TEKSTAI.LT
<< Atgal
 

 

VYTAUTAS RIMKEVIČIUS

 

 

 

 
N o v e l ė s

 
       V y t a u t o  R i m k e v i č i a u s  (1930–1991), prozininko ir dramaturgo, kūrybinis palikimas – gausus, ne visas dar išleistas. Stalčiuje liko gulėti 1989 m. autoriaus sudaryto rinkinio „76 novelės apie meilę“ mašinraštis. Iš jo spausdiname keturias noveles.
       Šiemet V. Rimkevičiui būtų sukakę 75-eri.

 
       Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!..
       Aktorius
       Faustas ir Margarita
       Kas ji?

Į viršų

       Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!.. –

       raudojo skardžiais balsais septynios raudotojos mirusio siuzereno, visų baudžiauninkų tėvo ir maitintojo. Jos stovėjo prie siuzereno rūmų kolonų, tikro juodojo marmuro kolonų, kurias atgabeno iš tolimų šalių. Netgi tos kolonos, apkibusios ryto rasa, atrodė, rauda savo šeimininko, kuris jau nebeišeis iš rūmų, neberegės šviesiosios saulelės. Šunidėje skalijo šimtas medžioklinių šunų, kai kurie net kaukė, nes kiekvieną ankstyvą rytą, kai juos sočiai šerdavo kauleliais su mėsa, čionai ateidavo ir siuzerenas – medžiotojų medžiotojas. Šį rytą tie šėrikai, išgirdę, kad nebėra siuzereno, vis dar nėjo pas šunis, o išvirę, kas jiems skirta, graužė nuo kaulų mėsą ir taukuotomis lūpomis šaipėsi iš šunų skalijimo. Žirgininkai kieme šankino eikliuosius žirgus, kurių daugybę turėjo siuzerenas, net arabiškų. Žirgai muistėsi ir pakreipę galvas vartė dideles akis taip pat nematydami savo šeimininko, geriausio jojikų jojiko, kuris juos rytais iš savo baltos rankos palepindavo cukriuku. Raudõs, šunų kauksmo ir lojimo, žirgų žvengimo buvo pilnas kiemas, ir tie garsai, atsimušę į netolimo miško sieną, aidėjo tolyn, vis tolyn.
       Gandas jau buvo pasklidęs visose penkiose vasalystėse: mirė siuzerenas, mirė tėvas ir maitintojas! Baudžiauninkai savo dūminėse pirkiose tyliai šnabždėjosi: pagaliau galą gavo tas žmonių lupikas ir erodas! Bet išėjo iš savo pirkių, rodė liūdnus veidus, lyg labai išgyventų ir gedėtų, nes daug akių ir ausų turėjo siuzereno rūmai ir tarp baudžiauninkų, o skundikai rūmuose buvo taip mėgstami, kad jų visi bijojo.
       Siuzereno vasalai, visi penki, žinojo, ką daryti – kiekvienas turi parašyti laišką Šventajam Petrui. Įdės tuos laiškus siuzerenui į karstą, Šventasis Petras perskaitys ir tuojau supras, kokia dievobaiminga ir šviesi siela prie dangaus vartų sustojo, – atvers tuos vartus ir lieps archangelams trimitais trimituoti. Įdėti laiškus į kilmingojo karstą jau seniai buvo įprasta. Palinkę prie stalų, vis žąsies plunksną makteldami į juodą rašalą, vasalai kūrė laiškus, kiekvienas norėjo pirmas prišuoliuoti prie siuzereno rūmų, jog visi matytų, kad jis gedi ir trokšta siuzerenui dangaus karalystės.
       Tuo metu Rykūnas atnešė prie kolonų didelę juodą vėliavą ir juodą urną. Kiti dvarai turėjo Rykūnes, o šis – Rykūną, kuris tvarkė visus reikalus. Siuzerenas, nors ir būdavo labai galantiškas baliuose su visomis moterimis, nepakentė moterų giminės, labai jam neaiškios. Todėl ir pastatė visų dvartarnių priešakyje Rykūną, parinkęs tokį, kad nuo jo balso piestu stodavo plaukai ir sušlapdavo kojų padai. Rykūnas vėliavą įstatė į tam skirtą prie kolonos pritvirtintą movą ir po nusvirusiais juodais audeklais padėjo urną, į kurią įmes vasalai, o ir visi kiti, kas labai gedi siuzereno, laiškus Šventajam Petrui. Tai atlikęs atsisuko į moteris, vis tebealasavojančias skardžiais balsais, ir suriko:
       – Užsičiaupkit! Ar šitaip reikia raudoti? Ar šitokiam raudojimui aš jus pakviečiau? Šaukiat lyg pjaunamos! O kur graudumas jūsų balsuose? Graudumo negirdžiu, šliundros!
       – Kad neišeina graudžiai, – atsiliepė viena, matyt, drąsiausia. – Velionio mes nematome, tai todėl graudumas neišeina.
       – Jį balzamuoja! – atsakė Rykūnas.
       – O ką reiškia – balzamuoja?
       – Tamsybė! Prikimš jo pilvą visokių žolių, prileis į lašinius visokios velniavos, užsispiritavęs jau pats yra – ir jo kūnas bus kaip gyvo. Galėsit į jį žiūrėti, o jis ilgai gulės ir nesmirdės.
       – Vaje vaje! – tarė moterys. – Vaje vaje!
       Rykūnas taip dėbtelėjo į jas, kad tos vėl užtraukė, bet jau graudžiau:
       – Užgeso šviesioji saulelė, užgeso!..
       Piestu atsistojo žirgas prie kolonų. Jį sustabdė vasalas, juodu apsiaustu apsisiautęs, juodą raištį užsirišęs ant rankovės. Nušoko nuo žirgo ir priėjęs apkabino Rykūną:
       – Reiškiu užuojautą šia gedulinga proga! Kas galėjo pagalvoti! Ne be reikalo senovės romėnai sakė: memento mori! – juoda pirštine apmauta ranka padavė juodą voką. – Šios juodos kolonos simbolizuoja mūsų liūdesį, kylantį Dievopi! – tarė.
       Rykūnas apžiūrėjo voko antspaudus ir nuleido jį į urną:
       – Dėkoju už užuojautą. Gedime, gedime. Šventasis Petras džiaugsis skaitydamas tamistos filosofinius samprotavimus.
       – Aš – tiktai kuklus mūsų nepamirštamojo tarnas. Kai išgirdau šią liūdną žinią, nepakeliamas liūdesys sugniaužė man krūtinę,! O tempore, o mores!
       Šis vasalas buvo vadinamas Filosofu, nes mokėjo lotyniškai ir Romoje buvo lankęsis. Juodu su siuzerenu kartais užsidarydavo ir, matyt, disputuodavo filosofiniais klausimais, nors dažnai tas disputas baigdavosi greitu Filosofo bėgimu per menes, o jį su bizūnu rankoje vydavosi siuzerenas. Filosofo veidas buvo toksai raukšlėtas, tarsi kas būtų tą veidą – lyg keptą obuoliuką – taip suspaudęs, jog atrodė, kad jis visą laiką šypsosi sardoniška šypsena.
       – Turiu garbės! – užšoko Filosofas ant žirgo ir nušuoliavo.
       Netruko pasirodyti ir antras vasalas su žydru laišku rankoje. Tai buvo Dainius, dainomis linksminęs siuzereną.
       – Ir nulinko mūsų dobilo galva! – tarė jis ir nulenkęs galvą pastovėjo priešais juodą vėliavą.
       Trečiasis atlakino geltoną voką ir pasakė:
       – Tegul danguose mano voko spalva primins mūsiškiams geltonas kviečio varpas!
       Šis vasalas buvo geras gaspadorius, jo kviečių viršūnėmis katė galėjo bėgti nenukrisdama, ir jo žmonės buvo sotūs. Bažnyčioje jie išsiskirdavo iš kaimynų savo stotu ir nulinkusiais, lyg linų grįžtės, ūsais.
