|
<< Atgal
Žmogus už knygos
Danutės Krištopaitės veikla neatsiejama nuo
Vagos dvidešimt penkerius metus čia redaktoriavo. Nors kultūrai ji paskyrė
visą savo gyvenimą, kuklumas ir vidinė inteligencija jai niekada neleido demonstruoti
pasišventimo literatūrai ji visada buvo ir yra žmogus už knygos. Ir tik
šių metų liepos 6-ąją Lietuvos valstybės karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną
Danutė tarsi išėjo viešumon: jai Prezidentas Valdas Adamkus įteikė Didžiojo
Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžių.
Vertėją Danutę
KRIŠTOPAITĘ kalbina rašytoja Birutė JONUŠKAITĖ
B. Jonuškaitė. Ar toks apdovanojimas Jums,
Danute, yra svarbus? Kaip jautėtės jo sulaukusi?
D. Krištopaitė. Žinoma, smagu sulaukti
šitokio savo kuklių darbų įvertinimo. Bet dirbau ne dėl jo. O iš tos dienos man
išliko pakili šventiška nuotaika Prezidentūroje, garbės sargyboje sustingusių
kariūnų vaizdas, B. Dvariono muzikos mokyklos mokinių grojamos mielos lietuviškos
melodijos, šilta Prezidento padėka įteikiant apdovanojimą, vėliau vėliavų prie
Prezidentūros pakėlimas. Tada tikrai pajutau, kokia reikšminga, kokia ori mano šalis.
O pats priėmimas
Aš niekada tokiuose pokyliuose šiais laikais nesu dalyvavusi, taigi
kai kas mane stebino. Tą šiltą vasaros pavakarę iškilūs svečiai sustoję
grupelėmis iš pradžių maloniai šnekučiavosi, bet paskui nemaža jų dalis kaip
išbadėję puolė prie valgių sudarydami ilgokas eiles. Gal dabar elito pobūviuose taip
įprasta?
B. J. Žinau, ne dėl apdovanojimų dirbote
kruopštų vertėjos, tautosakininkės, redaktorės darbą. Kas lėmė, kad pasirinkote
filologės profesiją?
D. K. Kaip dauguma mano amžinininkų augau
tarp paprastų žmonių. Mama namų šeimininkė, tėtis stalius. Gyvenome Kaune,
Žemojoje Fredoje, Aleksoto parapijoje. Iš kaimo kilę tėvai kalbėjo taip, kaip buvo
išmokę vaikystėje, ypač gausus ir vaizdingas buvo mamos jonaviečių tarmės žodynas.
Daugelis kaimynų suvalkiečiai. Tėtis prenumeravo vieną kitą laikraštį,
Trimito žurnalą, mėgo skaityti knygas. Taigi ir gimtosios liaudiškos lietuvių
kalbos aplinka, ir domėjimasis spauda bei knygomis namuose jau nuo vaikystės mane
ruošė šitam keliui. Pirmoji perskaityta knyga, kurią tėvai padovanojo mokantis
pirmame pradinės mokyklos skyriuje Suomių liaudies pasakos. Meilę knygai ir
patriotinius jausmus Fredos pradinėje mokykloje diegė jos vedėja, mano pirmoji mokytoja
Kazimiera Tumavičienė, 1944 m. pasitraukusi į Vakarus. Vėliau, mokantis Kauno V
gimnazijoje, didelį poveikį darė lietuvių kalbos mokytojo Vinco Bazilevičiaus,
anuomet išvertusio iš prancūzų kalbos H. de Balzaco Tėvą Gorijo, vėliau
rezistencijos dalyvio ir politinio kalinio, literatūros pamokos.
Niekada nepamiršiu ir lotynų kalbos mokytojos
Felicijos Kasputytės, per kurios pamokas skaitėme Ovidijų, Horacijų ir kitus romėnų
poetus, Janinos Karanauskaitės klasės auklėtojos ir vokiečių kalbos mokytojos,
supažindinusios mus su vokiečių poezija. Lidija Sokolovaitė, dėsčiusi rusų kalbą,
matydama mano domėjimąsi literatūra, man iš namų atnešdavo vieną kitą knygą.
Pirmoji perskaityta rusiška knyga buvo V. Garšino apsakymai, parašyti Sibiro tarme. Iš
pradžių niekaip negalėjau suvokti, kodėl tiek daug nesuprantamų žodžių, bet tol
vargau, kol apsakymus įveikiau ir nuo tada skaityti rusų literatūrą buvo nesunku.
Mokydamasi gimnazijoje pamėgau poeziją, ypač
Maironio ir Salomėjos Nėries eiles. Daugybę jų mokėjau atmintinai. Labai patiko
Kūrybos žurnale, leistame vokiečių okupacijos metais, išspausdinti Jono
Aisčio, Henriko Nagio ir kitų poetų eilėraščiai. Pradėjau domėtis daile, lankiau
tuometinių dailininkų parodas. Žavėjausi A. Galdiko, V. Vizgirdos, A. Petrulio, A.
