|
<< Atgal
ELENA BUKELIENĖ
Vienatvės anatomija
Laura Sintija Černiauskaitė. ARTUMO JAUSMAS. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 237 p.
Retas jaunas žmogus ateina į literatūrą su
savo tema, savo egzistenciniu rūpesčiu, kuris persmelkia ir tarsi visam gyvenimui
užprogramuoja jo kūrybos gelminę tėkmę. Laura Sintija Černiauskaitė yra kaip tik
tokia autorė, kuri atėjo į literatūrą žinodama, ką nori joje veikti. Ji paraleliai
rašo dviejų žanrų kūrinius prozą ir dramą, pati kol kas teikdama pirmenybę
prozai kaip sunkesniam literatūros žanrui, reikalaujančiam didžiausios kūrybinės
įtampos, darbo ir talento. Visą dar negausią kūrybą sieja rašytojos pastangos
parodyti sudėtingus, painius, dėl skirtingų prigimčių, charakterių, socialinių ir
kitokių aplinkybių sunkiai reguliuojamus žmonių tarpusavio santykius, lemiančius
dvikryptį kiekvieno judėjimą nuo kito tolyn arba į kitą artyn. Pirmu atveju
skaudžios vienatvės dramos, nes žmogui neužtenka komunikuoti tik su kompiuteriu;
antroji kryptis veržimasis iš vienatvės, prilygstantis šviesiausioms viltims
pagaliau pakliūti į oazę, kurioje lengva kvėpuoti, kurioje esi išklausytas,
suprastas, vertinamas, mylimas ir saugus. Autorės kūryba yra labai moteriška geriausia
šio žodžio prasme, tačiau ne feministinė, nesutelkianti išskirtinio dėmesio į
moterį. Abiejų lyčių žmones ji vertina tais pačiais kriterijais, teigdama, jog tiek
vyrui, tiek moteriai vienatvė nepakeliama. Skirtingos lytys ieško savo antros
puselės lygiaverčiam bendravimui, draugystei, ne vergiškai priklausomybei, o tolsta
viena nuo kitos, įsukus kasdienybės bruzdesiui ir monotonijai, padvelkus
neištikimybės, nepasitikėjimo, susvetimėjimo šalčiui. L. S. Černiauskaitės
pamėgtoje kūrybos erdvėje šeimoje ir vaiko atsiradimas svarbus ne tik motinai,
kartais net labiau tėvui. Vyras dėl savo menkesnio gebėjimo tvarkyti buitį pagal
rašytojos interpretaciją yra panašus į nuolatinės globos reikalaujantį kūdikį.
Tačiau žmogiškieji ryšiai autorei rūpi ne tik kaip skirtingų lyčių
meilėsnemeilės ar šeimos problema. Tai ir tėvųvaikų, broliųseserų,
draugių, draugų, pavaldiniųviršininkų tarpusavio santykiai, visas šiuolaikinis
žmonių bendrabūvio tinklas. Pagarba kitam, kito kitoniškumui, asmenybės laisvės ir
autonomijos pripažinimas, o ne lyčių skirtumai rašytojos kūriniuose iškyla kaip
svarbiausia visaverčio žmonių bendravimo sąlyga.
Naują rašytojos knygą Artumo jausmas sudaro
dvi dramos, apysaka ir pora apsakymų. Panašios proporcijos buvo ir ankstesnėje knygoje
Liučė čiuožia, kuri išgarsino autorę kaip šiuolaikinę dramaturgę. Ir dabar
platesnio rezonanso gali sulaukti dramos. Tai nulemta paties žanro, dvigubų jo
funkcionavimo galimybių drama priklauso ir literatūrai, ir teatrui. Dėl jos
dialoginės kalbos gyvumo, glaustumo ją lengviau išversti. Teatras vis labiau tampa
internacionalinis reiškinys.
