|
<< Atgal
|
|
LITERATŪROS
MOKSLAS IR KRITIKA |
|
LAURA LAURUŠAITĖ
Vyrų ir moterų lemtys baltų
egzodo romane
Vyrai kareiviai
marionetės
Tilto realybė
Mirties paradas
Už fronto linijos
Būsimų traumų repeticija
Nesėkmių punktyras
Ar įmanoma pasveikti?
Jau senokai į tėvynes grįžo egzodo
literatūrinis palikimas, o mes vis dar nedaug težinome apie savo istorinių ir
geografinių kaimynų latvių egzodo kūrybą. Gyvename užsidarę savo nacionalinėse
tvirtovėse, atskirai tyrinėjame savo literatūrą. Pasaulyje vis labiau populiarėjant
daugiakultūrėms studijoms, sunku pateisinti tokią izoliaciją, juolab kad Europą
galima sudominti kaip tik regiono literatūros tyrimų pavyzdžiais. Šiame straipsnyje
analizuojamų kūrinių artumas skatina ieškoti perspektyvių komparatyvistikos tipų.
Neginčytinas lietuvių ir latvių rašytojų etninis bendrumas, analogiška egzilų
situacija, panaši herojų dvasinė struktūra, todėl paralelinių paradigmų pasirodo
daug gausiau nei skirtumų. Kita vertus, gilinantis į egzodo kūrybą, išryškėja
tokios patirčių nesutaptys, kurias lemia skirtingi vyrų ir moterų požiūriai į
pasaulį. Pagrindinis straipsnio tikslas užpildyti spragą lietuvių kritikoje,
pirmą kartą trumpai supažindinant su kaimynų latvių išeivijos proza. Siekiama
atskleisti egzode atsidūrusio individo traumos atspindį literatūroje ir parodyti, kuo
jis tipiškas lietuvių ir latvių išeivijai ir kodėl savitumus dažnai nulemia lyties
aspektai.
Į viršų
Vyrai kareiviai marionetės
Okupacijos, karas,
emigracija, tremtis tai, kas vadinama vyriškąja istorija1,
tradiciniu požiūriu adekvačiau vaizduojama vyro rašytojo akimis. Daugumą memuarų
apie karą ir mūšio laukus sukūrė stipriosios lyties atstovai.
Karo pradžioje, dar prieš įsteigiant Latvių
legioną, vokiečių armijoje siūlėsi tarnauti latvių vyrai, kurių artimieji buvo
išvežti arba nužudyti; tai jiems buvo galimybė atkeršyti rusams. Nuo 1944 m. latviai,
gimę iki 1928 m. žiemos, į legioną imti mobilizuoti jėga. Vokiečių registracijos
punktuose elgtasi neteisėtai: norint nuslėpti prievartinės mobilizacijos faktą, iš
latvių atimami šaukimo liudijimai. 1945 m. visiems latvių kareiviams, kaip ir SS
vyrams, rankoje prie pažasties ištatuiruojama kraujo grupė tai tapo pagrindu
latvius laikyti esesininkais, fanatiškais Hitlerio parankiniais. Latviškų
šaltinių duomenimis2, vokiečių pusėje įvairiuose
daliniuose kovojo apie 146 ar 148 tūkstančiai latvių legionierių, prievartiniams
darbams buvo išvežta dar keliasdešimt tūkstančių žmonių. Iš viso latviai prarado
apie 8090 tūkstančių vyrų. Šie statistikos duomenys liudija, kodėl legionierių
gyvenimo beletrizavimas latvių egzodo literatūroje toks dažnas (apie jį rašoma Egīlo
Kalmės, Gunaro Janovskio, Uldžio Ģērmanio, Richardo Rīdzinieko, Alfredo Dziļumo,
Arnoldo Apsės, Dzintaro Kiršteino romanuose). Aptardami šią plejadą, latvių
literatūrologai konstatuoja neginčijamą G. Janovskio ir A. Dziļumo pranašumą
tiek kiekybinį, tiek kokybinį. Rikiuojant jų romanus vieną po kito, galima atkurti
detalias rašytojų biografijas. Išsamesnei analizei pasirenkama po vieną abiejų
autorių romaną: G. Janovskio Po paskutiniojo teismo dienos (Pēc
pastardienas, 1968) ir A. Dziļumo Perkeltieji (Pārvietotie, 1955). Jų tekstų įtaigą lemia autobiografinė patirtis: susitapatinimas su
herojais, kai kuriama pagal principą nesu parašęs nieko, ko daugiau ar mažiau
nebūčiau patyręs3. Realistinis rašymas pateisina
uždavinį papasakoti tautiečiams ir pasauliui apie latvių legionierius bei jų
kančias. Kareivių realybės paveikslas skatina ieškoti ryšių su lietuvių karių
savanorių dalinius vaizduojančiais kūriniais. Išraiškos ir tikroviškumo požiūriu
pranašiausias atrodytų Mariaus Katiliškio romanas Išėjusiems negrįžti.
Tipologiškai artimi pagrindiniai kūrinių personažai kareiviai eiliniai, tačiau G.
Janovskio veikėjas priverstinai mobilizuojamas į latvių legioną kovai vokiečių
pusėje, o M. Katiliškio bevardis pasakotojas, kaip ir A. Dziļumo Ansis Lielgalvis,
kareivio dalią pasirenka patys: pirmasis įsijungia į skubiai formuojamus lietuvių
kariuomenės dalinius Žemaitijoje, antrasis be jokių apmokymų pasiunčiamas į
apkasus kaip pastiprinimas (deja, iš tikrųjų priedanga) vokiečių kareiviams.
M. Katiliškis daugiausia dėmesio skiria
išėjusiųjų grupei, sugriautų likimų galerijai vaizduoti, pasakotojas stengiasi
išlikti neutralus. Kareivių kuopą galima laikyti kolektyviniu veikėju, nes vienodas
statusas lemia tapatų žmonių elgesį. Klajokliškas gyvenimas, nakvynė kaskart vis
naujame griovyje ar pastatų griuvėsiuose prieštarauja sėsliai žemdirbiškai baltų
prigimčiai. A. Dziļumo veikėjas nuolat junta archetipinį ryšį
su žeme, sutrikdytą metų laikų ciklą: Kodėl jam bruka šautuvą į rankas, kai
skubiai reiktų griebtis arklo, kol žemė dar neįšalo4,
tačiau netrukus atitoksta, kad dabar jo laukus aria priešo granatos
(Perkeltieji, p. 35). Net ir priešai įgyja žemdirbišką apibūdinimą jie
regimi kaip piktžolės, per jėgą įsišaknijusios išdirbtuose Kuržemės laukuose.
