|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
Šių metų gegužės 25-ąją
Maskvoje, Jurgio Baltrušaičio namuose, Lietuvos kultūros atašė Juozo Budraičio
rūpesčiu įvyko J. Baltrušaičio skaitymai – konferencija.
Jos teorinis pamatas buvo susietas su simbolizmu ir postsimbolizmu. Dalyvavo įžymūs rusų humanitarai, tarp jų ir Viačeslavas Ivanovas,
Nikolajus Bogomolnikovas. Pranešimus skaitė Nikolajus Kotreliovas,
Aleksandras Lavrovas. Stefano Gardzonio (Florencija) analizavo J. Baltrušaičio vertimus į italų kalbą. Iš Lietuvos konferencijoje dalyvavo
Viktorija Daujotytė, Dalia Čiočytė ir Gediminas Mikelaitis.
Netikėtai tiksliai ir išraiškingai
J. Baltrušaičio poeziją skaitė Raimonda Klimavičiūtė.
Su dideliu susirūpinimu kalbėta apie
J. Baltrušaičio archyvą Prancūzijoje. Reikėtų imtis valstybinių pastangų, kad šis
kultūros turtas paveldėtojams priimtinu būdu būtų perduotas Lietuvai.
Intensyvi diena Maskvoje, namuose, kur
dar išlikę būto gyvenimo pėdsakų, vėl sugrąžino prie J. Baltrušaičio, paskatino bendresniais pasvarstymais praplėsti konferencijoje skaitytą
pranešimą apie šio poeto metaforas–simbolius, slypinčius jo rinkinių pavadinimuose.
AUTORĖ
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Jurgio Baltrušaičio metaforos–simboliai
Atidžiai skaitant Jurgį Baltrušaitį ar klausantis
gero jo eilių skaitymo, gali iškilti tokia mintis: o jeigu tai tiesa, kad šis
asketiškas žodžio menas nėra nei žaidimas, nei prasmę kuriančios
kalbinės-estetinės manipuliacijos? O jeigu iš tiesų taip, tokiomis formomis žmogaus
sąmonė patyrė pasaulį ir ryžosi apie jį kalbėti pranešdama, ką galima suvokti,
išgyventi, kam pasiryžti? Šiuos klausimus, grįžtant prie J. Baltrušaičio,
provokuoja didelė dalis dabartinės poezijos, kalbančios lyg ir be noro, ryžto pasakyti
– pranešti, ką galima sužinoti poetinio gyvenimo būdu ir ypatingai organizuota
poetine kalba. Poezija naikina savo, kaip buvimo būdo, pėdsakus. Nežinome, ką tai
galėtų reikšti.
Klausdami, kas yra poezijos tiesa, negalime
pasikliauti vien teoriniais žinojimais (ar tik išvedžiojimais), leidžiančiais
kalbėti aplinkui. Žvelgiant į J. Baltrušaičio poeziją kuo tiesiau, matyti,
kad ji yra organiška vidinio gyvenimo forma, vidinio patyrimo kalbiniai pranešimai.
Gyvenimo, kuris rodėsi, reiškėsi tokiomis būsenomis, jautimais, išgyvenimais,
mintimis, tokiu kalbėjimu, aiškinančiu pasaulį ir savo santykį su juo. Amžinoji
hermeneutika, amžinasis verbum interius (pagal H. G. Gadamerį). Mintis siekiasi
žodžio, minties mąstymas – išskirtinė intelektualinė J. Baltrušaičio
aistra – vidinio žodžio. Stovėti prie bedugnės, ilgėtis žvaigždžių paslapties,
mirties artume jausti begalinį gyvenimo džiaugsmą, būties jūroje kliautis minties
bure, į mažą žiedą užsižiūrėti iki praregėjimo – būtis nesibaigia matomu
krantu. J. Baltrušaitis mąstė jutimais – kontaktais ir juto pasaulį mąstymu –
įsimąstymu. Būties pavidalai, formos susidaro iš pasaulio pajautimų kūnu, kūno
paviršiais ir perviršiais, sąmone, kalba. Eilėraščius J. Baltrušaitis rašė kaip
mąstymo eidosus, kaip vidinės būties pavidalus. Iš vienos kalbos perėjo į kitą
grįždamas, bet ir likdamas tame mąstymo ir jautimo kontinuume, kuris nekinta,
neslūgsta, nesenka:
Taip nuo pat praamžių ryto
Amžių knygoj surašyta –
Ir iš šios mįslingos knygos
Gieda dainiaus kanklių stygos,
Kur jo psalmė įsipynė
Į visatos sutartinę... |
|
(„Sibilės knygos“) |
Sibilės (Sibilių) knygos buvo surinktos
iš pranašių (labai senų moterų) ištarmių; iki sunaikinimo jos laikytos Romos
Kapitolijuje. Dainiai – poetai gieda iš šios mįslingos knygos; kultūroje niekas
nedingsta, net jei yra sunaikinama – dainiai gieda savo psalmėmis įsipindami į
visatos sutartinę. Jeigu giesmė (lietuviškos lyrikos žanras) neturi ryšio su visatos
sutartine, su pirminiu, mitiniu žinojimu apie pasaulį, jei ji nieko neatsimena, o
prasideda tik nuo savęs, tai kas ji yra? Tuščias žodinis žaismas. Pagal J.
