|
<< Atgal
VIKTORIJA DAUJOTYTĖ
Laikas, išlikęs prasmėmis
J u l i j
a B i l i ū n i e n ė - M a t j o š a i t i e n ė , M e i l ė L u k
š i e n ė . LAIKO PRASMĖS. Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos
institutas, 2004. 541 p.
Prarastas laikas, atrandamas atminties, jos
vaizduotės, įprasminamas. XX amžius, pradedant M. Proustu, savičiausiomis
kūrybinėmis ir kultūrinėmis aspiracijomis keičia linijinio, nuoseklaus laiko
sampratas. Niekas nepasibaigia, niekas neišnyksta, gyvenimas prasitęsia gyvenimu.
Amžinos yra formos, patiriančios transformacijas, reformacijas, deformacijas,
išnyrančios iškylančios, atsinaujinančios. Tokios mintys kyla ir skaitant vieną
įdomiausių pastarojo laiko lietuvių knygų, priklausančią dviem autorėms motinai
Julijai Biliūnienei-Matjošaitienei ir dukteriai Meilei Lukšienei. M. Lukšienės knyga
prabyla apie laiko prasmes jau pačiu pavadinimu. Sekamas lietuvių inteligentijos
mentaliteto formavimosi kelias nuo pačios XIX a. pabaigos, kai mokslo pradėjo siekti
pirmosios iš valstiečių kilusios moterys, beveik iki pat XX a. pabaigos, nors ir labiau
punktyriškai. Išskirtinės, savitos Janulaičių šeimos, iš jos išaugusių asmenų,
jungiančių valstietiškas ir mokslo, knygos tradicijas, žmogiškosios prasmės ženklai
knygoje Laiko prasmės siejami su besiformuojančios lietuvių inteligentijos
individualiųjų ir bendruomeninių prasmių linijomis, ryškinant tai, ką šiandien jau
galima suvokti ir kaip tautos mentaliteto istorijos dalį, metonimiškai išreiškiančią
to laiko poslinkius. Mentalitetas apima individo, šeimos, visuomenės santykius, vidines
jausmų ir pasaulėžiūrų konfigūracijas, požiūrius į meilę, mirtį, gamtą,
laiką. Laiko prasmėse yra įdomių humanistinio teksto bendrėjimo ir net
sąmoningo bendrinimo požymių. Pirminė medžiaga, apimanti patirtis,
išgyvenimus, atsiminimus, laiškus, natūraliai, organiškai keliama į kitą lygmenį
svarstymų, įprasminimų, perėjimų į apibendrinimus, į laisvą mokslinę kalbą.
Patirtis, kurią suteikia artimiausių žmonių gyvenimai ir likimai, yra patiriama ir
tiesiogiai (patirties patirtis), ir netiesiogiai permąstant, mąstyme
dalyvaujant kultūros modeliams, formoms, įsitvirtinusioms definicijoms. Prasmės
klausimas yra esminis žmogaus klausimas. Atmintis gilina prasmės kanalus, atkurdama
sukuria naujas jos konsteliacijas. Svarbiausia yra taškas, iš kurio žvelgiama atgal;
jis teikia pamatymo, praėjusio gyvenimo perskaitymo galimybes. Praėjęs laikas išlieka
prasmėmis, prasmių formomis, jei tik jos pamatomos, išgirstamos, suvokiamos. Kuo
mažiau prasmių, tuo mažiau ir žmogiškojo laiko.
Didžioji M. Lukšienės, įžymios lietuvių
filologės, pedagogės ir pedagogikos istorikės, kultūrinių interesų dalis susijusi su
lituanistika, su darbu Vilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedroje (19511958
m. buvo jos vedėja), iš kurios (kartu su artimais bendradarbiais) 1959 m. buvo
pašalinta. Vienu iš įkalčių buvo ir monografija Jono Biliūno kūryba (1956)
dėl buržuazinio humanizmo. Iš motinos Julijos
Biliūnienės-Matjošaitienės, Jono Biliūno našlės, vienos pirmųjų lietuvių moterų
gydytojų, turėjusios įgimtų gabumų stebėti gyvenimą ir reikšti jį kalba, M.
