|
<< Atgal
VALENTINAS SVENTICKAS
Kas išsipildė
Vladas Braziūnas, Algirdas Klova, folkloro grupė Vydraga. IŠ NAMINIO
AUDIMO DAINOS: KOMPOZICIJA POETO BALSUI IR SKAMBANČIAI GAUSAI. Vilnius: Kronta, 2005.
126 p. Priedas kompaktinė plokštelė.
Rašau apie tikrai ypatingą leidinį. Pacituosiu
jo anotaciją, nes nėra jokio reikalo ieškoti kitokių žodžių leidinio ypatumams
trumpai apibrėžti:
Šioje knygoje publikuojamos Vlado Braziūno
eilės bei jo parapoetinės ir Algirdo Klovos muzikinio vyksmo, išsiskleisiančio
pridedamoje kompaktinėje plokštelėje, pastabos. Plokštelė V. Braziūno ir A.
Klovos kompozicijos poeto balsui ir instrumentinei gausai iš naminio audimo dainos
įrašai. Kompozicija pirmąkart atlikta Tarptautiniame instrumentinės liaudies muzikos
festivalyje Griežynė (2004. IX. 9). Tai muzikos ir poezijos skaitymas iškart
dviem būdais: paties poeto balsu ir įvairiausiais muzikos instrumentais (A. Klova ir jo
vadovaujama folkloro grupė Vydraga), taip pat dainomis.
Taigi į nemažo formato baltą knygą tvarkingai
įdėta plokštelė. Galima klausytis, galima skaityti, galima klausytis skaitant knygą.
Ko nėra plokštelėje, tai tų parapoetinių pastabų.
Užmojis. Spėčiau, kad leidinio sumanymas,
užsidegimas jį įgyvendinti yra šiek tiek susijęs su tvirtinimais, kad mūsų epą
galima sudėti iš senųjų liaudies dainų. Taigi esama epinio didingumo ambicijų,
kurios anksčiau jaudino skirtingų talentų ir aspiracijų kūrėjus, tarkim, V. Krėvę,
B. Sruogą, A. Šmulkštį-Paparonį, Just. Marcinkevičių, kitus. Šiuo atveju
dabartinė poezija eina dvipusio eismo keliu daug ima iš dainos (ir apskritai
iš tautosakos) ir šiuolaikiškąja raiška dainą užtaria, nori pratęsti jos
gyvenimą.
Vladas Braziūnas. Kas lig šiol nežinojo,
dabar (iš šio leidinio) sužinos, kad poetas V. Braziūnas seniai užrašinėja
tautosaką, yra dalyvavęs ir ekspedicijose, ir pats vienas dardėjęs į tolimus
kampelius pasiklausyti jį sudominusio žmogaus. Universiteto metais ir vėliau, lig šiol
jis neria į visus įmanomus folkloro judėjimus. Pats gražiai dainuoja (girdime
klausydamiesi plokštelės). Išlaikęs savąją tarmę. Ergo leidinys yra jo
įvairių gabumų išsipildymas. (Verta priminti, kad leidinio pavadinimą Iš
naminio audimo dainos rastumėt jau pirmoje V. Braziūno poezijos knygoje, taip
1983 m. jis buvo pavadinęs savo rinkinio skyrių.) Išsipildymai ir pačiam žmogui
smagūs, ir kitiems suteikia malonumų. Čia tiktų pacituoti vieną gražesnių knygos
eilėraščių:
o kūnas tirpsta
muzikos ugny
garsai šventi, ir angelas jų klauso
pamiršęs, kad meni, jog gyveni
užspaudžia pirštais tavo žvilgsnį blausų
ir kūnas tirpsta muzikos ugny |
|
(p. 117) |
Tekstai. Tai eilėraščiai ir
poetiški komentarai. Pastarųjų, jeigu suskaičiuotume žodžius, greičiausiai būtų
daugiau.
Eilėraščiai suartėja su senųjų dainų
pasaulėvaizdžiu, situacijomis, tropais, intonacijomis. Kartu jie visai šiuolaikiški.
Kai klausaisi plokštelės, girdi, kaip dabarties poetas perima muzikos ritmus arba,
atvirkščiai, keičia, padžiazuoja. Poezija (čia ji šiek tiek taikomoji)
adoruoja tolstančio laiko tautos kūrybą bei joje įtvirtintas dorovines vertybes ir
pačiu savo būdu tęsia dainą. Paprastumo siekis tuoj primena, kad panašiu keliu
yra ėję Just. Marcinkevičius, J. Strielkūnas, atsiranda sąmoningų ar netyčinių
parafrazių. V. Braziūno folklyrikoje, kaip ir reikėjo tikėtis, jo potraukis
vartoti tarmybes ir retažodžius pražysta kaip Svalios pakrančių pieva pavasarį.