Baltrušaičio metaforinę interpretaciją Sibilė žemės keliui skyrusi tamsius tolius,
žemės laisvei – saitus, pančius, kančiai – neseikėtą saiką, žmogui – širdį
daugianorę. Būties spėjimai, bandymai atskleisti paslaptis tokie pat amžini kaip ir
pati būtis:
Ir toliau uoli senutė
Skaito žiedus, seiki pjūtę, –
Jos bemiegės akys mato
Visą amžių tamsų ratą,
Ir ranka jos sausagyslė
Žymi gyvio didžią mįslę... |
Ir šiuo eilėraščiu, susijungiančiu su
kitais artimos prasmės tekstais, J. Baltrušaitis atsiskleidžia kaip ezoterinis
kūrėjas, susitelkęs į amžių mįslę. Jis intuityviai perėmė savo
bendruomenės, nuo amžių įsikūrusios prie Nemuno, vidinę patirtį, apimančią
gyvenimo ir sugyvenimo būdus, darnos ir šventumo jutimus, bet jo sąmonė formavosi XX
a. pradžios intelektualinio Rusijos gyvenimo, labiausiai susijusio su simbolizmu,
erdvėje. Rusų simbolizmas formavo ir galimybes pranešti žmonėms apie pasaulį,
apie jo supratimą ir iš šio supratimo kylančią būtinybę perkeisti gyvenimą,
sustabdyti krizės artėjimą. Niekad intelektualioji pasaulio dalis nedėjo tiek
pastangų, kad atvertų žmonėms akis, kiek jų XIX a. pab.–XX a. pr. dėta Rusijoje,
pradedant F. Dostojevskiu, L. Tolstojumi ir baigiant tragiškosios epochų ribos poetu
Aleksandru Bloku. Simbolistai (tik labiau komplikuodami) tęsė romantizmo iškeltą
kūrėjo, kaip ypatingų galių asmens, tradiciją. Ja remdamiesi, formavo ir pasaulio
perkeitimo galimybes, muzikinės misterijos kalba labiausiai išreikštas Aleksandro
Skriabino, itin J. Baltrušaičiui artimo savo pasaulėvoka. Bet programinės soboriškosios,
teurginės rusų simbolizmo tendencijos J. Baltrušaitį palyginti menkai
teužkliudė; neišjudinamas buvo jo pasaulėjautos sibiliškasis pamatas, susidarantis
iš patirties, iš jutimo žinant, iš žinojimo juntant, iš nepertraukiamo buvimo
pasaulio paslaptyje, jos mąstyme, kartu permąstant ir daugialypį kultūrinį mąstymo
paveldą. Vargu ar yra kitas autorius, kuriam tokie svarbūs būtų buvę epigrafai
– keliagubos nuorodos į asmenis ir tekstus, ženklinančius tą patį kelią.
Kelias ir vidinis kelias; kelias, kuriuo žmogus eina, ir kelias, kurį lyg kažkas
eina jame. Epigrafai yra poetiniai pėdsakai sąmonėje, susitikimų ir kaip
savotiškų atsiminimų žymės. Vidinis kelias ir vidinis žodis J.
Baltrušaičio kūryboje yra susiję. Šią sąsają jis pats ne kartą akcentavo. „Tarp poeto kūrybinės galios ir jo sielos yra tokia pat tarpusavio
priklausomybė, kaip tarp grūdo ir dirvos, į kurią tasai beriamas. Būdamas žynys ir
auka, kūrybos šaltinis ir tarpininkas, menininkas yra savos kūrybos įnagis, todėl jo
kūrinių vertė, jų teisė ilgai gyventi tiesiogiai ir visiškai priklauso ir nuo amžinųjų
žmogaus bruožų kūryboje pilnatvės bei didybės“, – rašė J. Baltrušaitis
straipsnyje „Apie vidinį K. Balmonto kelią“1 („O
vnutrennem puti K. Balmonta“, 1914). Yra amžinieji žmogaus bruožai, lyg kokia
nekintanti esybės dalis, vis kitaip, kitais pavidalais realizuojama. Lygiai kaip poezija
susisiekia su mitais, pranašystėm, taip poezijoje atsiskleidžiantis žmogus,
neišvengiamai priklausomas nuo laiko ir aplinkybių, turi turėti ir amžinųjų
bruožų.
Poezija iš esmės yra reikšmių – prasmių
sutelkimo, jų įtekėjimo – pertekėjimo menas; būsenos, daiktai, reiškiniai, gamtos
vaizdai, kalba yra saistomi ryšių ir atitikmenų, nuorodų. Akmuo gali byloti
apie šventovę, kuri bus pastatyta. J. Baltrušaičio eilėraštis prasideda būsenoje
– dirvoje, į kurią nukrenta grūdas ar tik atsitiktinai vėjo užnešta sėkla; jos
augimo galia yra išdidinama vaizduotės ir jausmo, bet tik iki tam tikros ribos, kurią
užbrėžia pasaulėvoka. Jausmų negalima išgalvoti nei simuliuoti; jie yra gilieji
žmogaus patyrimai, apimantys kūną ir sielą. Giliuoju patyrimu susitinkama su amžinojo
žmogaus būtim. Susitikimai yra lieptai, tiltai, vidinės kalbos erdvės ir ertmės,
kuriose formuojasi metaforos.
