|
<< Atgal
|
RAMŪNAS KASPARAVIČIUS
Eilėraščiai |
Šokanti ramunė
Suvienodėjęs vyriškis
Tų sakinių jinai nematė
Skruzdėlyno atostogos žiemą
Samlandijos bajorai
Wiegelieder du blaireau. Barsuko lopšinė
Krištolupės luotas
Berniukas ir mirtis
Plentai ir geležinkeliai
Padavimas apie mirtį nešlovingą, kurios nebuvo
Į viršų
Šokanti ramunė
Šok, šaknys žemėje. Šok, nebijok, tavo veidas baltas. Šok šok. Šok, tavo rankos
šakelės. Šok, nebijok, tavo pirštai lapeliai dygūs. Šok šok. Trek trekšt.
Šok, neužmiršk, tu esi ramunė. Empatijos šaly šok, tu esi ramunė.
Šok šok.
Prie Didžiojo Kelio tu esi atkakli ramunė.
Į viršų
Suvienodėjęs vyriškis
Lemties lemenimai kaip aureolė apie galvą skraido, tavęs gyvenimas dar laisvo
neatleido, balti raudoni obuoliai sode ir ašara ant tavo veido.
Į viršų
Tų sakinių jinai nematė
Kaip viskas daros atvirkščia gimimui.
Uždžiūna viskas
netgi akys
Esu užmigęs, vaikščioju užmigęs, benaudis, daugiavardis, vienaprotis. Regėjimas
užleidžia vietą kliedesiui, ūmai ištinka plento vidury
isterika. Tokia čia lašinių amerika.
Ne liepa kelio pakrašty, o nupjauti
kelmai, gal obelų, gal gudobelių
galas žino.
Vienintelės nebėr.
Į viršų
Skruzdėlyno atostogos žiemą
Ką ten trupinys
tai skruzdėlės
akis, epsilonas ilgame kelyje link jūros. Elektrinis VilniausKauno traukinys. O kas
toliau?
Tu namie kaip Kretingos stoty. Ar
jau? Ar jau pravažiavom Telšių mūrus? Mes abu dvi akys skruzdėlės. Tais laikais,
kai vaikščiojo puškorius
Buvo toks lėtas lėtas garo garo traukinyskinys. Kinis.
Traukiny mes buvome jauni
Meni? Kad tujen čia ne tą mini
Mini? A, tarsi Puškinui
ant kaklo pasikorus
papadėj pilies senolio Gedimino.
Į viršų
Samlandijos bajorai
Pasamdysiu daug šunų ir jaunų
kalaičių, iš miškų ir iš kalnų, iš visų pašlaičių. Pakinkysiu daug šunų
įprasta vėduokle, pamatysit bus šaunu, rausim rinkti duoklę. Iš valdžios, iš
valdžios, iš pirmos antros trečios
o kas mane pabučiuos? Apsidirbęs, atmylėjęs,
gausi bajorystę. Bajorėliai vaivorai, tengi ir girtuoklės, o jų akys kaip šulniai,
amžinos kvatoklės! Iš valdžios, katra valdžioj, iš visų staratelių, iš
kadencijos pradžios ir samoizdatelių. Atsiklausę ketvirtos, tau rašysim ant
kaktos:
Ei tu, Lietuvos pilieti, eik tu dirbti ir mylėti!
Į viršų
Wiegelieder du blaireau. Barsuko lopšinė
Kai ateis Didysis Nieko nedarymas. Kai
tau ateis. Kai ateis lapkritys. Stovės ant drėgmės ir vėjo: kas bus kitąmet? Nuo
briedžio lig grybo briedžiuko? Kas lapais sau kaldrą paklojo, sniegu užsiklojo, kas
spaliais mintis užsiklojo, blakstienom akis?
Gražu negražu, kas taip daro
Bet tai dar ne tai, bet tai dar ne Tas
Į viršų
Krištolupės luotas
Atgauk jėgas!
Užmerk akis: matai kaitrumo žiedą?
Ugnis atgis, tolybei pažadėta. Angies anga: tavųjų raštų nuodas, lengva ranka
visiems padovanotas. Užmerk akis: nėra nė kibirkštėlės! Vėl atplaukia tavęs
iščiulpti dėlės
Angos angis
Sustok, dėkok Kūrėjui. Ugnis atgis, padvelkus
saulės vėjui. Užmerk akis: tavųjų raštų nuodas
Angos angis: Neniekinki
Kūrėjo.
Praamžiaus luotas vis dėlto smaluotas.
Smaluotas vakar, bet gal taip reikėjo.
Į viršų
Berniukas ir mirtis
Labai baisu, kad saulė leidžias, aš
šitiek pavargau, kad neužmigsiu. Dangus apšalo žvaigždžių gėlėmis ir akys
atsimerkė, didžiavos jūra gelmėmis, kalnai, atrodo, verkė šarmotom ašarom
sušalusių sustingusių vaikų: aš pats didžiausias tavo Niekas su savo gėlėmis ir
šuniuku.
Kokia gūdi snūdi aušra.
Kokia juokinga saulė.
Į viršų
Plentai ir geležinkeliai
1. Tai ką tu dabar pasakysi, paklydėle,
2. manei, kad visi tavimi tik nusivilia,
3. ką dabar pasakysi apie mano savivalę
4. kad viską, kas mano, padarė kiti?
5. Kas girdis vidunaktį, girdis vidudienį,
6. sustoji, nuslopsti, save vėl pabudini,
7. mane pamatai paskutinį galudienį
8. Stovėsi stotelėj, stovėsi stoty,
9. per daug nesijaudink visi ten stati,
10. ir vienišas Aš paryčiais vos atsikelia
11. Štai jie pasišiaušę, pikti o rimti
12. tos vapsvos nemarios atskridusios įgelia
13.
o jie pasišiaušę, rimti o pikti
14. Supančiotas arklys nušokuoja į kitą šalikelę.
Į viršų
Padavimas apie mirtį nešlovingą,
kurios nebuvo
Gegutė dūšią iškukuos
alsiuos vasarvidžio miškuos
pilkam žemam paežerių alksnyne:
Kukū tarp šlamančių beržų
ir saulė leidžias pamažu
Vaivai, kur atsidūrei tu, tėvyne
Nesang gyvenam Lietuvoj,
o tarsi žemėj nesavoj
čia saugo obelį, nokina liną
Kiekvienas laikos atokiai
ir kaip smurgainiški lokiai
jau vien tik savo nuosavus vaikus mokina.
Ir šankina tie padarai,
ir švankina, kad negerai,
kad to geriau nereikia nė daryti
kad gero tu nepadarai,
kad vemia turtą aitvarai,
maži maži maži kaip skruzdėlytė.
Kokie orai, kokie orai,
kaip čia gyventi negerai
tokioj šaly, kur vynuogėms per liesa
O gal jau, tamsta, pamišai,
kad tokius niekniekius maišai
Bent atsisėstum, pasitiesęs tiesą
Ką tie paukšteliai, ką menki
Pati tu negerai šneki
be galo lyg ant stalo atsistojus
Ataušk, nes nieko panašaus
O pagalvotum, koks išauš,
be abejo, be abejo, rytojus.
Gal duona daros per kieta,
o gal ir košė per minkšta
ir miesto bomžams, ir ferentes duonam
Tu po alyvom nekvepėk,
o tik sėdėk ir pavydėk
visoms lengvesnio turinio madonoms.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|