Pirmosios fronto linijos tranšėjose grioviakasiai jaučiasi kaip niekingi kurmiai,
negalintys pasirodyti dienos šviesoje, duobkasiai, rausiantys sau kapą.
A. Dziļumo ir M. Katiliškio kuopos kariai gauna
kareivišką maisto davinį, elementarią aprangą, bet lietuvių kareiviai priversti
kęsti nuolatines viršininkų patyčias ir žeminimus, o latvių dalinio leitenantai,
priešingai, žmogiški, solidarūs, besiginantys petys į petį. G. Janovskio veikėjas
nebepaeidamas atsiskiria nuo divizijos, kuri vyresnybės įsakymu vežimuose gabena
kiaules, o kareiviai velkasi iš paskos. Karas jau pralaimėtas,
knyga prasideda apokaliptiniu paveikslu: Karo vėliavos guli numestos kelkraščių
purvyne, pabūklai aklomis akimis žiūri į tuštumą, aptilę kovos šauksmai ir
mirštančiųjų dejonės. Gyvieji ir pusiau gyvi pradeda ieškoti naujo turinio savo
tuščioms dienoms5. Šiame fone vystosi veikėjų
išlikimo drama.
G. Janovskio kūrinio trajektoriją formuoja du
centriniai personažai. Griuvėsiuose susitinka buvęs legionierius Adamas ir Latvijos
vokietaitė Ieva: Mes vienas kitam nesam naujo gyvenimo pradžia, mes vienas kitam esam
pats gyvenimas (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 53). Vyriška M. Katiliškio
kuopos atmosfera sukuria priešingą šiurkščios faktūros įspūdį: kareivis
traktuojamas kaip armijos statistinis vienetas, o žiaurią realybę ir drąsos trūkumą
apgaulingai bandoma maskuoti alkoholiu. Svaigalai tampa ir iliuzine
trūkstamos meilės kompensacija: Vienas laikė abiem rankom apsikabinęs pusiau
nugertą bonką ir švelniai glaudė prie savęs, šnabždėdamas meilius žodžius, ir
tas įsivaizdavo glėbiąs savo numylėtą ir glostąs jos nuostabias krūtis6.
G. Janovskio knygoje Po paskutiniojo teismo
dienos vaizduojamas paskutinis kareivio kelionės etapas (šis kūrinys pratęsia
romanų ciklą). M. Katiliškio romane išėjimo pradžios momentas, atsisveikinimo su
gimtine scena. Tai dėsningas siužeto atramos taškas atsisveikinama visam laikui.
Jau pirmame skyriuje juodi, lyg įkapiniai atsisveikinančios motinos drabužiai tampa
negrįžimo ženklu. Tačiau abu romanus suartina kelionės siužetas, jos laiko tėkmė.
Adamas po legiono patenka į rusų okupacijos zoną subombarduotoje Vokietijoje ir
veržiasi per ją į Vakarus. M. Katiliškio romane keliaujama per tris erdves: Lietuvą,
Rytprūsius ir Daniją, nuo jų kaitos priklauso vaizduojamų įvykių logika.
Pėsčiomis, traukiniais ir jūra intuityviai veržiamasi į Vakarus, tariamo
išsigelbėjimo kryptimi. M. Katiliškio kelionė vienakryptė negrįžimo link.
Visų trijų kūrinių gilumoje galima įžvelgti kelionės kaip judėjimo be iliuzijų
prasmę: tai ne ėjimas į (išlikimą), bet bėgimas nuo (mirties).
Esminės reikšmės įgyja biologinio išlikimo
instinktai, jų susidūrimas su realybe. Romanų dėmesio centre realūs kareivių
rūpesčiai: baimė, nuovargis, badas, drabužių ir apavo trūkumas, rūkalų stoka,
šilumos, meilės, moters ilgesys, atsiminimai apie namus paliktą žmoną (G.
Janovskis, A. Dziļumas) ar motiną (M. Katiliškis), o kartu egzistencinio absurdo
pajauta, nes kareiviai jau nepriklausė motinoms, žmonoms, sužadėtinėms, jie
priklausė visai tautai (Perkeltieji, p. 20). Pasitaikius progai, Adamas
atsikrato latviško paso ir gavęs naujus dokumentus tampa vokiečiu Karliu Meisteriu. M.
Katiliškio dalinio vyrai irgi naikina įtartinus popierėlius. Apgailestaujant
skiriamasi su kareiviškomis kuprinėmis. Senų dokumentų ir daiktų atsisakymas
simbolizuoja naujo gyvenimo pradžią: G. Janovskio kūrinyje legionieriaus gyvenimo
uždangą, M. Katiliškio išėjimą iš Lietuvos: Visi gerieji takai ir keleliai
jau likę anoje pusėje. Net mano vargana kuprinėlė (Išėjusiems negrįžti,
p. 357). Žandarai visą lietuviškąją kuopą nuginkluoja, bet tokia ekipuotė prieš
tankų ugnį ir lėktuvų bombas vis tiek tik nereikalingas šlamštas. Kitokia
situacija G. Janovskio romane: Adamas pistoletą brangiausią turtą įsiuva
kepurėje, taip susikurdamas saugumo iliuziją (iš tiesų pavojų, nes radus būtų
užmuštas vietoje). Tačiau abu kareiviai kaip talismaną išsaugo vienintelius daiktus
iš tėvynės: M. Katiliškio veikėjui tai papilkėjusi ir ištįsusi milinė, kurią
užsivilkdavo nakčiai ir būdavo saugojamas lyg burtiškų linkėjimų arba ypatingų
maldelių, o Adamui senas tėvo medalionas, įteiktas anglų vyriausybės kaip
apdovanojimas už degančio anglų laivo keleivių evakuaciją ir vėliau išgelbėjęs
Adamui gyvybę. A. Dziļumas randa originalesnį sprendimą naujo gyvenimo ribai
pažymėti: karo baigties išvakarėse Ansis pataiko užlipti ant minos ir netenka
regėjimo. Aklas kareivis praranda ryšį su daiktiška aplinka, todėl išsaugo tik
prisiminimus.
Į viršų
Tilto realybė
Veikėjai atsiduria tremtyje kaip tarpinėje
būklėje, kuri dažnai apibūdinama tilto simboliu. G. Janovskio, M. Katiliškio ir A.