Iš esmės J. Baltrušaitis priklauso simbolizmo
paradigmai. Lietuviškąja kūryba, intensyviausiai pasireiškusia Antrojo pasaulinio karo
metais, ir vėlyvai posimbolistinei atšakai, atsiskyrusiai iš to paties simbolizmo
kamieno. Reikia eiti nuosekliai, kad nieko esmingo žmogaus kelyje nebūtų praleista, –
taip mąstė poetas. Įžymaus (dabartinėje rusų humanistikoje vis aiškiau dėl savo
darbų matomo) fenomenologinės krypties filosofo ir artimo bičiulio Gustavo Špeto
redaguojamame rinkinyje „Mintis ir žodis“ („Mysl' i slovo“) 1918-aisiais –
ribinėje situacijoje J. Baltrušaitis išspausdino programinį straipsnį „Aukojimo
menas“, kuriame rašė: „Visi kūrybiniai polėkiai pastarųjų
trijų keturių dešimtmečių mene (nuo simbolizmo iki vadinamojo futurizmo bei tolesnių
jo atmainų), gerokai pakeitę visą išorinę meno struktūrą ir manierą, taip ir
neišvadavo Dvasios nuo gilių kančių, iš kurių šie polėkiai ir kilo, todėl jau
pats laikas paklausti – ar tekantis laikas neperžengė kokios nors itin svarbios
žmogaus kūrybinio rūpesčio pakopos, tos mįslingos ir lemtingos pakopos, kurią
peršokus mūsų dvasia taip ir lieka nenuraminta, o mūsų laiko menas – vien karingas,
o ne triumfuojantis, koks jis nuo seno stengiasi būti“2.
Svarbūs akcentai: kūrybiniai polėkiai kyla iš dvasios, iš nerimo kančių;
simbolizmas suvokiamas kaip atskaitos taškas, bet ir jis traktuojamas kaip neįvykdęs
savo uždavinių. Klausiama – ar neperžengta, ar neperšokta kokia itin svarbi žmogaus
kūrybinio rūpesčio pakopa? Ar nėra taip, kad viskas atrodo programiškai karinga,
o dvasia netriumfuoja? Šie klausimai aiškiai sieja J. Baltrušaitį su XX a. pradžios
rusų simbolizmo pastangomis būti daugiau nei menu, prisiimti pasaulio keitimo užduotis.
Dabar jau galima matyti, kad įžymūs rusų menininkai, tarp jų gal ryškiausiai J.
Baltrušaičiui itin artimas A. Skriabinas, bandė įspėti apie artėjančią
katastrofą, pasivadinsiančią revoliucija, karo žodyną paversiančia ir meno
bei jo vertinimo leksika. Bet karas nėra triumfas, karo pergalės nėra dvasios
pergalės. Dvasia triumfuoja kildama, pasiekdama vis aukštesnę pakopą. Pakopą,
leidžiančią matyti – suvokti. Vidinėmis meditacijomis J. Baltrušaitis
yra vaizdavęsis žmogaus kelius, keliones, galimybes gyventi taip, kad kūrybiniai
rūpesčiai taptų patys svarbiausi, kad Dvasia galėtų triumfuoti. Tie vaizdiniai
galėjo būti tik metaforiniai, bet labiau minties, mąstymo konstrukcijos negu vizijos.
Ir čia vėl pasirodo tikrumo aspektas: kūryba ne dėl kūrybos, o dėl būties rūpesčio,
dėl prasmės.
Teksto ir tikrovės, o tiksliau – tikrovės
rūpesčio, santykio problema prasideda nuo Platono (simbolistams ypač svarbaus
filosofo), nuo jo olos alegorijos. Filosofas grįžta į olą ir pasakoja likimo broliams,
ką matęs. Pasakojimas – tekstas yra vieta, „kurioje tik
ir pasirodo pagrindinė perskyra – „šešėliai“ versus „tikri daiktai“3. Santykis yra ir prasmės klausimas. Prasmė yra; lygiai
taip, kaip yra, ji yra prarandama ir atrandama. Tekstas, atsiradęs iš būties
rūpesčio, yra atsiradęs iš prasmės ir su ja neatskiriamai susietas. Bet prasmės jis
neišsemia; prasmės laukas tekstą apgaubia. J. Baltrušaitis kalba apie vidinį
patyrimą ir jo pakopiškumą.
