|
<< Atgal
PETRO CVIRKOS PREMIJA
JUOZUI APUČIUI
Literatūrinė Petro Cvirkos premija įsteigta
senokai, dar 1984-aisiais, šių metų premijos laureatas Juozas Aputis yra tik
šeštasis, mat ji teikiama kas treti metai, 19871996 m. laikotarpiu premija
vegetavo.
Taigi gražų spalio rytmetį, šviečiant
spalvingoms medžių pašvaistėms, mielas LRS autobusiuko vairuotojas Gintautas į
Veliuoną veža štai tokią kompaniją: LRS leidyklos direktorę Giedrę Šorienę,
leidyklos vyr. redaktorių Valentiną Sventicką, prozininką Eugenijų Ignatavičių,
patį Juozą Aputį ir šių eilučių autorių.
Pirmiausia užsukame į Klangius į P. Cvirkos
tėviškę, kur rašytojo žingsnius dar prisimena neblogai prižiūrėtas gyvenamasis
namas memorialinis muziejukas, klėtis ir erdvus kiemas. Svečius pasitinka trys
smagiai grojančios moteriškės, Veliuonos seniūnas Mindaugas Šlepševičius, Jurbarko
viešosios bibliotekos direktorė Nijolė Masiulienė, svarbiausia šio renginio veikėja,
didis savo krašto patriotas mokytojas Stasys Liutvinavičius, na ir P. Cvirkos
dukterėčia Kristina Ragaliauskienė. Tai jinai savo gyvu būdu niekaip neleidžia iš
šių namų išnykti šviesiai ir linksmai giminės dvasiai.
Ak, dar ir stalelis, liudijantis, kad vaišingumas
Lietuvoje iki šiol tebėra svarbus dalykas.
Iš Klangių į ekskursiją po Veliuonos
kultūros paveldo objektus. S. Liutvinavičius nedidukėje buvusioje Vilkijos
progimnazijos klasėje nepamiršta parodyti suolo, kuriame sėdėjo jaunasis P. Cvirka. O
paskui rodo, kur yra Nyka, kurios saulėlydis liko įstabioje novelėje; užveda svečius
į aukštą bažnyčios bokštą: pasidairykit, pamatykit, kaip vingiuoja Nemunas.
Ir galiausiai Veliuonos kultūros centre pradedamas
novelės vakaras, tiksliau popietė, visokių skaitymų, pašnekų, o dar ir dainų
(darnus folkloro ansamblis iš Jurbarko Imsrė) metas. Salė lūžte lūžta, nėra
vietos kur obuoliukui nukristi pilna ir senų, ir jaunų. Ir visi smagiai susikaupę.
Savo kūrybos paskaitė Violeta Šoblinskaitė, E.
Ignatavičius, bet didžiausias dėmesys, liūto dalis, be abejo, šio suėjimo
kaltininkui J. Apučiui.
Jurbarko Vytauto Didžiojo mokyklos mokytojas Saulius
Ambrazaitis perskaitė ne taip jau trumpą ir savo paprastumu labai jau nepaprastą J.
Apučio novelę Uždenkit, o suskaldysiu. Gal ir ne visai kaip aktorius, bet kaip
žmogus, kaip skaitytojas, kuris tikrai perpratęs, ką skaito.
Paskelbtas ir oficialus dokumentas ekspertų
komisijos nutarimas: P. Cvirkos literatūrinę premiją skirti J. Apučiui už ypač
meistrišką novelių knygą kaimo tema Vieškelyje džipai.
Jurbarko meras Aloyzas Zairys įteikė laureatui
diplomą bei premiją, kurios dydžio gal čia neminėsim (pinigų ne savo kišenėse mes
nemėgstam skaičiuoti), Žemės ūkio ministerijos atstovas ministrės padėkos
raštą. J. Apučio kūrybą glaustai apibūdino literatūros kritikas V. Sventickas.
Beje, kaip visada su humoro jausmu.
Pats laureatas savo kūrybos neskaitė, tik ramiai
bei rimtai pakalbėjo, pasamprotavo, į kokius gyvenimo sūkurius mes visi dabar
įsimaišę. Tai kas dar belieka pasakyti? Atitarti V. Sventickui, kad Aputis yra Aputis
ir kad jam ši premija tinka kaip niekam kitam?
Tai jau taip abu rašytojus, tokius skirtingus
(nekalbant apie ideologiją), vieną seniai išėjusį amžinojo poilsio, kitą dar
energingai beplušantį literatūros dirvose, vis dėlto suartina ta pati nuostata: štai
yra šiame pasaulyje nelabai didelis žmogus, bet ant jo pečių didžioji pasaulio
našta. Tik ne visiems ji matoma, ne visi nori ją matyti.
Abiem rašytojams būdingas poezijos įsileidimas į
prozą, įsileidimas organiškas, tikras, be to sentimentalizmo, kuris, kaip gražiai
kažkieno pasakyta, yra tikrojo jausmo karikatūra.
Abu pažįsta linksmą graudumą (ar graudoką
linksmumą), aitrų džiugesį, kai palydų skaudus saldumas ir negrįžimų skausmas
apvelka širdį žmogiškumo drabužiu.
Juozai, kolegos spaudžia tau dešinę.
H. A. ČIGRIEJUS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|