|
<< Atgal
TOMAS REKYS
Keep smiling! gyvenimas
eina...
Šypsena
Palyginus
Saliamoniškai
Pakylėtas
Kūnas
Amžinybė
Kaimynai
Variantai
Šviesa
Good!, arba Dar kartą apie
mandagumą
Finalas! bet gyvenimas eina...
Amerikiečiai mandagūs. Paslaugūs ir
kultūringi. Ir, aišku, besišypsantys. Keep smilling! žodynai šią frazę
verčia nenusiminkite! Tai, ko gero, pirma ir pagrindinė mandagumo sąlyga. Ir
apskritai amerikietiško gyvenimo stilius.
Dar tiksliau šis keep smilling! suprantamas
tiesiog kaip reikalavimas šypsokis! Pažodžiui būtų laikyk, saugok šypseną,
šypsokis ir t. t. Taip sakoma norint išsaugoti pakilią būseną, optimistinę
nuotaiką, susikurti pasitikėjimą pasauliu ir savimi. Egzistencinė būtinybė:
gyvenimas juk eina, reikia už jo kabintis!
Į viršų
Šypsena
Mandagumu ir šypsenomis garsėja ne vien
amerikiečiai. Šypsosi kone visa Vakarų Europa. Suprantama, ir imigrantai prie
malonių dalykų greit įprantama. Tiesa, atvykėliams iš pradžių tenka kiek atidžiau
įsiklausyti į malonias frazes, kad tiksliai suprastų visų tų pasveikinimų,
palinkėjimų ir šiaip gražių žodelių prasmę. Reikia ir pačiam liežuvį
palaužyti, kad tiksliai ištartum tai, ko iš tavęs laukiama, ko reikalauja etiketas.
Bet čia greitai prisitaikoma, o ir pasirinkimo nėra.
Kiek sunkiau atvykėliams ištreniruoti šypsenas.
Amerikiečiams bepigu kitokio veido jie ir neturi. O mums tenka specialiai
mankštintis. Treniruoti veido raumenis.
Pamenu vieną šypseną Danijoje. Buvo toks mokytojų
suėjimas kalbos, visokie svarstymai. Pastebėjau, kaip viena mokytoja, danė, kažko
susimąstė, užsimiršo, kur esanti ir ką veikia. Šypsena iš jos veido dingo.
Tačiau tik akimirkai. Staiga atsipeikėjo, atsitokėjo, ir net nesidomėdama stebi
kas nors ją ar ne, reikia ar nereikia kam nors šypsotis atgamino standartinę
išraišką: lūpų kampučiai automatiškai pakilo iki pat ausų. Tarytum atkūrė
natūralią būseną, grįžo į visuomenę. Bet juk ne iš laimės tokia šypsena
tiesiog įpročio nulemtas veido raumenų įtempimas, ir tiek. Biologinė mechanika.
Amerikoje tokias šypsenas vadiname plastmasinėmis, nors būna ir kitokių. Juk visokių
žmonių pasitaiko...
Į viršų
Palyginus
Kai pirmą kartą trumpam grįžau Lietuvon, mano
veidas jau buvo išmankštintas. Su tokiu šypsotis paruoštu veidu, išsiilgęs Vilniaus
vaizdų, ankstų sekmadienio rytą ir keliavau Tauro kalno link. Pirmas iš nedaugelio
sutiktų pėsčiųjų buvo kažkoks vyriškis, kuris į mano švytintį pasisveikinimą
tik piktai dėbtelėjo. Aš tuoj pat atsipeikėjau, susigriebiau ir susinepatoginęs
pėdinau toliau neatsigręždamas. Prisiminiau, kur esu, ir daugiau jau su niekuo
nesisveikinau. Suteikiau savo fizionomijai rimtą, dalykinę išraišką.
Užtat kur kas malonesni buvo Vilniaus elgetos,
kurių vos per metus čia kažkaip ypač pagausėjo. Jauni, darbingi vyrai, o kapstosi po
šiukšlių konteinerius. Tiesa, tuos vaizdus mačiau prieš Lietuvai įstojant į Europos
Sąjungą. Dabar jau tie vyrukai gal išsilakstė į visas keturias pasaulio puses. Tuomet
jie buvo greiti ir sveikintis, ir gailiai šypsotis...