Eilėraštis yra neatskiriamai suaugęs su būsena
– prasmės horizontas yra anapus teksto, rūpestis dėl žmogaus ir pasaulio likimo yra
didesnis, svarbesnis negu kūrybos faktas. Atsisakydama karingumo, kovingumo, sąmonė
neatsisako triumfo; sulaukti akimirkos, pakilti iki jos, kai pasaulis minčiai tarsi
paklūsta, kai jo ir mąstymo kontūrai sutampa. J. Baltrušaičio lyrikos patosas yra
triumfuojantis; triumfo būsena gali būti išskleista ir nuostabos, kylančios iš
paprastų, įprastų gamtos reiškinių: „Aušta, aušta! Saulė teka, / Puošia žydris
žemės taką...“ („Dienų pastraipos“). Pasaulis yra, yra žmogui ir kaip didi
malonė. Triumfo metafora – keliagubos struktūros – puošia žydris žemės taką...
Žemės tako linija pagrindinė; ant jos pamato klojami lengvesni metaforiniai
vaizdiniai. Simbolis gali būti suprastas kaip metaforos laipsnis, pakopa; komplikuotas
vaizdinio abstraktėjimas lyg kylant į viršų, o kartu ir leidžiantis gilyn, siekiantis
pirminių, archetipinių šaknų.
Metaforų–simbolių interpretacijai svarbios J.
Baltrušaičiui būdingos susimąstymo, įžvalgų būsenos, siekimas kūrybą suprasti
kaip paslapties kelią, susijusį su menininko vidinėmis patirtimis. Metaforos–simbolio
problema yra esminga J. Baltrušaičio pasaulėvokai, taip pat ir poetikai. Atidžiau
pažvelkime į tuos metaforinius – simbolinius konstruktus, kurie yra iškelti į
rinkinių pavadinimus. Jų supratimo negalima atskirti nuo simbolizmo, bet negalima tik su
juo, kaip su meno kryptimi, ir sutapatinti. J. Baltrušaitis, iš lietuvių dar ir V.
Mykolaitis-Putinas, o ypač M. K. Čiurlionis, turėjo pirminę, prigimtinę reiškinių,
veiksmų, daiktų simbolizavimo patirtį. V. Mykolaitis-Putinas,
dėl pasaulio percepcijos artimumo ir patyręs J. Baltrušaičio poveikį, ne kartą yra
kalbėjęs, kad pagilėjusiu jausmu žmogus gali prisisiekti kitos realybės, kad žmogus
gali pralaužti savo uždarumą, ribotumą, jį nuo visatos skiriantį vienišumą4. Gali – tai metaforos kelias, prasidedantis
būsenoje, kuri yra ir kūno būsena. Joje kelias gali ir nutrūkti; pėdsakas sąmonėje
yra trapiosios prasmės punktyras. Jis gali prasitęsti į žodį, į vidinį
kalbėjimą, suprastiną kaip pirminis poezijos būvis.
J. Baltrušaitis (apie tai galima spręsti ir iš
užuominų laiškuose) yra turėjęs stiprią vidinę kalbą; buvo ir įdėmus savo
sielos, savo vidinio gyvenimo, savo būsenų stebėtojas. Lyg būtų
savęs klausinėjęs – kaip tai yra įmanoma, kas leidžia patirti tai, kas yra
patiriama? Kokiu būdu iš savojo gyvenimo rūdos išlydomas auksas – kūrinys?5 Metaforos yra vidinių žodžio galių išskleidimas;
simboliai – tų galių kristalinimas pastovesniais, atskiresniais pavidalais. Simboliais
(kaip ir metaforomis) fiksuojama patirties patirtis; simbolis tik labiau apibendrina,
veiksmingesnė yra mintis.
Rusų simbolizmas buvo grindžiamas ir kaip pasaulio
samprata, kaip pasaulėžiūra. A. Bielyj tezė „simbolizmas kaip pasaulio suvokimas“
(„simvolizm kak miroponimanije“) J. Baltrušaičiui galėjo būti artima ir dėl
filosofinio požiūrio į pasaulį, siejančio jį su rusų filosofinės lyrikos
tradicija, ypač su F. Tiutčevu. Ir dėl apskritai J. Baltrušaičiui būdingo minties
abstrahavimo: kiekvienas atskiras reiškinys jam atrodė esąs apgaubtas lyg kokio
prasmės rūko, tiesiogiai neišsakomo, neišreiškiamo, susijusio su paslaptim, kuri
saugiausia yra žmogaus vidiniame pasaulyje ir tyloje. „Baltrušaitis
turėjo reputaciją poeto griežto ir užsidariusio savo pasaulyje, atsiskyrusio nuo
gyvenimo tuštybės“6. Rašydamas apie įžymius amžiaus
pradžios rusų kultūros žmones (K. Balmontą, N. Rerichą, V. Komisarževskają),
mąstydamas apie H. Ibseną, A. Strindbergą ir kitus, J. Baltrušaitis pabrėžė jų
vidinio patyrimo reikšmę, akcentavo kūrybą kaip dvasinę kelionę. Žemės takas ir
dvasios kelionė į viršukalnes – pamatinė ir aukštoji jo poetinės pasaulėvokos
linijos; jos pasirodo ir metaforose.