       Ketvirtuoju atskubėjo medžiotojas ir padavė žalią voką:
       – Kad girias primintų! – jis nuėjo pas skalijančius ir kaukiančius šunis.
       Paskutinis, penktasis, fajetonu atvažiavo Sukčius. Taip jį visi vadino, nes kartais net pats save apvogdavo – paslėpdavo kokį nors daiktą, paskui ieškodavo ir nerasdavo. Rykūnas, jo baltą voką apžiūrėjęs, tarė:
       – Pasirašyk, kas esi, kad Šventasis Petras žinotų.
       – Garbingasis žmogau! Argi Šventasis Petras gali ko nežinoti! Jis viską žino!
       – Velnias nematė! – tarė Rykūnas. – Visi pasirašė, tai žinos, kad paskutinis laiškas yra Sukčiaus.
       Rykūnas pakėlė urną ir ant ištiestų rankų ją nešdamas kilo rūmų laiptais. Šernų knyslės, briedžių ragai, stirnų galvos stirksojo ant sienų, o laiptų viršuje laukė šienu iškimšta meška, vilkas, išvertęs stiklines akis. Ir briedis. Ant sienų visur kabėjo šarvai, kalavijai, net meška laiptų viršuje letena apgniaužusi laikė ietį. Siuzerenas buvo labai įtarus (nors niekas prieš jo gyvastį nesikėsino) ir dėl viso pikto žiūrėjo, kad ginklas visur būtų po ranka. Rykūnas su juoda urna ant ištiestų rankų žygiavo per kambarius, menes, kojos spyriu atverdamas duris. Paskutines duris atidarė ranka, urną pakišęs po pažastim. Įėjo į apytamsį būstą, išklotą meškų kailiais, – čia buvo siuzereno miegamasis. Ant kailių prie midaus ąsočio gulėjo pats siuzerenas. Jis atsisėdo, sriūbtelėjo midaus, padėjo ąsotį ir užplėšęs savo ilgus marškinius šluostėsi jais ašaras:
       – Kaip jos rauda! Kaip moterys rauda!
       – Visos vasalystės rauda nuo ankstyvo ryto, o kilmingasai! – tarė Rykūnas. Jo balsas, kai kalbėdavo su siuzerenu, būdavo kimiai švelnus, o pats visu kūnu pasvirdavo į šeimininko pusę. – Ašaros upeliais teka!
       – Kaip jie mane myli! Ką jie bedarys, kai aš iš tikrųjų ištiesiu kojas! Tu žinai, kad aš esu velniškai įtarus! Bet kai šitaip!.. – ir jis kukčiojo į marškinių sterblę. Rykūnas pagarbiai laukė. Iki pat šiol jis nesuprato siuzereno: radęs kregždę katino nukąsta galva, jis apsiašaroja, o plakinyčioje, kai jo įsakymu plakdavo žmogų, žiūrėdavo, kad kirčiai būtų kaip reikiant, ir linksmiausiai juokaudavo su Rykūnu.
       Jis išmokė garbinti save. Jau nuo pat ankstyvo ryto prie jo durų stovėdavo išsirikiavę vasalai bei didikai. Šitoks etiketas esąs karaliaus, girdėjo siuzerenas, todėl ir laikėsi jo savo rūmuose. Gerokai palaukęs, didikus įleisdavo į miegamąjį, jie džiaugsmingai linkėdavo siuzerenui labo ryto, o šeimininkas, tupėdamas ant puodo ar aprengiamas, maloniai su jais juokaudavo. Žinoma, jeigu reikdavo, – rėždavo kuriam nors į dantis. Ir didikai, ir baudžiauninkai turėjo žinoti, kad jis yra jų tėvas ir geradėjas, Dievo atsiųstas juos valdyti, – iš jo malonės jie valgo duoną ir turi rudines. Nepaklusniuosius – plakinyčion! Ant pastato be langų jis liepė užrašyti „Plakinyčia“, kad visi žinotų, kokia bausmė jų laukia. Kadangi retas baudžiauninkas skaityti temokėjo, po tuo žodžiu liepė nupiešti rykščių ryšulį. Jį garbino jau be perstojo, o jis norėjo vis didesnės garbės, bet didesnės nebegalėjo sugalvoti. Ir tada jis sudūmojo savo mirtį. Tiesa, buvo pasiligojęs – balnas labai smarkiai atmušė užpakalį ir ant jo iškilo daug vočių. Kadangi sėdėti negalėjo, niekur nėjo, – negalima juk leisti, kad kiti sėdėtų, o jis stovėtų. Leisdamas dienas prie midaus ąsočio ir sudūmojo pažiūrėti, kas dėsis, kai jis mirs. Į Rykūno klausimą „O paskui kas bus? Kai šunvotės užgis?“ atsakė: „Ai, nesvarbu! Ką nors sugalvosiu!“ Ir štai – rauda prie kolonų moterys, o Rykūnas laiko rankose urną su laiškais Šventajam Petrui.
       – Atnešė vasalai verkdami, – tarė Rykūnas.
       – Oi mielieji! Negaliu!.. Išeik! Aš skaitysiu ir verksiu!
       Rykūnas atatupstas išėjo. Siuzerenas trenkė kumščiu į urnos viršų ir jį išlaužė. Išėmė laiškus, lyg kortas laikė rankoje ir gėrėjosi jų spalvomis:
       – Mielieji mano!
       Išgėrė midaus, vėl nušluostė ašaras, kad jos nemiglintų raidžių, ėmė juodą Filosofo voką, nutreškino antspaudus, išėmė baltą laišką, išlankstė ir ištiesęs ranką – iš toliau geriau matydavo – ėmė skaityti:
       „Šventasai Dangaus vartų Raktininke, tegul Tavo raktas niekada nesurūdija!
       Tiesą bylosiu, tiktai tiesą! Pas Tave atėjo šitas buvęs siuzerenas, kvailių kvailys. Jeigu tiktai kvailys, gal ir galima būtų jam atleisti. Bet jis yra ne kvailys, o žmonių giminės skriaudikas, privertęs save garbinti.
       Būtumei matęs, Šventasai Petrai, koks patenkintas būdavo jo snukis plakinyčioje, kai iš žmogaus kūno trykšdavo kraujai!
       Jis dėjosi filosofu, įtikėjęs, kad gyvens amžinai ir vis bus garbinamas. Visa jo filosofija tilpo jo pilve. Mane už lotynų kalbą reiškiamas aukštas mintis ne kartą su bizūnu rankoje vaikėsi po savo rūmus.
       Rašau tai, kad žinotumei, kas pas Tave atėjo, ir tikisi, kad Tu jam atversi vartus į Rojaus sodus žydinčius. Prigarbino jį žemėje. Tegul dabar velniai jį pagarbina pragaruos!
       Parašiau šitai ir palengvinau savo širdį, o Dangaus Raktininke! Iki pasimatymo, šventasis Dievo tarne, bučiuoju Tamistos šventą ranką su šventu raktu tikėdamasis, kad man ji bus maloninga!“
       Stvėrė siuzerenas geltoną voką, jį atplėšė net laišką įdrėksdamas ir skaitė:
       „Šventasis Petrai, dangaus vartų gaspadoriau, pažiūrėk į Izidoriaus Artojo knygas – tenai turėtų būti šio pono vardas įrašytas. Apie jo darbus nerasi nieko parašyta ir tuo nesistebėk. Nes jis per savo gyvenimą nieko nepadarė, tiktai valdė. Jeigu taip Dievo skirta buvo, ką gi, aš nieko nesakau. Bet savo nuomonės neslepiu ir tu ją Dievui pasakyk.
