|
<< Atgal
Atspindžių mozaika
|
|
|
M. Valančiaus
tėviškėje Nasrėnuose, Kretingos rajone (1984. II. 24). Iš
kairės: Vytautas Rimkevičius, Petras Dirgėla, Ramūnas
Klimas. |
|
Arnoldo BARYSO nuotr. |
Vėl sausis, vėl kiti metai to protu
neaprėpiamo laiko, kuriame mes susitinkame ir išsiskiriame.
Haldoras Laksnesas romane Nepriklausomi
žmonės rašė: Psalmės niekuomet neatrodo tokios ilgos, kaip vaikystės dienomis.
<
> Į senatvę, atvirkščiai, laikas, praleistas giedant psalmes, skrieja
pernelyg greitai.
Smilgtelėjo į širdį, kad mes per daug lengvai
atsisveikiname. Arba nė nepajuntame (nesuprantame sielos pranešimų), kad jau metas
atsisveikinti.
Naktį atsibudau lyg žaibo trenktas.
Važiuok, nebūk čia.
Įsakymas. Kieno? Protas buvo šviesus, aštrus kaip
Ričardo Gavelio skustuvo ašmenys, skubino keltis ir neteikė jokių paaiškinimų,
kodėl, kur turėčiau važiuoti. Praėjus dvylikai valandų Endriejave mirė mano brolis
Povilas
Man nė į galvą netoptelėjo, kad vykdydamas sielos įsakymą turėjau
važiuoti į Endriejavą.
1991 m. sausio 20-oji buvo sekmadienis. Rytą mirė
rašytojas Vytautas Rimkevičius, po pietų poetas Henrikas Čigriejus per Lietuvos
radiją skaitė eilėraščius. Sklaidydamas žmonių nerimą, sukeltą Sausio 13-osios
įvykių ir kurstomą nežinios, kokių dar nelaimių atneš Maskvos laikas, citavo
Simoną Daukantą: Vaikeliai brangieji, mokykitės ir nė juokais nemeluokit, nes
paskui ir kai rimtai šnekėsit, niekas nebetikės.
2002 m. gruodžio 22-oji taip pat buvo sekmadienis.
Rytą Vilniuje mirė rašytojas Ramūnas Klimas. Po pietų Endriejavo kapinėse į duobę
leidome mano tėvo karstą. Velionis Stasys Benediktas buvo ir vyskupo Motiejaus
Valančiaus moralinis vietininkas mūsų parapijoje. Kalbėtojai prie kapo sako tik
gerus žodžius, dažnai tokius gerus, kad velionis turėtų karste apsiversti, ir aš
tada prisiminiau tik tai, kad vyskupas M. Valančius aplankė Endriejavo bažnyčią bene
prieš pusantro šimto metų.
Dabar, kai mąstau apie plunksnos brolių V.
Rimkevičiaus ir R. Klimo (ir daugelio kitų) netektis, manęs neapleidžia mintis, jog
kone visų rašytojų kūryba ir gyvenimai yra daug kuo susiję.
Devyniolikto amžiaus vidury M. Valančiaus užmojis
leisti maldaknyges, blaivybę propaguojančias knygeles nustūmė į gilų užkaborį
fundamentalius S. Daukanto planus leisti istorijos šaltinius.
M. Valančius norėjo žmonelius išblaivyti,
išmokyti skaityti bei rašyti. S. Daukantas žvelgė toliau ir siekė ugdyti nacionalinę
savimonę. M. Valančius mokė, kaip prisitaikyti prie gyvenimo dabar, šiandien, kad
tauta išgyventų iki rytojaus. S. Daukantas troško, kad tauta taptų sąmoninga ir
įgytų galių fundamentaliai įsitvirtinti pasaulyje. Be abejonės, reikėjo žmogui ir
išsiblaivyti, skaityti išmokti, ir praeitį pažįstant ateitį kurti. Reikėjo M.
Valančiaus ir S. Daukanto užmojų jungties. Ir šiandien tebereikia V. Rimkevičiaus, R.
Klimo, gausybės kitų pasaulių jungties, ir šiandien tebereikia rašytojų, kurie
humanizuoja kasdienius triukšmus visuomenės mąstyme, ir rašytojų, kurie lyg kūrybos
alpinistai kopia į aukštus kalnus, jungties. Jeigu nebūtų literatų kasdienybės
harmonizuotojų, žmonių sąmonėse siautėtų tik turgaus kultūra, kuriai
alpinistų kūryba būtų tik patyčių objektas. Ir atvirkščiai jeigu
nebūtų alpinistų, liktų neatskleista tautos egzistencinė padėtis, niekas
nesirūpintų kultūra, kuri stiprintų asmens, tautos, valstybės savitumo
raumenis.
Praėjusių metų lapkričio 29 d. Rašytojų klube
surengtas R. Klimo (1945. VII. 222002. XII. 22), gruodžio 8 d. V. Rimkevičiaus
(1930. XII. 261991. I. 20) jubiliejinis kūrybos vakaras. Pristatytos naujos šių
rašytojų knygos: V. Rimkevičiaus apysakos Nežinomieji. Gimė rudas kūdikėlis,
R. Klimo romanas Maskvos laikas (parengė Vytautas Martinkus). Knygas įvertins
skaitytojai bei kritikai, tad aš toliau kalbu apie ką kalbėjęs.
Knygoje Maskvos laikas įdėtame straipsnyje
Nebaigta knyga, arba Paniekos nužudytieji V. Martinkus lietuvių rašytojų
sąsajas išplukdė į tarptautinius vandenis: F. Dostojevskio romanai buvo rašomi
ir leidžiami lietuviškos spaudos draudimo metais, o R. Klimas savąjį romaną pradėjo
jau po 1990 metų, po istorinės lietuvių rašytojų pergalės prieš cenzūrą, tačiau
juos sieja fantastiškasis personažas Didysis Inkvizitorius.
Rašytojai, kad ir kada, kad ir kur būtų rašę ar
rašo, stengiasi suvokti ir gyvenamąjį, ir neaprėpiamąjį laiką. Natūralu, jog ir
jų suvokimai yra tarsi vieni kitų atspindžiai, sudarantys pasaulinės literatūros
mozaiką, mirguliuojančią kaip jūra.
Anot istoriko Alfredo Bumblausko, šuo Lietuvoj yra
nuo ledynmečio, o katino ilgai nebuvo; katinas reikalauja šiokio tokio žmogaus
civilizuotumo.
Šiuolaikinio civilizuotumo pasaulyje veikiausiai
neberastum šalies, kurioje dar negalėtų gyventi katinas. Ko gero, nebėra ir
literatūros, kurios atspindžių neįžvelgtum kitose literatūrose.
PETRAS DIRGĖLA
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|