|
<< Atgal
JUOZAS APUTIS
Pakelėse daug sugulusių
Nurimusio rudenio tyla nuteikė ne kokiems
galvojimams, o tikrai palaimai. Norėjai pabūti su tyla, su ta palaiminga nuotaika, su
pasakiškais rudenio medžiais.
Būrelis novelistų ir kritikų važiuojame į
Veliuoną, į Petro Cvirkos Klangius, į rudeninius novelės skaitymus. Šiltas pajautas
žadina gniaužiantis grožis, kai iš Veliuonos bažnyčios bokšto žvelgiame į aną
Nemuno pusę, iš kur gali pasirodyti anuometinės civilizacijos nešėjai raiteliai
baltais apsiaustais ir juodais kryžiais. Netrukus šiurpuliu perveria nenuilstančio
veliuoniškio mokytojo Stasio Liutvinavičiaus perspėjimas, kad iš bokšto nereikėtų
žiūrėti į apačią
Kodėl? Kad tenai žemė, kad ant tos žemės galima
dribtelėti? Įsidėmėtinas perspėjimas!
Ar dėl perspėjimo, ar dėl ko kito lyg rūkas ėmė
kilti miglotas nerimas ne tik dėl svaiginamo aukščio. Veliuoną rankas ištiesusi
laimina ir saugo didžiulė Kristaus stovyla, viskas kaip buvę kas atstatyta, kas
sutvarkyta ir kas nebaigta, bet, ačiū Dievui, aplink dar nematyti jokių naujovių,
apkaltų plastmasinėmis lentomis ir užmaukšlintų tokiomis pat kepurėmis. Novelių
skaitymų dalyvius lydintys žmonės pasakoja, kad per metus į Veliuoną užplūstantys
būriai turistų iš kaimyninių ar tolesnių kraštų negali atsidžiaugti tuo, ką čia
mato, ir vis paragina to žavaus savitumo neprarasti. Jūs nevertinat, ką turit, sako
atvykėliai. Tą patį užsieniečiai europiečiai sako ne tik Veliuonoj, daugelyje
Lietuvos vietų, nes patys patyrė civilizacijos niokojimus ir dabar dėl tų praradimų
nervingai išgyvena, tačiau tie patys žmonės taip pat gėrisi Vilniaus Konstitucijos
prospektu, nes čia jau viskas atpažįstama, jau mes prilygstame jiems, seniesiems
Europos gyventojams
Amžinasis kūno ir dvasios susikirtimas! Šit kodėl ir mes,
gėrėdamiesi taip gražiai išsilaikiusia Veliuona ir jos apylinkėmis, vis
išsitardavome, jog gali būti, kad kokie nors piniguočiai gal jau rezga planus, kaip
šį kraštą sumoderninti, kad gali atsirasti tokiems darbams pritariančiųjų, kaip
neseniai buvo atsiradę ir pritariančių, ir remiančių Vilniaus ozo moderninimą.
Prieš kopimą į Veliuonos bažnyčios bokštą dar
buvo Klangiai, Petro Cvirkos gimtinė. Ir čia nejučiom savęs klausi: ar tas ypatingų
gabumų vaikas, tas rašytojas Cvirka, nuo vaikystės lydėtas vargo ir žmonių lygybės
troškulio, o vėliau žiauraus laiko supainiotas ir susipainiojęs, ar jo Cukriniai
avinėliai, ar Žemė maitintoja yra paveikūs, ar tie puslapiai skaitomi
širdies pašaukimu, ar tik dėl mokyklinių programų, tik iš pareigos? Vėl atskamba
ne Klangiuose, ne Veliuonoj žmogaus pasakyti žodžiai: tokie, kaip Cvirka ir
Salomėja, vežė mus į Sibirą, į Vorkutą!
Kai apie tai pagalvoji, pamažu blanksta ir
pasakiškas rudenio grožis. Betgi jau vėliau, jau novelių skaitymų Veliuonoje
metu, veliuoniškė poetė ir prozininkė Violeta Šoblinskaitė kalbėjo: prisiminkim,
kiek buvo Salomėjai, kiek Cvirkai metų, kai jie mirė?.. Tas klausimas atminty prikelia
puikaus poeto, šviesios atminties žmogaus Vytauto Cinausko žodžius, kai naujaisiais
laikais rūsčiai buvo puolamas vienas Lietuvos menininkas. Liaukimės, sakė V.
Cinauskas, jei to žmogaus ir buvo kas nors ne taip padaryta, tai jis pats dabar už tai
skaudžiai kenčia ir be mūsų priekaištų.
Apsisukęs vėl grįžti prie minties dėl kūrybos,
dėl prozos, dėl poezijos kokio nors paveikumo, pagaliau reikalingumo ar dar ko. P.
Cvirka čia buvo tik paakintojas apie tai galvoti ar iš tikrųjų jau yra taip
atsitikę ar beatsitinką, kad rašto kūriniai reikalingi tik saviesiems, tokiems pat
raštininkams, tų raštų nagrinėtojams ir aiškintojams? Ar vien tik iš savotiškos
prievartos ir į Klangius, ir į kitas vietas gausiai plūsta moksleivių, mokytojų,
teisininkų ekskursijos? Kas čia yra tikra, o kas tik gryna inercija? Ar tik
susipažinti su kūryba iš visų pašalių į Druskininkus kasmet suvažiuoja poetai, ar
ir dėl ko kito?
