|
<< Atgal
VERTIMŲ GAIVALAS
IR JŲ VERTINIMO VILTYS
Ar begyva šiandien grožinės literatūros
vertimų kritika? Kokios ji būklės, kokios sveikatos? Ar turi kur pasireikšti
natūralus vertimų vertinimo refleksas, jei niekas neabejoja tokį esant ir visąlaik
buvus? Kokios kritikų pajėgos ir kaip jos galėtų prisidėti prie vertimų kokybės?
Šie ir panašūs klausimai sklandė ore spalio 18 d. Mokytojų namuose vykstant Lietuvos
literatūros vertėjų sąjungos (LLVS) seminarui-diskusijai Vertimų kritikos
situacija ir perspektyva. Seminare dalyvavo ir idėjomis dalijosi vertėjai,
literatūros kritikai Laimantas Jonušys, Rasa Drazdauskienė, Kultūros barų vyr.
redaktorius Bronys Savukynas, kalbininkė Rita Urnėžiūtė ir kt. Centrine renginio
ašimi tapo didelę patirtį turinčios vertėjos iš anglų kalbos Irenos Balčiūnienės
pranešimas Verstinės literatūros kritikos apžvalga. Nemažą vertimų kritikos
archyvą (beje, jis žadamas publikuoti LLVS tinklapyje: http://www.llvs.lt/) sukaupusi vertėja pamėgino glaustai aprėpti
vertimų į lietuvių kalbą kritikos istoriją nuo XVI a. iki šių dienų bei įvertinti
dabartinę jos situaciją.
Po pranešimo itin karšta diskusija neužvirė.
Matyt, todėl, kad, anot B. Savukyno, šiaip jau puikiai parengtame pranešime dauguma
išdėstytų faktų lituanistui yra žinoma, o pranešimo uždavinys nebuvo akcentuoti
kokius nors esmingesnius laikotarpius arba bandyti patyrinėti kokias nors tendencijas ir
jų įtaką dabartinei vertimų kritikai. Kita, tikriausiai svarbiausia diskusijos
santūrumo priežastis buvo ta, jog visi dalyviai sutarė dėl esminių dalykų: vertimų
kritikos stoką lemia menkos potencialių tos kritikos atramų kultūrinės spaudos
galimybės. Profesionaliai parašyti kritinį straipsnį ir daug laiko užima, ir
nemažų pastangų reikalauja, o juodais, palyginti su auksine senosios Vagos
epocha, dabarties laikais ir viena, ir kita turi būti motyvuota deja, materialiai.
Kitas dalykas, dėl kurio nesiginčyta, tai per menka vertėjų kritinė masė. Mat
Lietuvoje vertėjai ir kritikai sudaro gana nedidelį glaudų būrelį, tad retas kuris
iš jo norės kritikuoti savo kolegą, be to, gali paaiškėti, kad vertėjai neskaito
savo kolegų išverstų knygų.
Pasak L. Jonušio, esama dviejų tipų kritikos:
rimta analitinė recenzija jau beveik išmirusi, ir mažiau analitinė, bet
nurodanti pagrindinius vertimo trūkumus ir klaidas. Galbūt bent jau tokią kritiką
spausdintų mūsų kultūriniai leidiniai. Apie vertimų įvertinimo galimybes
populiariojoje spaudoje svarstė R. Drazdauskienė, Lietuvos žinioms rengianti
naujausių knygų apžvalgas. Ypač aktuali tokio apžvalgininko pozicija tampa dviem
kraštutiniais atvejais: kai knyga išversta puikiai ir skandalingai. Tuomet būna sunku
neatkreipti būsimųjų knygos skaitytojų dėmesio į vertimą, tik ar verta tai daryti,
jei kai kurie leidinių redaktoriai pristatydami knygą net nesusivokia paminėti vertėjo
pavardės. Galbūt derėtų įvesti sutartinį vertimo kokybės ženklą, kaip pasiūlė
Irena Aleksaitė, žvaigždutes ar kryžiukus? Arba užuot rašius recenzijas tiesiog
rašyti humoreskas?