Krivicko darbais.
Taigi nėra ko stebėtis, kad ir pati pradėjau
rašyti eilėraščius, priklausiau literatų būreliui, į kurio susirinkimus ateidavo
kitose klasėse dėstęs poetas Antanas Miškinis. Būdavo ir bendrų susirinkimų su IV
gimnazijos literatais ten savo eiles skaitydavo Eduardas Selelionis, Algimantas
Baltakis ir kiti. Atrodė, jog ir tolesnis mano gyvenimo kelias turi būti susijęs su
literatūra, nors mama norėjo, kad stočiau į mediciną juk gimnaziją baigiau aukso
medaliu, į visas specialybes galėjau patekti be egzaminų. Tačiau pasirinkau lietuvių
literatūros studijas Vilniaus universitete (1948). Įkritau kaip žuvis į vandenį.
Aišku, tada Universitete vyravo oficiali tarybinė ideologija, dėstė tokie partijos
šulai kaip Vladimiras Kostelnickis, Petras Užkalnis, Stasys Lazutka, bet Lietuvių
literatūros katedroje dirbo talentingi, savo patriotinę ir kultūrinę misiją
suvokiantys dėstytojai. Vienas iš jų buvo Jurgis Lebedys. Prisimenu, per pirmą
paskaitą jis suruošė mums ekskursiją į Markučius, į Puškino muziejų. Toji
ekskursija buvo lyg koks būsimųjų literatūros darbininkų įšventinimas. Su didele
meile jis dėstė senąją lietuvių literatūrą, buvo reiklus sau ir studentams. Iš jo
dėstomo kurso turėjome rašyti seminarinius darbus. Man teko darbas apie Baltramiejų
Vilentą, o literatūros reikėjo pasiieškoti Lietuvių kalbos ir literatūros institute
vokiečių kalba. Žinoma, nebuvo lengva, bet parašiau ir, rodos, neblogai, nes
dėstytojas rašinio neišpeikė. Bet nelabai vykusių darbų autorius jis gerokai
patraukdavo per dantį, kartais net aštrokai. Taip atsitiko kursiokei Vilijai Šulcaitei,
parašiusiai gana silpną darbą. Ši, būdama komjaunimo aktyvistė, apskundė J.
Lebedį, kad jo paskaitos neidėjiškos... Ir ant dėstytojo, ir ant katedros krito
nepasitikėjimo šešėlis.
Perkėlus Filologijos fakultetą iš Kauno
universiteto į Vilnių, atvyko ir Meilė Lukšienė, tapusi katedros vedėja. Ji dėstė
pirmosios XIX a. pusės literatūrą, buvo labai gyvybinga, lengvai bendravo, skiepijo
norą dirbti savai kultūrai, ėmė ugdyti literatūros kūrinių analizės įgūdžius.
Mėgome ir užsienio literatūros dėstytojų Elenos Kuosaitės ir Elenos Narvydaitės
paskaitas. Mūsų kurse mokėsi trisdešimt penki žmonės, kai kurie jų gerai žinomi:
Jonas Lankutis, Donatas Sauka, Juozas Stonys, Teresė Mikeliūnaitė, Vytautas Būda,
Algirdas Sabaliauskas, Vilija Šulcaitė ir kt.
Labai didelį įspūdį darė Vinco
Mykolaičio-Putino speckursai, kuriuos jis mums skaitė dvejus metus: Kristijonas
Donelaitis, Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Petras Cvirka. Skaitė erdvioje auditorijoje, ir,
nors kursas buvo skirtas lituanistams, pradedant trečiu kursu, prigužėdavo žmonių iš
viso miesto. Kiekvieno rašytojo kūrinių analizei skyrė visą semestrą. Jo žvilgsnis
į literatūrą buvo gilus ir savitas. Tuo metu imta griežtai reikalauti ideologinio
literatūros vertinimo. Ir buvom labai nustebę, kai Putinas, analizuodamas Žemaitės
kūrinius, pradėjo akcentuoti socialinius momentus...