Yra prašytojų ir Amerikoje. Jei tokiems nieko
neduodi maloniai palinki geros dienos. Tokį mandagumą gali suprasti, kaip nori.
Panašiai kaip ir policininkams taikomą mandagumo frazę God bless America!
Šiais žodžiais jiems dėkojama už eismo baudas, suteikiant palinkėjimui
dviprasmišką potekstę. Elgetos gal tik į sąžinę apeliuoja.
Taigi bendravimas turi būti visada malonus ir
papuoštas šypsena. Tiesa, elgetai gali ir nesišypsoti, tačiau policininkui
nepatartina... Ir neduok Dieve išsprūstų bent koks žodelis piktumo. Nespėsi nė
atsikvošėti, kai jau sėdėsi su antrankiais policijos automobilyje. Čia jie
vadovaujasi griežtai nustatytu potvarkiu: valdžios pareigūnai gerbtini! Kitaip
administracinė atsakomybė, išreiškiama areštu ir bauda. Beje, gan solidžia. O jei
keiksmažodis solidus tada tavęs jau laukia ir solidus kalėjimas.
Kaip yra Lietuvoje? Kas nematė per Lietuvos
televiziją vaizdų, kai sulaikomi girti vairuotojai keikia policininkus, mušasi,
šunimis pjudo ir pan. O policija leidžiasi į ginčus, kažką argumentuoja,
įrodinėja, net teisinasi... Tiesiog juokinga.
Amerikoje ginčytis galima tik teismuose. Policijos
darbas tik sulaikyti prasižengėlius. Ir sulaiko. Tiesa, reikia ar nereikia, vis tiek
sulaiko. Kitą sykį tik dėl viso pikto...
Į viršų
Saliamoniškai
Taktika dėl viso pikto vadovaujasi ir
teismai. Ne dažnai, bet atsitinka. Štai prieš porą metų Oklahomoje, nedidelėje
Sapulpa gyvenvietėje, trisdešimt penkerių metų bėdžius Johnas Marquezas (pagal
pavardę turėtų būti meksikiečių kilmės) besiginčydamas su policininku teikėsi
spjauti jam į veidą. Už tai buvo nubaustas kalėjimu iki gyvos galvos! Amerika ne
vien stiprios teisės šalis, bet ir pasižymi itin saliamoniškais sprendimais.
Spjūvis teisme buvo kvalifikuotas kaip
pasikėsinimas į policininko gyvybę, motyvuojant, kad šiais laikais žmonių kraujuje
ir seilėse yra visokių mirtinų nuodų. O misteris Marquezas, esą padarė viską, ką
galėjo, kad nužudytų žmogų pataikė jam tiesiai į akis. Ir ne bet kokiam
žmogui, o policininkui, kurį gina įstatymas, ypač Oklahomoje.
Nors vėliau po medicininės analizės teisiamasis
pasirodė esąs sveikas, tačiau sprendimas nebuvo atšauktas. Net prokuroras teisme
siūlė jam švelnią bausmę tiktai dvidešimt penkerius metus (advokatas
keturis), tačiau teismas sprendimą pakoregavo savaip. Jį nulėmė ir tai, kad
teisiamasis buvo jau nebe pirmo teistumo ir blogai charakterizuojamas. Žmogiškesnė
pasirodė tik spauda, patardama, kad teoriškai Marquezo gynyba gali apeliuoti aukščiau.
Bet praktiškai, kuris advokatas su tokiu terliosis, jei net prokuroras nieko nelaimėjo.
Rašydamas šias eilutes dar pasitikslinau situaciją
internete: ne, byla kol kas nesikeitė.
Į viršų
Pakylėtas
Bet čia kalbame tik apie malonius dalykus keep
smilling! apie gerą nuotaiką, mandagumą ir gerą orą! Kiek kartų reikia
sveikintis su žmogumi per dieną? Amerikoje tiek, kiek su juo susitinki. Tik susidūrė
akys, taip ir šypsena, labas!..
Sveikinimosi frazių yra kelios, standartinės: Hi!,
Hello!, How are you!, ir dar toks vienas universalus sorry!, atsiprašau.