Iškilus klausimui apie leidyklų atsakomybę už
vertimų kokybę, Vagos leidyklos vyriausioji redaktorė Janina Riškutė
pasiguodė, kad tendencija neberašyti bent kiek rimtesnių recenzijų komplikuoja ir
leidyklų darbą. Štai vertimus remiantys užsienio fondai paprastai prašo atsiųsti
kritikos straipsnių apie išverstus ir išleistus kūrinius, o jų dažniausiai nėra.
Jauni vertėjai taip pat neturi iš ko mokytis ir negali objektyviai įvertinti savo
darbo. Dėl pašėlusiai besisukančio leidybos konvejerio leidyklų redaktoriai, jei,
žinoma, jų esama, neįstengia užtikrinti tokios griežtos filologinės kontrolės,
kokia, pavyzdžiui, yra Vokietijos leidyklose. Tenka išgirsti, jog kai kurios mūsų
leidyklos vertimų išvis neredaguoja, vertėjo atneštą tekstą neša tiesiai į
spaustuvę. Taigi tenka tik nostalgiškai prisiminti jau beveik dviejų dešimtmečių
praeitį, kai tokios leidyklos kaip Vaga arba Mintis buvo vertėjų ir
redaktorių kalvė, atsakomybės už kokybę ugdykla, kai į kritiką buvo reaguojama
rimtais darbuotojų posėdžiais ir susirinkimais. Išeitų, kad ir kritika čia neką
tepadės, nebent tiesiai šviesiai rekomenduotų skaitytojams pirkti arba nepirkti vienos
ar kitos knygos.
Šiek tiek geresnė padėtis Gimtosios kalbos
puslapiuose, kuriuose beveik kiekviename numeryje spausdinamos kalbinės vertimų
recenzijos. Vis dėlto vertinti vertimo santykį su bendrinės kalbos normomis yra šiek
tiek kas kita nei išanalizuoti vertimo adekvatumą originalui. Tai, pasak R.
Urnėžiūtės, įkandama ne kiekvienam recenzentui, o juk recenzentas ir vertėjas šiuo
atveju turėtų būti lygiaverčiai partneriai. Žurnale daugiausia publikuojamos
kalbininkų recenzijos, tačiau mielai sveikintini būtų ir vertimų analizės tekstai.
Kita vertus, recenzuoti reikėtų vertingas, visai mūsų kultūrai svarbias knygas,
kurios taptų literatūrinio gyvenimo įvykiu. Pagaliau apie tokių knygų pasirodymą
visuomenei galėtų pranešti ir patys vertėjai.
Su viltimi norėtųsi žvelgti į akademinę
literatų stovyklą, kas labiau už literatūros specialistus galėtų išmanyti
vertimų problemas? Padėtis tikrai gerėtų, jei aukštosios mokyklos aktyviau imtųsi
ugdyti literatūros kritikus, skatintų studentus nagrinėti literatūros vertimus,
rašyti ir publikuoti recenzijas. Vertėjai būtų dėkingi, jei galėtų pasinaudoti
bakalaurų ar magistrų diplominiais darbais. Deja, diskusijų dalyviams nestigo pesimizmo
ir nusivylimo. Paaimanuota, pavyzdžiui, kad VU Vertimų studijų katedrą papirko
Briuselis ir poezijos vertimas virto ES direktyvų vertimu
Galiausiai veiklioji vertėjų sąjungos pirmininkė
Jurgita Mikutytė pažadėjo išplėsti LLVS tinklapį įsteigiant jame vertimų kritikos
puslapį bei kritikuotojų forumą, ieškoti galimybių recenzijų autoriams mokėti
deramus honorarus. Vertėjai rengtų uždarus savo kolegų darbų aptarimus, į juos
būtų kviečiami universitetų specialistai, kalbininkai. Nuskambėjo pasiūlymas sukurti
vertimo nesąmonių kampelį, pavadinant jį, tarkim, Mozės ragais. Pirmąjį
pavyzdį šiam kampeliui kaip tik buvo parinkusi R. Drazdauskienė: <
> jo
rūstūs skruostai skleidė nusivylimą.
V. JARUTIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|