Lukšienė gavo paskatą tyrinėti J. Biliūno gyvenimą ir kūrybą, paramą ir
didžiausią savo darbų įvertinimą, koks yra įmanomas: Tu moki, supranti, nes Jo
siela Tavyje glūdi... (p. 174). Vincas Mykolaitis-Putinas dvasiniu sunkmečiu
išsaugojo lietuviams Adomą Mickevičių. Vanda Zaborskaitė į kitą krantą perkėlė
Maironį. M. Lukšienė Joną Biliūną. Šis rašytojas knygoje Laiko prasmės
lieka vienas svarbiausių veikėjų. Pateikiama ir naujų, neskelbtų dalykų. Knygą
užbaigiantis Jono Biliūno 1907 m. prieš pat mirtį užsakytų knygų sąrašas
iš Juozapo Zavadzkio knygyno katalogo gali būti perskaitytas kaip įstabus sunkiai,
nepagydomai sergančio žmogaus sąmonės intensyvumo, sielos rūpesčio dokumentas.
Daukantas, Valančius, Maironis, Vydūnas, Vaižgantas, Šatrijos Ragana, istoriniai,
religiniai, kalbiniai darbai. Iš to, kad užsisakė visas tuo metu leidžiamas Šatrijos
Raganos knygas, galima spręsti, kad juto šios rašytojos artimumą. Julija papildo
iki gyvenimo pabaigos jį domino Egipto religiniai himnai, didžiųjų pranašų kalbos,
indų Vedos, Šventasis Raštas. Šviesioji, gražioji mintis jį visur vedžiojo
(p. 104).
J. Biliūno moralinio jautrumo, įsijaučiančios
vaizduotės lygmuo itin aukštas prustiškas, galėtume sakyti. Julija daug ką perima
iš jo pirmiausia moralinius įsipareigojimus, neleidusius peržengti ir savižudybės
slenksčio. Ką daryti, kai ištinka tai, kas vadinama lemtim, neatšaukiamu dalyku? Ko
imtis, kaip išsilaikyti, į ką remtis? Kaip, remiantis savo supratimu, suprasti kitus?
J. Biliūnienės-Matjošaitienės atsiminimai, straipsniai, laiškai, dienoraščio
fragmentai į knygą įtraukiami ir kaip savarankiški tekstai, galintys dominti kultūros
bei literatūros istorikus, etnografus, etnologus, psichologus, ir kaip pačios M.
Lukšienės svarstymų, interpretavimų objektai. Motinos ir dukters psichologiniai ir
kultūriniai ryšiai knygoje iškyla kaip esminis žmogiškųjų prasmių formavimosi bei
buvimo būdas, kaip būties ir jos prasmių atributas, suprantant šią sąvoką
pirmine reikšme: lotyniškai attributum tai, kas skirta, duota. Be šios
pirminės ir esminės duotybės būtis yra nepilna, stokojanti. Motinos ir dukters, taip
pat ir išskirtinės seserystės (Julijos ir Veronikos) emocinio ir kultūrinio ryšio
akcentavimas ir jo akceptavimas galės duoti impulsų kultūriniam feminizmui, tai jo
atšakai, kuri telkiasi į moters pasaulėvoką, į kūrybingumą, į moteriškų
kultūrinių tradicijų, mentalinių pozicijų bei laikysenų sąryšingumą, perimamumą.
Knygoje vienu ar kitu būdu pasirodo daug kūrybingų, stiprių, likimiškų moterų,
pakėlusių nemažų išbandymų, iki XX a. vidurio gyvenusių (daugiausia Kaune, bet ir
Vilniuje) ir privatų, savitos miesto kasdienybės gyvenimą. Sofija Čiurlionienė,
1951-aisiais užbaigusi likiminę poemą Giria žalioji, seserys Jadvyga ir Valerija
Čiurlionytės, Veronika Alseikienė, Marija Urbšienė, jaunesnės Danutė
Čiurlionytė, Aldona Liobytė. Ryškėjanti perduodamos perimamos moterų kultūros
linija, kuri jau galėtų būti ir didesnio humanistinio intereso objektas. Tai siauresnis
kultūros takas negu M. Lukšienės projektuojama besiformuojančios lietuvių
inteligentijos mentaliteto istorija ar iš jos atsišakojanti kultūrinė antropologija.