Vis dėlto, veikiamai autorės sugestijos, kaip
svariausią naujos knygos dalį norisi vertinti apysaką Vidurdienį, Lidijos laiku,
nors, reikia pripažinti, dramos darosi kaskart solidesnės ir nežada nusileisti prozai.
Dabartinės literatūros fone L. S. Černiauskaitės apysaka išsiskiria skaidria
romantine dvasia. Sena kaip pasaulis meilės istorija: jaunuolis įsimyli vyresnę žavią
moterį ir nedrįsta jos net prakalbinti. Tik su paskutine kūrinio fraze, ištarta moters
Nagi nagi, gal jau užteks apsimetinėti, kad vienas kito nepažinome?..
pagaliau užsimezga pažintis. Tačiau pasakojama ne tik apie banko kasos operatorę
Lidiją ir studentą Konstantiną. Trumpai, bet taikliai charakterizuodama, autorė į
apysaką įveda dar keletą personažų, ir mes atpažįstame spalvingą mūsų
amžininkų psichologinių ir socialinių tipų paletę. Pas Lidiją apsigyvena jos
bendradarbė Nataša, pabėgusi nuo agresyvaus girtuoklio vyro, yra dar jų viršininkas
Vladimiras Pogosianas, pasinaudojęs ir metęs Natašą, jo žmona Liusė, narsiai
kovojanti dėl savo vyro, pagyvenęs našlys Selemonas Vėželis, pasipiršęs
besilaukiančiai Natašai. Veiksmas prasideda pavasarį, baigiasi rudenį. Priešingai nei
gamtai, žmonėms gyvenimas iš mirties taško išjuda rudenį. Visi išsivaduoja iš juos
apraizgiusio vienišumo voratinklio. Tačiau kiekvieno kelias kitoks, nes tai labai
skirtingos sielos, skirtingi jų poreikiai. Kiekvienas turi susirasti sau skirtąją, tik
prie jo derančią, jam pelnytai priklausančią dalį.
Autorė kuria paslaptingą, pakylėtą, subtilios
mistikos šydu pridengtą, viršininko net vadinamą paranormaliu, uždarą Lidijos
pasaulį, į kurį pakliūti ne kiekvienas gali. Ji vieniša absoliučiai, kartu su dvynio
brolio ir vyro mirtimi tarsi ir pati pasitraukusi iš gyvųjų ir pritapusi mirusiųjų
erdvėje. Mėgstamiausia jos pasivaikščiojimo vieta kapinės. Su mirusiaisiais ji
kalba, bendrauja, juos jaučia, girdi. Lieka tik stebėtis, kaip paprastai, žaismingai ir
įtaigiai autorė tai perteikia.
Neseniai palaidojo jaunuolį.
Naktimis, kai virš kapinių pakyla fosforinis kupolas, jų įprastinį mirusiųjų
šurmulį perskrodžia banguojantis pianino čiurlenimas. Jis tai prityla, tai pagarsėja.
Lidija ne išsyk susigaudė, kad čiurlenimas sklinda iš to jaunuolio. <
> Prieš
mirtį jis buvo pianistas, ir toji muzika atsekė paskui jį. (Kiekvienas kažką
atsineša iš gyvenimo, per kurį laiką tai nusilupa lyg sena oda ir susimaišo su
žeme.) (p. 5).
Ir prozos, ir dramos kūrinius sieja tie patys,
autorei svarbūs, kraštutines būties ribas ženklinantys motyvai žmogaus mirtis ir
kūdikio gimimas. Mirusiųjų erdvė nėra atskirta nuo gyvųjų neperžengiama siena. Jie
čia pat už kapinių tvorelės. L. S. Černiauskaitei, kaip reta kam, yra pasisekę
prisijaukinti mirtį, užmegzti su ja dialogą. Ne filosofine ar mistine prasme, o
literatūrine, naudojant fantastinį elementą kaip aliuziją į vėlių suolelį,
kaip galimybę parodyti gyvųjų ir mirusiųjų dvasinius ryšius:
Jūsų muzika, nors ir kokia
gyva, jums nepriklauso. Jūs miręs, berniuk. Jūs miręs. Tai tokia užsitarnauta
būsena. Apsipraskite su tuo.
