|
<< Atgal
MŪSŲ RIČARDAS
Rugsėjo 3-iąją Ričardui Pakalniškiui (1935. IX.
31994. V. 12) būtų suėję septyniasdešimt. Mirė R. Pakalniškis sulaukęs
penkiasdešimt devynerių. Atminty liko ne pagal metus jaunas, gyvybingas, kupinas
entuziastingo polėkio rašyti ir veikti žmogus. Ričardas buvo emocionalus, impulsyvus,
aistringas polemistas, troško veiklos, norėjo būti matomas. Šios jo būdo savybės
ypač krito į akis akademinėje aplinkoje, Lietuvių kalbos ir literatūros institute,
kur jis pradėjo dirbti 1964-aisiais, baigęs aspirantūros studijas Maskvoje, ir kur
dirbo iki mirties.
Pirmoji Ričardo knyga Poezija, asmenybė,
laikas (1969) buvo skirta Justinui Marcinkevičiui. Prie jo kūrybos dar grįžo
apybraižoje Justinas Marcinkevičius (1984) ir Lietuvių literatūros
istorijos dvitomio antrame tome (1982), kur dar parašė ir skyrius apie Salomėją
Nėrį, Antaną Venclovą, Teofilį Tilvytį, vaikų literatūrą. Bet svarbiausias
Ričardo gyvenimo darbas buvo Lietuvių poema (1981), kur jis vienaip ar kitaip
aptarė 696 tekstus, pradedant Renesanso epochos autoriais ir baigiant Gintaro Patacko
karta. Knygą Lietuvių poema jis apgynė kaip daktaro (dabar habilituoto)
disertaciją, už ją gavo valstybinę premiją (1982), be jos, matyt, nebūtų tapęs ir
nusipelniusiu kultūros veikėju (1985). Triūsė prie šios temos daugiau nei
dešimtmetį, nekreipdamas dėmesio į seniai pasibaigusį darbui skirtą akademinį
laiką, į kolegų skepsį. Tikėjo savimi ir savo darbu: prisimenu, svarstant skyriuje
pirminį jo variantą, Ričardas, atsakydamas į gausias kritines pastabas dėl jam
būdingo chaotiško, verpetuoto stiliaus, kai kurių interpretacijų bei klasifikacijų,
kolegų kritikai nepasidavė ir jau tada išpranašavo sau valstybinę premiją.
Ruošdamas antrą knygos leidimą (1990), jis, jau nevaržomas cenzūros, vėl iš naujo
gilinosi į tekstą, jį taisė ir pildė.
Ričardas nebuvo akademiškas: turėjo kritiko
temperamentą, o būdamas ambicingas nemažai laiko ir jėgų atidavė, šiandienos
akimis, ir atsitiktiniams mažareikšmiams darbams. Jis buvo vienas aktyviausių
Žinijos draugijos lektorių, parašė nemažai brošiūrų, skirtų šiuolaikinei
lietuvių literatūrai populiarinti. Viena iš jų buvo apie Vilniaus miesto Liaudies
universiteto Literatūros fakulteto veiklos formas. 1974 m. tapęs šio fakulteto dekanu,
Ričardas išvystė tokią jo veiklą, kad nepripažinti šio fakulteto prasmingos
švietėjiškos veiklos turbūt negalima.
Atėjęs į kritiką septintojo dešimtmečio vidury,
Ričardas ėmėsi aktyviai palaikyti besirandančią moderniąją jaunosios kartos
poeziją. Komjaunimo tiesos skaitytojams jis entuziastingai pristatė Sigito Gedos
pirmąją knygą Pėdos ir pradėjo visus metus trukusią diskusiją apie naująją
lietuvių poeziją. Jis pirmasis taip plačiai analizavo Vytauto Bložės Preliudų
polifoniškumą, jų struktūros ir stilistikos ypatybes, žavėjosi Marcelijaus
Martinaičio Kukučiu. Valdžios jis buvo priskirtas estetizuojančiųjų pusei ir
buvo kritikuotas Tiesoje bei Komuniste. Vėliau Ričardas užėmė
kompromisinę poziciją, nebuvo nuoseklus rinkdamasis objektus: galėjo imtis
rašyti ideologiškiausia tema (pavyzdžiui, straipsnį Lenino paveikslas grožinėje
lietuvių literatūroje), galėjo rašyti ideologiškai retušuotą autobiografinį
tekstą (Tarybų Lietuvos rašytojai, 1977) ar akademiniu stiliumi dėstyti, kad
tikroviškumas, idėjiškumas ir pilietiškumas yra produktyvūs poezijos nagrinėjimo
principai (straipsnis Poezija ir gyvenimas rinkinyje Šiuolaikinės kritikos
problemos). Įdomiausia, jog ir tokių ideologizuotų darbų Ričardas imdavosi
azartiškai, atrodo, nuoširdžiai tikėdamas, kad iš tų šiaudų gali būti grūdų.
Nepaisant audringo temperamento, Ričardas buvo
atkaklus, darbštus, nuoseklus tekstų rašytojas. Turėjo savo darbo ritmą, ritualus.