Bet nemažiau reikšmingas.
Laiko prasmės lituanistikos veikalas,
reikšmingas ir literatūrologijai, jei tik nesusiaurinsime jos, kaip humanistikos šakos,
rėmų. Lemtingasis veikėjas Jonas Biliūnas paženklina abiejų autorių
gyvenimus, pasirinkimus, kolizijas. Ir tai, kas tarsi ir žinoma, netikėtai atsinaujina,
kelia minčių, skatina pažvelgti kitais būdais, kitais teoriniais rakursais. Vyravusios
literatūros mokslo pozicijos išryškino tekstą, bet pritemdė biografijos ir asmens
reikšmę, tai, kas labiausiai (tiesiogiai ir netiesiogiai) patiriama. Literatūros
fenomenologija įgalina prasmės požiūriu perskaityti tai, kas kitu atveju ir
gali neatrodyti reikšminga, pavyzdžiui, J. Biliūno veido, balso įspūdį,
Julijos sąmonėje išlikusį ir po daugelio metų: Jonas ypatingai gražiai juokdavos.
Balso tembras švelnus, muzikalus. Kiekvieną Jis galėjo patraukti. Veidas įdvasintas,
maloni šypsena (p. 97); Kaip prisimenu, buvo giliai muzikalus. Ar švilpauja, ar
niūniuoja muzikalias melodijas. Jo balsas švelnus, su malonumu žmogus klausaisi (p.
101). Pasikartojantis prisiminimas yra gilaus pėdsako sąmonėje paliudijimas. Pėdsaką
sąmonėje palieka tas, kursai pats intensyviai reaguoja į kitus. Intensyvių
susitikimų poetika J. Biliūno kūryboje yra esminė. Jos šaknys glūdi kuriančiojo
asmens prigimtinėje programoje, pertekančioje į tekstą kūrinį. Liūdnos
pasakos suvokimą papildo Julijos sakinys: Biliūno Liūdna pasaka tiesiog iš
mirties nagų išplėšta... (p. 118). Julijos pasaulio percepcijose yra kažko labai
biliūniško: gražaus rudeniškumo, liūdno šypsnio iš supratimo, net ironijos.
Laiko prasmių savitumą stiprina jos tekstų
dvilypumas: motina tarsi teikia pirminę patirties medžiagą, kurią duktė,
mokslininkė humanistė, plečia savosios patirties galimybėmis, ją svarsto,
reflektuoja, sieja su teoriniais, metodologiniais konstruktais su mentaliteto
istorija, su antropologija, su tarpdisciplininiais požiūriais į literatūrą bei
kultūrą. Svarstymai apgaubiami istorijos jausmo fiksuojamas lietuviškos gyvensenos
ir kultūros virsmas iš agrarinės fazės į industrinę ir urbanistinę, punktyriškai
nužymimos ir tos sunkios komplikacijos, kurios kilo Lietuvai praradus Nepriklausomybę.
Viena yra faktologija, kuria remiasi istorijos darbai, kita emociniai tų faktų
vertinimai, reakcijos į juos, laikysenos. Lyg ir žinoma Vilniaus universiteto Lietuvių
literatūros katedros byla, pateikta tiesioginių jos liudytojų. Laiko prasmėse
pasirodo ir kitas, labai suinteresuotas balsas J.
Biliūnienės-Matjošaitienės (baiminantis dėl dukters, ją ištiko insultas): Kuomet
baigsis ta inkvizicija? Dar tiems posėdžiams galo nėra. Rodos, kartą užbaigtų, bent
žinotumei, žmogus, ką su tavim padarys. Tąso tuos nervus kiek įmanydami. Tikiu, tas
kūrybingas darbas Tau padės, jeigu tik įsitrauksi (p. 192). Neišvengiamai
subjektyvūs vertinimai, bet tiksli moralinės inkvizicijos sąvoka. Dukros paguoda
teįmanoma tik aukštų kultūrinių interesų zonose: kūrybingas darbas Tau
padės... Bet kuriomis aplinkybėmis padėti gali kūrybingas darbas.