Atrodo, jaunuolis išgirdo tai, kuo
pats beviltiškai bando patikėti. Pajutusi, kad per daug šneka, Lidija skubiai
nužingsniavo tolyn. Ją sustabdė vandens čiurlenimas už nugaros nejaugi
samanotasis fontanėlis bus pratrūkęs? Ji atsigręžė. Jaunuolis šlapinosi, nukreipęs
čiurkšlę į sueižėjusį fontano baseinėlį. Šelmiška šypsena iškreipė jo
amžinai nusivylusią burną.
Matot, prieš mirdamas
nenusišlapinau kaip reikiant! šūktelėjo Lidijai. Bet pažadu, kad tai
paskutinis kartas! (p. 11).
Apsakyme Obuolys Kipreliui miręs tėvas pas
Šventąjį Petrą sutinka savo sūnų ir elektroniniu paštu siunčia žinutes žmonai į
jos sapnus. Dramoje Blyksnis po vasaros vandeniu jautri ir protinga paauglė
bendrauja su mirusia motina ir bendraamžiu Kipreliu. Šie rašytojos poetikos elementai,
seniai išbandyti romantizmo, modernizmo literatūroje, nėra pigus triukas. Kaip ir
sapnai, tai dvasinio gyvenimo formos.
Efemerišką, lengvai plevenančią kapinių takeliu,
lyg šiek tiek pakilusią nuo žemės Lidiją pamato Konstantinas ir susižavi, nors ir
nelabai tikėdamas jos realumu. Tai lyg kokia autorės kūrybinio ilgesio ar maišto
vizija, iškritimas iš postmodernios literatūros konteksto. Lidija poetiška
natūra, kurios ilgesį ir liūdesį gali įveikti tik tikri dalykai, skaidrūs, gilūs
jausmai, patvari draugystė, gyvenimas meno vertybių, grožio ir harmonijos pasaulyje.
Neatsitiktinai jos ieškančią antrąją pusę autorė atitinkamai apdovanoja lakia
vaizduote, kūrybingumu, sudėtingu vidiniu gyvenimu:
Spalį staiga atvėso, nors saulė
dosniai tebešvietė pro auditorijų langus. Jis įprato rašyti iki vėlumos, kol gatvė
už užuolaidų, kurių net dieną neatitraukdavo, nuščiūdavo, ir smilkinius užguldavo
spengianti nakties tyla. Siela tirpo toje tyloje ten, praskleidus ploną gedulo
šydą, blykčiojo nelytėti veidrodžiai tirpdamas tyloje jis laukė, koks juose
išryškės atspindys (p. 69).
Toks yra su poetiniu įkvėpimu išreikštas
romantiškasis apysakos klodas. Jam priešinamas žemiškasis gyvenimas, gruboka, purvina
realybė, kuriai perteikti ieškoma ir atitinkamos raiškos. Čia kartais prireikia ir
ironijos, ir komizmo elementų. Vis dėlto tarp dvasios ir materijos neišvengiamai yra
sąlyčio taškų. Tai kūniška žmogaus prigimtis. Konstantinas turėjęs daug draugių,
neatsisako ir Natašos pasiūlymo permiegoti. O Lidijos didysis rūpestis vaikas. Jai
sapnuojasi vaikelis, ji džiaugiasi galėsianti prisidėti prie Natašai gimsiančio
kūdikio auginimo. Vaiko gimimas nepaneigiamas gyvenimo vertės argumentas. Ta mintis
nejučia skverbiasi vos ne į kiekvieną rašytojos kūrinį. Ji gyva apysakoje
Vidurdienį, Lidijos laiku, svarbi apsakyme Obuolys Kipreliui, Blyksnyje po
vasaros vandeniu, ją radome dramose Liučė čiuožia, Išlaisvinkit auksinį
kumeliuką, kūdikio gimimu baigiasi ir drama Artumo jausmas. Negali būti
neteisėto, negražaus, nereikalingo, nevertingo ar per brangiai kainuojančio naujos
gyvybės atėjimo. Visada tai yra pačią gyvenimo esmę gelbstintis aktas, lyg naujos
žvaigždės pasirodymas, atstatantis suirusią kosminę tvarką.