Dziļumo prozoje egzodas tai tiltas, laikina tikrovė, kurioje įmanoma egzistuoti tik
užsimuilintomis akimis, išjungus save iš gyvenimo. Tiltas atkerta M.
Katiliškio herojų nuo praeities ir tampa išsigelbėjimo orientyru. Upė Švėtė, kaip
ir Nemunas, gimtosios šalies kontūro žymė; kiekviena pereita upė lyg kirsta
demarkacinė linija: Jei pasieksime upę ir tiltas per jos ištvinusius vandenis dar
nebus išsprogdintas, būsime išnešę kudašių (Išėjusiems negrįžti,
p. 485). Bet iš tikrųjų tiltas tik trumpalaikė išsigelbėjimo vizija, nes
ženklina perėjimą į naują pragaro ratą.
G. Janovskio romane tikima laisvės idėja, dėl
kurios gyventa ir eita kovoti. Tai konceptualiai skiriasi nuo kareivių rezignacijos M.
Katiliškio bei A. Dziļumo romanuose: Išeiti arba būti užverčiamu žemėmis. Ir
vieno, ir kito jie geidė kaip galint greičiau (Išėjusiems negrįžti, p.
517). Žemdirbiškai A. Dziļumo veikėjų sąmonei regisi, jog kūno ir kraujo
susimaišymas su gimtinės žeme yra vienintelė geidžiama baigtis. Apskritai visas
karas gali būti traktuojamas kaip priverstinis ėjimas tiltu iš buvusio ramaus gyvenimo
į naują pokario realybę, kurioje sunku beįžvelgti ankstesnio santykio su būtimi
atšvaitų. Ansis jaučiasi taip, lyg sprogimo banga būtų ne tik atėmusi akių
šviesą, bet ir nubloškusi į kitą pasaulį.
Laikas romanuose atsiskleidžia kaip nesulaikomas
plūsmas ir natūralaus biologinio žmogaus laiko griovimo forma. Laikrodis praranda
funkciją, laiko žymekliai tampa nekonkretūs: kažkurį rytą, kažkada,
kitą dieną, tamsią naktį ir pan. Dabartis yra atemporali, o praeitis ir
ateities projekcijos nutrūksta. Vienintelės į dabarties pasakojimą įsiterpiančios
buvusio laiko žymės motinos vaizdinys M. Katiliškio veikėjo sąmonėje ir žmonos
G. Janovskio, A. Dziļumo romanuose. Paliktos moterys kareivių atmintyje iškyla kaip
tėvynės prototipas, laimės metonimija. Su žmona siejasi kankinantis skausmas,
įsisąmoninimas kažko prarasto ir neišsipildžiusio, kas buvo kažkada kažkokiame
kitame gyvenime (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 101). Apie žmoną liudijo
antspaudas tėvynės pase, bet senąjį pasą, kaip ir ankstesnį gyvenimą, yra pakeitusi
nauja identifikacija.
Šioje tilto realybėje antinorma įgyja normos
statusą. Tai alogikos valdoma atvirkštinė realybė, kurioje dar neužkasti mirusieji
ir dar nemirę užkasamieji (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 115), o geležinis
kryžius mėtosi arklių mėšlo krūvoje. Nors įtrauktas į svetimų jėgų žaidimą
prieš savo norus, G. Janovskio veikėjas nieko nekaltina, tačiau abejoja Dievo valia. M.
Katiliškis analogiškas abejones išsako personažo Jonušo lūpomis. Apokaliptinėje
situacijoje žmogaus vertybių būklę ženklina beprotis centrinėje Berlyno Aleksandro
aikštėje. Tipologinė paralelė M. Katiliškio romane apgailėtinais šaržais tapę
divizijų viršininkai, o A. Dziļumo sukarikatūrintas DP stovyklų kontingentas
(pvz., ponia neemigruoja į Ameriką, nes kartu neleidžia jos šuniuko). Norėdamas
išlikti, privalai priimti šią naują pasaulio sandarą: Heil Hitler! pakeičia
Rot' Front!, kepėjas ima kepti tortus rusų komendantui, Marta, kadaise buvusi
garbinga mergina, priversta užsiimti gatvės profesija: Ji turi du pastovius. Anglų
seržantas duoda maisto, amerikiečių kapitonas degtinės ir tabako. Taip mes galim
išgyventi (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 157).
Į viršų
Mirties paradas
Aptariamuosius romanus suartina siaubiančio karo
padarinių, beprasmių aukų, luošumo vaizdai: M. Katiliškio kūrinyje aprašomas
vienakis viršininkas, sužaloti iki neatpažinimo sužeistieji, G. Janovskio
trumpakojis išbadėjęs latvis, atšlubavęs prašyti išmaldos, o A. Dziļumo
latvių legiono invalidų ligoninė, kuri kartu su pacientais evakuojama į Vokietiją.
Nepaisant skirtingos veiksmo vietos, nepaprastai panašūs griuvėsių epizodai: Bomba
pataikė į mūsų pastato kampą, atverdama plyšį per visus keturis aukštus nuo stogo
iki pamatų (Išėjusiems negrįžti, p. 511). Šis namas neturi vidinės
sienos. Viena virš kitos matosi penkios virtuvės, penkios vonios, penki klozeto
puodai... (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 165). Latvių romanuose žymiai
didesnis žiaurumo koeficientas, nepašvelnintas M. Katiliškiui būdingu šmaikštumu. A.
Dziļumo vaizduojama mirtis nuasmeninta; masinio laidojimo scenos, visuotinės
sužeistųjų dejonės nebesukelia emocijų: Atvežė pusgyvį žmogų, bet jie čia
kalba taip, lyg miške vėjas būtų išvertęs medį (Perkeltieji, p. 12).
Pakelės pilnos lavonų, kurie tiesiog aplenkiami per daug nesikeikiant ir neatsisukus
traukiama toliau. Tokie buvo to laiko įstatymai ir papročiai (Išėjusiems
negrįžti, p. 456). M. Katiliškio pasakojimo tonas objektyvistinis, o G. Janovskio
individualizuotos mirties apraiškos įkūnytos natūralistiniais vaizdais: Kareiviai
atsisagsto ir tyčiodamiesi ilgai šlapinasi ant kruvinos nušautojo galvos. <
>
Nušautasis guli. Didelės žalsvos musės ropinėja jo kaklu ir pliku pakaušiu (Po
paskutiniojo teismo dienos, p. 12). Išėjusiems negrįžti irgi yra keletas
makabriškų G. Janovskio braižo epizodų, pavyzdžiui, kai kareiviai partempia maišą
su senutės lavonu, manydami, kad tai paskersta kiaulė, papildysianti jų senkančias
maisto atsargas. M. Katiliškio romane vaizduojamos mirštančių arklių ir nemelžiamų
karvių kančios dar labiau sukrečia nei žmonių, nes gyvulio mirtis tyli ir
šventa (Išėjusiems negrįžti, p. 523).