Šis tai labai dažnas, nes su žmonėmis parduotuvėse tenka prasilenkti. Ne susidurti
o! tada tai jau tektų paberti virtinę visokių malonybinių žodžių, bet tik
prasilenkti. Vien už tai sorry!.. Taigi sorry ir sorry. Tasai sorry
dažnai ir šiaip sau kartojamas vienumoje. Tiesiog iš įpročio.
Tekdavo padirbėti šeimose, kur knibžda mažų
vaikų. Jie smalsūs, kalbėti nelabai moka, bet jau domisi, ką čia tas dėdė veikia.
Pirmiausia jie gerai žino, kad su dėdėmis ir tetomis reikia sveikintis. Hi!
vos įžengus pro duris maloniai mane sveikina toks visai dar mažylis. Hi!
atsakau, tačiau vieno karto neužtenka, atsakinėti reikia ir toliau, nes vaikų ten
keletas, savi ir kaimynų. O po kokios minutės jie visi tarsi kokį žaidimą
žaistų vėl užgieda: hi ir hi. Ir kai smalsaudami į remontuojamą
vonios kambarį žvilgteli kiekvieną kartą pasigirsta tas pats hi!..
Bet tai ne žaidimas, tai mandagumas, tokia kultūra.
Ir vaikščiojant per kambarius į lauko koridorių, kur buvo sudėti mano darbo
įrankiai, prietaisai, dažai, sveikinomės kas kartą vis iš naujo. Greitai patyriau,
kad jie nieko kito beveik ir nekalba. Dar tėvelis dėl kažko subarė vieną vaikutį
(švelniai, nepiktai), tai tas jam tuoj pat atsakė, žaismingai, ištęsdamas: I am s
o o r r r y! Ir toliau visą laiką ta pati giesmelė: I am sorry (tėvui), hi
(man), I am sorry, hi, I am sorry... Jau kalbama ne vien tėvui ar
man, o bet kam, bet kur lėlei, vieni kitiems. Tarsi užsikirtusi plokštelė, tarsi
papūgos. Ir nieko kito daugiau tie vaikai tarp savęs lyg ir nekalbėjo...
Tai, žinoma, pavadintume kultūra, bet man
pasirodė, kad esu ne visai sveikuose namuose. Vėliau įpratau tas pats buvo visur,
kur tik sutikdavau mažų vaikų. Auga nauja amerikiečių karta. Lygiai taip pat
bendrauja suaugusieji: gatvėse, parduotuvėse, įstaigose. Reikia ar nereikia hi!,
sorry!..
Atsakymai į pasveikinimus, palinkėjimus taip pat
keli standartiniai, ir būtinai su optimistine gaida. Visiem žinomas Thank you!,
na ir kiti viskas OK!, jokių problemų saulė šviečia! Jautiesi tiesiog
dangun pakylėtas.
Į viršų
Kūnas
Iš tokios pakylėtos dvasios aukštumų jokios
žemiškos bėdos tavęs jau nenutrenks. Net jei turi rimtų rūpesčių ar tiesiog
nelaimių. Net jei būtum tėvą motiną palaidojęs į draugo, pažįstamo, kolegos,
o tuo labiau viršininko ar nepažįstamo žmogaus standartinę frazę: How are you?,
atsakymas gali būti tik vienas: I am OK! Dar galima sakyti Good!, galima ir
Excellent!, bet niekada blogai! Tokio atsakymo varianto nėra. Nebent
prasitartum kokiam artimam draugui, bet artimiausi draugai čia yra bendradarbiai, o tu
jiems ir terūpi tik kaip bendradarbis.
Taigi bendravimas turi būti lengvas ir
paviršutiniškas. Nė nebandyk su amerikiečiu kalbėtis rimtesnėmis temoms apie
filosofiją, politiką. Kalbantis tau turi rūpėti oras, sveikata, kainos viskas, kuo
jie yra gyvi! O jei bandysi ką nors įdomesnio sužinoti, išgirsi tokių istorinių ir
geografinių naujovių, kad net išsižiosi...
