|
<< Atgal
Viktorija Daujotytė. Gražiai
vaikšto kur gražu
Matiau per televizorių iš jūs tę kokių
mergiščių ar moteriškį, tokio šviesaus veiduko, tai tep aiškiai razumnai
šnekėjo
Iš karto supratau, kad motina kalba apie Viktoriją,
bet nespėjau apie ją papasakoti, tiesiog užėjo giminaitis, prasidėjo kitos
kalbos.
Taip ir liko. Dabar mama jau penkeri metai mirusi.
Galvoju, ką būčiau galėjęs jai ar kitam
paprastam neprastam žmogui papasakoti paprastai, be tų žodžių ir sąvokų, kurios
tampa vien savai aplinkai suprantama frazeologija.
Na mamai pusiau juokais gal būčiau sakęs, kad
rašytojų šeimoje Viktorija į ją, motiną, panaši. Rūpinasi literatūros vaikais
apie kiekvieną laiku reikiamai pagalvodama.
Apie didelį ramiai sakydama, kad didelis, mažesniam
rasdama jautresnį žodį, o apie tikrus nuklydėlius liūdnai tylėdama. Ir jokio
įkyrumo.
Motina, sesuo tinka šitie žodžiai, nesvarbu
amžius.
Bet kažin ar sektųsi tuos žodžius jaukiai tarti,
pirmiau pasakius literatūrologė
habilituota
akademijos
kritikė
profesorė
etc.
Žiūriu, kad nieko, dabar jau sektųsi. Jos
nuopelnas.
Kaimo žmogus suprastų, jeigu sakyčiau, kad
darbštuolė.
Tai kiek stirtų sukrovė ir kiek hektarų apsėjo?
Kokios trys dešimtys knygų ir vadovėlių per tris
dešimtis metų yra kaip reikiant sėja.
O vaisiai, derlius?
Kiekvienoj kultūros kertelėj bibliotekoj,
mokykloj, šviesioj šeimoj gyvena jos knygos. Leidėjai primintų savo
nusistebėjimus: Viktorijos parašytas literatūros tyrinėjimų knygas, išleistas ir
taip drąsiais tiražais, tenka kartoti. Taigi ne romanus, o literatūros
tyrinėjimus. Esu buvęs literatūriniuose susitikimuose su ja. Ar miesto, ar kukli
miestelio salė vis pilna, vis suklususi ir susitikimui pasibaigus Viktorijos
nepaleidžianti. Štai tiesia gėlę buvusi jos studentė, štai tariasi mokytoja, štai
spraudžia savo lapelius pradedantis poetas, prašydamas paskaityti.
Taip, dėstytoja, docentė, profesorė daug pasėjusi
ir auditorijose. Paskleidusi žodžių, sąvokų ir intonacijų, vertybių. Balsas
tylus, įtaigus, mokantis akcentuoti ramiai, tolydžio tvirtėjantis balsas irgi
grūdas yra.
Iš rašytojų, apie kuriuos Viktorija rašiusi, nė
vienas nėra viešai garsiai jos iškeikęs. Irgi derlius. Žinoma, ir trūkumas. Koks tu
kritikas, jei be guzų.
Išgirdęs, kad Viktorija visą vasarą galvojo apie
vieną Žemaitės sakinį, koks dėdė Vitas iš pradžių gal nusijuoktų (čiudakė),
o paskui jau ne. Išmanymas ir įsigilinimas visgi gerbiamas. Stebėjausi patyręs, kad
mąstymui (rašymui) apie Salomėją Nėrį jai nereikėjo po ranka turėti knygų. Visus
šiam galvojimui būtinus kūrinius atmintis buvo įsirašiusi.
Visokio galo ta jos atmintis ir sąmonė sukaupusi,
taigi matanti medį ne tik jo miške, bet ir dideliame pasaulyje. Kalba apie jaunutę
Dalią Grinkevičiūtę, su ligota motina pabėgusią iš tremties ir rašančią
atsiminimus. Prisimena, ką tuo metu tuometinėje Europoje rašė Albert'as Camus. Ir ką
tada už Atlanto Antanas Škėma. Ir maždaug kodėl.
Ar aišku, ką čia noriu pasakyti? Ne, tai ne.
Viktorijai Daujotytei bus lemta parašyti lietuvių
literatūros daugialypių reikšmių istoriją.
Literatūrą tyrinėti linkęs žmogus netingėdamas
daug gali išmokti. Viktorija, be abejo, ir išmokusi (netyčia ir ištariau kaip
ji). Bet ji dar moka atpažinti ir įvardyti vertybes, kūrybos žmones, lemtingas
akimirkas ir pamatinius žodžius. Atpažinti poeziją ir eiti jos šviesiu taku tolyn,
gilyn, platyn.
Graži gražiai eina ten, kur gražu.
Užtenka vieno žvilgsnio (man tai buvo seniai,
universiteto bendrabutyje), kad pajustum, jog ji reikšmingas žmogus. Išoriškai
padariusi viską, kad aplinkiniai to nematytų, reikšmingas žmogus. Tokiu elgesiu
irgi reikšminga.
Prikalbam, prirašom, kad nesą autoritetų,
patikimų vertybių, idealizmo.
Betgi yra.
Žinynuose rašoma, kad Viktorija
Daujotytė-Pakerienė gimė 1945 m. spalio 1 d. Keiniškėje Telšių r. Manau, kad tokį
įrašą ir sukaktį žemaitė pakels nuolankiai ir oriai, vos vienam kitam prasitardama,
kad, tarkim, Onė ją pasveikino jau gruodį, nes žinojo daugiau. Koks skirtumas, kada
šie ir kiti žodžiai bus tariami.
Tepasakys kiti, ko mano pasakojimų
įsivaizduojamiems klausytojams sakyti netiko: ką Viktorija mūsų literatūros
tyrinėjimuose padariusi pirmoji ar pirmą kartą (lyrika, jos filosofiniai aspektai,
egzistenciniai ir fenomenologiniai požiūriai), kokių pilietinių ir kultūrinių
misijų sąmoningai prisiima, ką ji reiškia mokyklai ir moters savimonei, prie kokių
asmenybių ir kodėl glunda jos mintys, kaip ji reikšmina kalbą etc.
Rašymai ir kalbėjimai apie kūrybą kartais išties
nokina vaisių, patys išlikdami arba ne.
Pradėjęs motinos žodžiais jais ir baigsiu. Iš
seno rudeniško laiško:
Jau ruduo o rodos vasaros lyg nebūta taip greitai
prabėgo ilgos dienos ir jau elektra reikia degti anksčiau, pavaikščiojau kieme
žiūriu kiek nulūžusių obelų šakų obuoliai dar nejaučia.
2005. IX. 22 |
VALENTINAS SVENTICKAS |
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|