Karių nužmogėjimas pabrėžiamas sukrečiančia
metafora: Kas kita iš mūsų beliko, jei ne kiaulės, sulysusios ir iš bado
besiknisančios pro pamatus? (Išėjusiems negrįžti, p. 370). G. Janovskio
legionieriai ritasi į dar žemesnę gyvuliškos egzistencijos pakopą: Pagalvokime
šiek tiek. Kiaulę galima sūdyti, troškinti, virti ir kepti. Jei pakanka laiko, galima
netgi išdžiovinti. O kur dar kepenys ir inkstai! Šonkauliai tinka kopūstų sriubai.
Aplink nugarkaulį yra karbonadas. <
> O kokia nauda iš pervargusio, kovą
pralaimėjusio, šlubo kareivio? Atvirai sakant jokios. Greičiau atvirkščiai. Jo
apatiškas, maldaujantis žvilgsnis ir skausmingai perkreiptas veidas pamažu net
stipriausiam pradeda veikti nervus (Po paskutiniojo teismo dienos, p. 6).
Pabėgėlių stovyklose tarsi skerdykloje žmonės
virsta numeriais, laukiančiais savo paskutiniosios. Gyvuliškas nesiskaitymas su žmogumi
išlieka ir po mirties: kuriama įprastų laidotuvių regimybė, bet, nuleidus į duobę,
karsto dugnas atsidaro, ir žmogus išverčiamas lauk. Atsivėrusi galimybė emigruoti
primena vergų turgų, nes naujoms šalims žmonės su jausmais, mintimis ir
išsimokslinimu nereikalingi; jiems tetrūksta pigios darbo jėgos. Tremtiniai sveriami,
matuojami ir skirstomi kaip daiktai: pirma rūšis, antra, trečia. Didžiausią paklausą
turi netekėjusios merginos ir jauni stiprūs vyrai; taip išdraskomos šeimos, o Elinos
tėvas pasikaria, kad atlaisvintų dukrą darbo rinkai. Lengvatikiai, nepanorę tapti
vergais ir pasidavę rusų propagandai važiuoti namo, pirmu traukiniu iškeliauja į
Sibirą.
Karo keliuose tarp didžiųjų kariaujančių tautų
girnakmenių malami ir latvių legionieriai, ir lietuvių plechavičiukai. Jie tėra
marionetės aukštesnių jėgų rankose, galinčios tik protestuoti, keikti, maldauti.
Ir viltis (Perkeltieji, p. 140). Tautų knibždėlyne ir baltų tautos,
tačiau visuotinės sumaišties fone tiek baltiškasis, tiek apskritai žmogiškasis
solidarumas transformuojasi į vilkišką troškimą išlikti, kai galioja keršto ir
pavydo, o ne meilės evangelija ir vienintelis kiekvienas už save principas:
Tuštumon jau kėsinosi kiti, kad ir ne mažiau už mus reikalingi poilsio, bet ne
giminės ir ne draugai (Išėjusiems negrįžti, p. 452).
Antroje M. Katiliškio romano
dalyje buitinius kareivių kasdienybės vaizdelius ir griovių kasimo katorgą pakeičia
fronto vaizdai, tačiau neatitinkantys daugumos karo romanų, kuriuose paprastai
vaizduojamas fronto karių gyvenimas su visomis gražiomis pusėmis, kaip draugystė,
pasiaukojimas, drąsa, ryžtingumas pavojuose, džiaugsmo svaigulys pergalėje, ir visomis
baisybėmis sužvėrėjimu, pamišimais, sadizmo orgijomis, grobio (turto ir moterų)
dalybomis, belaisvių skriaudimu7. O utėlių graužiama
ir vadų niekinama lietuvių kuopa panaši į išlikimo instinkto vejamą gaują,
mirties paradą, kuriame patriotizmas užima vertybiškai žemesnę pakopą nei
abstinencija dėl rūkalų ar alkoholio trūkumo. Legionierius užvis labiausiai žemina,
kad kapituliavimo priežastimi tampa ne priešo ginkluotųjų pajėgų persvara ar
kareivių apatija, o politikų susitarimas.
G. Janovskio romane visiškai sumenkinamos
didvyriškumo pretenzijos: buvusiam legionieriui, išsaugojusiam gyvybę karo lauke,
gresia mirtis iš bado arba nuo nemotyvuoto rusų žiaurumo protrūkių, taigi
nesuteikiama net herojiškos mirties galimybė. Nusivylę A. Dziļumo invalidai
protestuodami šaukia, kad karas buvęs beprasmiškas, apie tai nuolat primena lėtai
gyjančios žaizdos, amputuotos galūnės, džiovininkų neviltis (Perkeltieji,
p. 161). G. Janovskio Adamą išgelbsti atsitiktinis likimo posūkis: išsaugotas tėvo
medalionas, dėl kurio ne kartą rizikuota pražūti, parodytas anglų valdininkui, padeda
grįžti į Latviją. Medaliono įvaizdis turi simbolinę potekstę, jis žymi ryšį su
tėvu, tradicija, namais, tėvyne, paveldu. Šis atributas lyg pasakoje atlieka
stebuklingo gelbėtojo funkciją, nes atsivežtas iš ten.
Frontuose ir apkasuose kareiviai vis dėlto jautėsi
ryžtingiau, po karo juos apima beprasmiškumo ir absurdo nuotaikos. Stiprioji lytis buvo
priversta prarasti savo vyriškąjį orumą ir įprastas vyriškumo manifestacijas, todėl
neišvengiama romanų pesimistinė baigtis. G. Janovskio herojus, pakeitęs tapatybę,
gali grįžti į Latviją, tačiau knyga simboliškai liudija: grįžta jau kitas žmogus.