Suprantama, čia man galima prikišti su kokiais
žmonėmis bendrauji? Visur visokių yra, ir čia spėjau su visokiausiais sluoksniais
susidurti. Keistuolių (taip pavadinkim kai kuriuos) vidurkiu Amerika, manau, neabejotinai
pirmauja pasaulyje (ir kur tik ji nepirmauja).
Tarp artimiau bendraujančių amerikiečių kolegų
į pasveikimą kaip laikaisi?, teko girdėti ir kitokių atsakymų: So so arba Not
too bad, šiaip ne taip, ne per blogiausiai. Bet taip pasakoma daugiau
juokais, kai bėda yra bendra, pavyzdžiui, kai dangus apsiniaukęs. Ir tai patys
tragiškiausi galimi atsakymai.
O su rimtais rūpesčiais asmeninės bėdos,
netektys ir pan. niekam čia nekvaršink galvos. Tai būtų kone asmens įžeidimas,
savų problemų primetimas kitam, blogos nuotaikos skleidimas. Toks etiketas: neužkrėsk
žmonių, kosėdamas prisidenk nosine. Nuo ligonių bėgama, o ir jie patys privalo
susiprasti.
Kartą darbininkų valgykloje (šiaip tokių čia
nėra, bet tai buvo prabangiame viešbutyje, kur aptarnaujantis personalas ir darbininkai
valgo atskirai nuo viešbučio gyventojų) stebėjau, kaip prisėdęs amerikietis
pasiteiravo kolegos: kaip laikaisi? Blogai! pasigirdo nusiskundimas. Tas neabejotinas
imigrantas amerikiečiui aiškino dar kažkokius savo asmeniškumus, bet šis klausėsi
jau tik viena ausim ir susirūpinęs dairėsi kitos vietos.
Vienintelis atvejis, kai čia gali sulaukti
atsakomojo dėmesio tavo sveikata. Gal tau bloga? Gal sergi? Tada tikrai sulauksi
dėmesio. Ir iš karto bičiuliško patarimo kreipkis į daktarą! O jei dar ir
pajudėti negalėtum, tuoj kone pusė miesto pultų tavęs gelbėti. Tai juk ne juokas
tavo kūnui yra blogai...
Kūnas dar turi dvasią, bet ji niekam neįdomi ir
nereikalinga. Čia naudingas tik tavo kūnas! Jis dirba ir uždirba, gausina bendrą
nacionalinį produktą ir kiekvieno individo kišenę. Jei to kūno kartais nekamuotų
dvasia būtų dar geriau. Todėl apie ją ir nekalbama. Kaip ir apie mirusiuosius. Tad
gerbkime ir tausokime savo artimo kūną! Jei žvelgtume plačiau mano artimo kūnas
yra ir mano dolerio garantas. Juk čia viskas susiję gyvename labai išsivysčiusioje
civilizacijoje.
Į viršų
Amžinybė
Amerika tikrai rojus, nes joje šypsomasi ir
žmogui mirus. Ne kartą teko buvoti amerikietiškose laidotuvėse. Tiksliau daugiau
ar mažiau suamerikonėjusių lietuvių dipukų. Mirusieji, aišku, dar lietuviai, bet jų
atžalėlės jau ne visada.
Mirusiuosius šiek tiek pažinodavau. Tik karste juos
ne visada pavykdavo atpažinti. Grimas! Dažų, kvepalų sluoksnis, ir svarbiausia
šypsena. Ištempta, aiškiai dirbtina, bet amerikiečiams tinka. Svarbu, kad per
laidotuves tvyrotų ne tokia jau tragiška ir gedulinga nuotaika, kad šios apeigos
neslėgtų žmogaus.
Gedulingos nuotaikos ir nebūna, jos kažkaip
nesijaučia. Ji užglostoma įvairiais būdais. Pradedant laidojimo biuro interjero ir
kapinių koplyčios ypatingu apipavidalinimu, baigiant kunigo pamokslu. Jis būna tik
šviesus, tik nuotaikingas. Kad publika nepasiduotų melancholiškiems jausmams.