       Ar gali gyventi žmogus žemėje, turėti tos žemės tiek, kad tik per dieną šuva tevaliotų apibėgt, ir nieko tai žemei neduoti? Pirmas žemelės pajudinimas bus duobės iškasimas jam, ir tai ne jo, o kitų rankomis. Žemelė mėgsta, kad ją žmogus apkutinėtų. Šitas neįbėrė nė vieno grūdo žemės įsčiosna. Obuolys mūsų žemėje neturi blogo vardo ir jokie žalčiai jo neskina, o kremta vaikai, kad sveiki būtų. Jis nepasodino savo rankomis nė vienos obelėlės ir jokio ženklo nepaliko, kad jo gyventa. Pamatęs mano gražų javą, pavydėjo jam augumo ir niršo, kad mano žmonės bus sotūs. Nes alkanas galvos tiktai apie duoną ir bučiuos ranką, kuri išties kriaukšlį, o sotus galvos ir apie žemės tvarką, ir apie dangų. Sukviesdavo jisai medžiotojus ir jie, bevaikydami žvėrelius, ištrempdavo mano javą, nes sakė, kad jam tokia teisė duota: su žirgais lėkti per pasėlius. Jeigu Dievas tokią teisę davė, pasakyk, raktininke, kad tai yra neteisinga. Jeigu Dievas pamatytų, kaip alkani vaikai čiulpia savo kumštukus, tokią teisę tuojau panaikintų. Kaip Dievas sako: neteiskite ir nebūsite teisiami. Aš neteisiu, nes žemėje teisingo teismo nėra, nebuvo ir nežinau, ar bus. Dar Dievas sako: atleiskite jam, nes jis nežino, ką daro. O aš sakau: neatleiskite, nes jis žinojo, ką daro. Nepyk, Petrai, už tokį mano laišką – pagyventumei žemėje, ne tokius rašytumei. Artojas“.
       Ponas metė laišką ant meškenų ir trypė jį kojomis. Žydrą voką stvėrė.
       „Godotinas pone! Godotinas ponų pone, Šventasai Petrai! Atleiski, kad niekingu savo balsu trukdau Tavo šventą ausį! Godotinas pone! Godotinas pone! Mane čionai vadina dainium, bet pone pone! Argi mano niekingas balsas gali lygintis su angelų chorais! „Ir nulinko mūsų dobilo galva!“ – šiandien parašiau apie šitą sielą, priešais Tave stovinčią. Poezija yra poezija – ji privalo šlovinti karalius, mūsų ponus, Dievo leistus, o svarbiausia – mūsų Viešpatį aukščiausiąjį aukštybėse! Šlovinu, šlovinu, šlovinu!
       Dabar – apie reikalą. Aš esu žmogus tiesus, sąžiningas ir privalau pasakyti teisybę, kad vėliau stovėdamas prie dangaus vartų nebūčiau apkaltintas neteisybėmis. Šitas, kuris prieš Tave stovi, nėra vertas garbingo žmogaus vardo. Jis mane vertė jį šlovinti dainomis. Būčiau pamėginęs nepaklausyti – jau seniai jis mane būtų pasiuntęs prie dangaus slenksčio. Šlovinau, nes taip įsakyta buvo, o pono neklausyti – nevalia. Jis visiškai neturėjo klausos, bet prikaušęs midaus plyšodavo taip, kad gaidžiai krisdavo nuo laktų, o mes privalėjome jam ploti ir girti jo vokalą. Negaliu nuslėpti, nes už tai baudžiamas būčiau prie dangaus vartų: jis mane privertė jam padėti intymiu reikalu. Žmonos šis tipas neturėjo, nes ir taip jam visose vasalystėse labai daug pirmų naktų tekdavo, vos valiodavo apsidirbti. Kaip žinai, sako, ponui tai Dievo leista: pirmoji nuotakos naktis tenka ne jaunikiui, bet jo ponui. Dėl to aš nieko nesakau, bet anas privertė mane kitus jo vaikus nuo baudžiauninkių, vos gimusius, vežti ir padėti mieste prie prieglaudos slenksčio. Argi buvo galima, o godotinas pone, be ašarų žvelgti į šių kūdikių nekaltas akeles! Verkiu, verkiu, verkiu!
       Jau lioviausi verkęs. Duoki, Petrai, šitam tipui raktu per galvą – ir į pragarą!
       O godotinas pone, dangaus vartų Vėrėjau! Aš laukiu nesulaukiu tos laimingos valandos, kai prie Tavo slenksčių ateisiu ir savo nevertu balsu mūsų Viešpačiui himnus giedosiu!“
       Suplėšė ponas šį laišką ir apspjovė skutus, nukritusius ant grindų. Paėmė žalią medžiotojo voką.
       „Seniai Perkūnas šitą turėjo nutrenkti, nesuprantu, kodėl jį žemelė taip ilgai nešiojo. Nei jis medžiotojas – taigi į žvėrį, stovintį už dešimties žingsnių, nepataikydavo. Nei jis artojas – pyragus valgė, bet kviečio nuo miežio neskyrė. Nei jis maldininkas – bažnyčioje sėdėdavo užsidėjęs ant galvos padirbtus plaukus, gausiai prisūdytus baltų miltų, ir rūkydavo pypkę, o kartą, kai pamokslas jam nepatiko, perkirto šoble kanauninkui Petrusevičiui koją. Velnias žino, kas jis. Tai ir pasiųsk, Petrai, jį pas anksčiau minėtąjį, tiktai didelį katilą tegul velniai jam parenka, labai riebus yra.“
       Liko paskutinis laiškas – Sukčiaus.
       „Argi aš galėčiau įsiterpti į Jūsų dievišką teismą teisingąjį! Ne ne ir dar kartą ne! Lieku nuolankus ir dievobaimingas. Sveikinu Tave, Šventasai Petrai! Iki pasimatymo.“
       Ponas kaip stovėjo su ilgais marškiniais, taip ir išbėgo iš rūmo. Raudotojos, jį išvydusios, išsigando:
       – Oi! Ai! Vai! Vajei vajei!
       – Vasalus čionai! – suriko Rykūnui. – Šitos samdytos? – paklausė.
       – Samdytos, – atsakė Rykūnas.
       – Po kiek?
       – Po dešimt užsiprašė.
       – Po dešimt rykščių kiekvienai!
       Rykūnas nušuoliavo kviesti vasalų. Tuojau atlėkė raudonu drabužiu apsirengęs Linksmintojas – taip liepė jį šaukti ponas, kuris buvo įsitikinęs, kad karaliui iš paskos visados sekioja budelis. Raudondrabužis Linksmintojas buvo ne budelis, tiktai žmonių plakėjas, labai mandagus, bet ranką turėjo kietą.
       – Prašom, madamos, prašom! – kvietė Linksmintojas raudotojas į pastatą be langų. Moterys judėjo plakinyčios linkui dar negalvodamos apie rykštes, tik stebėdamosi pono prisikėlimu iš numirusiųjų: vajei vajei!
       – Prašom, madamos, prašom! Kuri pirmoji? Gal padėti sijonėlius nusimauti?
       Kad jų nepaliestų Linksmintojo rankos, moterys pačios šoko iš sijonų, ėjo į plakinyčią ir gulėsi ant ožio. Ponas prižiūrėjo, kad jos būtų tinkamai išplaktos, bet šį sykį tylėjo, nejuokavo, kaip mėgdavo kitais kartais. Nuplaktosios turėjo pabučiuoti jam ranką.
       Šunys, išvydę savo poną, šokinėjo taip, kad net jų kankolai skambėjo. Jis glostė juos vis dar suspaudęs plonas lūpas ir galvojo: nuplakti vasalus ir išvyti!
       Kai išėjo iš šunidės, vasalai, visi penki, įgužėjo į kiemą. Įrėmę į šonus rankas, jie ėjo prie savo pono ir kvatojosi. Tai buvo jau nesuprantama – negi jie jaučia, kas jų laukia? Priėję prie pono, glėbesčiavo jį vienas per kitą ir vis kvatojosi šaukdami:
       – Mirsime iš juoko! Oi oi, negaliu! Nee! Leiskit atsikvėpt! Šonus skauda! Ko su mumis nesijuoki, siuzerene? Tai pasilinksminom! Mirsiu – neužmiršiu! Juk mes žinojom! Rykūnas mums pasakė, kad tu ant meškenų, o ne karste! Na ir parašėm tau! Na ir prikūrėm! Sakėm – tai pasilinksminsim visi! Cha cha cha! Cho cho cho!
       Ir pono lūpos jau praplyšo – jis dar nesikvatojo, bet jau šypsojosi. Nagi iš tikrųjų velniai, ką sugalvojo! O jis viską rimtai priėmė! Juk taip negalėtų būti, negalėtų! Velniai rautų, juokinga iš tikrųjų! Perkūnėliai! Cha cha cha!
       Nuošaly stovėjo Rykūnas ir gniaužė kumštį. Tai jis patarė vasalams taip elgtis. Dabar jie visi – jo kumštyje!

