SIGITAS GEDA

       Iš vasaros ir iš rudens

       Esu kelis kartus rašęs Jūsų žurnalui, mėnraščiui, kaip kad gražiai vadinatės, įžangas, įžangėles ir, tiesą sakant, nelabai galėčiau įvardyti, kas čia per žanras. Kitados buvo „vedamieji“, ne per seniausiai – „skiltys“ (tie, kurie rašo, – skiltininkai…).
       Mano galva, geriausia tada, kai žanras nelabai aiškus, t. y. žanras tik akių dūmimas, muilinimas, ir tiek. Kaip kad andai a. a. Cz. Miłoszas prisipažino, juokais ar rimtai, iš tiesų ar pokštaudamas: „Poezija yra melai…“ Žinoma, turėjo ir prielaidų arba premisų, kurias itin vertindavo kunigų seminarijos muštrą praėjęs V. Mykolaitis-Putinas. Geras pasakotojas, naratorius išsisuka iš bet kokios situacijos, geras dainininkas, regis, čia pat pagaus gaidį, bet nepagauna. Paprastai viskas klostosi taip (klostosi taip, o paskui susikomplikuoja, susipina…): užsikabini už kokios detalės, kokios nors smulkmenos, šapo, skiedrelės, – tai priežastis, pretekstas išdėstyti didelius daiktus taip, lyg nieko nebuvo. Galop nusišypsoti, nusilenkti, numoti ranka ir… dingti iš scenos, laukų, iš gyvenimo ir pasaulio.
       – Et, nieko nebuvo! Neimkit į galvą, juokai, ir tiek.
       Dar ta proga apie skiedrelę.
       Apie 1975–1976-uosius, kai buvau ištrenktas iš visų darbų, anot R. Gr., dirbau melioracijoj, atvažiuodavo vasarom pas mus sesers berniukas, taigi seserėnas, Gintas vardu. Kiemas buvo žalias, pilnas gysločių ir, žinoma, skiedrų, kurios lėkdavo kad ir nuo mano smagiai skaldomų malkų… Surasdavo tas berniukas ir… bučiuodavo ją, nelyg kokią žemuogę. Keista.
       Žmogus yra vaikas, didesnis arba mažesnis, gražus arba nelabai, vyras arba moteris. Nelabai skirstau žmones pagal lytį, vienas protingas žmogus sykį man paaiškino, kad universalus žmogus kaip toks veikia kompensacijos būdu, t. y. jeigu trūksta moteriškumo, jį kompensuoja moteris, jeigu trūksta vyriškumo, jį kompensuoja vyras…
       Dvilytis žmogus, dvilytis angelas, dvilytis dievas, – tie, kurie tyrinėja žmogų psichoanalitiškai ar biologiškai, išmano tą struktūrą. Viena lytis papildo kitą. Man gražios kalbos apie vyrų ir moterų sutarimą, sutartis, bendrus darbus, bendrus planus ir užmojus.