Nepaisant visko, tie metai buvo įdomūs, kupini
jaunatviško polėkio. Mūsų neišskiriama trijulė T. Mikeliūnaitė, Ona
Survilaitė ir aš pavasario sesijų metu eidavom į Olandų gatvės žydų kapines
(dabar Laidojimo rūmai). Čia mūsų niekas nesekė, niekas nesiklausė, aplinkui
graži gamta, akmens paminklai, kai kurie jų tikri meno kūriniai (paskui juos
suklojo į Žirmūnų tilto krantinę): skaitydavom, diskutuodavom, kalbėdavomės,
ruošdavomės egzaminams. Tada mūsų poreikiai buvo labai kuklūs, nes ne tai
svarbiausia, ar tu sotus, bet ar tau įdomu gyventi. Susiburdavome kartais ir mano
kambaryje, kurį nuomojau Žvėryne, Traidenio gatvėje. Ten lankydavosi kiti draugai ir
draugės. Nebūdavo nei arbatų, nei kavų, nei kokių skanėstų. Aiškindavomės tai, ko
per paskaitas nesuprasdavom, ginčydavomės, būdavo visiška laisvė, ypač kai buto
šeimininkė pavasarį išvažiuodavo atostogų. Kartą ji man pirmakursei leido
švęsti Kūčias, nors tai daryti ir buvo draudžiama. Tą vakarą mūsų būrelis buvo
nedidelis: Jadvyga Kardelytė, Liuda Žukauskaitė, D. Sauka, Vytautas Žemaitis,
istorikė Benė Vainiūnaitė ir aš. Tos Kūčios buvo gana vargingos, bet jų šviesi
nuotaika liko visam gyvenimui. Mes tada buvom tokie geri ir gražūs
Prie tų
skurdžių vaišių išsėdėjome iki ketvirtos ryto, ir tai buvo iš tikrųjų šventas
vakaras, šventa naktis...
B. J. Ar po studijų iš karto ėmėtės
redaktorės darbo?
D. K. Ne. Ketvirtame kurse atlikome
pedagoginę praktiką Vilniaus pirmojoje berniukų vidurinėje mokykloje (dabar
Vytauto Didžiojo gimnazija). Vedėme pamokas vadovaujami patyrusios mokytojos Bronės
Katinienės, IX klasėje, kurios mokiniai buvo drausmingi ir aktyvūs. Beje, toje klasėje
mokėsi ir Tomas Venclova. Labai susižavėjau mokytojos darbu ir veržte veržiausi
mokytojauti. Ilgai nelaukdama ketvirto kurso pavasario semestre savanoriškai išvažiavau
į Alantos mokyklą Molėtų rajone. Tik... ten man davė dėstyti geografiją trūko
kaip tik šito dalyko mokytojos. Vis dėlto man ten patiko, gera buvo dirbti: direktorius
M. Šaduikis vydūnistas (beje, net nutapęs Vydūno portretą), taurus žmogus, reto
nuoširdumo vaikai. Bet rudenį direktoriumi buvo paskirtas partietis P. Lisas, kuris
nesudarė sąlygų man toliau tęsti studijų. Tad teko atsisakyti širdžiai mielo
mokytojos darbo Alantoje. Graudžios buvo paskutinės atsisveikinimo su mokiniais pamokos.
Dar ilgai jie man rašė laiškus, siuntė nuotraukas
Tai argi po tokios patirties galėjau netapti
mokytoja? Juo labiau, kad buvau paskirta į daug didesnę Alytaus II vidurinę mokyklą.
Tiesa, laikant valstybinius egzaminus katedros vedėja M. Lukšienė kalbino stoti į
aspirantūrą, bet aš kategoriškai atsisakiau. Alytuje mokiniai nebuvo tokie grynuoliai,
tad reikėjo rasti kelią į jų širdis. Mokytojavau trejus metus. Gavau gana silpnas IX
ir XI klases. Pagal anuometines švietimo nuostatas moksleiviai turėjo mokslo metus
baigti be dvejetų jokių antramečių. O jeigu būdavo dvejetukininkų, vadinasi,
mokytojas dirba blogai. Nemokėjau veidmainiauti, jaučiausi atsakinga už tų vaikų
žinias, ir jie greitai suprato, kad gaus tokį pažymį, kokio bus verti. Stengiausi
jiems padėti, teko daug dirbti ir ne pamokų metu, ir mokiniai darė pažangą. Be
tiesioginio darbo, dar vadovavau mokyklos ir rajono literatų būreliams. Rengėme
literatūros vakarus. Prisimenu, buvom pasikvietę Justiną Marcinkevičių, ką tik
išleidusį pirmąjį poezijos rinkinį Prašau žodžio, Mykolą Sluckį, Antaną
Jonyną
Toje pačioje mokykloje žemesnėms klasėms lietuvių kalbą dėstė poetas
Anzelmas Matutis, organizavęs ir mokinių turistinius žygius.
Kai kurie mano kolegos nelabai palankiai žiūrėjo
į jauną mokytoją, kuri nuolatos plėšos
Matyt, į direktoriaus kėdę
taikos
Ir iš tikrųjų trečiais mokytojavimo metais (1953) man pasiūlė mokyklos
direktorės vietą. Atsisakiau. Turėjau aiškintis partijos rajkome. Tada man
šovė į galvą išganinga mintis: stosiu į aspirantūrą. Vienas iš sekretorių
pasišaipė: V aspiranturu chotite? Smotrite, štoby ne prišlos' chlopat' ušami
Man užvirė kraujas, galvoju, na dabar tai jau tikrai stosiu. Parašiau Lietuvių
literatūros katedros vedėjai M. Lukšienei laišką. Gavusi teigiamą atsakymą, per
porą mėnesių pasiruošiau egzaminams, parašiau privalomą darbą ir įstojau.