J. Baltrušaitis gyvendamas yra išleidęs tris
eilėraščių rinkinius – rusų kalba „Zemnyje stupeni“ (1911) ir „Gornaja tropa“
(1912); lietuvių kalba – „Ašarų vainikas“ (I dalis, 1942), poemą pasakėčią
„Įkurtuvės“ (1941), žinomą kaip „Žiurkės įkurtuvės“. 1948 m. Paryžiuje,
žmonos Marijos Baltrušaitis sudarytas, išėjo trečias rinkinys rusų kalba „Lilija i
Serp“. Tais pat metais Bostone viena knyga („Poezija“) išleisti dar du rinkiniai
– antroji „Ašarų vainiko“ dalis ir „Aukuro dūmai“. Nesunku pastebėti, kad
visi knygų pavadinimai yra simboliai. Jie yra susiję su ta atmosfera, kuri
susidarė XIX a. pab.–XX a. pr., kai filosofija ir menas reiškė nepasitenkinimą
paviršiniu žmogaus pasaulio supratimu, kai dėta daug pastangų per realų įžvelgti
realesnį; ad realibus realiora – mintis vienu ar kitu pavidalu varijuota V.
Ivanovo, A. Bielyj, V. Briusovo, J. Baltrušaičio. Galiausiai ji
pakartota ir to laiko lietuvių poeto simbolisto V. Mykolaičio-Putino: simbolizmas esąs
tik pagilintas realizmas, simbolinis realizmas7.
Iš esmės simbolizmas reiškė ir grįžimą
– atsigręžimą į žmogiškojo pasaulio dvilypumą, apmąstytą jau Platono,
vėliau uždengtą nuo žmogaus akių kasdienybės akivaizdumo, gamtamokslinio pažinumo
ir jo iliuzijų. Poetika, sutelkta į simbolį, yra siauresnis, atskiresnis dalykas. Menas iš esmės simbolistinis8, –
sakė A. Bielyj, įžvelgdamas amžiną meno pastangą peržengti ribą, kuri skiria
žmogaus matomus, suvokiamus reiškinius nuo nematomų jų priežasčių, nežinomų ir
nepažinių esmių. Kaip ši pastanga yra pavadinama, kaip įforminama, jau atskira
kultūros istorijos problema.
J. Baltrušaitis priklauso antrajai rusų simbolistų
kartai, literatūrinėje arenoje pasirodžiusiai po 1900 metų. Rusų kalba parašyta jo
poezija šio simbolizmo, kaip daugiau ar mažiau sutelktos meno krypties, požiūriu yra
variantiška. Savitumo jai suteikia filosofinis pobūdis, nuolatinė susimąstymo–įsimąstymo
būsena, kuri atsispindi ir meno supratime, ir menui keliamuose uždaviniuose. J. Baltrušaitis teigė, kad vertinant poeto meną reikia „nustatyti
jo dvasios aukštį, jį įkūnijusių ketinimų prigimtį, taip pat atskleisti ir
įspėti sielos, iš kurios menas yra kilęs, likimą“9. Poetas buvo įsitikinęs, kad vidinis žodis ir vidinis
žmogus yra susiję; menininkai yra amžinosios Kelionės riteriai10. Tai – vienas ryškiųjų J. Baltrušaičio simbolių; jis
pasirodo straipsnyje apie aktorę V. Komisarževskają. Tai reiškia, kad prasmių ir
reikšmių simbolizacija būdinga ne tik eilėraščiams.
Mene įkūnyta vidinė patirtis, paslapties jutimas,
kurią įmanoma atskleisti tik „širdies metodu“. Susimąstymas, būties jutimas
pačia dvasine būsena išreiškiamas savitu J. Baltrušaičio rusų kalba parašytų
eilėraščių žanru – pavadintu razdumje; tokių eilėraščių yra apie
dvidešimt, jais išsakomos mintys, turinčios orientacinės tiesos pavidalus. Viena
ryškiausių programinių razdumje deklaracijų:
Už žemės slenksčio amžių žaros
Ne veltui žibina gaisus, –
Teisus Sizifas ir Ikaras,
Ir tu, mirtingasai, teisus! |
|
(L. Brogos vertimas) |
Sizifas ir Ikaras, didžiosios mitinės
figūros, perėjo iš antikos ir įsitvirtino dabartiniame pasaulyje virsdamos simboliais.
Žinome, ką jais pasakome, bet iš tiesų ir nežinome, aiškiname metaforomis,
skirtingai įsirašančiomis sąmonės vingiuose. Metaforiškumas yra neatskiriama
simbolio žymė; kiek simbolis yra gyvas, nevirtęs vienareikšmiu ženklu ar alegorija,
tiek jis lieka metaforiškas.
J. Baltrušaičio knygų pavadinimai: žemės
laiptai, kalnų takas, lelija ir pjautuvas, ašarų vainikas, aukuro dūmai... Visi
jie yra simboliai–metaforos: apibendrinama ir formalizuojama perkeltinė reikšmė, bet
ne vienodu lygmeniu. Pirmųjų rinkinių pavadinimai („Zemnyje stupeni“, „Gornaja
tropa“) yra susiję su patirtimi, su pasaulio observacija patirties požiūriu; galima išvysti
tai, kas staiga atsiveria kaip paslapties raktas. Šydas trumpam nukrenta nuo akių.