Pirmoji M. Lukšienės studijos dalis, apimanti
laiką iki 1918-ųjų, yra labiau faktologinė, istorinė. Antroji artėja prie
individualios patirties, minkštėja, emocionalėja, pereina į intymiojo rašto
tonaciją, intensyviai komunikuoja su motinos tekstais atsimenami ir atsiminimai, į
juos reaguojama, atvirai kalbama apie emocinius, jausminius niuansus. Gražiausias etiudas
Vienatvė; jis pradedamas epigrafu iš laiško dukraitei: Ne viena važiavau.
Šalia manęs sėdėjo iš vienos pusės Tyla, iš kitos Vienatvė. Šį etiudą
galima interpretuoti kaip motinos ir dukters dialogo prasmės dvasinį
išsipildymą: priartėjama prie intymiausių ir svarbiausių žmogaus problemų,
ryžtamasi jas atvirai svarstyti, kelti klausimus dabarčiai. Išsukdama iš įprasto
mokslinio diskurso tako, keisdama kalbėjimo modusą (ryškus pirmasis asmuo), M.
Lukšienė neišeina iš humanistikos; atvirkščiai, suteikia jai naujų impulsų, savaip
drąsina ieškoti kitų galimybių. Galbūt pirmiausia iš atvirumo būčiai kylančio
ramaus mąstymo, pasitikėjimo su gyvenimo patirtim susietu mąstymu, o ne tik jo
modeliais.
Mentaliteto istorijai, o iš esmės ir humanistikai,
reikia iš emocijų, psichologinių patyrimų susiformuojančios minkštosios, puriosios,
elastingosios mąstymo medžiagos. Purumu, minkštumu humanistika ir kaip teorinio
mąstymo būdas esmingai skiriasi (ar gali skirtis) nuo gamtamokslinių tekstų,
prisilaikančių kieto formulės būtinumo. Forma nėra tik formulė; forma išlieka,
išsaugodama savo gyvybingą lankstumą. Tokia yra kiekvieno kūrinio forma, kintanti ir
suvokimo linijomis. Forma yra būtis. Būtis yra forma.
Iš kur ir kaip formuojasi humanistinio mąstymo
elastingumas? Pirmiausia iš santykio su pirmine medžiaga; santykis nėra
sunaikinamas, o rūpestingai išsaugojamas. Gal net išpuoselėjamas, kas ir pastebima M.
Lukšienės knygoje. Į jos svarstymus pasvarstymus, ypač į antrą dalį,
žvelgdami kaip į purų, elastingą humanistinį tekstą, galime matyti prasmės
konsteliacijų esmingumą, susidarantį iš kalbančiojorašančiojo asmens ryškumo,
bet kartu ir iš jo pasitraukimo iš centro, iš mąstymo nuolankumo, kurį
signalizuoja ir tai, kad autorė prisistato kaip duktė Dukters
pasvarstymai. Dukters vaidmuo, iš jo kylanti pareiga perimti ir perduoti
giminės genties šeimos kurtos prasmės galimybes. J.
Biliūnienės-Matjošaitienės sentencija Intelektualinis, dvasinis kapitalas
kaupiasi pamažu, iš kartos į kartą (p. 264) knygoje tvirtinama keleriopai: ir
laukimu, kad gentyje turi pasirodyti menininko galiomis apdovanotas asmuo, kuris
sublimuos, iškels to dvasinio kapitalo grožį ir prasmę. Promotė Agota Janulaitienė
matoma kaip pirminė gentį gaubiančių prasmių versmė. Beveik beraštė ūkininkė,
atkakli žemdirbė, jauna našlė, išauginusi devynis vaikus, penkis išmokslinusi,
mylėjusi A. Strazdą ir jo giesmę Pulkim ant kelių, akiratyje kaip idealą
turėjusi vyskupą M. Valančių, griežta, mylinti ir atlaidi, gali būti suvokta kaip
lietuvių kultūros persona; kaip tas asmuo, kuriam mirštantis Jonas
Biliūnas, žentas, gali parašyti vieną iš paskutinių, išpažintinių, savo laiškų
kreipdamasis Mamyt... Ką humanistika gali, ką turi daryti su tokiu
tekstu? Matyti jį tik kaip įžymaus rašytojo biografijos faktą? Jį suabsoliutinti? Ar
bandyti prasiskverbti iki dvasinės būsenos, iki egzistencialo, iki labai
aukšto būties taško, kuris jau nebeaiškina biografijos nei kūrybos, o į ją įeina,
ja tampa? Kalba, kaip paslankus dvasios instrumentas, gali į tokius tekstus adekvačiai
reaguoti, mąstymo elastingumui išsaugant visapusį santykį. Mąstymą maitina ir
turtina gyvos teorijos, struktūrinančios mąstymo būdus ir galimybes. Teorija
mąstymas mąstymu turi mąstymo užvaldymo galią.