Kai rašė didįjį veikalą Lietuvių poema, pusę dienos taisydavo, redaguodavo,
jo žodžiais, šlifuodavo pirminį teksto variantą užsidaręs atskirame mažyčiame
instituto kambarėlyje, nes šlifuodavo rašomąja mašinėle. Koridoriuje išgirdę
mašinėlės papliūpas, žinojom: Ričardas dirba. Ar mus, jaunuosius jo kambario kolegas
(Saulių Žuką, Jūratę Sprindytę, Eleną Baliutytę, kurį laiką ir Vilių
Gužauskį) mobilizavo darbui tie garsai, sunku būtų atsakyti, bet jie mus džiugino,
nes mes taip pat turėjom savo darbo ritualus, tik kolektyvinius, pvz., kavos pusvalandį
(kambaryje ar Ryto kavinukėje), atvirą langą (Ričardas labai bijojo skersvėjo,
nuolat jo saugojosi muturiuodamasis jaukiu šalikėliu), pasiplepėjimus literatūros (ir
ne tik) temomis. Teisybė, reikia pasakyti: nors mes dėl kai ko ir papurkštaudavom,
tačiau net didžiavomės savo kambary turėdami tokį savitą žmogų šiek tiek
vaikiškai aikštingą, bet jautrų ir draugišką vyresnį kolegą. Jis, atrodo, kaip
dera vyresniam, žvelgė į mus atlaidžiai, domėjosi mūsų darbais, išvydęs spaudoje
mūsų recenzijas ir straipsnius visada pasakydavo savo nuomonę, mėgdavo pasiginčyti,
bet buvo geranoriškas.
Paskutiniais jo gyvenimo metais prisimenu Ričardą
ateinantį į institutą su lazdele. Jis ilgai nepasidavė ligai. Išoriškai atrodė
mažai pasikeitęs, nesiskundė, neanalizavo savijautos niuansų, tačiau buvo labiau
susikaupęs, tylesnis, uždaresnis. Atrodo, filosofiškai žiūrėjo į gyvenimą ir
mirtį (skaudžiai jau buvo išgyvenęs per ankstyvą netikėtą sūnaus Manto netektį
pačioje Atgimimo aušroje 1989-aisiais).
Tuo euforišku mitingų ir skaudžių asmeninių
patirčių metu jis dar įnirtingiau paniro į naują darbą paskutinįjį: mirties
metais išėjo Ričardo parengta pokalbių su išeivijos rašytojais knyga Poezijos
kryžkelės (1994), kurios autorius nebeišvydo. Keletas žodžių apie šio darbo
priešistorę: Lietuvai laisvėjant Ričardas užsidegė rašyti planinį darbą apie
okupuotos Lietuvos ir išeivijos poeziją; pradėjo susirašinėti su išeivijos
rašytojais, apklausė dvidešimt tris išeivijos kūrėjus ir penkis šiapusinius.
Taip gimė ši vertinga pokalbių knyga. Ričardas stengėsi, kad jos branduolį formuotų
dialogai su žemininkų karta išeivijoje ir šiapusiniais septintojo dešimtmečio
modernistais (V. Blože, S. Geda, M. Martinaičiu). Šiandien galime tik džiaugtis, kad
jis kalbino ne tik poetus, bet, priklausomai nuo to, kas tuo metu lankėsi Lietuvoje, ir
prozininkus, kritikus. Beje, į knygą įdėti R. Šilbajorio laiškai Ričardui, rašyti
19671972 metais, po jų pažinties Maskvoje, kur Ričardas studijavo aspirantūroje, o
R. Šilbajoris buvo atvykęs į mokslinę stažuotę. Tiesa, anas Ričardo
susirašinėjimas nebuvo visai autentiškas: jis žinojo, kad laiškai yra peržiūrimi
cenzūros ir stengėsi rašyti taip, kad gautų ne tik kuo daugiau kultūrinės
informacijos, bet ir užsidirbtų ideologinių dividendų. Kaip galima suprasti iš šios
publikacijos autorinio komentaro, jam ir nereikėję labai savęs prievartauti: dialoge
jis, sakytume, natūraliai užėmė naivaus socialistinio romantiko poziciją.
Natūralu, kad Ričardo prašymas LKP Centro Komitetui leisti jam LKP istorijos instituto
bibliotekoj susipažinti su išeivijos kritika (pretekstas rašoma knyga apie Justiną
Marcinkevičių) buvo patenkintas, ir jis dar septintojo dešimtmečio vidury pasinėrė
į išeivijos poezijos, prozos ir kritikos knygas, žurnalus ir laikraščius. Ir jau
tuomet tą slaptąją specfondinę informaciją entuziastingai ir dosniai retransliuodavo
artimesniems kolegoms ir bičiuliams. Ričardas ne kartą ėjo su velniu obuoliauti, bet
turbūt visada tikėdamasis jį apgauti. Netrūko jam ne tik vaikiško naivumo, bet ir
gudrumo, apsukrumo.
Gaila, kad Ričardas nesuspėjo parašyti planuotos
akademinės studijos apie išeivijos ir okupuotos Lietuvos poeziją, bet jei laiko jam
tebuvo likę tiek mažai, pokalbių knyga Poezijos kryžkelės dėl joje sukauptos
autentiškos medžiagos turbūt yra geriausias rezultatas.
O prisiminus, kokia Ričardui svarbi buvo šeima,
kaip jis didžiavosi savo vaikais, kaip džiaugėsi, kad filologė dukra Rūta
profesionaliai jam talkina ruošiant Poezijos kryžkeles, neabejoju, kaip prasminga
jam dabar būtų sužinoti, jog anūkė Barbora, su kuria jam nebuvo lemta šiame gyvenime
susitikti, šiemet jau nuėjo į pirmąją klasę.
E. BALIUTYTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|