Apie gyvenimo džiaugsmą, būsimą prisikėlimą ir
liūdesio beprasmybę skelbia ir pamokslas, ir žmonių laikysena, ir visos sienos
aplinkui. Nudažytos vien šviesiais, lengvais tonais: rausvai, gelsvai. Laidotuvėse
skamba vien gyvenimo džiaugsmas. Gyvenimas šventė, mielieji! Ji neturi pabaigos,
net mirtis jos nepertraukia. Tad ko čia liūdėti...
Gėlių būna nedaug, bet jos skoningai, meniškai
sudėtos. Tai aptarnaujančių darbuotojų pareigos. O lankytojai jokių gėlių neneša.
Neša kur kas didesnę vertybę pinigus. Jie įteikiami vokeliuose mirusiojo artimam
žmogui. Pirmą kartą susirūpinęs prakaitavau kaip čia reiks angliškai tinkamus
paguodos žodžius parinkti? Jokių problemų! Pasirodo, žodžiai tinka visiškai tie
patys kaip visur: kaip laikaisi? Viskas OK? Ir, žinoma, tos pačios malonios
šypsenos. Kaipgi kitaip gyvenimas tęsiasi!
Per ceremoniją mirusįjį ne visada nuleidžia į
duobę. Žinoma, jį ten užkasa, bet tik publikai jau išsiskirsčius. Tai duobkasių
reikalas, o žmonėms nėra ko gadinti nuotaikos. Velionį jie palieka išpuoštoje
koplyčioje. Jei duobėje, tai neužkastoje (naktį duobkasiai užkas), kuri išklota
dirbtinės žalumos kilimu, dirbtinėmis gėlytėmis, kad niekada nenuvystų. Na, viskas
nelyg pačiame danguje, tarytum rojuje.
Tad rytoj vėl gali keliauti į darbą su gera, gal
net pakilia nuotaika. Ir bosas turi būti patenkintas laidotuvių įspūdžiais. Čia visi
pirmiausia privalo dirbti savo darbą, ir dirbti tik gerai bendram visuomenės labui.
Šio švento darbo niekas negali sutrikdyti net pati mirtis.
Į viršų
Kaimynai
Kaimynai aplink visi taip pat šypsosi. Maloniai,
mandagiai pasisveikina. Tik Good morning! retai kada išgirsi. Pernelyg oficialus.
Ir jau daug energijos reikalaujantis pasisveikinimas. Net du žodžiai, ir dar
reikalaujantys konkrečios artikuliacijos liežuvį gali nusilaužti, pavargsti
bestenėdamas. Nebent koks naujai atvykęs skrupulingas emigrantas stengtųsi, dar gerai
amerikietiškai nepersilaužęs. O jei taip bus priverstas sveikintis amerikietis, jis
išstenės tik trumpą morning!, ir to pakaks. Kad jo intencijos geros ir taip
turi būti aišku, Amerikoje kitaip nebūna...
Bet tai nereiškia, kad sutrumpinti familiarūs
pasisveikinimai jau veda link artimo bendravimo. Savo kaimynų nepažįstu. Skiriu tik iš
matymo, o vardų nežinau. Ir jie manęs nepažįsta. Visi pokalbiai stoviniuojant kieme
ar prasilenkiant gatvėje daugių daugiausia pora žodžių apie orą... Nors tarp jų
gyvenu jau kelerius metus, kitaip bendrauti nepriimta. Šiltai, tačiau formaliai ir per
atstumą.
Pasitaiko ir europietiškų bei azijietiškų
išimčių. Pavyzdžiui, netoliese gyvena mongolų šeima. Moka net šiek tiek rusiškai,
nors bendraujame angliškai (taip lengviau). Taigi su ta šeima bandėme ir daugiau
bendrauti bent jau kieme kartais pasikalbėti. Deja, gyvenimo tempai neleidžia
pakeisti nusistovėjusio amerikietiško ritmo. Kai dirbi po dvylika šešiolika valandų
per parą (įskaitant ir kelionę darban), tai po formalaus pasilabinimo norisi greičiau
namo, lovon. Ir su tais mongolais labai greit nusistovėjo lygiai tokie patys santykiai
kaip ir su kitais kaimynais amerikiečiais. Tik tiek, kad bent vardais pasisveikiname.