Laiptai, žemės laiptai, pakopos, kuriomis žmogus kopia ir leidžiasi patirdamas,
suvokdamas, pamatydamas, išgirsdamas, pajusdamas. Pakopos, kuriomis pasiekiama dvasinė
patirtis. Kelionės palaipsniui būtinumas. Pavojus, kuris gali kilti būčiai iš to, kad
kažkas nuoseklioje grandinėje yra ar gali būti praleista. Poetas atidžiai žvelgė į
dar jauną R. M. Rilke, išleidusį „Das Buch der Bilder“ (1903): „Dauguma
jo vaizdų veikiau atspindi tik meninės nuojautos virpulį, bet esama nemažai ir tokių,
kurie visiškai pagrįstai leidžia teigti, kad dar vienas laiptelis – ir poetas
apžvelgs pasaulį savitu, visiškai aiškiu ir skvarbiu žvilgsniu“11.
Laiptų, pakopų įvaizdžius J. Baltrušaitis atpažindavo kitų poetų kūryboje;
straipsnio apie vidinį K. Balmonto kelią epigrafas iš jo eilėraščio: „Slaptaisiais
laiptais kopdamas aukštyn...“ Būties užmarštis, apie kurią kalbės M. Heideggeris,
remdamasis ir R. M. Rilke's poezija, egzistencine prasme sietina ir su praleidimais
žmogaus jausmų, minčių ir veiksmų grandinėje. Vidinė didžiųjų meno pastangų
linija, pasirodžiusi XX a. pradžioje ir nutrūkusi apie jo vidurį, jau leidžia
įžvelgti, kas žmogaus pasaulyje yra praleista – prarasta. J. Baltrušaitis savo
kūryba mąstė visumą – žemę, visatą, būtį. Ir jo metaforos–simboliai yra
persmelkti ypatingo poetinio holizmo, visumos jautimo – mąstymo.
Iš J. Baltrušaičio laiškų galima atsekti, kad
pirmojo rinkinio pavadinimui (galvota ir apie zemnyje strasti – žemės
aistros) įtakos turėjo senos, apleistos kapinės, pamatytos Kaukaze, Abchazijoje,
kalno papėdėje. Jos sudarė kilimo – leidimosi – kilimo įspūdį, neišsemiamą
konkrečių situacijų. Laiške V. Briusovui (1900. IX. 28, 30)
rašoma: „Užtat kaip reta nuostabios kapinės: be įprastinės tvoros ir vartų, ant
kalvos, per kurią persirita kelias, vynuogynų kaimynystėje, su žemėje gulinčiais
antkapiais, kuriuose neretai pasitaiko graikiški užrašai „Enthade keitai“ ir t. t.
Prie kapinių kita kalva, paverčianti jas vienos ir tos pačios aukštumos terasų
laiptų pakopa – vis aukštyn ir tolyn, neaiškios horizonto linijos link“12. Bet vaizdiniai veikia, įgyja metaforines–simbolines
formas, kai jie patenka į tokiai apercepcijai pasiruošusias susimąstymo,
suintensyvėjusio vidinio jautrumo zonas – būsenas. Savistabos, savirefleksijos būdu
J. Baltrušaitis šiuos atitikmenis tiksliai fiksavo: „Neretai
pastebiu, kad sąlyčiui su šia išore staiga lyg povandeninė uolos dalis atoslūgio
metu apsinuogina kažkoks paprastai nejuntamas mano smegenų, mano širdies, visų mano
visatos jutimo organų paviršius...“13 Fenomenologinei
literatūros refleksijai svarbūs liudijimai – neišvengiamai metaforiški. Visata yra
juntama kūnu, kūno paviršiais, ne visada vienodai reaktyviais, išskirtinėse būsenose
ir situacijose apsinuoginančiais, įgyjančiais ypatingo, gilyn nusileidžiančio
jautrumo.
Pakopų, laiptų pojūtis (taip pat ir vidinio,
dvasinio gyvenimo erdvėje) neišvengiamai atveda prie kalnų vaizdinių. Kalnai, jūra
priklauso prie didžiųjų gamtos patyrimų. Su V. Ivanovu, poetu simbolistu, J.
Baltrušaitis neabejotinai buvo kalbėjęsis apie savo vidinės patirties formavimąsi;
galima – bet vėlgi metaforiškai, ne paraidžiui – remtis liudijimais, pateiktais
straipsnyje „Jurgis Baltrušaitis – poetas lyrikas“ (1914): „Žemės laiptai“...
„Kalnų takas“... Kokia ypatinga asmeniška prasmė paslėpta
šiuose simboliuose dviejų prieš mus esančių knygų antraštėse? Septynias viena po
kitos einančias pakopas, tas, kuriomis asmenybė įsisąmonina pasaulį ir save pačią,
skiria poetas savo praėjusiame vidiniame patyrime – ir tas pakopas vadina nelauktu ir
daug reiškiančiu „septynių užsimiršimų“ vardu“14.
Užsimiršimas – greta susimąstymo. Užsimiršimas yra perėjimo į kitą
dvasinio gyvenimo pakopą galimybė. Užsimiršimas paruošia kelią atsiminimui, bet jau
kitoje pakopoje. Kalnuose J. Baltrušaitis ieškojo vienatvės, tylos, užsimiršimo; žinojo,
kad gali šiuo keliu eiti, kai siekė pasaulio – visatos percepcijai atsiverti iki tol
tylėjusios sąmonės puse.