Antai mokytojai ir Veliuonoje, ir Šilalėje, ir
Prienuose (ir pavieniui, ir būreliu teko ir šių miestų žmonių suėjimuose dalyvauti)
sakė, kad kuo toliau, tuo sunkiau darosi prišnekinti mokinius skaityti ir domėtis
lietuvių literatūra (ir lietuvių kalba!), o užsieniečiai autoriai vaikus irgi
labiausiai domina tie, kurių aprašytas gyvenimas brutalus, pilnas pikantiškų sekso
scenų, o herojai visur kaubojiškai ima viršų ten gyvenimas toks, kokį jie mato
daugelyje televizijos filmų. Nori nenori, bet vėl turi kalbėti, vėl grįžti prie
atsibostančių šnekų apie tai, kad pašėlusiai vaikus gadina kompiuteriai, filmai per
televizijas, mobilieji telefonai ir kokia nors literatūra, kukliai pretenduojanti
išsitarti apie kokius nors žmogiškus santykius, apie gėrį ar blogį, kuris niekada
nebus sunaikintas, čia yra gal ir bejėgė. Liūdna, tačiau, ko gero, yra taip. Bent jau
šiandien, dabar. Ar gali ji, stipriai įkvėpusi oro, perrėkti ir televiziją, ir
kompiuterius, ir mobiliuosius! Ar apskritai kas nors gali perrėkti, apmalšinti dideliais
greičiais lekiančią piniginę ideologiją, brukančią ne tik plastmasinius langus, bet
ir plastmasinius medžius ir jau gal netrukus ir plastmasinius žmones?
Plastmasinį gyvenimo būdą stengiamasi įteigti
kartais net įnirtingiau nei tai darydavo sovietinio gyvenimo būdo propagandistai. Kas
dėl tokio peršamo gyvenimo nelabai nori sutikti, tas apšaukiamas niurgzliu ar dar kuo.
Čia negali iškęsti neprisiminęs ir Kalbos
komisijos numatomos kaži kokios kalbos modernizavimo ar suprastinimo reformos, mat
moksleiviai kuo toliau, tuo labiau nebemoka be klaidų rašyti (gal kartais visuomenė
dėl tos reformos ir pernelyg jautriai reagavo). Jau reikią naujovių, mat visur jų
reikia, to reikalauja atpingantys lietuviški kompiuteriai ir netgi prekės... Nedidelės,
bet reikalauja: antai Slifavimo popieriaus diskas. Papildomą informaciją apie
grudetumą ir matmenis rasite ant gamyklines pakuotes. UAB Senuku prekybos centras.
Lyg kokioj dvasinėj tremty yra atsidūręs mokytojas lituanistas, stengdamasis įpūsti
bent mažą savo krašto, savo kultūros ar literatūros ugnį, nes svetimą kur kas
galingiau pučia iš to pūtimo lobstantieji, nuolankiai svetimam pataikaudami ir iš
mokytojo dažnai pasišaipydami, ir dažnai netgi tie patys mokiniai, nes jų pralobę
tėvukai pasišaipo ne tik iš mokytojų skelbiamų idėjų, bet ir dėl jų skurdo, dėl
ubagiškų atlyginimų už tokį katorgišką darbą. Kodėl gausybės įvairių
ministerijų ar Seimo tarnautojų, nekalbant apie seimūnus ar valdžiūnus, atlyginimai
smarkiai didesni už mokytojo?
Ir vis dėlto: ką sužinoti ar ko pasimokyti nori
Šilalės, Pajūrio, Veliuonos, Prienų, Šilutės, Raseinių
ar kokio kito miesto
žmonės, suėję į leidyklų ar Rašytojų klubo rengiamus vakarus, ko jie renkasi į
klubą Vilniuje? Ir kas jie tokie? Šit Eugenijus Ignatavičius Veliuonoj skaitė savo
smagią novelę apie žmogelio Amerikoj nusipirktą peiliuką, o pilnutėlėj kultūros
salėj įsidėmėtina tyla! Betgi toj novelėj nėra jokių ypatingų aprašinėjimų
žemiau juostos, tai kas verčia žmones suklusti? Gal žodžio, gal gimtosios kalbos
magija, gal pasakojimo energija? Gal šliejimasis prie tikro, o ne plastmasinio
išgyvenimo? Žemaitijoj dar teko išgirsti sakant: kas jau čia dabar berašys apie
kalakutžolėm apaugusį kiemą, apie dobilienas? Jau nėr tokių.
Taip ir nesupratau, ar nėr kalakutžolių, ar apie
kalakutžoles rašančiųjų.
Pagaliau pasakykim, kas tie įvardytieji
antraštėje, tie gulintieji pakelėse? Šiųmetiniuose pasakiško grožio rudens
paveiksluose buvo vienas, Žemaitijoje, nuo Kryžkalnio senuoju žemaičių plentu
važiuojant Laukuvos link: pakelėse daugybė sugulusių, besiilsinčių juodmargių!
Dideliais būriais ir pulkeliais, retkarčiais po vieną ar dvi, bet iš tikrųjų
pašėlusiai daug tų gražių galvijų, ramiai gromuliuojančių dar žolę, dar dobilus,
dar ne plastmasę.
Dar tradicinė gyvybės spalva!
Ir labai mažai laukuose, prie tų gyvulių, taip pat
ir kiemuose, kaimų keliukuose, buvo matyti žmonių
Kur jie dingo? Nejaugi išklydo į
Europą?
2005 m. spalio 22 d.,
Zervynos
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|