Į viršų
Variantai
Bet turiu ir kaimyną amerikietį, su kuriuo
pabendrauju dažniau ir artimiau. Tiesiog jį seniau pažįstu. Gyvena gretimoje
laiptinėje, jau ganėtinai įmitęs, pilvotas, linksmo, optimistiško būdo. Laiko stoka
jis nesiskundžia, nes niekur nedirba (švaisto tėvų paliktą turtą, ir tiek tai
irgi amerikietiškas bruožas). Be to, yra vienišas tenka jam ir panuobodžiauti,
nors televizorių vos ne per pusę sienos įsirengęs. Kaip ir fotelį dramblys jame
tilptų...
Namas, kuriame gyvename, kiek aukštesnis už kitus
aplinkinius. Keturių aukštų, plytinis (blokinių čia kažkaip dar nepastebėjau). Tai
daugiabučiai, nuomojamų arba ir išpirktų butų namai. Laiptinės paprastai tvarkingos,
gražios, tačiau dažniau naudojamasi vidaus laiptais, kuriais iš virtuvės
nusileidžiama tiesiai į kiemą. Jie mediniai, prie pastato prikonstruoti iš lauko.
Kartais net susidaro tokia savotiška aikštelė lietuviai ją vadina porčiumi.
Ten gali jau ir kėdę išsinešti, stalą pasistatyti. Tuomet jau rojus. Galima net
piknikus kelti tarsi nuosavame name. Tokie namai buvo statomi praėjusiojo šimtmečio
pradžioje, ir Amerikoje jų yra daug. Bet kad piknikus tuose porčiuose kas nors
keltų neteko matyti. Tik galimybė tokia yra.
Tais kiemo laiptais žmonės ir šunis dažnai
vedžioja. O tie, kol nulipa, kartais ir padaro savo. Kaimynas, tas mano pažįstamas
amerikietis, kartą ir teptelėjo į vieną tokį dešrigalį. Vėliau
papriekaištavo šuns savininkams (nors iš kur čia tiksliai žinosi, kieno tas šuo
buvo).
Bet taip elgtis čia negalima. Nors amerikietis, bet
ir jis ne viską suvokia teisingai. Kaimynų galima klausti kaip laikaisi?, linkėti
gerų dienų, bet jokiu būdu negalima pamokslauti, patarinėti ar ypač priekaištauti.
Todėl atsakymą tas mano kaimynas gavo ne visai malonų. Yra čia ir tokia populiari
frazė Fuck you!
Tai irgi tam tikra žmonių bendravimo forma. Galima
versti maždaug taip eik po velnių! Nemačiau tik, ar tas verdiktas buvo ištartas su
šypsena. Greičiausiai, ne. Būna ir čia, kai bendraujama be šypsenos.
Į viršų
Šviesa
Amerikiečiai garsėja užsispyrimu. Mano kaimynas
amerikietis ne išimtis. Ir toliau vis pastebi namuose, ko nereikia, nes
slampinėja aplinkui per dienas be jokio darbo. Antai nusprendė lemputes lauko
koridoriuose įsukinėti tose pačiose lauko laiptinėse. Vienur ir kitur tai
lemputė perdegusi, tai jos visai nėra. Namo šeimininkas tuo nesirūpina, tad kaimynas
iš kažkur prisipirko brangių tokių ilgai degančių. Tikriausiai kaip tik dėl to
jos visos, vos tik įsuktos, beveik iškart ir dingo. Pirk pigesnes patariau jam. Mano
patarimo nesikišti visai neklausė, o tėvų paliktų pinigų irgi negaili.
Tuomet nupirko pigesnių lempučių paprastų,
standartinių. Visur jų prisukinėjo, kur tik galėjo ir laiptinėse, viduj ir lauke,
ir prie paradinių durų. Šiaip čia sutemus iš tiesų yra tamsoka, išskyrus
pagrindines gatves, kur ne gyvenama, bet prekiaujama: tai parduotuvių, įstaigų
neoninių reklamų skydai. Beje, Lietuva, norėdama būti panaši į Vakarų pasaulį,
nelabai teisingai viską supranta eikvoja elektrą ne vien komercinėse gatvėse, bet
ir šiaip gyvenamuosiuose rajonuose. Amerikoje taip nėra: naktį lemputės šviečia
tik būtiniausiose vietose laiptinėse, koridoriuose ir pan.