L. S. Černiauskaitės rašymuose visada yra erotikos
(ne sekso), bet ji toli nuo vulgarumo ir bedvasio kūno instinktų demonstravimo,
mėgavimosi žodine pornografija. Erotika traktuojama kaip būtina, tačiau nepakankama
lyčių ryšio dalis, be dvasinio bendrumo galinti bematant subyrėti. Iškalbūs dramos
Artumo jausmas veikėjos Junonos žodžiai vyrui: Kada paskutinį kartą buvai
mane apkabinęs, Faustai? Tiesiog švelniai apkabinęs, be minčių apie seksą? Kodėl
kiekvieną sykį, kai laukiu iš tavęs švelnumo, tu mane užsipuoli kaip patinas?
Gana platus rašytojos personažų diapazonas nuo
aristokratiškai turtingos dvasios Lidijos iki primityviausios benamės merginos Liubkos,
kuri gyva tik maitinimosi ir veisimosi instinktais. Tačiau rašytoja akcentuoja tai, kas
ją skiria nuo šunelio, kas ją daro žmogumi. Liubka geba vertinti žmones, padedančius
jai išlikti, Faustą ir Viktorą. Pirmasis geras besąlygiškai, juo Liubka pasitiki,
jį pamilsta, antrasis kelia sąlygas, reikalauja joms paklusti, duodamas jaučiasi turįs
teisę valdyti ir iš pavaldinio laukia paklusnumo bei dėkingumo. Viktoras susilaukia ne
tik Liubkos, bet ir jo užaugintos sesers neapykantos. Nepakėlusi prievartos, sesuo
pasirenka mirtį. Čia prisiliečiama ne tik prie gėrio esmės, bet ir prie pagarbos
žmogaus individualybei, tegu ir pačiai primityviausiai ar dar nespėjusiai subręsti.
Neįkyriai primenami elementarūs laisvos, demokratinės sąmonės pradmenys, sunkiai
įsitvirtinantys mūsų visuomenėje, įpratusioje būti valdomai.
Visi L. S. Černiauskaitės veikėjai išlieka
žmonėmis. Tokia humanistinė jos kūrybos nuostata. (Tiesa, ji nevaizduoja
žmogžudžių.) Net Natašos viršininkas Vladimiras Pogosianas, nusipelnęs žiaurokos
autorės ironijos, patinas be subtilesnių jausmų užuominos, sužinojęs, kad žmona
žada jį palikti, susimąsto: Ką jis apskritai veikia šiame gyvenime. Kas turi
prasmę, o kas ne. <
> Ar myli mane, Vladimirai? nenusileido žmona.
Taip, negalvodamas atsakė Vladimiras. Tardamas šį lemtingą žodį, jis
maloniai nustebo dėl tikrumo, kuris pliūptelėjo iš jo vidaus (p. 23).
Yra dar daug resursų talentingos autorės kūrybai
gilėti. Čia suminėtų motyvų eksploatacija dar toli gražu nebaigta, bet tam tikro
išorinio, siužetinio kartojimosi, tiražavimo pavojus jau yra jaučiamas.
Rimčiausia ateities garantija prozininkės
stilius: skambaus vidinio ritmo, natūralaus rišlumo, skaidrumo, juslingumo,
informatyvumo ir grožio, poetiškumo derinys, magiškai veikiąs skaitytoją.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|