Į viršų

       Aktorius –

       mes visi kartais esame truputį aktoriai. Bet šis – tikras aktorius. Profesionalas. Pažįstamas žmonėms iš kino filmų. Gatvėje, troleibuse pastebėdavo, atpažindavo: štai aktorius Raimondas Raižys! Jam tai būdavo malonu. Jeigu kokiame nors autobuse niekas neatpažindavo, pradėdavo garsiai su draugu kalbėti apie kokį nors filmą, kuriame vaidino. Tuojau atsirasdavo, kas atpažindavo – jis tai pajusdavo negirdėdamas žodžių, iš žvilgsnių. Ir tai būdavo malonu – ne todėl, kad didžiuotųsi: aš – aktorius! Ne. Tiesiog jau buvo įpratęs, kad jį pastebėtų. Didžiuotis nebuvo kuo nei šiandien, nei vakar, nebus rytoj – laukė kankinančios repeticijos, ir niekad nežinai žmogus, į kokią sieną atsitrenksi, kaip pereisi ją; o siena tikrai bus – šitai žinai.
       Šiandien laisva diena. Režisierius pasakė: „Galvokite patys sau, be scenos, be manęs. Vieni su savo vaidmenimis – pamėginkite nors kelias akimirkas pabūti juo, tuo kitu. Tai bus geriausia jūsų repeticija. Nors šis spektaklis – žaidimas. Mes žaisime Teisėją, Prokurorą, Budelį, Kaltinamąjį, Advokatą. Diurenmato kūrinys „Avarija“ parašytas kaip žaidimas. Bet jūs privalote tikėti, kad esate prokurorai, teisėjai, kitaip nebus žaidimo, kitaip mūsų spektaklis neteks prasmės“.
       Raižiui paskyrė Teisėjo vaidmenį. Svetimą viskuo – net ir „Avarijos“ statymas Raižiui atrodė įtartinas. Salėje sėdės žmonės, išgyvenę karą, pokario metus, tai ar verta prieš juos žaisti nors ir gražų, bet tuščią žaidimėlį. Bet neprieštaravo, – dėkok Dievui, kad tau režisierius skyrė vaidmenį, nes sėdėsi kaip ne vienas sėdi, scenoje kelis mėnesius nepasirodysi. Jeigu nori normaliai alsuoti, daugmaž normaliai gyventi – scena būtina. Trisdešimties metų įpratimas vaidinti tapo būtinybe. Ir varginančia, ir maloniai svaiginančia.
       Nors laisva diena, nors nereikia eiti į repeticiją, negalėjo susikaupti namie. Ir Teisėjo vaidmuo, ir šitas visas teismo žaidimas atrodė nereikalingas ne tik jam – niekam. Taip negali būti! – žinojo. Kiekvienoj pjesėj, ypač tokio autoriaus kaip Diurenmatas, visados galima rasti ką nors tikrai įdomaus – nors vieną bruožą, nors vieną detalę – ir nuo jos jau galima eiti toliau, toliau, atrandant vis ką nors naujo – taip ir gims vaidmuo, kurio tikrumu tikėsi labiau negu šalia gyvenančiu žmogumi. Reikia susikaupti! – ragino save. Atsistojo savo kambary prieš paveikslus. Peizažai, jo paties pasirinkti, mylimi. Jis pajėgdavo sutapti su jais, kai darbas nesiseka, pajusti ryto rasų gaivumą arba vakaro sutemų tylą ir tada – atsinaujinęs – pajusdavo vaidmenį visai kita pagava – lyg iš visiškos tamsos ar neregystės patekdavo į ryškią nevarginančią šviesą. Šįsyk taip neatsitiko. Gal tos karštos pavasario dienos kaltos – dar tik sprogo liepų pumpurai, bet jau taip užkaitino, kad net katinai negulėjo ant palangių, ieškojo pavėsių. „Einu į teatrą! – nusprendė. – Grimo kambariai tušti, gal sudrausmins galvą.“ O gal tas lėkimas kaltas? Spektakliai, filmavimo aikštelė, televizija, eilėraščių skaitymas literatūros vakaruos. Aktorių taip užveja, kad jis tampa savo profesijos katorgininku, o ne menininku. Raižys mėgdavo šią įtampą, buvo jau pripratęs prie jos, ir tokie reti atvejai, kai niekur nereikia skubėti kaip šiandien, jam nebuvo malonūs. Peržengė teatro slenkstį, pasisveikino su budinčiuoju, kilo į grimo kambarį ir atrodė, kad jau vakaras ir netrukus prasidės spektaklis – susikaupti! Erzino veidrodžiai grimo kambary. Kai grimuojies, jų nepastebi. Dabar norėjo juos uždangstyti. Atrodė, mato juose – nepasiruošęs ir bijo savo paties veido. Šis visiškai netiko Teisėjui, ir apskritai kažkoks didelis nesusipratimas, kad esi aktorius – kaip niekas to nepastebi! Pats aiškiai matai ir niekur nuo šio matymo nepasislėpsi. Negi ir čia nepasiseks padirbėti, negi? Atsivėrė kažkurios durys koridoriuje, kažkas ten vaikšto. Kokia čia nerami dvasia atėjo, gal toks kaip tu ieško pats savęs? Pabeldė ir tuojau tarpdury pasirodė vyriškis. Tai gydytojas, daugelio aktorių pažįstamas Kirvelaitis, nešinas storu portfeliu. Jam tik prasitark, kad tavo bobutei reikia kokių nors vaistų – rytoj jis tuos vaistus įteiks.
       – Ieškau Račkausko, – tarė gydytojas. – Buvau susitaręs. Ar nematėte?
       – Ne. Aš ką tik atėjau.
       – O ko jūs čia sėdite?
       – Reikia.
       – Einam.
       – Kur?
       – Ten, kur jums reikia. Aš tik patikrinsiu prietaisais.
       – Kur mane tempiate?!
       – Čia pat. Į mano ligoninę. Man reikalingi prietaisai.
       – Tai eikit, jeigu jums reikalingi.
       – Raižy, aš nejuokauju. Mano diagnozės paprastai pasitvirtina.
       – Taigi jūs manęs nediagnozavote!
       – Jūs galvojate, kad būtinai reikia žmogų iškočioti, kad diagnozuotum. Nebūtinai. Pereikim per orelį. Jums labai mažai užims laiko.
       – Jeigu jau taip labai norite – galime.
       Prietaisai parodė priešinfarktinę būklę.
       – Nieko baisaus, – tarė gydytojas. – Dėkui Dievui, turime vaistų. Jie veiksmingi. Galite laikyti, kad blogiausio išvengėte. Aš jūsų iš čia neišleisiu. Pagulėsite kelias dienas ir išeisit vaidinti savo Klaudijų.
       – Tai kaip čia…
       – Reikia, brangusis. Einam. Kaip tik turiu laisvą palatukę ne į gatvės pusę. Nekenks jums pailsėti.
       – Aš nenoriu ilsėtis!
       – Raižy! Aš nejuokauju. Tuojau suleisiu vaistų. Apraminsiu jūsų besibaladojančią širdį. Žmonai vėliau paskambinsit. Judėkime. Štai palata. Po trisdešimties metų darbo galiu kartais čia paguldyti žmogų, kurio širdžiai tikrai reikalingas poilsis. Štai telefonas. Ten yra reprodukcijų, pasirinkit, kurios prie širdies, – pakabinti yra ant ko. Nieko nėra blogiau kaip plikos sienos. Ir taip žmogus ligoninėje vienišas, o dar žiūrėk į plikas sienas! Ateityje ligoninės bus visai kitokios – jos turės viską, kas individui reikalinga, kad jis maksimaliai galėtų gyventi pagal savo intelektą ir supratimą.
       – Nemėgstu reprodukcijų.
       – Žinau. Mačiau jūsų įsigytų paveikslų parodą. Tokių pasiūlyti negaliu – kišenė per plona. Paprašykite žmonos, atneš. Palieku. Apsipraskite. Truputį pabadysime, truputį pakramsnosite tablečių, ir viskas bus gerai.
       – Ačiū, Kirvelaiti. Aš jums labai dėkingas.
       – Nereikia. Turtingas ne tas, kuris ima, o tas, kuris duoda. Šį kartą duoti galėjau aš, o jūs visą gyvenimą save atiduodate žmonėms, todėl ir širdis truputį pavargo. Iki, Raižy.
       – Iki.
       Aktorius liko vienas. Apžiūrėjo stelaže sudėtas reprodukcijas. Pasirinko Čiurlionio Raigardą, karalius ir Žemės kilimą iš chaosų. Pakabino ant sienų. Kiek ramybės ir gerumo Raigarde! Iš tikrųjų tapo jaukiau.
       Atsisėdo ant baltos lovos. Vadinasi, vienas gyvenimo etapas baigėsi, jį atskaičiavo širdies dūžiai. Ir nežinia, kuo jis būtų baigęsis, jeigu Kirvelaitis nebūtų ieškojęs Račkausko!
       „Atrodo, dar gyvensiu“, – tarė aktorius. Bet gyvenimas palatoje jam, niekada nesirgusiam, buvo keistas. Palatos sienos atskyrė nuo visko, kuo gyveno anksčiau. „Tai ką aš čia veiksiu?“ – klausė savęs. Suprato, kad reikia paskambinti žmonai. Skambino – Kirvelaitis paguldęs dienai kitai apraminti širdį, prašė atnešti visas Diurenmato knygas, kurios guli jo kambaryje ant stalo. Baigęs kalbėti pajuto, kad jokio Diurenmato nenori skaityti, jis jam visiškai nereikalingas, kaip nereikalingi buvo ir daug vaidmenų filmuose. Kvietė – vaidino. Atsisakysi – užmirš ir daugiau nebekvies. Nereikalingi ir daug vaidmenų teatre, vis dėlto rasdavo jų pateisinimą ir režisieriaus padedamas suvaidindavo gerai, spauda jo pavardę dažnai minėdavo. Ir tie paminėjimai, kurie kažkada atrodė labai svarbūs, – tuščia kvailystė! Net paraudo prisiminęs, kaip stengdavosi autobuse, kad jį atpažintų, – kam, kodėl? Vienas po kito krito kiautai, per daugybę metų prilipę prie kūno ir sielos, alsuoti darėsi vis lengviau ir lengviau, širdis plakė ramiau. „Gal todėl reikėjo čia ateiti, kad tai suprasčiau!“ O toliau? Kas toliau?! Teatras žaidžia teisėjus ir žais, kritikai kalbės apie intelektualias režisieriaus aspiracijas bei asociacijas, o žiūrovai kraipys galvas nesuprasdami, ar jie kvaili, ar žaidžiantis režisierius kvailas! Raižys ne iš gero gyvenimo teatre eidavo į literatūros vakarus ir skaitydavo Širvį, Strazdelį, Vijoną. Tenai, tuose vakaruose, jausdavo žmonių alsavimą, širdies plakimą, kuris sutapdavo su jo pulsu. Ir ne nuovargį keldavo atsidavimas salės žmonėms, o atgaivą, kad esi reikalingas, kad tave supranta ir tu kitus supranti, – tai aukščiausia palaima, kurią patiria aktorius ir dėl ko verta juo būti.
       Gal dar kam paskambinti? Pirmiausia atsiminė dailininkės, kurios paveikslus mėgo, telefono numerį. Dabar suprato jos pašaipas, kurios anksčiau įžeisdavo, kai jis stengdavosi, kad jį pažintų. Dėl to ji vadindavo jį Karuzu arba Benjaminu Džiliu. Ne, jai neskambins, nenori, vis dėlto ji įžeidžiamai su juo kalbėdavo: „Kurį šešiolikto amžiaus herojų dabar vaidinsi? Kokias dideles bangas jūs keliate vandens stiklinėje! Matyt, jūsų režisieriui neegzistuoja nei jūros, nei vandenynai, jį patenkina jo nuosava stiklinė vandens. Bet man, atleisk, nelabai įdomu į stiklinę žiūrėti. Ar režisierius labai žiovavo per šio spektaklio repeticijas? Jaučiu jo žiovulį. Ar vis tebevaidini surogatinius anglus bei amerikiečius, suvalkieti iš Kalvarijos?“ Ne! Ir dabar dar skaudino jos žodžiai. Gal paskambinti tai, kuri visados girdavo jį, didelį menininką? Ne! Aš ją paprasčiausiai užgujau, prislėgiau savo didybe – šitoks talentas! Kur jau ten paprastam mirtingajam!
       Žmonai! Dar kartą paskambinti žmonai! Jos nejausdavo per dienas ir naktis. Tematydavo save. Savo ieškojimus, savo pasisekimus ir rūpesčius. Visai buvo išdilusi mintis, kad ir žmona turi savo pasaulį. Gal net didesnį. Bet jis jam buvo visai neįdomus – šitoks aktorius ir tokia paprasta žmona! „Koks aš buvau aklas! Koks aš buvau žioplys! Pasirodo, reikėjo sulaukti priešinfarktinės būklės, kad suprasčiau paprasčiausius dalykus! Juk vien ji, mano tikra meilė, būdavo su manim dienom ir naktim, o aš nerasdavau jai pasakyti švelnesnių žodžių, nors juos barstydavau scenoje. Reikia dar kartą paskambinti žmonai!“ Surinko numerį. Kai žmona atsiliepė, jis tarė:
       – Aš tave myliu.