M. Lukšienės knygoje rodosi įdomi asmenybės
fenomenologijos prasminė linija. Ji prasideda iš asmenybės svarbos pripažinimo
ir čia susieina abiejų autorių pozicijos. J. Biliūnienės-Matjošaitienės mintis:
Kūryboje turi būti didžiausia laisvė individualybei (p. 216); M. Lukšienės
pozicija: Vargu ar kuri gyvenimo sritis gali daugiau pasakyti apie laiko pasaulėjautą
bei pasaulėvoką, kaip menas ir jų kūrėjų asmenybės (p. 9). Bet kur yra riba tarp
meno asmenybių ir asmenybių, kuriančių gyvenimą? A. Janulaitienė, jos dukterys J.
Biliūnienė-Matjošaitienė, V. Alseikienė, dukraitė Marija Gimbutienė (taip pat ir
rašanti, apie jas kalbanti M. Lukšienė) knygoje iškyla kaip apskritai kūrybingos
asmenybės, turinčios prigimtinės energijos šarmo.
Ar ta prigimtinė energija, prigimties šviesa (lumen
naturale) gali būti kuriuo nors būdu pripažįstama humanistikos? Turėtų iš
kur tada dar imtųsi nuostaba, iš kur atsirastų ta versmė, kuri atsiverdama ir
atveria. Ji pasirodo tik minkšto audimo tekstuose; teorija, kaip mentalinė prasmės
projekcija, švyti virš jų; metodologija veikia kaip mąstymo instrumentas, ne iškeltas
parodymui, o prigludęs prie jį laikančios rankos, su ja kone sutapęs.
Tekstualus žmogus, tekstualus ir laikas, taip pat
skaitomas. M. Lukšienė sąmoningai suvokia tokios struktūros, kurią pati ir formuoja,
iškalbingumą: Tai tarsi dviejų laiko atkarpų, vadinkime jas tekstais, perskaitymai.
Vienas žvilgsnis daugiau krypsta į žmogaus pasaulėjautą, antrasis bando papildyti
pirmojo pasaulėžiūros momentus, todėl plečiasi ir į pasaulėjautos sritį. Laiko
teksto skaitymas iš patirčių, susidarytų skirtinguose, bet ir nenutrūkstamai (iš
šeimos tradicijų) perduodamo, perimamo, jaučiamo laiko kontekstuose.
Kiek laiko apima žmogaus atmintis, esminis sąmonės
mechanizmas, sublimuojantis prasmes bei jų galimybes? Tiek, kiek apima gyvi,
nepertraukiami žmonių ryšiai; ne tik bendravimo, bet ir pasakojimo, žodinio patirties
perteikimo. Yra patirties patirtis ir atminties atmintis. Tik meno kūrinyje atsimenama ir
tai, ko realiai neatsimenama. Gyvenime tai, kas yra pasakojama kaip patirta, klausančiojo
sąmonėje palieka patirties pėdsaką. Paprastai patirtis jungia tris kartas. Laiko
prasmės apima penkias; punktyriškai šešias: J. Biliūnienė-Matjošaitienė
pasakoja vaikaičiams apie savo senelius ir sulaukia provaikaičių (laiškas dukrai,
1973, kovas). Patirto laiko linija apima gana ilgą tarpsnį; nuo dūminės pirkios iki
miestiško, modernaus gyvenimo būdo. Patirtis yra svarbiausia puriosios mąstymo
medžiagos tiekėja. Tai, kas patirta, turi emocinių spalvų bei atspalvių. Patirties
emocijų kalbinė išraiška yra ir daiktiška, ir metaforiška. Daiktai, daiktybės
liudija atsiminimo tikrumą, perkeltinės reikšmės pėdsako, patirties palikto
sąmonėje, restauravimą. Kriaušė J. Biliūnienės-Matjošaitienės
atsiminimuose iškyla kaip galingas (Rodos, keturi vyrai sunkiai apkabindavo)
mitinis medis, daug kartų liudijamas lietuvių kultūros tekstuose iki Vinco Krėvės
liepos, Romualdo Granausko klevo. Kriaušė lyg kokia gamtinė globėja (drevėje
tilpo keturi vaikai), motina maitintoja: Buvo tai mūsų didžioji geroji kriaušė.