Taigi kaimynas atseit gerą darbą padarė. Betgi iš
kur gali žinoti gal tas namo savininkas tokiu būdu taupo, laikydamas savo gyventojus
patamsiuose? Gal jam toks entuziazmas visai nepatinka? O ir gyventojai ar jie tikrai
nori šviesos prie savo durų? Vienas gal žole prekiauja (populiarūs silpni narkotikai,
kuriuos uosto, rūko bei ryja gal devyni dešimtadaliai amerikiečių, kuriems jie
daugeliu atvejų atstoja alkoholį), kitas gal kokios moteriškės naktimis slapta laukia?
Kišasi, kur nereikia, pagalvojau sau, bet
kaimynui nieko nesakiau. Kad ir kas ką darytų, čia reikia tik pritariamai šypsotis, o
ne ginčytis, patarinėti ar nurodinėti.
Praėjo nedaug laiko, vos kelios dienos. Ankstų
sekmadienio rytą pažvelgiau pro langą saule pasigrožėti. Ir išvydau nemalonų
vaizdelį: visi mano kaimyno automobilio langai buvo išdaužyti...
Į viršų
Good!, arba Dar kartą apie mandagumą
Atsiranda čia ir naujas pasisveikinimų tirados
elementas good! Toks priedas prie kasdienių pasisveikinimų paketo. Bet ne
kaip formali ir būtina frazė, o kaip paketo tikrumą tvirtinantis antspaudas. Visos
mandagumo matricos išklotinė yra tokia: How are you? (kaip laikaisi?); atsakoma: I
am OK! (puikiai!). Atsakymai gali būti įvairūs: OK!, I am fine! Fine!, I am
good! ir pan.
Ir štai tada pirmasis pasisveikinimo dalyvis
užtvirtina visus tuos tavo fine! svariu žodeliu Good! Užtvirtina
reikšmingai, pritardamas, pasitvirtindamas. T. y. gerai, kad tu gerai laikaisi. Dažnai
dar ir galvą linkteli. Lyg ir tradicinio pasisveikinimo tąsa, bet iš intonacijos
kažkas kita. Sustabarėjusiai mandagumo formulei tas antspaudas suteikia kažkokio
tikrumo.
Iš kur tas Good atsirado? Anksčiau jo nebuvo
svarsčiau sau ir, progai pasitaikius, atlikau eksperimentą. Po pirmo pasitaikiusio Good!
(kuriuo buvo patvirtintas mano atsakytas OK!) ir tolesnio pasilinksėjimo Have
a good weekend! (linkiu gero savaitgalio!) mėginau atkreipti į save dėmesį:
girdi, labai malonu už palinkėjimą, tik, žinai, koks čia man tas weekendas
štai turiu daug dirbti ir gyvenu be savaitgalių. Žodžiu, pasakiau kažką panašaus
iš asmeninių problemų (amerikiečiui tai tiesiog nesąmonė kalbėti ar klausyti
to, kas jam tik atima laiką). Eksperimento rezultatas: mano pašnekovas ėmė
dairytis šen bei ten, nebegirdėjo, ką jam sakau. Kai nutilau (kur nenutilsi
traukiasi atatupstas, nelyg kas jį temptų), dar žvilgtelėjo į mane tokia kvaila
neišlavinta šypsenėle, kai nežinoma, ką atsakyti taip ar ne, nes
susidūrė su per daug sudėtingu bendravimu, ir galop draugiškai pamojavo rankele.
Aš, žinoma, likau kvailio vietoje. Nes elgiausi ne pagal taisykles.
Na, taisyklės čia elementarios. Kas gi nežino
formalių mandagumo manierų: trumpai ką nors pasakyti apie gerą orą, ir viskas. Tai
gero tono, išsiauklėjimo ženklas, pakeliantis žmogui nuotaiką.