Į viršų

       Faustas ir Margarita

       Skrisdama ji visada stengdavosi atsisėsti prie iliuminatoriaus. Kiek daug galima per jį išvysti: Aliaskos sniegynus – baltais debesim iškloti jie būdavo tikresni už tikrus, nes tiktai iš aukštumų žvelgiant buvo galima pajusti jų begalinę erdvę; gimtus Gruzijos kalnus, kurių ilgėjosi, nes ilgai nematydavo mokydamasi aspirantūroje Maskvoje; kartais žaibai baugiai nutvieksdavo erdves – atrodydavo, kad žemė dega, o keleiviai ramiai miega nejausdami, kad sudegė oro uostai, jų namai, ir jie liko kabėti ore, kol baigsis degalai; kildavo ryto saulėje nežinomų architektūrų debesų pilys, rausvi jų kuorai ir bokštai; pro perregimus baltus nėrinius lyg gražios mintys vinguriuodavo upės ir kaitroj virpėdavo girių žaluma; galima buvo šiaip žvelgti į erdves, kur žvilgsnis nesutikdavo nieko įprasto, kas jį sustabdytų, kas priverstų grįžti atgalios, o mintys tada – laisvos, pati nebežinai, kur jos klajoja.
       Netrukus turėjo pasirodyti Vilnius. Tolumoje jau brėžės jo šviesų pašvaistė. Margarita Margašvili pirmą kartą skrido į Vilnių. Atostogos – ir ne į Kaukazą, kurio tarpeklių ir baltų viršūnių labai pasiilgdavo, o į Vilnių. Seniai ruošėsi pabuvoti šiame mieste ir jo nemaišė – kaip ne vienas – su Ryga. Seniai ruošėsi. Tarytum atspėjęs jos mintį, gidu jai pasisiūlė nepažįstamas vyriškis. Čaikovskio salėje ji klausėsi Richterio. Šalia sėdėjo vyriškis – išbalusio sustingusio veido.
       Keistas. Ji negalėjo ramiai, susikaupusi klausytis muzikos – erzino tas šalia sėdintis žmogus. Pertraukos metu jis neišėjo iš salės – liko sėdėti kaip sėdėjęs. Po pertraukos ji akies kampu pažvelgdavo į jį – ne, veidas nesustingęs. Tas vyras – net ištiesti jo rankų pirštai – klausėsi. Iš rūbinės jis paėmė jos paltą – padėjo apsirengti. Ji padėkojo ir nusijuokė: „Jūs ir rankomis klausotės!“ Vyras rimtai atsakė: „Aš tolokai važiavau pasiklausyti, tai ir stengiausi labai“. Susipažino. Ji pasakė savo vardą: Margarita. Vyriškis padavė vizitinę kortelę ir tarė: „Vėliau paskaitysite. O dabar štai ką aš jums pareiškiu: man atrodo, jums reikia pamatyti Vilnių. Atvažiuokite. Aš pabūsiu jūsų gidu. Nebijokite, nevesiu įprastais gidų takais: pažvelkite į kairę, pažvelkite į dešinę… Prašau. Kviečiu!“ Atsisveikino. Ji pažvelgė į kortelę. Joje: Faustas Dilys. Buvo labai keista, kad jo vardas – Faustas, vyro tokiu vardu kaip gyva nebuvo sutikusi. Margaritos dar nevaržė šeima, tačiau (nors sau neprisipažino) ji jau gyveno neaiškiomis nuojautomis apie savo būsimą šeimą, ir štai ji važiavo pažiūrėti Vilniaus, apie kurį buvo nemažai girdėjusi. Pasiuntė telegramą savo būsimam gidui ir išskrido save patikinusi, kad jai nieko daugiau nereikia – tik miestą apžiūrėti. Jau artėjo jo žiburiai, lėktuvo sparnas jau pradėjo juos dengti ir gesinti. Margarita godžiai žvelgė į žiburius. Labai keista, bet juk tarp šių šviesių mažų taškų vaikšto dideli žmonės, kurių nematyti, ir šiuo metu, kai ji skrenda, žmonės tenai myli, kenčia, džiaugiasi, liūdi. Visų miestų žiburiai tokie vienodi – atrodo, nusileidusi tik tą vienodybę ir terasi. Magėjo kažką pajusti, atspėti, kai žvelgė į Vilniaus žiburius. Tasai išbalęs Fausto Dilio veidas… Ką jis slepia? Vilniaus žiburiai ir buvo tasai nepažįstamas, bet kažkuo patrauklus veidas. Šį veidą tuojau išvydo lipdama iš lėktuvo – Faustas Dilys laukė prie trapo. Juk neleidžiama! Visi sutinkantieji ten toli, už tvoros, pasistiebę stengiasi įžiūrėti savuosius. Ne be reikalo – Faustas! Ir ranką jau atkiša padėdamas nulipti nuo paskutinio laiptelio.
       – Turbūt reikėtų susipažinti, – tarė Margarita.
       – Mes juk nuo amžių pažįstami: jūs – Margarita, aš – Faustas.
       – Kodėl jūs – Faustas?
       – O kodėl jūs – Margarita?
       – Gruzijoje daug Margaritų, o Faustą regiu pirmą kartą per visą savo sąmoningą gyvenimą.
       – Mama, mano nelaimei, dainavo Kaune su Šaliapinu Guno operoje „Faustas“. Galvoju, kad šį įvykį įamžino mano vardu.
       Faustas paėmė jos lagaminą iš bagažo krūvos. Išvedė į aikštę priešais oro uostą.
       – Ten, žinoma, stovėjo paminklas?
       – Atspėjote. Stovėjo. Jums gaila, kad nebestovi?
       – Ne. Man negaila.
       – Prašau, – atidarė žigulių dureles.
       – Kur jūs mane vešite?
       – Pas mamą, kuri mane pavadino Faustu.
       – Prašyčiau nuvežti mane į viešbutį.
       – Nevešiu.
       – Kaipgi nevešite!
       – Gerbiamoji Margarita, ne visi Faustai yra tokie, kaip aną aprašė. Taigi jums nereikia nuogąstauti. Mama bus laiminga, kad galės dar vienam, negirdėjusiam, papasakoti, kaip ji dainavo su Šaliapinu ir Kipru Petrausku. Jūs kantriai išklausykite, tai bus užmokestis už prieglobstį.
       – Ką gi, vežkite pas savo mamą. Nenorėčiau trukdyti.
       – Atvirkščiai. Jau sakiau.
       Faustas sėdo prie vairo, užsimovė pirštinaites, atsilošė ir akimirkai sustingo.
       – Tai – ritualas? – paklausė Margarita.
       – Taip. Mažai nestandartinių ritualų. Pasistenkime bent tokius sau sugalvoti.
       Jis nardė lenkdamas mašinas.
       – Lėčiau, – paprašė Margarita. – Aš noriu įsižiūrėti.
       – Namų šviesos visur vienodos.
       – Ne!
       Jis važiavo lėčiau, o ji priglaudė skruostą prie vėsaus lango ir žiūrėjo. Ne, nevienodos sienos. Blokinės – taip, bet, dėkui Dievui, yra ir neblokinių. Tylėjo ir žiūrėjo.
       – Ką matote? – paklausė Faustas.
       – Juodu stovi. Mergina turi rankoje gėlę. Ir ja taip žaidžia, kad gražu.
       – Vilioja jį?
       – Galbūt.
       Senojo miesto gatvė. Siaura, vingiuota, su senoviškais žibintais.
       – Dabar?
       – Čia – gražu.
       – Galbūt. Man – ne.
       – Kodėl?
       – Nekenčiu senovės imitacijų. Kaip ir kitų imitacijų.
       – Tai grynai asmeniška nuomonė.
       – Sutinku.
       – Jos vinguriuoja, lyg norėtų pasislėpti pačios nuo savęs. Bet joms nesiseka.
       – Literatūra.
       – Kas – literatūra?
       – Vinguriuoja… Nesiseka…
       – Ar jūs visados taip su manim kalbėsite? Gal vis dėlto pasukite prie viešbučio.
       – Aš dažniausiai tyliu.
       – Irgi nieko gero.
       – Truputį jaudinuos. Tai ir išeina šitaip kvailai.
       – Dėkoju.
       Balta Katedra apšviesta, o ant kalno – pilies viršūnė. Tarytumei ji pati spinduliuotų.
       – Čia tikrai gražu!
       – Nematome mes, Margarita. Skubam, bėgam, sėdim už stalų, stovim eilėse, baramės su pardavėjom – nematome.
       – Gaila.
       – Žinoma, gaila.
       Pervažiavo tiltą ir į kalną kilo žalia gatve. Vėlei – bažnyčia.
       – Daug.
       – Ko?
       – Bažnyčių. Vadinasi, buvote – o gal esate – labai pamaldūs?
       – Lupdavosi jų šventoriuose lenkai su lietuviais. Nes vieni galvojo, kad Dievas kalba lenkiškai, antri tvirtino, kad lietuviškai.
       – Dabar nesilupa?
       – Galvoju, kad ne. Nors dūšioje… Ką gali žinoti!
       Įsuko į gatvelę, kurios gale juodavo miškas.
       – Meškų yra?
       – Paskutinė nušauta prieš šimtą metų.
       Sustojo, išlipo, atidarė vartus ir įvažiavo į akmenine tvora aptvertą kiemą.
       – Atvykome.
       Margarita išlipo. Kiemelis – mažas, vos mašina telpa, žaliais vijokliais apibėgusiom sienom namelis, gėlės prie jo.
       – Negalvokite, kad aš šitą rūmą pastačiau ir aptvėriau.
       – Aš ir negalvoju. Kur ten jums!
       – Teisingai. Tėvo palikimas. Buvo architektas, ir geras. Negalvokite, kad rūmas toksai mažas – tilpsite.
       Paėmė lagaminą ir vedė ją takeliu, abipus kurio po karštos dienos sklaidėsi gėlių kvapai. Atsidarė durys, nuo slenksčio vieną žingsnį viešnios sutikti žengė motina.
       – Sveiki sveiki. Faustas sakė. Laukiau.
       – Ar netrukdysiu per daug?
       – Oi ne! Svečiai šiame namelyje – reta šventė. Galiu ant vienos rankos pirštų suskaičiuoti dvejų metų svečius. Sūnus nemėgsta svečių, jūs – miela išimtis.
       – Taip jau iš karto, mama, ir pradėjai peikti savo sūnų!
       – Tegul Margarita žino, ką sutiko. Prašom prašom tolyn.
       Ją įvedė į kambarį. Lyg ir ne kambarys. Prieš Margaritą augo eglaitė, ir atrodė, kad švyti jos šakos. Motina uždegė šviesą. Beveik visa kambario siena buvo iš stiklo, už kurio švietė toji eglaitė.
       – Čia bus jūsų kambarys, – tarė motina.
       Margarita vis tebežiūrėjo į patamsėjusią eglaitę.
       – Nebijokite – tai ne paprastas stiklas. Kai nenorėsit, kad eglė šviestų, štai paspauskite – ir ji nebešvies. Vakarienė, – parodė stalelį. – Čia miegosit – paklojau toliau nuo to stiklo. Man iš pradžių jis irgi buvo įtartinas. Nepermatomas iš lauko ir labai tvirtas. Paliekame jus. Apsipraskite, išmiegokite. Labanakt, Margarita.
       – Labanakt, Margarita, – ištarė ir sūnus, stovintis už motinos.
       Ji liko viena. Užgesino kambaryje šviesą, palikdama švytėti tik eglaitę.
       – Gražu! – ištarė gruziniškai. Ir jai nebuvo keista, kad vakar vakare pro aspirantų bendrabutį kriokė mašinos, už blokinės sienos violončelė kartojo vis tą patį ir tą patį pratimą. Lyg taip ir turėjo būti – išvažiuoti ir rasti šią tylą su šviečiančia eglaite.
       Rytą Faustas paklausė:
       – Ką jūs žinote apie Vilnių?
       – Ką žinau? Negalvojau. Va eglaitė – ji šviečia naktį, va akmenų tvora. Tai jau žinau.
       – Aš jus prašau susikaupti.
       – Kaupiuosi. Onos bažnyčia… Aušros Vartai… Adomas Mickevičius… Čiurlionis. Krasauskas… Kamerinis orkestras… Daugiau… Daugiau nieko.
       – Šiai dienai pakaks. Aš – jūsų tarnas ir gidas.
       – Rasčiau ir pati. Jums į darbą reikia.
       – Nereikia.
       – Kodėl?
       – Šiandien nenoriu.
       – Hm… Gera, žinoma, nenorėti. Bet ką jūs dirbate?
       – Labai sudėtingas klausimas. Matote, žmonės pagamino daug mašinų ir visokių daiktų. Pagaminę apsižiūrėjo – nelabai gražu, kai tarp šitos geležies ir plastmasės reikia gyventi. Ir jie tarė: tegul dailininkai puošia mūsų buitį. Aš ir esu vienas iš tų puošėjų. Dizaineris. Didelis mūsų veiklos privalumas – man kartais leidžia apie tą puošimą galvoti namie. Važiuojam!
       Faustas įvedė Margaritą į kiemelį, kur kadaise gyveno Adomas Mickevičius. Nužvelgė Margarita balkonus, supančius kiemelį, rasa sutviskusius kiemo akmenis, gėles viename lange ir prie jų saulutėje išsitiesusį kaip ilgas katiną, senutę žilom garbanom kitame lange – lyg senų laikų paveikslą – ir jai pasirodė, kad šiame kiemelyje laikas sustojo tais metais, kai Adomas čia stabteldavo, kaip jinai dabar, ir sakydavo: rasa, gėlės, katinas, senutė.
       – Tiktai Marilės trūksta, – tyliai, kad nesutrikdytų kiemelio ramybės, sušnabždėjo Margarita.
       – Aš jums atvesiu ją, – atsiliepė Faustas.
       Jis lydėjo Margaritą senamiesčio gatvelėmis ir sustojo prie vieno seno apsilaupiusio namo, parodė langą antrame aukšte. Langas kaip langas – stora siena, o jis, lyg išsigandęs šviesos, įdubo į ją. Faustas deklamavo:

Kokie mes artimi, kokie mes tolimi!
Prakeiktas tebūnie likimas piktadėjas,
Sunkiausias grandines ant rankų tau uždėjęs!
Kenčiu, bet su tavim kalbuosi širdimi.
O gal tai ne kančia? Kai rankos paspaudimą
Jaučiu, kada veidai liepsnoti ima, –
Brangioji, laime tai aš vadinu slapčia.

       Margarita paklausė:
       – Mickevičius? Marilei?
       – Taip, – atsakė Faustas. – Šiame name anais maloniais metais buvo užeigos namai. Juose apsistodavo į Vilnių atvažiavusi Marilė Putkamerienė, grafo Lauryno Putkamerio žmona. Sėdėdama prie šio lango rūkydavo pypkę – jinai rūkė – ir žiovaudavo.
       – Nenoriu šito žinoti!

Manai Petrarką vainikuotų laurai,
Jei Lauros dainius būtų vedęs Laurą!

       – Čia – kas?
       – Baironas.
       – Ačiū. Užteks!
       Prie Šv. Onos bažnyčios rateliu stovėjo turistai, ir jiems jauna gidė kalbėjo apie gotiką, apie tai, kad Napoleonas norėjęs ant delno parsinešti šią bažnyčią į Paryžių. Faustas klausėsi klausėsi, paskui priėjo prie turistų ir garsiai tarė:
       – Saulius Murmulaitis!
       Gidė nutilo ir nieko nesuprasdama žvelgė į priėjusįjį.
       – Saulius Murmulaitis! – pakartojo Faustas.
       – Jūs ieškote jo? Mūsų grupėje tokio nėra.
       – Gerbiamoji! – tarė Faustas. – Aš negaliu ieškoti ir negaliu rasti Sauliaus Murmulaičio, nes jis žuvęs. Prašau papasakoti turistams apie Saulių Murmulaitį. Napoleonas gal palauks, jam lyg ir turėtų pakakti bažnyčių Paryžiuje. Kino operatorių Saulių Murmulaitį iškėlė kranas prie šių bažnyčios bokštų. Jis norėjo ekrane parodyti, kaip virpa šie bokštai nuo važiuojančių pro šalį mašinų trinkėjimo. Jis filmavo, o kranas sulūžo ir griuvo. Murmulaitis, apglėbęs filmavimo kamerą, nukrito vidury šios gatvės ir užsimušė. Operatoriaus išsaugotą – nesudužusią – kamerą įdėjo į jo karstą. Eisena lėtai judėjo gatvėmis – Murmulaičiui leido neskubant atsisveikinti su savo miestu. Rikdė gatves su juo atsisveikindami taksi. Kaip matote – mašinos gatve tebevažiuoja ir šiandien, o toje vietoje, kur nukrito Saulius Murmulaitis, asfaltas neiškirstas ir nepasodinta gėlė. Išverskite, gerbiamoji, mano žodžius svečiams.
       Faustas grįžo prie Margaritos. Ji matė, koks jis įniršęs.
       – Ar negalėjot tai ramiai pasakyti, – tarė, kai Faustas jai išvertė savo žodžius. Juodu kalbėjo angliškai, nes abu šią kalbą gerai mokėjo. – Argi kalta ši jauna gidė? Matėte, kaip ji susigūžė, lyg būtumėt ją mušęs.
       – Aš – ne gailestingųjų paslaugų biuras!
       – O nekenktų juo pabūti!
       – Gerai. Daugiau nebepyksiu.
       Žvelgiant į Aušros Vartų žemiškai gerą ir moteriškai taurų Švenčiausiosios Mergelės veidą, Margaritą vėl apėmė tasai graudus gerumas, kurį atsinešė čia iš Adomo Mickevičiaus kiemelio. Trys moterys priešais paveikslą – senutė ir dvi jaunos. Nelaimingos, jautė Margarita, tegul pasiguodžia, tegul. Šviesoje žibėjo sidabrinėmis širdimis nusagstytos sienos – ramybė čia, atrodė, nebuvo pavaldi nei amžinam laikui, nei vienadienėms žmonių aistroms.
       – Nesuprantu, ką žmonės čia randa! Paveikslas – labai vidutinis, tos banalios širdys ir kojos išgijusiųjų Šventajai Mergelei užtarus! Tamsybė, ir daugiau nieko!
       – Patylėkite, – paprašė Margarita.
       Rasų kapinės kilo ir leidosi – kilo ir leidosi nuo kalvų kryžių miestas.
       – Aš jus noriu nuvesti prie vieno kapo, – tarė Faustas. – Tylėkite ir eikite su manim.
       Juodu pro kryžius ir akmenyse iškaltus veidus priėjo kapinių pakraštį. Margarita pamatė žolės žalumoje kažką baltą. Ėjo artyn, ir tasai baltas brėžėsi vis ryškiau ir ryškiau. Tiesiog iš žolės iškilusios balto granito rankos laikė apglėbusios urną – pajuodusią, aprūdijusią. Tai buvo moters rankos – laibi pirštai švelniai glėbė urną su kažkieno pelenais, pirštai buvo tokie gyvi, kad visiškai nenustebtumei, jeigu iškilusi iš žalumos gelmių moteris priglaustų šią urną prie krūtinės. Margarita ieškojo kokio nors užrašo. Užrašo nebuvo.
       – Dailininkas, – paaiškino Faustas. – Miręs labai seniai. Jis pats šias rankas sukūrė ir testamente paprašė, kad jos apglėbtų jo pelenus. Čia užmirštu viską, nes viskas yra niekai prieš šį stebuklą. Jūs pamatytumėt šį vaizdą žiemą! Kokie rembrantiški šešėlių efektai!
       – Urna – rūdžių paėsta. O rankos – lyg vakar iš granito iškaltos!
       – Aš saugau, kad jos būtų baltos.
       – O užrašas?
       – Buvo. Juodo granito plokštėj. Ją, matyt, pasiėmė koks nors namo savininkas. Ir guli ji apversta prie kokių nors gražių baltai dažytų durų.
       – Nuveskite prie Čiurlionio kapo.
       – Prašau. Štai šis takas. Aš neisiu.
       – Kodėl jūs neisite?
       – Negaliu.
       – Kodėl negalite?
       – Nekenčiu. Ir myliu.
       – Ko nekenčiate ir ką mylite?
       – Čiurlionį.
       – Gražiausia! Ir Čiurlionio nekenčia!
       – Ne tai! Ne tas žodis! Jis iš manęs atėmė viską, ką, man atrodo, aš norėčiau nutapyti. Viską! Visa, ką mėginau daryti, – pats supratau, – tik epigonizmas. Jis jau nutapė!
       – Silpnas jūs.
       – Galbūt. Bet eikite viena.
       Paskui juodu dar ilgai vaikščiojo senamiesčio gatvelėmis. Graudus gerumas! Margaritos šis jausmas neapleido iki vėlaus vakaro. Bet jį, tą gerumą, vis drumstė Fausto žodžiai. Tai jau vargino, erzino ir pagaliau labai įgriso. Vakarienę namelyje valgė iš senų gėlėto porceliano indų. Sidabriniai šaukšteliai, peiliai bei šakutės. Šeimininkė, kaip ir buvo sakęs sūnus, pasakojo apie Šaliapiną, apie tą ypatingą neužmirštamą įspūdį, tą vokalo šventę! Pasakodama kartais kreipdavosi į sūnų:
       – Tu, žinoma, gali išeiti, kol aš pakalbėsiu su viešnia. Aš matau tavo nelaimingą veidą!
       Faustas pabučiavo motinai ranką.
       – Nieko, mama. Neabejok mano ištverme ir pasakok!
       Kambaryje, kur švytėjo eglė, Faustas paklausė Margaritą:
       – Kokie įspūdžiai? Banalus klausimas, bet nieko geresnio nesugalvoju.
       – Aš mažai dar mačiau, bet miestas – yra.
       – Daugiau ir nepamatysite. Naujuos kvartaluos šunys sienas kojomis ramsto, o vaikai jas išraižo įvairiais žodžiais.
       – Ar jūs mylite ką nors?
       – Negalvojau. Turbūt ne. Tas rankas.
       – Kapinėse, taip?
       – Kad ir taip! Matote, mūsų mylėjimams ne per daug liko erdvės. Ji jau beveik visa uždaryta standartais. Ir siūlo mums juos mylėti. O aš nelabai to noriu. Tiesą pasakius, tai niekam ir neįdomu. Tik neperženk rutinų nustatytos ribos. Visur tas pat. Tenai šneka apie Dievo meilę ir slepia raketas žemėje, kad ją išsprogdintų su Dievo bažnyčiomis ir žmonėmis. Žmogus – nulis. Niekas jo nieko neklausia. Tai aš žiūriu į anas rankas ir visiems sakau: eikite jūs visi po velnių!
       – Man jūsų negaila. Visiškai.
       – Man išeiti?
       – Taip.
       Rytą Margarita paprašė:
       – Nuvežkite mane į viešbutį.
       Ir nustebo: Faustas ėmė juoktis. Jis taip nuoširdžiai kvatojo, lyg būtų tapęs visai kitu žmogum. Pagaliau nurimo ir tarė:
       – Atrodo, prisivaidinau! Norėjau būti labai reikšmingas! Iš tiesų juokinga! O jūsų – klausau.
       Išėjo. Ir tuojau mašina sustojo už eglaitės. Faustas Margaritą pakvietė:
       – Prašau. Karieta laukia.
       – Ne! Šiandien aš dar nevažiuosiu į viešbutį, – atsakė Margarita.