Adamas tipiškas prarastosios kartos atstovas: jis netenka mylimosios, niekada
nebesutinka žmonos, todėl grįžimas tipologiškai atitinka M. Katiliškio veikėjo
savijautą, negrįžimo paradigmą. Grįžtama tik fiziškai, nes trauminė karo patirtis negrįžtamai
paveikusi herojų sąmonę, psichiką. Iliuzijų griūties įtaiga juntama ir paskutiniame
A. Dziļumo romano epizode: Ansio mylima slaugė Elina emigruoja į Vakarus, palikusi
aklą kareivį iki gyvenimo galo vieną vegetuoti tamsoje. Savo žemės netekęs latvių
žemdirbys praranda galimybę pradėti gyvenimą iš naujo.
Į viršų
Už fronto linijos
Norint susidaryti visapusišką tremties
refleksijos vaizdą, būtina pažvelgti ir iš kitos pusės: atskleisti moteriškąjį
karo traktuotės modelį, kuris dažnai kritikuojamas dėl situacijos supaprastinimo,
sentimentalumo, o pačios autorės nurašomos į antraeilės svarbos rašytojų gretą.
Palyginus su egzodo rašytojų vyrų požiūriu, ryškėja vyromoters ir
kareivioaukos skirtys, lemiančios kitokį interpretacijos variantą. Šiai prielaidai
pagrįsti pasirenkami trijų lietuvių ir latvių rašytojų moterų tekstai: Birutės
Pūkelevičiūtės Devintas lapas (1982), Agatės Nesaulės Moteris gintare
(Sieviete dzintarā, 1997) ir Nelės Mazalaitės Negestis (1955). Prie šios
tematikos tipologiškai šliejasi Veltos Tomos, Indros Gubiņos, Konstancės Miķelsonės,
Irmos Grebzdės romanai, taip pat atskleidžiantys moterų prisiminimus apie karo siaubą
ir egzodo sunkumus. Atsiminimai atskleidžia nemažiau žiaurias, bet tylesnes ir ne
tokias akivaizdžias dramas, vykusias už fronto linijos.
Literatūrologo Giedriaus
Viliūno nuomone, B. Pūkelevičiūtės tekstas galėtų būti regimas kaip pilnavertė
alternatyva garsiems mūsų egzodo prozos veikalams8, o
N. Mazalaitės rašymo savitumas buvo išskirtas dar Alberto Zalatoriaus. Nuožmus baltų
istorijos epizodas ir madinga feministinio diskurso perspektyva ypač domino
vakarietiškąją visuomenę, todėl A. Nesaulės knyga išversta net į septynias
užsienio kalbas (anglų, vokiečių, švedų, danų ir kt.). Tai viena iš nedaugelio
knygų karo tema, išsamiai ir neretušuotai pristatančių baltų moterų patirtį iš
šios lyties pozicijų. B. Pūkelevičiūtės ir N. Mazalaitės romanai savi
bestseleriai egzodo prozos fone (beje, B. Pūkelevičiūtės Aštuoni lapai yra
išversti į latvių kalbą).
N. Mazalaitės ir B. Pūkelevičiūtės tekstai
jaunų moterų pasaulėjautos ir karo refleksijos literatūrinė reprezentacija. Ją
savaip pratęsia A. Nesaulės pasirinktas karo vaizdavimas vaiko akimis, neturintis
analogo lietuvių išeivijos prozoje (pati rašytoja prasidėjus karui buvo šešerių,
bet augant įvykių dalyvei keičiasi ir pasakotojos pozicija). Šešiametės mergaitės
žvilgsniu Jelgavos bombardavimą 1944 m. vaizduoja ir Benita Veisberga romane
Stebuklingai (Brīnumaini, 1985). Moterų prievartavimai ir plėšimai
tipologiškai sietini su B. Pūkelevičiūtės Aštuoniuose lapuose įamžintu
Dancigo apsupties pragaru. Panašiai Jelgavos bombardavimo epizodus fiksuoja Ingrīdos
Vīksnos romanas Reikia bristi į jūrą (Mums jābrien jūrā, 1951), tačiau
I. Vīksna juos leidžia prisiminti vyrui leitenantui Juriui Deksniui (faktus autorė
surinko iš pažįstamo kareivio įvykių liudytojo). Sąmoningai atsisakoma
moteriškai prozai būdingo tapybiškumo, polėkio, todėl naratyvas bejausmis, įvykiai
lakoniškai referuojami. Labai panašiai vaizduojama Jelgava, atsidūrusi akliname rate
tarp ugnies ir vandens stichijų, ir B. Pūkelevičiūtės Dancigas, užveržtas žiedu
iš visų pusių. Be kovų ir rizikingų situacijų aprašymų, I. Vīksna ryškiai
atskleidžia trapios, bejėgės moters jausmus chaoso aplinkybėmis: baimę dėl vaikų
gyvybės, rūpestį dėl giminės vyrų likimo fronte. Romanas yra originalus vyriškos ir
moteriškos savistabos lydinys.
A. Nesaulės knygoje
pabrėžiama bendroji diasporos patirtis: į klausimą, kas išgyveno tremtį sunkiau
vyrai ar moterys, atsakoma vienareikšmiškai: Visi. Vaikai irgi9.
Tačiau karo lauke herojiškai mirštantis kareivis supriešinamas su beginkle ir bejėge
moterimi: Vyrai bent jau turėjo šautuvus rankose. O ką mes turėjom? (Moteris
gintare, p. 206). Nepaisant to, kad moters vaidmuo kare pasyvus, jo padariniai moters
ateičiai nemažiau destruktyvūs.
Į viršų
Būsimų traumų repeticija
Karo erdvėje deformuojasi įprasti vyro ir moters
vaidmenys. Vyras karys moters akyse įgyja neigiamą konotaciją: tai užkariautojas,
apimtas prievartos instinktų, redukuojantis moters paskirtį iki seksualinės funkcijos.
Moters sąmonei svetimas vyro medžiotojo provaizdis, susijęs su nevaržomu brutalumu,
jėgos manifestacijomis, kraujo poreikiu. B. Pūkelevičiūtės mergaitės-vienstypaitės
kareivių geidžiamiausia moterų kategorija: jau subrendusios, bet dar
nesuteptos motinystės. A. Nesaulės romane vaizduojama analogiška moterų be
vaikų klasė, kurios atstovės viena po kitos turi išgyventi prievartavimų siaubą.
Romano veikėja Agatė, maža mergaitė, plačiai atvertomis akimis fiksuodama
pažeminimus, smurtą ir prievartavimus, identifikuojasi su nuskriaustąja puse: Visų
tų moterų ir mergaičių siaubas virto manuoju (Moteris gintare, p. 72).