Kalnų takas susijęs su kalnų vaizdiniais,
su jų nuošalumo, teikiančio vienatvę ir tylą, pasiilgimu. Ir su kalnų kaip ypatingo
materijos ir dvasios lydinio patyrimu. Eilėraštis „Gornaja tropa“ parašytas
Italijoje 1911 m. ir dedikuotas J. Baltrušaičio poezijos vertėjai į italų kalbą Evai
Kühn-Amendolai. Šiame eilėraštyje išreikštas simbolinis žmogaus troškimas apimti
aukštį, gylį – gelmę ir tolį: „Tik aukštis ir gylis... Tik tolis... Ir veltui /
Nebylią valandą žvilgsniu bandau / Aš nors akimirksniui aprėpti šitą žemę / Ir
šitą dangų, degantį viršum manęs...“ Galima matyti ryšį tarp žemės laiptų
ir kalnų tako; tai žmogaus kelio (labiau vidinio, dvasinio) metaforizavimas –
simbolizavimas, perkeltinės reikšmės akcentavimas ir jos pastovumo stiprinimas.
Simbolis išsiskiria iš metaforos ją sustabdydamas, suteikdamas pavidalą, kuriuo ji
įsitvirtina ir išlieka. M. K. Čiurlionis, su kuriuo J. Baltrušaitis tyrinėtojų ne
kartą sietas, kalnų, aukščio metaforas yra išplėtojęs ir kaip vaizduotės takus.
„Lelijos ir Pjautuvo“ („Lilija i Serp“) –
abi didžiosios raidės paryškina pavadinimo metaforos simbolinę prigimtį –
pavadinimas susijęs ir su individualia, patirtine, ir apibendrinta mitine prasme.
Pradėdamas sudarinėti šį rinkinį (liko nebaigtas, knygą išleido žmona Marija),
poetas buvo savo patirties kalnuose, jautėsi įveikęs pašalinius trikdžius: „Dienų
triukšme aš vis dažniau jaučiu / Alsavimą kalnų didybės...“; „Ir vietoj
kartėlio ir baimės, / Ir žemės kelio gairių nuobodžių / Aš išskiriu iš sąmyšio
verpetų / Tik džiaugsmo šviesą ir ramybę...“ („Susimąstymas“). Rinkiniu
sąmoningai siekta apibendrinimo, patirties sumavimo. Pasirodo ketureiliai – trumposios
aforistinės formos, apie kurias J. Baltrušaitis galvojo kaip apie poezijos perspektyvą.
„Poetui“: „Gyvendamas buvai kalnų aukštybėse / Ir lobį – erdvę jau už
debesų – / Tu žemės tremtiniams davei, / Mintims, sapnams jų ašarų pakalnėj“.
Rinkinio pavadinimo sandai – lelija, pjautuvas
– turi gilias mitines šaknis, taip pat ir krikščionybėje; su lelija dažniausiai
gretinama Mergelė Marija. Bendrasis turinys, paslankus metaforizacijai ir simbolizacijai,
– skaistumas, baltumas, gležnumas. Pjautuvas – laiko ir mirties susitikimo
ženklas, bet kartu ir atsinaujinimo per mirtį. Ne dalgis, o pjautuvas;
išvengiama pernelyg tiesioginės giltinės asociacijos, praplečiama archajinės
žemdirbystės erdvė. Lietuviškoje lyrikoje išplėtojama pjūtis, pjūtė –
dažniausiai su vilties akcentu:
Tu savo skirtį pats lemi,
Tad sėk bebaime širdimi,
Ir tavo pjūtė bus laimi... |
|
(„Vilties giesmė“) |
Lelija ir pjautuvas yra neišskiriama
jungtis; ji gali būti interpretuojama kaip mirties ir vilties, gležnumo ir geležies
jungtis. Šioji įsijungia į kitų J. Baltrušaičio dichotominių jungčių eilę, kuria
išreiškiamas pradžios ir pabaigos, gyvenimo ir mirties santykinumas, visko jungimasis
į bepradį ir begalinį būties ratą. Pradėdamas sudarinėti rinkinį „Lelija ir
Pjautuvas“ J. Baltrušaitis įrašė dešimt epigrafų – H. Ibseno, J. Baratynskio,
kitų autoritetingų kūrėjų. Reikšmingas epigrafas iš Biblijos, iš apaštalo
Pauliaus laiško Galatams (2, 19): „Christo confixus sum cruci“ („Esu nukryžiuotas
kartu su Kristumi“). Ši nuoroda yra svarbi suvokiant J. Baltrušaičio
krikščioniškąją pasaulėžiūrą, atsiliepiančią ir jo metaforiniuose simboliuose.
„Ašarų vainikas“ – pirmojo lietuviško
rinkinio pavadinimas. Vainikas – lyg triūso vainikavimas, lyg
įsijungimas į amžių pynę, tikint, kad jo poezijoje esama „tos magijos, kuri
auklėjo ir palaikė lietuvių dvasią per visas amžių audras“15.