Disertacijos temą pasirinkau iš tautosakos: Lietuvių liaudies karinės istorinės
dainos. Feodalizmo epocha. M. Lukšienė tapo darbo vadove. To užteko, kad baigusi
aspirantūrą (1959) niekur negaučiau darbo. Tada katedroje jau vyko raganų
medžioklė. Visiems ypač įsimintinas buvo Universiteto partinės organizacijos biuro
posėdis Kolonų salėje. Katedra buvo kaltinama dėstymo beidėjiškumu ir apolitiškumu,
vengimu diegti studentams tarybinio patriotizmo dvasią. Vienintelis Eugenijus
Meškauskas, buvęs Istorijos-filologijos fakulteto dekanas ir universiteto prorektorius,
išdrįso pasakyti tiesą, kad nemėgstąs bukų žmonių, o katedros kolektyvą laikąs
talentingu ir pajėgiu dirbti, bet jo žodžiai nebuvo išgirsti. Idėjiškai nepatikimi
buvo ir šios katedros aspirantai. Roma Dambrauskaitė, Juozas Stonys, Danutė
Venclovaitė, Emilija Dagytė, aš negavom darbo nei Universitete, nei kurioje kitoje
aukštojoje mokykloje ar mokslo įstaigoje. Pedagoginiame institute lyg ir buvo linkę
mane priimti. Tačiau iš partinės organizacijos sekretoriaus išgirdau klausimą: Kas
jūsų mokslinis vadovas? Paminėjusi M. Lukšienės pavardę, sulaukiau atsakymo:
Ne, mes jūsų negalim priimti, jūs pagadintas žmogus.
Po dviejų mėnesių bedarbystės buvau priimta į
Valstybinę grožinės literatūros, vėliau Vagos, leidyklą.
B. J. Šiandien turbūt džiaugiatės, kad
viskas taip susiklostė? Juk anuomet ši leidykla buvo tikras kultūros židinys.
D. K. Taip. Man pradėjus dirbti, jai vadovavo
Jonas Čekys, vyriausiuoju redaktorium buvo Jurgis Tornau. Čia dirbo nemažai patyrusių
redaktorių ir vertėjų: Aldona Liobytė, Vytautas Petrauskas, Dominykas Urbas,
Aleksandras Žirgulys ir daug puikių mano kartos žmonių. Mane priėmė į
Originaliosios literatūros redakciją. Vaikų ir jaunimo literatūros redakcijos vedėja
Aldona Liobytė įtraukė į platesnę literatūrinę veiklą. Užsakė išversti osetinų
liaudies pasakų rinkinį Kaip pelė marčios ieškojo. Kaip tik tuo metu ji
užsimojo parengti apybraižų knygą apie rašytojų bei kitų kultūros veikėjų, taip
pat revoliucionierių, gimtines Čia užaugau. Parašiau apie Žemaitę, Liudą
Girą, na ir apie V. Krėvę. Niekad nebuvau buvus Subartonyse. Imk komandiruotę ir
važiuok. Ir pati kelionė į šį garsų Dzūkijos kaimą, ir susitikimas su jo
žmonėmis, su gamta mane sužavėjo. Nepaprasta buvo nakvynė pašiūrėje toj vietoj,
kur kažkada augo Grainio liepa. Toje sodyboje tarsi pajutau V. Krėvės dvasią.
Grįžusi rašiau su įkvėpimu, rašinys, regis, pavyko. Bet knygai pasirodžius kilo
nemažas triukšmas. Ji buvo svarstoma Centro komitete, Kultūros ministerijoje. Užkliuvo
ne tik nestandartinės Arūno Tarabildos iliustracijos, bet ir kai kurie rašiniai, tarp
jų ir apie Krėvę. Buvau apkaltinta neleistina praeities idealizacija, nepagrįstu šio
rašytojo aukštinimu ir priskyrimu klasikams. Buvo išplėšti lapai su ta ir kitom
apybraižom iš viso išspausdinto tiražo. Aš buvau pasiųsta į Druskininkus, kad į
jų vietą parašyčiau, kaip ir kur trykšta sveikatos šaltiniai
Lig šiol tebeturiu
tos pasmerktos knygos autentišką egzempliorių.
Tokie buvo pirmieji leidybinio darbo žingsniai.
Ilgainiui jie darėsi drąsesni ir tvirtesni. Be redagavimo, pavyko parengti spaudai ir
išleisti studiją Lietuvos liaudies karinės-istorinės dainos (1965), sudaryti
didelės apimties Jono Basanavičiaus Rinktinių raštų tomą (1970), kuriuo
mokslininkai naudojasi ir dabar, papildyti leidyklos vertėjų gretas.