Kareivių siekiamybe tampa ne tik kūniški, bet ir
materialiniai turtai: iš Agatės tėvų atimami laikrodžiai, vestuviniai žiedai, Elvyra
praranda visas šeimos brangenybes perlus, trijų karatų deimantą, žiedus ir
apyrankes. Karas visus niveliuoja: išrengtas svarbus asmuo tampa varganiausiu
sutvėrimu, kadaise buvusi prasminga santuoka su milijonieriaus sūnumi
groteskiška parodija, nes dabar abu vargšai, kaip ir visi kiti. Kaip kontrastas iškyla
karo metu suspindusios brangenybės trys vokiečių leitenanto fon Reichenau
eilėraščių knygos, rastos namo palėpėje.
B. Pūkelevičiūtės romano dėmesio centre
ribinės karo situacijos sustiprintas merginų (trijų draugių kauniečių Birutės,
Rimos ir Elvyros) ryšys. Jų gyvenimai susieti daugiau negu
draugių, daugiau negu seserų10. Šis likiminis saitas
atstoja artimųjų praradimą. N. Mazalaitės Danguolė neturi
moteriškosios giminės atsparos, tačiau bando kompensuoti šį trūkumą savo ryšiais
su vyru: Tu neturi dukters, nei motinos tu turi vyrą, štai čia, jis dabar tau
šypso per daugybę galvų11. Agatė, priešingai, pati
nutraukia ryšius su giminės moterimis, pasirinkusi sutuoktinį amerikietį. Jos vyras
tampa gynėjo, užtarėjo prototipu, o beviltiškas maldavimas prašau, nusišypsok,
nuolat kartotas mamai, pakeičiamas fraze jis manimi pasirūpins.
Egzistencijos kasdienybė Vokietijos pabėgėlių
stovyklose badas, šaltis, utėlės, prievartos scenos realistiškai vaizduojamos
B. Pūkelevičiūtės ir A. Nesaulės romanuose. Spėjusi anksčiau emigruoti N.
Mazalaitės veikėja šių patirčių tiesiogiai neišgyvena, tačiau atsiima savo
prarasties dozę kitu būdu: netenka vyro (išvežamas į Sibirą) ir dukters (sergančią
palieka Lietuvoje). Visuose šiuose tekstuose ryški nuolatinė būti ar nebūti
įtampa. Tačiau net kraštutinėmis aplinkybėmis nedingsta moteriškoji aistra puoštis,
gražiai ir elegantiškai atrodyti. B. Pūkelevičiūtės merginos sielojasi dėl
išdezinfekuotų ir suniurkytų paltų, persmeigusios karoliuką adata, segasi šarkos
plunksną į skrybėlę. Svarbiomis progomis Agatės mama pasipuošia vienintele išeigine
tamsiai mėlyna suknele balta apykaklaite, įsisega gintarinę sagę.
Karo erdvėje, ardančioje kultūros vertybes,
netikėtai iškyla inteligentijos privilegija kultūros talentai. Muzikinis
išsimokslinimas, vaidybiniai gabumai, kalbų mokėjimas (ypač rusų, vokiečių) gelbsti
kraštutinėse situacijose. Birutei vokiečių kalbos žinios padeda išlikti
apsimetusios vokietėmis, merginos patenka į repatrijuojančių vokiečių traukinį.
Agatės mamą iškalba ir rusų kalbos žinios išgelbsti nuo sušaudymo. A. Nesaulės
veikėjos staiga pajunta antikinių sirenų galią: kareiviai sustingę stovi vidury
kambario, klausydami muzikos. <
> Kol moterys pasiruošusios groti, o kareiviai
pasiruošę klausytis, mes esam saugesnės nei bet kada (Moteris gintare, p. 87).
B. Pūkelevičiūtės merginos imasi artisčių misijos ir per šią savo profesinę
galią išsikovoja visuomeninių privilegijų (pagarbą, geresnį darbą).
Knygose ryški Vakarų kultūros ir kareivių
barbarų, svetimųjų antikultūros opozicija. Daugybėje epizodų pabrėžiamas rusų
(A. Nesaulės romane ir mongolų) nevalyvumas, bukumas, grubumas, aklas tikėjimas
ideologija, primityvi galvosena lyg ir koks civilizacinio atsilikimo kompleksas.
Bolševikinės antikultūros aplinkoje aktualizuojamos europietiškojo solidarumo
pastangos: Europa, Europa, mes glaudžiamės prie tavęs!, ironiškai sušunka
pasakotoja, nors ta Europa tik du nusmurgę prancūzai, rusų pristatyti
mėšlui vežioti. Inteligentiškos prigimties individui keleriopai sunkiau atsidurti
bevardėje fizinių darbininkų masėje: Agatė plauna indus restorane, B.
Pūkelevičiūtės herojės pluša kopūstų ir bulvių laukuose, vėliau skalbia karinio
pagalbinio ūkio traktoristų apatinius, o N. Mazalaitės Danguolė dirba siuvykloje.
Tačiau moterys aklai nenusilenkia likimui: Agatė vėliau tampa anglų literatūros
profesore, Danguolė išteka už turtuolio teisininko, o Birutė įsidarbina buhaltere.
Panašiai kaip G. Janovskio ir M. Katiliškio
romanuose tiltas, šiuose tekstuose pasirodo kitas tarpinės būklės simbolis
traukinys. Perono nuotrauka ant Devinto lapo viršelio, A. Nesaulės knygos
paskutinio skyriaus pavadinimas Traukiniai liudija šio įvaizdžio svarbą. N.
Mazalaitės knygoje traukinys tampa netekties ženklu, nes išveža į Sibirą herojės
vyrą, o B. Pūkelevičiūtės veikėja traukiniu tolsta nuo susitikimo su buvusiu
sutuoktiniu. Deja, išsigelbėjimas iliuzinis, nes karo laikotarpis
tik tragiška būsimųjų traumų repeticija12.
Į viršų
Nesėkmių punktyras
A. Nesaulės romanas vaizduoja įvairias karo
patirčių sukeltas charakterių patologijas: vaikų žiaurumą (dešimtmetis berniukas
prievartauja savo amžiaus mergaites), suicidinius polinkius (pastojusi nuo
prievartautojo, Hilda nusižudo), savidestrukciją (herojės sesers vyras mirtinai
nusigeria), smurtą šeimoje, seksualinį išnaudojimą (vyras Agatę prievartauja ir
muša). Psichiatrinė ligoninė, kurioje apsistoja Agatės šeima, tampa visuotinės
patirties ženklu, rūpinimasis ligoniais savų traumų refleksijos forma.