Galimas ryšys ir su erškėčių vainiku (tokio simbolinio pavadinimo knygą 1909
m. išleido J. A. Herbačiauskas). Vainikas – dažnas lietuvių tautosakos ir
mitologijos įvaizdis ir simbolis, mėgstamas ir poetų (M. Martinaičio eilėraščių
rinktinė „Vainikas“); vainikas simbolizuoja ratą, gyvybės ir mirties persiliejimą.
Ašarų vainiko simbolinę prasmę yra analizavęs B. Sruoga:
jis pabrėžė rūstų karo laiką, sakė, kad J. Baltrušaičio vainikas yra keliamas
tarsi ant statomos bažnyčios bokšto, kad jis skelbia viltį ir paguodą16.
„Ašarų vainikas“ – susitikimas su tėvyne; ašaros – liūdnųjų būsenų
kūnas, skaidrūs veidrodiniai paviršiai. Maironio ašaros: nuo poezijos tako,
ašaromis byrančio („Poezija“) iki puikiosios vainikinės metaforos: „Spindi siela
diemantinė, / Spindi ašarų lašuos“ („Prieš altorių“). Krikščioniškieji J.
Baltrušaičio pasaulėžiūros aspektai lietuviškoje lyrikoje iš tiesų randa
išganingą ašaros taką:
Tad nurimk, širdie besote –
Tau nuo amžių skirta suostis
Ir sukniubus nežinoti,
Kas tau ašaras nušluostys... |
|
(„Dienų audimas“) |
„Aukuro dūmai“ – trečio rinkinio
pavadinimas – kaip metafora–simbolis sietina su seniausia lietuvių kultūrine
tradicija, su aukuru, su senosios lietuvių (baltų) tikybos apeigomis; galiausiai
ir su mitine nuoroda į ryšį tarp dangaus ir žemės, tarp dvasios ir materijos. Aukuro
įvaizdis – simbolis yra ir rusiškoje lyrikoje. Rinkinyje „Lelija ir Pjautuvas“
paskelbtas vienas asketiškai rūsčiausių J. Baltrušaičio eilėraščių – „Aukuras“:
„Mirtingą geismą, vaiko ašaras / Ir visą galią nuo mažų dienų / Į Amžiną
šventovę aš liūdėdamas nešu, / Ant aukuro rūstaus jau visa sudedu...“ Iš aukuro
kylantys dūmai simbolizuoja atramą, pasaulio ašį. Aukuras susijęs ir su
lietuviškoje lyrikoje pasirodžiusiu žynio įvaizdžiu. Aukuras –
svarbus vaizdinys ir M. K. Čiurlionio kūryboje („Aukuras“, 1909).
Jurgio Baltrušaičio eilėraščių rinkinių
pavadinimai yra metaforos–simboliai, išreiškiantys svarbius jo poetinės
pasaulėjautos momentus. Juose kristalizuojasi mąstymo–jautimo tankis, daugeriopai
susipina pamatinės jo kūrybos temos.
1 B a l t r u š a i t i s
J . Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001. – P. 47. (Atgal>>>)
2 Ten pat. – P. 75.
(Atgal>>>)
3 S o d e i k a T .
Dialogas ir tekstas // Baltos lankos. – Nr. 11. – 1999. – P. 11. (Atgal>>>)
4 M y k o l a i t i s - P u
t i n a s V . Raštai. – T. 7. – Vilnius: Vaga, 1968. – P. 303, 312.
(Atgal>>>)
5 Laiškas A. Djakonovui
1906. II. 25/12 // Apimti žmogų iki dugno. – Vilnius: Aidai, 2001. – P. 134.
(Atgal>>>)
6 Т у р к о в
А . Горький подвиг ожиданья // Б а л т р у
ш а й т и с Ю . Лилия и Серп. – Москва:
Художественная литература, 1989. – С. 6. (Atgal>>>)
7 Ten pat. – P. 267.
(Atgal>>>)
8 Б е л ы й А .
Символизм как миропонимание. – Москва:
Республика, 1994. – C. 246. (Atgal>>>)
9 B a l t r u š a i t i s
J . Apie vidinį Konstantino Balmonto kelią // Apimti žmogų iki dugno. –
P. 48. (Atgal>>>)
10 B a l t r u š a i t i s
J . Paskutinis sumanymas // Apimti žmogų iki dugno. – P. 56. (Atgal>>>)
11 B a l t r u š a i t i s
J . Apimti žmogų iki dugno. – P. 84. (Atgal>>>)
12 Ten pat. – P. 107.
(Atgal>>>)
13 Ten pat. – P. 108.
(Atgal>>>)
14 Ten pat. – P. 202.
(Atgal>>>)
15 M i š k i n i s A
. Mano pažintis su Jurgiu Baltrušaičiu // Lietuviai. – 1944. – Vasario 13.
(Atgal>>>)
16 S r u o g a
B . Baltrušaičio vainikas // B a l t r u š a i t i s J . Ašarų
vainikas. – Kaunas: Valstybinė leidykla, 1942. – P. 95–96. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|