B. J. Jūs patyrėte ketvirčio amžiaus
Vagos istoriją: jos klestėjimą, laviravimą tarp autorių ir cenzūros,
nuopuolius ir net ne itin lengvą nūdieną
Sudarėte ir parengėte, suredagavote
daugybę knygų. Ir visada buvote ir esate žmogus už knygos
D. K. Niekad specialiai neskaičiavau, kiek
tų knygų mano suredaguota
Labiausiai įsimintini Vlado Šimkaus vertimai. Tai vienas
geriausių šiuolaikinių poezijos vertėjų, perteikiančių ne tik kūrinio turinį, bet
ir dvasią. Man teko laimė redaguoti jo verstus A. Lugovskojaus, bulgaro Khristo Botevo,
vengro Sįndoro Petöfio eilėraščių rinkinius, kitų poetų atskirus kūrinius, Edmono
Rostand'o eiliuotą komediją Sirano de Beržerakas. Į poezijos vertimus V. Šimkus
žiūrėjo labai atsakingai. Nors vengrų kalbos nemokėjo, vertė iš pažodinio, bet
atsakingai, ėjo pas jį konsultavusią vengrę, klausėsi jos skaitymų, nes norėjo
išgirsti S. Petöfį originalo kalba ir tik tada pats ėmėsi darbo. Pasirodžius knygai
ji džiaugėsi, kad V. Šimkaus vertimai labai artimi originalui.
Įsimintinas ir Paulio Celano, gana sudėtingo XX a.
austrų poeto, eilėraščių rinkinys. Jį vertė Vytautas Karalius ir Sigitas Geda. V.
Karalius labai sąžiningas vertėjas. Prieš pradėdamas šį sudėtingą darbą,
parsisiųsdino iš Maskvos P. Celano kūrybos nagrinėjimus vokiečių kalba, jais
rėmėsi. Be pagalbinės literatūros ir aš šio poeto negalėjau perprasti. Tada V.
Karalius paskolino man tą parsisiųsdintą literatūrą. Turėjau nemažai padirbėti,
kol viską išsiaiškinau! Vargau gal mėnesį. Tuomet ir nepadariau reikalaujamos
redagavimo normos, bet P. Celaną perkandau. S. Geda sutiko su mano pastabomis. Išėjo
knygelė Aguona ir atmintis. Netrukus Vytautas Kubilius ją recenzavo, gana
teigiamai įvertino ir vertėjus, ir redaktorę
Tai juk buvo naujas, mūsų
skaitytojams nepažįstamas modernus autorius. Padėkojo man ir V. Karalius, ir S. Geda
abu po knygelę padovanojo, bet vėliau S. Geda parašė man laišką, kad aš
sugadinau jo P. Celano vertimus, nes poeziją esą galima versti kaip nori
Malonu buvo bendradarbiauti su poeziją vertusiais
Simu Račiūnu, Edvardu Viskanta, Antanu Danielium, Judita Vaičiūnaite. Šiaip ar taip,
buvimas už knygos man nė kiek nekliudė dirbti. Svarbiausia buvo šį tą
nuveikti, o ne išgarsėti ar daryti karjerą.
B. J. Redagavimas tik viena Jūsų darbo
sričių, juk pati irgi verčiate ir iš rusų, ir iš baltarusių, ir iš norvegų
D. K. Tai mano laisvalaikio užsiėmimas, bet
man, žinoma, irgi brangus. Autorius, kuriam skyriau daugiausia laiko Valentinas
Rasputinas. Išverčiau reikšmingiausias jo apysakas: Gyvenk ir neužmiršk,
Paskutinė valanda, Atsisveikinimas su Matiora, Ugnis, apsakymą Ką
pasakyti varnai. Tai sunkiai įkandami tekstai, daug Sibiro realijų ir to krašto
tarmės žodžių. Pirmą apysakos Gyvenk ir neužmiršk pastraipą sugebėjau
padoriai išversti tik išvertusi visą apysaką
Rašiau autoriui laiškus,
klausinėjau, jis geranoriškai aiškino. Dailininkas Saulius Chlebinskas pirmai jo
apsakymų knygai nupiešė menišką viršelį, bet tuometinis leidyklos vyriausiasis
redaktorius Kazys Ambrasas jo nepraleido: Ką? Šitoks viršelis Rasputinui? Ne. Pakaks
šriftinio. O tas šriftinis buvo žalio kolenkoro su raudonom raidėm! Sunku buvo
prastumti Atsisveikinimą su Matiora, bet, paskelbus ištraukas
Literatūroje ir mene, apysaka buvo įrašyta į leidyklos planus. Tais metais su
Vagos ekskursija teko keliauti po Sibirą, mėginau rašytojui prisiskambinti, bet
mums susitikti nepavyko. Paskui gavau jo laišką su apgailestavimais: taip, aš nelinkęs
susitikinėti, bet dobrovo čeloveka čuju kak sobaka
Prasidėjus Atgimimui, V.