Bet tas Good... Jis išeina iš mandagumo
matricos ribų. Žmogus visai rimtai, net nuoširdžiai išreiškia džiaugsmą,
pasitenkinimą, pritarimą, kad tau viskas gerai. Nepaisant to, kad tas tavo OK!
tėra formalus ir kad blogo atsakymo negali būti (ypač svetimam žmogui tai jį
tiesiog įžeistų). Jei į How are you? atsakysi ką nors iš savo problemų
repertuaro, šito Good!, aišku, neišgirsi ir apskritai jokio atsakymo nesulauksi.
Nuo tavęs pabėgs kaip nuo nesveiko, gal net iš darbo pirma proga išlėksi kaip
kamštis iš butelio. Net tavo geros žinios niekam neįdomios, ką jau kalbėti apie
bėdas. Todėl ir tas Good! yra atsakas ne į gyvą žmogaus situaciją (kad ir
kokia ji būtų), o tik į formalųjį OK! Tokiu bendravimo tikrumu čia tarsi
pridengiama tai, kas iš tikrųjų yra negyva.
Amerikietiško optimizmo esmė užsimerkti prieš
nesėkmes, rūpesčius ir pirmyn į šviesią ateitį, į visuotinę palaimą, ir
tegul niekas tam netrukdo. Žodelis Good! kaip tik tai ir parodo: gerai, kad neturi
ir nepripažįsti jokių būties problemų, kad jų nematai nei savyje, nei savo artime!
Kad tau švyti tik kelrodiškas OK! Nesvarbu, kaip tau sekasi iš tikrųjų,
svarbiausia, kad moki atsakyti taip kaip reikia, ko iš tavęs laukiama. Tai ir yra gerai,
kad esi formalus ir nerodai jokių asmeniškumų.
Nebloga gyvenimo strategija, bet man, buvusiam sovietikui,
ji primena senus laikus: Kaip laikaisi, drauge! Tarnauji Partijai, Tėvynei?
Tikrai taip! Ir su džiaugsmu! Good!...
Šioje tikrovėje sovietines vertybes keičia dolerio
terminas, o visa kita kaip ir seniau: tarnauti... Kitaip negalima nebus Good!
Eksperimentą pasitaikius progai kartodavau. Su
amerikiečiais vyrais ir moterimis. Čia daug imigrantų, niekas jais nesistebi
nesusitupėjusiais, pokvailiais subjektais. Tad aš čia be kompleksų. Rezultatai
būdavo tie patys. Good! kad gyveni matricomis! Ir dar labiau Good!
kad tuo esi patenkintas ir niekam nekvaršini galvos. Nei sau, nei kitiems...
Tad laikas ir man surimtėti. Toliau jau visai
solidžiai išlaikau reikiamą atstumą, kasdien įtvirtindamas ją Good! Ir
siųsdamas velniop viską, kas yra už visų tų bendravimo matricų.
Tiesa, kartais atrodo, kad už jų tikras
gyvenimas. Tiesa, niekam nereikalingas.
Po galais, visai rimtai amerikonėju!..
Į viršų
Finalas! bet gyvenimas eina...
Tai atsitiko Floridoje, Osceolos apygardoje, 2005
m. balandžio mėnesį. Įvykis buvo skelbiamas spaudoje, per televiziją, radiją. Nes
visus šiek tiek sutrikdė įvykio motyvacija. Bet tik trumpam. Kitą dieną jau kiti
įvykiai, kitos motyvacijos... O gal ir tos pačios.
Tūlas Toddas Zommeris trisdešimt ketverių
metų vyrukas, turėjo nuosavą namą, taip pat šalia, gretimam name, ir kaimynę
vienišą senutę, pensininkę. Be kaimynų gyvenimo nebūna, tik Amerikoje priimta jų
nepažinoti. O čia buvo priešingai. Moterėlė buvo nepaprastai linkusi bendrauti ir
tiek pat smalsi jai vis buvo įdomu, kaip tas jaunuolis gyvena, ką veikia, koks oras
šiandien ir ką jis valgo.
Baigėsi tuo, kad tas Toddas pats apsilankė pas ją,
o vėliau teisme aiškino, kad nė kiek nesigaili ir mielai pakartotų, ką padarė,
nudobtų ją peiliu...
Tai tik mažytė iliustracija ir pamoka: šypsokis,
bet per atstumą. Kad ir gyvenimas tau šypsotųsi...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|