Grožėtis savo tarme yra gražu, rūpintis tolesniu jos gyvenimu irgi, bet, man rodos
(čia jau skonio dalykas), šiandieninio poezijos skaitytojo nereikia varginti per daug ir
be reikalo. V. Braziūno problema ne tik šiuo vienu požiūriu yra saiko ir
distancijos jausmas. Juk panašiai pastangos sukišti pinklesnę mintį į vieną plačiai
išsidriekusį sakinį eilėraštį paverčia brūzgynu. Braziūno brūzgynai gal
būtų jo vertas sąskambis, bet kur čia prilygsi perskaitęs: graso bumba ant
Pasvalio bruko brūklį pametęs kolumbas keršulis (p. 25). Dosnus garsyno
eksponavimas yra per daug poezija. Ypač dabar, kai ji rengiasi paprasčiau, bėga
nuo Stiliaus fotosesijų. Šias kritikas rašau tikrai ne autoriui, jo savita
kalbėsena yra seniai susiformavusi ir vargiai begali kisti, tad panašūs pastebėjimai
priklauso bendresniam vertybių tikrinimosi laukui. Kabinėtis, atleiskite, yra įdomiau,
bet nuo teisybės nepabėgsi: pagrindinė knygos poetinė tėkmė yra graži, kupina
žavių nuostatų, jautrumo bei tikslių akcentų. Čia kalbu apie kai kuriuos
eilėraščių motyvus, ir savaime svarbius, ir laikančius viso leidinio konstrukciją.
Tai, tarkim, karo, tremčių, pokario, dabartinio gyvenimo įsiterpimai į ilgametį
gausmą, kurio tvarumą tvirtina šis leidinys.
Parapoetinės pastabos tai V. Braziūno
tekstai, spausdinami smulkesniu šriftu puslapių pakraščiuose. Jų intonacija
suderinta, bet patys tekstai skirtingi. Vieni susieti su skambančia muzika ar greta
spausdinamu eilėraščiu, kiti laisvai tolstantys. Yra etnografinių žinių, kalbėjimo
apie įdomesnius žmones, tautosakos pateikėjus (daugiausia dėmesio Onai Bluzmienei),
yra citatų iš įvairių leidinių (paprastai tautosakinių), kalbėjimo apie folkloro ir
profesionaliosios kūrybos sąlyčius, pasitaiko etnografinių vaizdelių. Prie leidinio
tėkmės šliejasi prozos miniatiūros, vaizduojančios istorinių įvykių poveikį
žmonių likimams. Nebūtų poetas V. Braziūnas vis įterpia autobiografinių
esiukų: apie vaikystės būsenas, senelius, tėvus, draugus. Visa tai išvardijus turi
atrodyti, kad per daug marga, mišru. Gal ir taip. Bet svarbiausių orientyrų V.
Braziūnas paprastai neišleidžia iš akių, bendroji intonacija eklektiką pridengia.
Suvokiant aukštąsias leidinio intencijas, lieka abejonių dėl asmeniškumų gausos. Dar
kliūva kalbos įmantrumai (Vibruoja, regis, visos mano skaidulos, vos tik prisimenu
dviratį, p. 55), egzaltuoti susijausminimai.
Garsai. Muzika graži, instrumentai įdomūs,
dainos gražios, kompozicinės jungtys prasmingos, lėkštesnių tik pasitaiko (tada
prisimeni mėgėjiškus montažus). V. Braziūnas poeziją skaito jausdamas ritmą,
metrines eilutes, neužsiima vaidyba. Bet kas man nepatiko, tai vyraujanti
pakasyniška gaida. Čia įžiūrėčiau net tam tikrą prieštaravimą leidinio
idėjai. Rūpi, kad senoji daina toliau skambėtų, o ji balsu apraudama. Dar ta liūdna
dzūkų giesmė į pabaigą
Bet ką žinau, gal tokio dramatizavimo siekta.
Knyga. Dabar jau reikia paminėti dailininkę
Sigutę Chlebinskaitę. Puikus knygos idėjos ir puslapio erdvių pojūtis, išradingas
maketas, spalvų ir šriftų dermė. Apvalios formos susietos su kompaktine plokštele,
kuri įdėta dailiai ir patogiai. Pagirtinos leidyklos Kronta pastangos, švarus
Petro ofseto spaustuvės darbas. Subtilaus knygos meno pavyzdys.
Leidinio autorių ir atlikėjų pamokymai mums
visiems. Mylėkite savo tautą ir jos kūrybą, kaupkite ir puoselėkite ją,
laikykitės Viešpaties įsakymų, dorai dirbkite darbus, neskriauskite paukštelių ir
gyvulėlių, dainuokite, kad ir kas, dainuokite
Ar yra prieštaraujančių?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|