Į viršų

       Kas ji?

       Žmona išėjo į bažnyčią. Niekada neidavo. Dievas jos nedomino, nes neturėjo jam laiko. Grįžau iš JAV – žmona eina į bažnyčią. Turiu paaiškinti, ko aš buvau JAV. Mane išmainė. Anksčiau mainydavo arklius, dabar maino mokslininkus. Moksliniai mainai. Šį tą nutuokiu apie metalų rūdijimą ir kovą su tuo rūdijimu. Matyt, reiktų pasakyti ir apie tai, kaip mane mainė. Iškeitė į psichologą. Jis atvažiavo anksčiau. Skaitė Vilniuje paskaitas. Ėjau paklausyti. Skeptiškai nusiteikęs: ką gali pasakyti mūsų eilėse prie dešros pavargusiems žmonėms psichologas, kuris turėjo reikalų su fermeriais ar bankų tarnautojais? Klydau. Džiaugiausi, kad klydau. Pasirodo, žmogus, kaip ir metalai, sudarytas iš adekvačios medžiagos. Į Berklio universitetą žmona atsiuntė gausybę telegramų. Jose pasirašydavo: žmona. Lyg aš šito nežinočiau. Matyt, šis parašas buvo skirtas kitoms, jos nuomone, smalsioms moterų akims. Primityvoka. Per tuos du mėnesius pirmą kartą pajutau Lietuvos ilgesį. Tai buvo namų ilgesys. Nekonkretus. Visaapimantis. Gražus miestas – San Franciskas. Į universitetą eidavau pro didelį užrašą ant namo: Petraičio krautuvė. Baltas miestas prie žydrų vandenų. Svetimas. Ne visai taip. Nepažįstamas. Man atrodo, jog ir pažinęs, jo niekados nepamilčiau. Pamilstama tik tai, kas iškentėta. Aš galiu Berklio universiteto studentams kalbėti apie koroziją, bet noriu, kad šios nebūtų pirmiausia Lietuvoje, o ne ten. Jeigu išrasiu antikorozinę medžiagą, nebūsiu pavydus, vėliau pasakysiu ir kitiems. Žinoma, ten kolegos teiraudavosi manęs apie žmogaus teises. Dažniau klausdavo tie, kurie žinojo, ką aš turiu atsakyti. Ginčysis, jeigu atsakysiu ne taip, kaip jie nori. Kam klausti, jeigu žinai atsakymą! Aš primindavau jiems jų rašytojo Artūro Milerio žodžius: „Valstybė, kurios žmonės bijo vakare išeiti į savo miestų gatves, neturi jokios moralinės teisės mokyti kitų, kaip jie turi gyventi“.
       Didelis ilgesys. Nežinojau, kad tokio esama. Į simpoziumus išvažiuodavau savaitei, dviem, o čia – du mėnesiai. Nors studentai visur yra studentai. Amžina, nesikartojanti, visada naujai mąstanti, smalsi, linksma giminė. Nesuderinama su jokiais karais. Ruošiasi kūrybai, o ne naikinimui. Pasaulį krečia savižudybės sindromas. Jauni – viltis.
       Grįžau – žmona į bažnyčią. „Tu pradėjai tikėti Dievą?“ – „Tau nesuprasti! Tu niekados manęs nesupranti!“ Girdėti žodžiai. Be to, visada turiu žinoti, kad be jos būčiau pražuvęs ir dabar pražūčiau. Kadangi į bažnyčią vaikščiojo sistemingai – kas antrą dieną tą pačią valandą, aš paklausiau: „Kunigas – gražus?“ – „Tu viską suprimityvini! Gražus – o ką! Jis man vienai pamokslą sakė! Užėjau vargonų pasiklausyti. Baigė groti – pamokslas. Jis užlipo į tą… tą tribūną…“ – „Amboną“. – „Žiūrėk, atsimena, kad klapčiuku buvo! Ir kreipėsi į žmogų, kuris atsitiktinai užėjo, nes jam neužtenka siauros kasdienybės. Jis negali gyventi galvodamas tik apie materialines gėrybes. O gal Dievas yra?! Aš einu ir galvoju. Ir Jis tave vieną kartą nubaus, kad nežiūri žmonos, o žiūri tik į tas savo rūdis! Žinoma, jeigu Dievas yra, jis turi mane nubausti. Moteriško Dievo logika. Jinai eis ir eis. Kalbės per išpažintis mielas savo nuodėmes, bet būtinai šiam kunigui, o ne kitam. Kai pajus, kad kunigas jau laukia jos pasirodant bažnyčioje, kad nekantrauja, jog jinai atsiklauptų prie jo klausyklos, – daugiau į bažnyčią nebeis. Vargšas kunigėlis! Vargšas apgautas Dievas! Taip kalbu, nes truputį pažįstu žmoną. Nenoriu įžeisti tikrai tikinčių žmonių. Aš irgi tikiu. Tikiu, kad kosmose funkcionuoja NSO. Į šį mano tikėjimą kiti žiūri atlaidžiai – maža mokslininko silpnybė! Tai – ne silpnybė. Tai – stiprybė. Kiekvienas tikėjimas, jeigu jis yra tikras, – stiprybė. Laikas pasirodyti Nežinomiems Skraidantiems Objektams žemėje ir tarti: žmogžudžiai, ką darote?! Labai laikas pasirodyti.
       Išėjo į bažnyčią pikta. Žinau, kad pikta, nes tyliai uždarė duris. Kai gerai nusiteikusi, durys tarsi atšoka nuo jos ir užsitrenkia. Žmonos energija joms persiduoda – ji nuolat skuba. Pikta todėl, kad atplėšė kaimynės laišką, adresuotą man, ir perskaitė. Kaimynė, nors gyvename toje pačioje laiptinėje, mane būtinai laišku pakviečia apsilankyti. Seniai susitarta: mudu neatplėšinėjame vienas kito laiškų. „Galvojau, kad iš tavo instituto!“ – ji paaiškino. Įdomu, nuo kurio laiko institutai siunčia laiškus voke su gražia gėle ir dvelkiančius prancūziškais kvepalais! Nebe pirmas laiškas. Jų daug gavau. Žmona žino. Ir vis dėlto neiškenčia. Galvoju, kad nenori atplėšti, bet negali suvaldyti pirštukų. „Tu nesijuok iš Dievo! – pasakė išeidama; nors aš visai nesijuokiau. – Žinau, kodėl nenori, kad aš eičiau! Tu bijai! Bijai, kad tave svarstys už tai!“ – „Aš nebijau. Manęs nesvarstys už tai“. – „Bijai bijai!“ – buvo laiminga galvodama, kad taip galėtų būti, bet ir pyko, jog taip nėra, todėl tyliai uždarė duris.
       Ar jau aukšta įtampa kankina mano brangią žmoną? Mano, pavydžiu? Turbūt ne. Galiu ramiai svarstyti. Būdavo – pavydėdavau. Bet niekad to neparodžiau. Gal be reikalo neparodžiau, kai norėdavau trenkti kokią nors vazą jai po kojų, o gal net išlupti jai kailį. Aš ramiai sakydavau: „Sveikinu. Dar viena pergalė“. Ji atsakydavo: „Kvailuti! Nepavyduliauk. Aš tau būsiu ištikima. Mane domina ir šiek tiek intriguoja – tau prisipažįstu – galimybė, tiktai galimybė. Kai galimybė jau gali virsti realybe, man nebeįdomu. Taip, būk ramus, mano gerasis kvailuti!“ Nežinau, už kokią nuodėmę Dievas labiau baudžia: už siekimą galimybę paversti realybe ar už realybės realizavimą? Galvoju, kad skaudžiau turėtų bausti už pirmąją. Juk Dievas yra vyriškos giminės ir turėtų mus suprasti. Pavydas buvo baisus, pripažįstu. Kaip ir jos noras: veni, vidi, vici! Ateiti, pamatyti, nugalėti.
       Pirmiausia ji nugalėjo mano tėvą. Ilgai ruošėsi šiam mūšiui, išstudijavo daug knygų apie paukščius. Mano tėvas – ornitologas, profesorius, pakalbėjęs su ja, tarė: „Tavo galvelė – geresnė už mano aspirantų. Mieloji! Eikit pas mane į aspirantūrą – priimu“. Galvelei aspirantūros nereikėjo – jai ir paukščiai, ir mano tėvelis tapo nebeįdomūs.
       Daug pergalių ji pasiekė kompanijose, kurių nekenčiu. O ji negali be jų gyventi. Bet kam mane būtinai tampyti į tas kompanijas? Kad tvirčiau jaustųsi už stalo – mokslininkienė! Po pergalės: „Kvailuti! Juk aš tave vieną temyliu!“