Rasputinas, deja, per TSRS Aukščiausiosios Tarybos posėdį pasisakė prieš Baltijos
šalių veržimąsi į laisvę
Taip ir nesupratau kodėl. Sėdau ir parašiau jam gana
kritišką laišką, tačiau atsakymo nesulaukiau. Gaila, kad toks gražus mūsų
bendravimas šitaip pasibaigė
O pažintį su norvegų kalba lėmė atsitiktinumas.
Kai iš darbo Konservatorijoje vėl grįžau į Vagą (buvau pabėgusi penkeriems
metams), į Verstinės literatūros redakciją, vadovaujamą Eugenijos Stravinskienės,
gavau redaguoti H. Ibseno dramas, tarp jų Tatjanos Rostovaitės verstus Helgelando
karžygius. Prašom daug neredaguoti, nes versta iš originalo, pareiškė
ji. Rankraštį pradėjau lyginti su vokišku autorizuotu vertimu ir pamačiau, kad
lietuviškasis netikslus. Susiradau leidykloje norvegųrusų žodyną, ėmiau lyginti
su originalu, ir vertėja turėjo pripažinti mano pastabas. Tai buvo pirmas redagavimo
iš norvegų kalbos bandymas. Paskui man buvo pasiūlyta išversti A. K. Vestli knygelę
vaikams Guro. Po jos išverčiau Tunborg Nedreos Ir vėl jaunatis bei
pluoštą įvairių novelių, išspausdintų knygoje Norvegų novelės. 1989 m.
Almos Ločerytės-Dale pakviesta nuvažiavau į Norvegiją ir tris savaites keliavau po
šią gražią, savitos kultūros šalį, lankiausi muziejuose, važiavau kalnų keliais.
Džiaugiausi pamačiusi, kaip švenčiama gegužės 17-oji, didžiausia norvegų
nacionalinė šventė Konstitucijos diena. Buvo minimos 175-osios Konstitucijos
metinės.
Visa tauta geranoriškai rinkosi pasipuošusi
tautiniais drabužiais ir dalyvavo šventiniuose renginiuose, Oslo gatvėmis plaukė minia
žmonių, kupina džiaugsmo ir pasididžiavimo. Pro rūmų balkoną pražygiuojantiems
mokinių orkestrams mojavo karalius Ulavas V su šeima. Iš visų veidų ir elgesio
galėjau matyti, kokia sava, kokia brangi jiems ta šventė
Ši kelionė mane labai praturtino. Geriau
susipažinus su šalimi, jos kultūra, lengviau buvo versti Sigridos Undset istorinį
romaną Ulavas, Auduno sūnus, iš Hestvikeno (1998). Dar arčiau su norvegų kalba
susipažinau lankydama Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje organizuotus norvegų kalbos
kursus (dėstė Janas Kroghas). Tuo metu leidyklos Kultūra redaktoriaus Antano
Staponkaus prašoma išverčiau Alfo Pryseno knygą vaikams Pasakojimai apie
Šaukščiukę, bet knyga iki šiol taip ir nepasirodė, nors kasmet, nuo rankraščio
įteikimo 1993 metais, redaktorius vis žadėjo ją išleisti
Prieš kelerius metus kartu su minėta A.
Ločeryte-Dale išvertėme Ninos Witoszek kultūros istorijos studiją Norvegai.
Šį vertimą žadėjo išleisti Baltų lankų leidyklos vadovas Saulius Žukas,
bet, rankraštį išlaikęs dvejus metus, neišleido. Paskui jis metus gulėjo Rašytojų
sąjungos leidykloje, o dabar yra leidykloje Versus aureus turiu viltį, kad
knyga galų gale pasirodys.
B. J. Kiek žinau, Jūs mokate ir lenkų
kalbą
D. K. Lenkų kalbą girdėjau nuo vaikystės
Kaune netrūko aplenkėjusių žmonių, lenkiškai šiek tiek graibėsi ir mano mama.
Universitete dvejus metus šią kalbą mums dėstė Elena Samaniūtė, taigi jos pramokti
man nebuvo sudėtinga. Su tikra lenkų kalba susidūriau 1969 m. apsilankiusi Lenkijoje,
vėliau dalyvaudama tautosakos rinkimo ekspedicijose. Tą pirmąjį kartą nemažai
pakeliavome drauge su Stefa Gudonyte (jau mirusia), tačiau bene didžiausią įspūdį
paliko susitikimas su poetu Juozu Kėkštu Varšuvos veteranų namuose, kur mus su
kompozitoriumi Vytautu Montvila nuvedė punskietis studentas Juozas Vaina. Poetas
užrašė man savo knygelę, o paskui atsiuntė Algimanto Mackaus eilėraščių rinkinį.
Jo bibliotekoje laisvai varčiau Bostono enciklopediją, kitus amerikiečių lietuvių
leidinius. Vėliau jam siuntinėjau knygas iš Lietuvos.