Agatės portretas atitinka moterų kūryboje
paplitusį moters aukos tipą, tačiau tai ne tradiciškai vaizduojama vyro, o karo
sukelto psichologinio šoko auka. Jaunystės patirtys, kai buvo niekinamas moters kūnas
ir gyvybė, suformuoja Agatės bevertiškumo kompleksą, todėl vyro valiai ji net nebando
priešintis. Iš gausių dialogų ir vidinių apmąstymų ryškėja nuostata, kad nieko
daugiau ji ir nėra nusipelniusi nei geresnio vyro, nei vaikų, nei buities sąlygų.
Šeimos santykiai priklauso ir nuo moters apsisprendimų, taigi galėtų būti keičiami,
tačiau pasąmonę paveikęs šokas keistis neleidžia: Agatė panaikina nesėkmingos
santuokos padarinius (išsiskiria su vyru) ir sugeba juos įvertinti, tačiau sapnai ir
pasąmonės vaizdiniai nepasiduoda valios kontrolei. Birutė, priešingai ori,
žinanti savo vertę, kovojanti už save, nuo vyriškosios prievartos bando išsigelbėti
gudrumu. Tačiau brutalia meilės antiteze tapę prievartavimo vaizdai nuolat persekioja
santuokinį gyvenimą, todėl stabilumo paieškos lieka bevaisės, nepriklausomai nuo to,
ar sutuoktinis tautietis (B. Pūkelevičiūtės pasakotoja, Agatės sesuo), ar amerikietis
(Agatė, N. Mazalaitės Danguolė). Pagrindinis skirtumas tarp abiejų santuokos variantų
tik materialinės gerovės pakopa ir skirtingas visuomeninis statusas, užtikrinantis
lengvesnę išorinę egzistenciją, tačiau vidinės kolizijos analogiškos. Vedybas
su užsieniečiu moterys suvokia kaip ribinę tremties patirtį.
Danguolė nepastovios, neapsisprendusios moters
charakterio modelis. Pasidavusi niveliuojančios aplinkos spaudimui, perėmusi
amerikietiškąjį įvaizdį (madinga šukuosena, automobilis, kailiniai), moteris
atitoksta: Kas esu? Ką padariau, kad parodyčiau, kas esu? <
> Niekas pats
save pavertęs nieku (Negestis, p. 158). Analogiškos mišrių vedybų ir
pelenės istorijos kiek kitaip aktualizuojamos Indros Gubiņos romane Beveik
karalienė (Gandrīz karaliene, 1965). Paprasta latvių mergina Žanetė,
ištekėjusi už pasiturinčio lordo Frederiko Makdonaldo, yra emancipuota, gina savo
nuostatas, nenori užsidaryti šeimos rate, deja, šis iliuzinis šiuolaikiškumas irgi
neatneša laimės. Daugumos I. Gubiņos romanų ir apsakymų veikėjos neranda atramos
vedybose, negali pasiekti pilnatvės moderniame pasaulyje.
Motinystė, tradiciškai suteikianti moteriai
pilnatvę, aptariamuosiuose romanuose atskleidžiama kaip dramatiškas jos gyvenimo
aspektas. Agatė vaiką išaugina kaip amerikietį, simboliškai išsižadėdama
moteriškosios atsakomybės už savosios genties tąsą. Atsaini gailesčio grimasa
šmėkšteli po daugelio metų: Pasigailėjau, kad paklausiau Džo ir vaikystėje
neišmokiau sūnaus latvių kalbos (Moteris gintare, p. 253). Analogišką
motinystės dramą dar intensyviau išgyvena Danguolė, pagimdžiusi vaiką
minotaurą, atidavusi savo kraują svetimai giminei. Kultūrinė ir konfesinė šeimos
narių skirtis pasiekia apogėjų, kai sūnus prieš motinos valią pakrikštijamas
presbiterijonų bažnyčioje.
Danguolei ir Agatei karo traumos padariniai pasirodo
kaip kaltės ir gėdos jausmas dėl visavertės išorinės egzistencijos. Siaubo ir
prarasties požiūriu, asmeniniai karo išgyvenimai joms atrodo tik nežymūs
nepatogumai, privilegijuota patirtis, lyginant su Sibiro lemtimi (Danguolė) arba
žydų holokausto kankinimais, Vietnamo, Etiopijos, Gvatemalos, Afganistano vaikų
likimais (Agatė). Danguolė sąžinės priekaištus bando kompensuoti pinigais, juos
siunčia tautinei labdarai, o Agatei prireikia psichoterapeuto konsultacijų. Kaltės
suvokimas sunaikina tikėjimą Dievu: Aš nebesimeldžiau, nes man atrodo, jog yra
nuodėmė sakyti tuos žodžius, kuriuos maldose kalba dorieji (Negestis, p.
146).
Kaip svarbų metaforinį šifrą galima perskaityti
A. Nesaulės knygos antraštę Moteris gintare. Baltiškoji archetipinė gintaro
figūra susijusi su Latvijos vaizdiniu ir motinos sage vieninteliu papuošalu,
veikėjos atsivežtu iš tėvynės. Agatė tapatinama su būtybe, sustingusia gražiame
akmens (gintaro) luite ir nebesugebančia iš jo ištrūkti. Tačiau gintarinė sagė,
mamos perduota Agatei, liudija ir nesunaikinamą gentinę tapatybę, atlieka amuleto
funkciją: Senieji latviai tikėjo, kad gintaras turi antgamtinių galių. Jis galėjo
apsaugoti nuo ligų, užgydyti žaizdas ir palydėti po mirties į anapusinį pasaulį
(Moteris gintare, p. 298).
Į viršų
Ar įmanoma pasveikti?