Visam sode nieko nėra, pas ją vis dar randi (p. 40). Tokią patirtį įgyja tik kaimo
vaikai, bet pasakojimu patirtis pratęsiama perimama: Aš pati augau tų
pasakojimų pakerėta, nuolatos prašydama dar ir dar. Nejučiomis man nežinomas Lietuvos
kaimas su savo buitimi, kultūra tapo artimas, savas. Su tais pačiais vaizdais augo ir
visi trys mano vaikai (p. 15). Pasakojimu perduodama patirtis ir konsoliduojamos
prasmės, formuojančios žmonių pozicijas, laikysenas, kurios galiausiai daro įtaką ir
istorinėms laiko formoms. Be pasakojimų, kuriuos struktūruoja istorija, filosofija,
veikia ir intymiojo pasakojimo galios, išlaikančios patirties šilumą,
darančios įtaką kultūrai ir kūrybai. Intymiojo pasakojimo erdvė šeima;
tik saviesiems pasakojama suinteresuotai, intymiai, atsiveriant ir atveriant. Tik
intymusis pasakojimas perneša patirtį į kitą krantą, į kitą kartą. Senelių ir
vaikaičių kultūrinis ryšys remiasi ir intymiuoju pasakojimu pasipasakojimu.
Literatūra pasakojimo intymumą stilizuoja ir savo būdais autentizuoja; taip yra
stiprinama patirties pėdsako galimybė skaitančiojo suvokiančiojo sąmonėje.
M. Lukšienė pasirenka jos darbams ir
intelektualinėms laikysenoms apskritai būdingas svarstymopasvarstymo pozicijas; jomis
pažymimas ir žanras plataus spektro humanistinė studija, kuriai moksliškumas ar
pretenzijų į jį atsisakymas (Šis leidinys ne mokslinė studija...) yra tik
konvencijų (kas humanistikoje moksliška ir kas ne), bet ne esmės ženklas. Esame
stipriai įsukti į humanistikos moksliškumo ratus, turime nuolat teisintis prieš
neabejotinai mokslui priklausančius. Šiandien nebeturėtume kliautis priešpriešomis.
Humanistika mokslo horizontuose ir klasifikacinėse sistemose išlieka kaip savitas
žmogaus tiesų ir prasmių ieškojimo būdas, bet kaip būdas, kuris negali būti
griežtai atskirtas nuo tiesų ir prasmių kūrimo ar bent jų pagavų patiriamojo
mąstymo galimybėmis. Būtis sumišusi ir sumaišyta; tik ypatingos sutelkties
(nušvitimo, atsitokėjimo, greimiškojo esthesis) momentais ji akimirksniui
praskaidrėja. Ir yra stipriai įsimenama pėdsakas sąmonėje. Atsiminimai
galėtų būti itin reikšmingi literatūros fenomenologijai. Šis žanras teikia
daugiausia galimybių autentiškiems patirties pavidalams ar bent jų pėdsakams
sąmonėje.
M. Lukšienės knygoje iš laiko ir iš laikų
iškylančios prasmės susijusios su atsiminimais, dargi su atsiminimų atsiminimais, su
patirties patyrimais. Patiriame patirtą pasaulį. Kalbame rašome kalba, kuri yra
patirtas, įžodintas pasaulis. Kas nepatirta, neįimta ir kalbos; patyrimas eina kartu su
kalba, santykis yra abipusis. Kalba zonduoja patyrimo galimybes, galimybės
kristalizuojasi kalboje. Žmogus susiduria ne tik su nuogais faktais, bet ir su jų
patyrimais. Gal tiksliau mąstyti, kad nėra nieko, nieko neatsitinka, kas galėtų būti
aplenkdamas žmogų, kas nebūtų kieno nors, kuriuo nors būdu tiesioginiu ir
netiesioginiu patirta. Atsimenama tai, kas patirčiai buvo reikšminga, kaip nors įstrigo.