Tada iš Varšuvos patyliukais iškeliavau į
Punską
Žinojau, kad paskutinė stotelė jau lietuviškame krašte, ir iš tikrųjų
naktį lipdama iš traukinio išgirdau lietuviškai dainuojantį jaunimą lydėjo į
užsienį nutekančią merginą. Žinojau, kad Punske gyvena Vainų šeima, taigi pas juos
ir nukeliavau. Užvažiuodama į Punską, aišku, gerokai rizikavau, bet ta viešnagė
Vainų namuose man atvėrė ilgą ir gražią pažintį su tuo kraštu ir jo žmonėmis.
B. J. Jūs paminėjote darbą
Konservatorijoje? Ką joje veikėte?
D. K. Mane prisikalbino profesorė Jadvyga
Čiurlionytė, 1969 m. man išrūpinusi Liaudies muzikos kabinete vyresniosios mokslinės
bendradarbės vietą. Susigundžiau, nes maniau, kad čia galėsiu rimčiau dirbt mane
visada dominusioje folkloro srityje. Juk buvau uoli kraštotyrininkė: nuo 1964 m.
dalyvavau Paminklų apsaugos ir kraštotyros draugijos veikloje. Pirma ekspedicija,
prisimenu, buvo į Zervynas, o paskui geografija plėtėsi: Rimšė ir Gaidė, Ignalinos
kraštas, Merkinė, Kernavė, Gervėčiai, Dubičiai, Adutiškis, Aukštadvaris
Daugumai ekspedicijų vadovavo Norbertas Vėlius. Aš gana greitai ir studentus įtraukiau
į šios draugijos veiklą: Zita Kelmickaitė, Rūta Naktinytė, Živilė Ramoškaitė,
Mindaugas Urbaitis, Evaldas Vyčinas, Anatolijus Lapinskas ir kiti įgijo požiūrį į
tikrąsias liaudies muzikos vertybes kraštotyrininkų ekspedicijose, išmoko taisyklingos
lietuvių kalbos. Z. Kelmickaitė buvo studentų profsąjungos pirmininkė, pasižymėjo
organizaciniais gebėjimais, jai talkininkaujant rengėme vakarones. Konservatorijoje buvo
gera dirbti su jaunimu, bet, deja, Liaudies muzikos kabinete nebuvo įmanomas planingas,
nuoseklus mokslinis darbas. Daug laiko gaišdavom įvairiems techniniams darbeliams. 1974
m. grįžau į Vagą, kur sąlygos kūrybinei veiklai buvo daug palankesnės.
B. J. Ir čia Jūsų kraštotyros ekspedicijų
vaisiai buvo sudėlioti į storas knygas
D. K. Taip. Kartu su N. Vėliumi parengėme
Mardasavo kaimo garsaus dzūkų dainininko Petro Zalansko tautosakos ir atsiminimų
rinktinę Čiulba ulba sakalas. Paskui, norėdama pristatyti įvairių Lietuvos
regionų žymiausius tautosakos pateikėjų, ypač dainininkų atstovus, sumaniau leidinį
Aš išdainavau visas daineles. Tačiau kai buvo sulaikyta Gervėčių
monografija, o N. Vėlius ir kiti pradėti persekioti, tautosakos leidiniai pasidarė
beveik neįmanomi. Savo projektą pateikiau tuometiniam Vagos vyriausiojo
redaktoriaus pavaduotojui Valentinui Sventickui, o šis vis dėlto gavo vyriausiojo
redaktoriaus K. Ambraso sutikimą. Pirmoji knyga vos pasirodžiusi buvo grobstyte
išgrobstyta. Ji susilaukė net kelių palankių recenzijų, tarp jų ir dr. Jono
Balio dviejuose Draugo numeriuose. Kadangi knyga turėjo tokį netikėtą
pasisekimą, parengiau ir antrąją, o atgavus Nepriklausomybę trečiąją (apie
dainininkus, gyvenančius už Lietuvos ribų: Amerikoje, Rusijoje, Lenkijoje, Sibiro
tremtinius ir politinius kalinius). Susidarė nemažas ir gal net pats įdomiausias tomas.
Pasisekė išleisti ir Aukštaičių melodijas
muzikinį liaudies dainų rinkinį iš įvairių Aukštaitijos regionų. Melodijas
parengė Laima Burkšaitienė. Didelė dalis medžiagos užrašyta pačių parengėjų
ekspedicijų metu ir net leidinio sudarymo laikotarpiu, dalį gavome iš
tautosakininko, dainininko ir muzikanto Stasio Paliulio. Rinkinyje yra daugiau nei 500
vienetų dainuojamosios liaudies poezijos.
Parengiau ir Nuo Punsko iki Seinų dvi knygas.
Kaip jau minėjau, nuvažiavusi į tą kraštą, radau daug gražių žmonių,
išlaikiusių lietuvybę, savąją liaudies kultūrą, ir jaučiau pareigą parodyti ją
platesniam pasauliui. Juo labiau, kad daug šeštojo septintojo dešimtmečio tautosakos
buvo sukaupęs entuziastingas jos rinkėjas, Punske gyvenantis mokytojas Juozas Vaina.