B. Pūkelevičiūtės ir A. Nesaulės romanuose
akivaizdūs analogiškų įvykių traktuotės skirtumai: gaivališka, ekspansyvi lietuvių
autorės pasakojimo maniera disonuoja su tragiškomis latvių prozininkės nuotaikomis ir
sunkiasvoriu tonu. Tačiau abiejuose kūriniuose nesama dvasinio
silpnumo ar verksmingų emocijų, anot Jurgio Kunčino, tai tvirta, vyriška,
raumeninga proza13. Šiurkštus realistinis pasakojimas
atitinka vaizduojamos situacijos niūrumą. Knygos įvade A. Nesaulė deklaruoja: Mane
išgelbėjo kitų pasakojamos istorijos, psichoterapija, svajonės ir meilė. Mano
pasakojimas įrodo, kad išgyti yra įmanoma (Moteris gintare, p. 8), tačiau
romano tekstas neįtikina skaitytojo tokia optimistiška baigtimi. Apie žiaurią tikrovę
pasakojama itin atvirai, asmeninės svajonės žlunga, o meilė šmėsteli tik
paskutiniuose knygos puslapiuose. A. Nesaulės romanas yra vertingas pirmiausia dėl
patirties autentikos, dokumentinio pobūdžio.
Stiprus B. Pūkelevičiūtės veikėjų savisaugos
instinktas, noras gyventi, jaunystės vitalizmas išryškėja dėl autorės pasirinkto
pasakojimo rakurso. Humoras ir ironija veikėjams yra vienos svarbiausių atramų,
padedančių išlikti. Iš dalies tokius teksto bruožus lemia ir autorės asmeninės
savybės, santykis su aprašoma realybe, polinkis nedramatizuoti. Be to, sovietinės
pabėgėlių stovyklos tikrovė neatrodo tokia niūri, nes vaizduojama merginų
draugystės fone.
N. Mazalaitės Danguolė kaip išeitį pasirenka
gyvanašlės likimą. Šis poelgis psichologiškai nemotyvuotas: sutrikusi asmenybė,
netekusi psichinio ir moralinio vientisumo, vieną rytą pabunda labai drąsi ir
ciniška ir, nutraukusi savo santuoką, išeina iš sutuoktinio apartamentų. Tačiau
toks pasirinkimas netampa nei tautiškumo pergale, nei moteriškosios emancipacijos
įrodymu, o tik asmeninio pralaimėjimo signalu.
Karo erdvėje moterų tapatybės pakinta: pasakojant
apie jų charakterius, dingsta moteriškajai prozai būdingas romantiškos meilės
imperatyvas, kurį pakeičia apnuoginto smurto, tamsiųjų gyvenimo pradų
įsisąmoninimas. Devintas lapas baigiasi subrendusių
asmenybių veiksmais, tarytum klasikiniai žmogaus tapsmo (Bildungs) romanai14, tačiau A. Nesaulės Agatė po karo lieka sugniuždyta.
Galbūt tai amžiaus skirtumo nulemtos pasekmės: vaiko psichikoje prievartavimo scenos,
smurto vaizdai, masinių laidojimų paradai, žiaurios istorijos palieka gilesnius
trauminius randus. N. Mazalaitės romanas atskleidžia dar vieną šios patirties
aspektą: karo trauma gali tapti patogiu pasiteisinimu dėl gyvenimo nesėkmių, savo
silpnavališkumo ir nuolankumo neištikimiems vyrams. Karo ir okupacijos patyrimai tiesiog
sutirština tamsiąsias dimensijas, kurios nuosaikesnėmis formomis apskritai būdingos
žmogiškajai prigimčiai.
Siaubianti karo ir tremties banga išprovokavo naujus
lyčių tapatybės aspektus. Nesaugumas, smurtas ir prievarta deformavo įprastą vyrų ir
moterų savivertės, motinystės ir giminystės raišką. Romanų apžvalga siūlo
paradoksalią išvadą, kad aprašant ribines karo ir egzodo situacijas išryškėja ne
tiek baltų tautų, kiek moteriškosios ir vyriškosios sąmonės skirtumai. Moterys
pasirodo turinčios didesnių dvasinių galimybių prisitaikyti ir išlikti.
1 D a u g i r d a i t ė
S . Rūpesčių moterys, moterų rūpesčiai. Vilnius: Lietuvių
literatūros ir tautosakos institutas, 2000. P. 63. (Atgal>>>)
2 K o s t a n d a O .
Latvijas vēsture. Rīga: Zvaigzne ABC, 1992. P. 321. (Atgal>>>)
3 R o ž k a l n e A
. Vai jūs raudat līdzi saviem varoņiem? Saruna ar Gunaru Janovski // Zvaigznes
šūpolēs. Rīga: Preses nams, 1999. P. 170. (Atgal>>>)
4 D z i ļ u m s A .
Pārvietotie. Rīga: Daugava, 2003. P. 13. Toliau cituojant tekste
nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis. (Atgal>>>)
5 J a n o v s k i s G
. Pēc pastardienas. Rīga: Latvijas teātra fonds, 1991. P. 10. Toliau
cituojant tekste nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis. (Atgal>>>)
6 K a t i l i š k i s
M . Išėjusiems negrįžti. Vilnius: Vaga, 1990. P. 458. Toliau
cituojant tekste nurodomas kūrinio pavadinimas ir puslapis. (Atgal>>>)
7 J o n y n a s V .
A . Mariaus Katiliškio requiem // Išėjęs negrįžti: Marius Katiliškis
gyvenime ir kūryboje. Chicago: Algimanto Mackaus knygų leidimo fondas, 1986. P.
205. (Atgal>>>)
8 V i l i ū n a s G
. Birutė Pūkelevičiūtė alternatyvus talentas // Naujasis židinys.
1996. Balandis. P. 228. (Atgal>>>)
9 N e s a u l e A .
Sieviete dzintarā. Rīga: Jumava, 1997. P. 258. Toliau cituojant tekste
nurodomas lietuviškas kūrinio pavadinimas ir puslapis. (Atgal>>>)
10 P ū k e l e v i č i ū
t ė B . Devintas lapas. Vilnius: Dienovidis, 1997. P. 387. (Atgal>>>)
11 M a z a l a i t ė
N . Negestis. Chicago: Lietuviškos knygos klubas, 1955. P. 95.
Toliau cituojant tekste nurodomas kūrinio pavadinimas ir puslapis. (Atgal>>>)
12 D o n s k i s L .
Nesaugaus žmogaus neaiškiame pasaulyje drama // Akiračiai. 2003. Nr. 3.
(Atgal>>>)
13 K u n č i n a s J
. Kauno lapai, Dancigo lapai... // Lietuvos aidas. 1992. Balandžio 4.
(Atgal>>>)
14 K u b i l i u s V
. Birutė Pūkelevičiūtė aktorė ir rašytoja. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2004. P. 5455. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|