Įstrigimas yra išlikimo būdas. Turi būti įbrėžta, įskelta, kad užkliūtų; lygus
paviršius tik konvejeriui, čia niekas neturi ir negali įstrigti.
Kas labiausiai įstringa į J.
Biliūnienės-Matjošaitienės sąmonę? Ką ji nuolat atsimena kaip įvykį, pakeitusį
gyvenimą? Jono Biliūno mirtį . Šiandien gruodžio septinta. Tai buvo prieš 44
metus. Kiek daug jau metų, net baisu pagalvoti. Gruodžio septintą 1907. Diena buvo
baisiai paniurus. Atsimenu kaip šiandien: juodi debesys slankioja per Gievontą. Tas
kalnas, atrodo, koks tai milžinas guli palaidais plaukais, laukdamas tos valandos, kuomet
galės atsikelti. Visuomet man darė įspūdį liūdną, o tą dieną 7, kiekvienas
pažvelgimas spausdavo ašaras (p. 172). Sąmonė jau išgyvena tai, kas dar tik
įvyks. Išgyvenimas įsikūnija kalno milžino juodais plaukais metafora.
Meniniame tekste tokia metafora tikriausiai neįstrigtų. Atsiminimuose metafora turi
kitą statusą tiesiogiai liudija patirtą būseną. Perkeltinė reikšmė yra
imanentiška. Ir susitinkama pirma negu susitinkama iš tikrųjų Julija
patiria regėjimą, kurį vidaus balsas įprasmina: Vidaus balsas man kartoja: tai
Jis (p. 77). Klausytis vidaus balso šita mintis Laiko prasmėse ne
kartą pasigirsta. Negalima stabdyti to, kuris eina ar net rizikingai išeina
vedamas savo vidinio balso. A. Janulaitienė nestabdo savo dukters Julijos, pasiryžusios
mokytis, nors jokios perspektyvos mergaitei ir nematyti. Kas tai yra? Kuriai
humanistikos sričiai priklauso tai apmąstyti? Kiekvienai, kuri pajėgtų,
jausdama ribą, problemindama psichologiją, juolab pedagogiką, palikdama vietos
didžiajam nežinau. Jam artimas M. Lukšienės dabarčiai taikomas atsargusis kažin:
Formos keičiasi ir turi keistis, bet jų prasmes, ypač giliąsias, kažin ar dera
nubraukti, t. y. nubraukti didžiųjų naratyvų sąryšingumo ir prasmės
ieškojimą? (p. 461).
Pirmoji M. Lukšienės studijos dalis yra baigtinė.
Antroji, artėjanti prie intymiojo rašto galimybių, atvira; laukianti atsiliepimo,
reagavimo, pratęsimo. Gal ir paradoksalu, bet pirmoji dalis, daugiau ar mažiau
užbaigta, gali būti kitais darbais pratęsiama, cituojama; mąstymo ji neprovokuoja.
Labiau provokuoja antros dalies klausiančiosios intonacijos, net pačios intymiausios.
Pirminiai tekstai, tiesiogiai susiję su patirtim, su
tuo, ką vadiname žmogaus likimu, humanistikai yra itin svarbūs; jų horizontuose
susitinkame su tuo, kas mąsto už mus be mūsų, padeda orientuotis būtyje, jos
labirintuose, paslėptyse ir atvertyse. Rodo ženklus, kuriuos reikia suprasti,
neužmirštant abejonės: kažin. Santykis su pirminiais tekstais turi būti
abipusis susitikimas: perimant pratęsiant, kai susidaro sąlyčio taškai, arba
kritiškai pervertinant, kai pozicijos nesutampa.
Meilės Lukšienės Laiko prasmės yra įdomus,
daugeliu požiūrių vertingas lietuvių humanistikos veikalas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|