       Dabar – rimtai. Apie intuiciją. Aš ja nuolat stebiuosi – savo žmonos intuicija. Moteriška. Mokslininkas taip pat turi intuiciją. Jeigu jos nėra – mokslinio darbo neverta nė pradėti. Bet mūsų intuiciją lyginti su moters yra tas pat, kaip lyginti akmeninį kirvuką su NSO. Jų nujautimai. Daug ką nujautė mano žmona, – aš nenoriu sukonkretinti, būtų primityvu, – o tai yra aukščiausia, ką gali pasiekti žmogus. Jos klausimai – lyg ir naivūs kaip vaiko. Bet tai jau ne vaiko klausimai. Jų paprastumas tiktai tariamas, nes klausimas – ji ir pati šito gal nesupranta – yra ir atsakymas. Jame – ir analizė, ir sintezė, ir apibendrinimas, kurio mes taip primityviai ir tokiomis didelėmis pastangomis stengiamės pasiekti. O čia – su moterišku lengvumu: kodėl? – ir viskas aišku, kad neaišku, bet tame neaiškume pulsuoja tikras ir vienintelis galimas atsakymas. Dažnai žiūriu į ją ir stebiuosi. Į miegančios veidą žiūriu – paslaptis. Jai pačiai nesuprantama. Ji ir nesistengia suprasti – kam? Nes svarstymas sudarkytų pačią jau atsiskleidžiančios paslapties esmę. Jos noras patikti, jos noras nugalėti – kaip tie mini, maksi sijonėliai ir taip toliau – tik paviršiukas, primityvus žaidimėlis, palyginti su paslaptimi, kuri joje gyvena. Bet žaidžia ji šį žaidimėlį. Ir pykina mane. Šis piktumas praeina, aš vėl ją regiu visai kitokią ir klausiu pats savęs: kas ji?
       Eisiu pas kaimynę. Laiške esu kviečiamas ateiti dvidešimtą valandą. Vėluoti negalima. Punktualumas – ne karalių, kurių mažai beliko, privilegija, bet visų žmonių privalumas, neleistinai užmirštas ir išdarkytas. Ant lininės staltiesės – jos namuose daug lino – stovės kakavinukas, turbūt taip reikėtų šį indą pavadinti. Gersime kakavą. Arbatos nemėgsta, kava – per aštri, kenkia balso stygoms, jas saugoti – tai jos dešimtmečių įprotis. Kakava – švelnus ir aromatingas gėrimas. Kaip ji sako, „labai tinka scenos veteranams, nors aš visada mėgau kakavą“. Aš ją dar girdėjau dainuojant operose. Apie jos balsą, apie jos vaidybą, prilygstančią dramos aktorės vaidybai, daug rašė spauda. Visa tai – niekai. Klausydamas operos, nejautei jos balso, žiūrėdamas į ją – vaidybos. Ji gyveno scenoje, kaip gyvena štai už lango gėlė. Bent taip atrodė, kad gyvena, o muzika ir balsas – tai lyg ir gėlės aromatas, kurio jinai negali neskleisti.
       Žinau, kodėl mane kviečia. Bet nežinau, kodėl ji savo patikėtiniu pasirinko mane. Man įteikė raktą nuo mažo seifo jos kambaryje. Kai ji mirs (nors nelabai aišku, katras pirmiau), aš turėsiu atrakinti tą seifą, išimti knygą, kurią ji dabar rašo, perskaityti ir niekam daugiau neduoti. Knygą turėsiu saugoti (ji nežino kaip, tai jau esąs mano reikalas), išspausdinti – jeigu išvis kas nors spausdins – galėsiu tik po trisdešimties metų. Ne anksčiau. Kol kas aš neperskaičiau nė vienos šios knygos eilutės. Jinai mane pakviečia ir parodo naujus prirašytus lapus: „Štai dar atsirado šiek tiek. Suprantate, aš jau save įtikinau, kad privalau kartkartėm jums parodyti prirašytus lapus. Tai priverčia mane dirbti. Kitaip – nežinau nežinau, ar prisiversčiau“.
       Kvepės kakava. Tvyros ramybė ir susikaupimas. Kaip man ten patinka! Kartais atrodo, kad ten – mano tikrieji namai. Prisiminus žmonos kompanijas, šiurpuliukas eina per nugarą.
       „Tai – ne atsiminimai, – ji man sakė. – Nors… Yra ir to, kas išgyventa. Žinoma, yra! Kaipgi aš rašyčiau, jeigu man nieko nebūtų atsitikę! Šiandien atrodo, kad mano gyvenimas susidėjo iš atsitiktinumų virtinių. Ar tikrai atsitiktinumų?
       Jūs žinote Poetą, kurį aš mylėjau. Jums pasakojau. Kodėl jį? O ne kitą? Juk visiškai atsitiktinai sutikau. Buvo Naujųjų metų maskaradas. Mūsų teatre. Kai kurios dorybingos damos atsisakė dalyvauti, nes būsiąs tasai paleistuvis ir nedorėlis. Jis mėgo maskaradus, oi kaip mėgo! Paryčiais nusiėmė kaukę, ir aš pamačiau, pajutau: jis – geras, pavargęs žmogus. Paskui mylėjau jį daug metų. Galvojate, kad aš jį norėjau mylėti? Ne! Būdavo – jo nekęsdavau. Ypač tada, kai išvysdavau jame žvėrį. Tačiau negalėjau atsitraukti. Kiti neegzistavo. Kodėl? Nors žinau, kad kitaip negalėjo būti. Nuo tos akimirkos, kai pajutau: geras ir pavargęs – aš jau buvau jo, bet kodėl?!
       Toks pats atsitiktinumas – scena, mano dainavimas. Ne scenai aš ruošiausi. Norėjau būt gailestingąja sesele. Ja buvau. Ten mano pašaukimas, kur žaizdos ir kančia. Man pačiai netikėtai tapau operos soliste. Sako, gera, sako, beveik triumfavau. Mažai kas žino, kiek tie triumfai kainuoja žmogui. Ypač moteriai.
       O jeigu nebūčiau nuėjusi sutikti Naujųjų metų?
       O jeigu nebūtų manęs išgirdęs Kipras Petrauskas? Dainavau gegužinėje. Visi dainavome. Paskui Kipras Petrauskas užsispyręs ieškojo kažkokio balso, kurį jis girdėjęs. Vaikščiojo tarp šokančių merginų ir kiekvienos vis prašė jam padainuoti. Kai aš uždainavau, jis sušuko: šita! O jeigu jis nebūtų atėjęs į aną gegužinę?
       Daug – jeigu. Labai daug.
       Rašydama noriu būti atvira. Visiškai. Ir negaliu. Kai visiškai atsiveriu – nekenčiu savęs. Kaip rasiu tą atvirumo ribą? Nežinau.
       Patyriau visas aistras – nuo žemiausių ligi aukščiausių. Nors: ar yra žemų aistrų – nežinau. Aistra yra aistra. Ir aš jomis gyvenau. Moteriai tai pripažinti – sunku.
       Kodėl paskui visos mano aistros – Jis?
       Matyt, viskas išeikvota, kiek man Dievulis davė. Viskas. Aš nebegyvenu. Narplioju neišnarpliojimą savo praėjusio gyvenimo kamuolį – tuo ir gyvenu; ir nekenčiu, ir myliu, ir kerštauju, ir džiaugiuosi.
       Aš domiuosi mokslu. Ne tik domiuosi. Matote, ant stalo – kibernetika, kvantinė mechanika. Noriu kai ką suprasti. Skaičiau jūsų darbus. Gerbiu. Nesupykite – jūsų mylėti negalėčiau. Jūs – kaip čia pasakius – per daug teigiamas. Nuobodus. Nors… Ką aš žinau!
       Viešpatie! Už savo pensijos pinigėlius nupirkau didžio karvedžio „Napoleono“ butelį, o jis tebėra artipilnis! Jau seniai vis pastatau ant stalo. Man – kakava. O jūs – išgerkite! Nebūkite toks teigiamas!
       Dėkoju, kad užėjote. Išdrįsiu dar pasikviesti, kai susikaups pluoštas lapų. Linkėjimai žmonai! Žinau, kad ji manęs nemėgsta. Bet būtinai perduokite linkėjimus!
       Jo laiškus aš sudeginau. Antai – urnoje jų pelenai. Nežinia, kada ateis nebūties valanda, ir aš nenoriu, kad juos sklaidytų kieno nors ranka. Jie – mano vienos. Kiekvienas jų žodis gyvas, mirs tik kartu su manim.“
       Nelabai man patinka tai, ką kalba apie mane. Norėčiau, kad ji kitaip galvotų.
       Kas ji?
       Perskaitęs jos knygą, gal suprasčiau. O gal dar labiau nesuprasčiau?
       Matyt, jos rašymo paveiktas ir aš pradėjau rašyti. Rašytoju netapsiu. Nesinorėtų juo tapt šiame žodžių ir minčių devalvacijos amžiuje. Ne pinigų infliacija kankina pasaulį. Visai kita infliacija, bet niekas kol kas to nenori pripažinti.
       Rašydamas noriu šį tą sau išsiaiškinti.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
[email protected]