Tiesa, medžiagą gavau gana padriką, nesugrupuotą nei pagal žanrus, nei pagal
vietoves. Dirbau daugiau kaip dvejus metus. Buvo pažadėjusi išleisti Vaga, bet,
prasidėjus jos griūčiai, po šešerių metų rankraštį grąžino. Abi knygas išleido
patys punskiečiai Aušros leidykla, gavusi Lenkijos kultūros ministerijos
paramą. Pirmoje knygoje tautosaka, antroje etnografiniai dalykai. Sunkus buvo
šių leidinių atsiradimo kelias kiek valandų praleista rengiant tarmiškai tekstus,
klasifikuojant medžiagą, kiek kartų važiuota į Punską skaityti korektūrų. Bet
galų gale man nuo širdies nusirito sunkus akmuo J. Vainai ir kitiems punskiečiams
duotą žodį ištesėjau, o knygos buvo įvertintos teigiamai.
B. J. Pernai, lapkritį, skaitytojai sulaukė
V. Mykolaičio-Putino Raštų septinto tomo. Tai 600 puslapių knyga, kurią
Jūs parengėte ir kuriai parašėte paaiškinimus. Atlikote milžinišką darbą.
D. K. Apie 19851986 metus, numačius leisti
akademinius V. Mykolaičio-Putino Raštus, jo kūrinių redaktorius ir buvęs
studentas Aleksandras Žirgulys manęs paprašė parengti vertimų tomą. Sutikau,
neįsivaizduodama, kokį kalną reikės nuversti
Sutikau galbūt todėl, kad šis
ilgametis Vagos redaktorius daugeliu atžvilgių man buvo didelis autoritetas. Be
to, jaučiau pareigą ir buvusiam savo profesoriui. 1986 m. A. Žirgulys mirė. Tai mane
dar labiau įpareigojo tesėti duotą pažadą. Ir tik 1999 m. Vaga paprašė, kad
rengčiau minėtą tomą toliau. Vėl iš naujo sėdau prie medžiagos, rašiau
komentarus, konsultavausi su kalbininkais ir su literatais. 2003 m. rankraštis buvo
parengtas. Kadangi leidykla neskyrė jokio redaktoriaus, ant mano pečių gulė ir jo
darbas, pati skaičiau ir korektūras, atlikau techninį redagavimą. Tai buvo vienas
sunkiausių iš mano parengtų darbų. Ačiū Dievui, knyga pagaliau pasirodė ir galėjau
lengviau atsidusti, kad ir šį kartą žodį vis dėlto ištesėjau.
B. J. Pasiklausius Jūsų atrodo, kad visą
gyvenimą Jūs kaip bitė darbininkė taip ir neiškopėte iš to kultūros avilio,
nesvarbu, ar geras, ar blogas medunešis, ar kas kokį honorarą sumokėjo ar ne, vis tiek
su savo tipiška filologės sąžine vykdėte duotus pažadus, nė vieno darbo nepalikote
nebaigto
D. K. Visada dirbau ne dėl pinigų, ne dėl
to medaus. Darbas mano gyvenimo būdas. Lengvesnis ar sunkesnis, jį dirbdama jaučiau
didelį malonumą ir manau, kad tai, ką padariau, vis šioks toks įnašas į mūsų
kultūros aruodą. Turtų, žinoma, nesusikroviau, pragyvent pragyvenau vien todėl, kad
mano poreikiai labai kuklūs. Antra vertus, nemanykite, kad mano gyvenimas buvo vien
juodas alinantis darbas. Buvo ir draugių, ir draugų, ir švenčių. Daug džiaugsmo man
teikė bendravimas su žmonėmis ir su daug jaunesniais moksleiviais ar studentais, ir
su draugais vienmečiais, ir su paprastais kaimiečiais, ypač su tautosakos pateikėjais.
Iš pastarųjų gražiai bendrauta su trakiške Ona Stefanavičiene, su dainų
karalienėmis merkiniške Ona Jauneikiene ir kupiškėne Albina Žiūkiene, su pastarosios
kaimynu Adomu Sadula, su dvasinguoju Petru Zalansku, su luokiškiais Antanu Jonušu ir
Izabele Jakavičiene, biržuvėniške Stase Žilevičiene, su seiniškiais Jurgiu Skripka,
Jonu Jakubausku ir daugeliu kitų. Jie man dovanojo brangiausią dvasinį turtą savo
dainas, spinduliavo taurią žmogiškumo šviesą, mokė išlikti savimi. Už visa tai esu
jiems dėkinga. Jaučiu dėkingumą ir visiems kitiems artimiems žmonėms, kurie manimi
tikėjo, mane skatino, palaikė ir džiaugėsi mano knygomis.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|