       Taip rašiau dar labai jaunas ir kvailas būdamas. Juokėsi net mano kurso draugai, kurių daugelis dabar aukštus postus sergi (nelyg J. Apučio aprašytuose miškų bokšteliuose).
       Išmes mane iš balno kompozicija ar neišmes? A. a. Liudas Truikys kitados man ir Petrui Repšiui aiškino Palangoje, kad didžiausia meno paslaptis glūdi kompozicijoje. Kas yra kompozicija?
       Vienaip ar kitaip visi esam su ja surišti, susiję, vienaip ar kitaip, sąmoningai ar nelabai komponuojam savo gyvenimus, savo ryšius, savo kūrybą, savo vaizduotės pagavas. Komponuoja jas ir tie, kurie vienaip ar kitaip „daro pinigus“. Žmonės, turintys savybių administruoti, valdyti, tvarkyti, prižiūrėti. Nėr ko įrodinėti, kad visi žmonės „lygūs“. Lygūs prieš Dievą, kaip evangelikų kapinėse netoli Kotkos, kur daug mašalų. Mačiau vieną vasarą. Prie kirchės – kapinės, žolė ir maži kryžiukai, prie kiekvieno po tokią pačią gėlytę. Čia išties visi lygūs. Dievui tas pat: rašai eiles, vairuoji mašinas, tvarkaisi viešnamy ar lošimo namuos… Atmokėsi už viską.
       Šią vasarą, kada spragėjo ne vien miškai, bet ir žmonių oda, dantys, pirštai, turėjau progos daug ką permąstyti. O gražų rudenį – juo labiau. Taip tik atrodo, kad žmogus nesikeičia. Gal tai, kas vadinama giliąja esatim, prigimtim, būdu, ir nesikeičia, bet visa kita lekia pasiutusiu greičiu, dinamika, vyksmas ir veiksmas kraipo mus kaip tas Nidos vėtrunges (daugelį jų išdrožė Jonušas, dabar jau senas ir paliegęs, mačiau jį vežimaityje tenai, kur andai glaudėsi sovietų kariškiai…).
       Ta proga: jeigu mus valdo vyksmas, tuomet mes veikiam vyksmą. Senovės kinų „Permainų knyga“, kurią man vokiškai, t. y. verstą į vokiečių kalbą, andai atšvietė a. a. Antanas Danielius, teigė, jog Visatoje viskas priklauso nuo drugelio plastelėjimo. Dabartinė naujausioji fizika jau įsivedė terminą „drugelio efektas“…
       Kol aš rašiau šią įžangą, paskambino moteris ir pasakė daug mielų niekučių. Tada pradėjau, ėmiau galvoti, kad gyvenimas susideda ne tik iš didelių netekčių, bet ir iš kasdienių džiaugsmų. Yra didžioji patetika, retorika etc., bet yra ir mažasis žmogus su savo mažom didelėm bėdom, meile, bulvėmis, ryžiais, kopūstais, pelėmis, kiaulėmis… Visi mes esame (kaip pasakytų Renata Šerelytė) pirčių ir balandų žmonės. Tie, kurie rašo apie labai madingus, labai smagius dalykus, kartkartėm turėtų pagalvoti, jog kokios nors balandos (mylima A. Achmatovos žolė) spalvos pakitimas, t. y. perėjimas iš žalios į lelijinę, nėra juokingas. Nėra juokinga tai, kad senoji (o ir naujoji) mūsų literatūra stebi, medituoja gamtą kaip kosmą, kaip didžiojo, nuo Herakleito laikų žinomo, vyksmo šešėlį… Su didele abejone: tikra tai ar netikra?
       Ar visa tai, ką mes darom, kuo dedamės yra tikrovės dalis?
       Be abejo. Mes esam tikrovės dalis, o tikrovė yra neapibrėžiama, neaprėpiama. Kūryba? Taip, bet gyvenimas yra sunkesnis, neįmanomesnis, negu mes manėme.
       Kas dėl to kaltas? Niekas. Didysis Niekas.
       Žmogui lemta gyventi ir vilkt paskui save (taip vilkdavom visa didelė šeimyna) neįmanomą valksną – bradinį Snaigyno ežere… Laimikis būdavo menkas, ešeriokai, viena kita lydekaitė, vėžių, kartais šamas…
       Jo didenybė šamas. Didi ir nesuprantama žuvis. Kartą ją sugavau po audros priblokštą prie kranto. Tiesiog užmečiau marškiniais. Paskui – paleidau. Pasižiūrėjau ir paleidau. Viskas. Taip ir su kūryba. Nelyginant pro akinamąjį stiklą vienąkart žmogus pažvelgęs ir paleidęs.
       Taip ir su visais mūsų raštais, rašinėjimais. Pagaunam žuvį; pasižiūrim ir paleidžiam.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt