinas ne tiek su naujomis estetikos, meno, literatūros reiškinių tyrinėjimo strategijomis ir metodais, bet pirmiausia su pliuralistinėmis ir reliatyvistinėmis metodologinėmis nuostatomis, grįstomis įsitikinimu, kad visos dabartinėje humanistikoje gyvuojančios nuostatos yra vienodai priimtinos, lygiai taip pat kaip ir jų mokslinė vertė yra vienodai abejotina ir reliatyvi, reikalaujanti kiekvienu konkrečiu atveju išsamios kritinės analizės.
       Reliatyvistinės R. Barthes'o estetinės ir literatūrologinės idėjos turėjo didžiulį poveikį vėlesnės poststruktūralistinės ir postmodernistinės estetikos bei meno praktikos raidai, kurioje šios nuostatos vis labiau įsigalėjo. Beje, sumenksta dėmesys modernistinėje estetikoje vyravusiam menininkui, genijui, meninės kūrybos subjektui, kaip pagrindiniam estetinės srities herojui, vis dažniau domimasi beasmeniu Tekstu, jo formalių simbolinių struktūrų tyrinėjimu. Ir pagaliau naracinio, t. y. pasakojamojo, prado vyravimo nubrėžtą visumos sampratą keičia dėmesys įvairiems anksčiau buvusiems banaliems, nuobodiems reiškiniams, atskiram visumos segmentui, detalei, lemiančiai postmodernistinės estetikos fragmentiškumą ir nebaigtumą. R. Barthes'o idėjos stipriai paveikė estetines M. Foucault, G. Deleuze'o, F. Guattari, J. Derrida, J.-F. Lyotard'o, J. Kristevos, C. Todorovo ir daugelio kitų postmodernizmo teoretikų teorijas.

 
       ¹ D e r r i d a  J .   De la grammatologie. – Paris: Minuit, 1992. – P. 75. (Atgal>>>)
       ² B a r t h e s  R .   Système de la mode. – Paris: Seuil, 1967. – P. 9. (Atgal>>>)
       ³ Roland Barthes par Roland Barthes. – Paris: Seuil, 1975. – P. 172. (Atgal>>>)
       ⁴ Б а р т  Р .   Система моды. Статьи по семиотике культуры. – Москва, 2003. – C. 465. (Atgal>>>)
       ⁵ Б а р т  Р .   Избранные труды, Семиотика, Поэтика. – Москва: Прогресс, 1989. – ?. 384. (Atgal>>>)
       ⁶ Ten pat. – P. 386. (Atgal>>>)
       ⁷ Ten pat. – P. 387. (Atgal>>>)
       ⁸ Ten pat. – P. 390–391. (Atgal>>>)
       ⁹ Ten pat. – P. 415. (Atgal>>>)
       ¹⁰ Ten pat. – P. 417. (Atgal>>>)
       ¹¹ Roland Barthes par Roland Barthes. – P. 123. (Atgal>>>)
       ¹² B a r t h e s  R .   Le bruissement de la langue. – Paris: Seuil, 1984. – P. 71. (Atgal>>>)
       ¹³ Ten pat. – P. 417. (Atgal>>>)
       ¹⁴ B a r t a s  R .   Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 313. (Atgal>>>)
       ¹⁵ B a r t h e s  R .   S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 10. (Atgal>>>)
       ¹⁶ Ten pat. – P. 10. (Atgal>>>)
       ¹⁷ B a r t h e s  R .   S/Z. – Paris: Seuil, 1970. – P. 40. (Atgal>>>)
       ¹⁸ B a r t a s  R .   Teksto malonumas. – Vilnius: Vaga, 1991. – P. 278. (Atgal>>>)
       ¹⁹ B a r t h e s  R .   L'Empire de signes. – Genève: Skira, 1970. – P. 62. (Atgal>>>)

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt