Metai
Sustabdytas kadras
Siuvėja
Onano kriauklė
Skrydis
Vieno paklydėlio istorija
Eilinio žūtis
Tvenkinio rūmai
Kol pasisupom hamake
Šalikelė
Pabėgimas

Į viršų

Metai

Medžiai skleidėsi, vyto ir vėlei šlamėjo.
Kaip lašišos nerštavietėn minios skubėjo.
Ką veikiau aš ant kranto be žado suklupęs?
Kraujo deimantus sėjau į sūkurius upės…
Ir tikėjau: sudygs, sužaliuos mano laukas.
Bet skenduoliai išplaukia! Tikėjimo aukos…

Į viršų

Sustabdytas kadras

Pabaigęs antrą karnavalo dalį,
žengiau Pilies gatve, atrodo, spalį,
ir prasmegau į kažin kokią skylę –
lyg aliuminio kas gerklėn pripylė…
Tai priminė ligoninę nejaukią
ar gūdžią ministeriją – ten šaukė
akli balsai. Tarnautojai beveidžiai
nusivedė koridoriais atlaidžiai.

Man skyrė kabinetą bei pižamą
ir prižiūrėtoją – vaškinę damą…
Sėdėjau aš prie rašomojo stalo
it sustabdytas kadras. Laukiau galo…
Pirmasis stalčius buvo užrakintas,
kiti – tušti ir švarūs, o iš spintos
vyzdys raudonas mano galvą gręžė
ir tyrinėjo tartum jūrų ežį…

Skambėjo rekviem, kad nesikelčiau,
per tašką radijo. Užgintą stalčių
žvilgsniu išlaužiau ir išvydau raštą:
„Esi jau laisvas. Taip viršuj nuspręsta“.
Išlydžiau lūpomis vaškinę damą –
midus pasruvo… Atgavau vėl amą!
O karnavalas tęsėsi – suspėjau,
žengiau Pilies gatve. Pavasarėjau…

Į viršų

Siuvėja

Mane siuvo siuvėja įsiutus,
mindama siuvamosios pedalą.
Iš trumpų atraižų aš pasiūtas,
tačiau derintas prie idealo…

Ji matavo, dygsniavo ir ardė.
Kaip gyvatė laidynė vis šnypštė.
Kartais glostė, o retkarčiais spardė
ar minėjo kaip sniegą pernykštį…

Trūko siūlai ir adatos lūžo,
iro siūlės, palikdamos randus.
Ji, ant viso pasaulio įtūžus,
surūdijusias žirkles galando…

Argi šitaip jai stengtis reikėjo?
Už šablono vis kliūnu ir griūnu.
Neužbaigtą į kampą padėjo –
pats ardau ir siuvu su perkūnais!

Į viršų

Onano kriauklė

Netekti sėklos – tai netekti visko:
į gimdą kritus, ji prarastų galią
ir virstų puvenom, todėl ji tryško
į perlamutro ošiančią kriauklelę...

O jūros akys matė geismą tyrą –
jungtis tikroji veidrody sušvyti,
tik ne su moterim ir ne su vyru,
su aukštesne būtybe – ji belytė...

Vaikai manieji, dukterys ir sūnūs,
skaisčioj erdvėj gyvena – negyvena,
ir jie – laimingi, nes neturi kūno,
kitaip nei aš, sukūręs juos Onanas...

Į viršų

Skrydis

Pakilome virš marių kilimo banguoto
sparnai galingi nešė mus prieš vėją.
Sustingusiam paviršiuje, prie nendrių guoto,
mažytės dvi antelės nejudėjo –
besparnės, kreivos ir be apdaro spalvoto,
lyg drožiniai, nepabaigti drožėjo…

Į viršų

Vieno paklydėlio istorija

                               Aidui Marčėnui

Tą naktį šalo, pustė, snigo,
o dviem po dvyliktos pristigo
po šimtą gramų kristalinės.
Tad sniegą kasęs panaktinis
siauroj senamiesčio gatvelėj
mane nusivedė laipteliais
aukštyn, į dešinę, į kairę –
pas moterį šašuotą, žvairą…

Kai grįžti atgalios reikėjo,
pasigedau uolaus šlavėjo.
Pūga, patamsis, gatvių pynės
įtraukė į klaidžias lenktynes…
Sukau ratus vieną po kito
ilgai, tik niekaip neprašvito.
Ledėjo sąmonė, ir šaltis
jau migdė: nebeverta maltis…
Tačiau nelyginant šventovė
stotis iškilo ten, kur stoviu,
o iš stoties atsklido aidas…
Bastyčiausi kaip šuo palaidas
ar būčiau be žinios prapuolęs,
jeigu nelauktų dvasios brolis
aikštės centre, stebukle šventas,
tarsi apsnigtas monumentas…

Į viršų

Eilinio žūtis

Aš pralaimėjau
mūšiuose visuos,
nors grūmiausi, kiek jėgos leido.
Guliu nustebęs ledo apkasuos –
be ordinų, gėlių, be veido…

Ir nežinau,
ar gali būt skaudžiau:
tekėjo kraujas, mūrai griuvo,
o pasirodė, kad tiktai žaidžiau –
žuvau kare, kurio nebuvo…

Į viršų

Tvenkinio rūmai

Lapkritys.
Kiaurai smelkia žvarbumas.
Ant tiltelio parke sustoję,
mes į vandenį žiūrim. Tyku…
Tvenkiny raibuliuojančiuos rūmuos
dega žvakės, mudviem pamoja
du senukai, veideliais vaikų…

Į viršų

Kol pasisupom hamake

Kol pasisupom hamake,
kuris tarp dviejų obelų kabėjo,
kol pašnekėjom apie šį bei tą,
kol pažaidėm, pasimylėjom
ir kol išgėrėme po taurę,
išdilo mūsų pėdsakai sode,
po antkapiais kauleliai sudūlėjo,
bet mes – lyg niekur nieko –
vis dar esam čia…

Į viršų

Šalikelė

Ilgiausias žygis telpa
į mažytę pėdą.
Šalikelės bergždynai!
Lūpos liečia žvyrą...

Norėtum balsiai verkti,
ir nebūtų gėda,
iš gelmenų pakilti...
Akmenukai byra.

Į viršų

Pabėgimas

Dar neprašvito…
Valtimi lengva
iš prieplaukos išplaukęs, jis irkluoja
prieš lūžtančias bangų uolas. Kova –
nelygi ir akla… Neabejoja.

Sudūžta valtis –
lieka tik lenta.
Į ją šiaip taip jam įsitvert pavyksta.
Ir štai pakrantė – švytinti, balta –
artėja, apkabina ir išnyksta…

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt