|
<< Atgal
Jaunųjų rašytojų situacija:
ryšiai ir atotrūkiai
Pokalbyje dalyvavo rašytojai Ugnė BARAUSKAITĖ,
Gintaras BLEIZGYS,
Marius BUROKAS, Laura Sintija ČERNIAUSKAITĖ,
Laurynas KATKUS,
Mindaugas KVIETKAUSKAS ir Tomas STANIULIS
Mindaugas Kvietkauskas. Turbūt visi
sutiktume, kad šiandieninė jaunųjų rašytojų situacija labai smarkiai skiriasi nuo
tos, kuri buvo dar prieš penkiolika dvidešimt metų. Devintajame dešimtmetyje,
tarybiniais laikais, visų jaunųjų rašytojų kelias į literatūrą buvo labai
panašus, aiškiai nustatytas: aprobuojama pirmoji knyga, ji išleidžiama Vagos
leidykloje, autorius dalyvauja jaunųjų rašytojų sekcijoje, jo kūryba pradedama
skelbti oficialioje Rašytojų sąjungos spaudoje, sulaukia pripažinimo ir palaikymo
ženklų, ir pagaliau jis yra priimamas į Rašytojų sąjungą. Jaunųjų grupuotės,
santalkos, sambūriai egzistavo tik kaip tylioji literatūrinio gyvenimo pusė.
Paskelbus Nepriklausomybę, jaunieji rašytojai, iki tol nenatūraliai telkti vienoje
sekcijoje, intensyviai skirstėsi į savitas pasaulėžiūrines teritorijas, atskiras
literatūrinio bendravimo sferas. Galima išvardyti visą jų seką: Veidų
žurnalas ir Vaidoto Daunio aplinka, Sietyno sambūris, Sigito Parulskio, Aido
Marčėno, Jurgos Ivanauskaitės kūrybos linija, iškilusi kaip tam tikra literatūros
kaitos riba, Svetimų grupė, Arno Ališausko, Rimvydo Stankevičiaus, Mariaus
Ivaškevičiaus, Dariaus Šimonio santalka, Įžangos poetų branduolėlis. Man
atrodo, kad toks intensyvus skirstymasis į atskiras literatūrines erdves vyko maždaug
iki 19941995 m. Šis procesas skatino tarpusavio diskusijas, būta nemažai sankirtų,
bandymų apibrėžti savo santykį su generacija, su kitomis jaunųjų rašytojų
teritorijomis. Prieš dešimt metų, 1995-aisiais, Metuose vykusiame pokalbyje
Kartos ir tarpkartės ypač aktuali problema atrodė tai, kad debiutuojantys
autoriai nuolat pretenduoja į atskiros generacijos vardą, nors jų amžiaus skirtumas
gal penkeri metai.
Tačiau kas jaunųjų rašytojų aplinkoje vyko
vėliau? Kokiose literatūrinėse teritorijose mes šiandien gyvename, kaip jas
apibrėžti, ir ar tarp jų dar yra kažkas bendro? Man atrodo, kad jaunųjų rašytojų
tarpusavio ryšiai per pastarąjį dešimtmetį gerokai nusilpo. Trūksta natūraliai
kylančių literatūrinių diskusijų, dialogų tarp skirtingose literatūrinėse,
kultūrinėse sferose bręstančių jaunų autorių. Lyg ir nuseko diskusinio bendravimo
interesas. Be to, jaunieji rašytojai, kurie anksčiau eidavo į literatūrą panašiu
keliu, dabar į ją gali patekti visai skirtingais būdais ir tarsi iš nesusisiekiančių
sferų. Yra iškilę nemažai jaunų autorių, kurie buvo atrasti, ugdomi atskirų
leidyklų. Jos tapo labai aktyviais naujosios literatūros kūrimo agentais, ieškančiais
jaunų talentų ir pateikiančių juos rinkai. Tradicinė literatūros bendruomenė
nebereflektuoja visų jaunųjų autorių kūrybos, nebeturi su jais kontaktų ar kartais
apskritai jų nebeatpažįsta. Kokiais būdais, registrais vyksta šių jaunų žmonių
kelias į literatūrą? Dar vienas neįprastas pastarųjų metų reiškinys, pasirodęs
kaip tik tarp mūsų amžiaus žmonių tai jauno rašytojo-verslininko figūra.
Neprisimenu panašaus prototipo iš ankstesnės lietuvių literatūros; lietuvių
rašytojai tradiciškai turėdavo kultūrinei inteligentijai būdingas profesijas. Kaip
sekasi tokiems naujojo tipo autoriams, su kokiomis kūrybos, savimonės problemomis
jie susiduria?
Kaip jūs, žvelgdami kiekvienas iš savo
perspektyvos, galėtumėte apibūdinti šiandienos jaunuosius rašytojus savitą
literatūrinės bendruomenės sluoksnį? Ar jį vis dar sudaro kokios nors grupės,
literatūrinio bendravimo sferos, ar atskiros individualybės? Ar jaučiate kokių nors
generacinių skirtumų nuo vyresnių, septintąjį dešimtmetį gimusių, autorių
tarkime, Sigito Parulskio, Aido Marčėno, Jurgos Ivanauskaitės, Gintaro Grajausko? Ar
yra kokių nors specifinių patirčių, kurios jungtų maždaug mūsų amžiaus autorius?
Laurynas Katkus. Pradėjai, Mindaugai, gana
iš toli ir nubrėžei plačią istorinę perspektyvą. Mano paties, kaip rašytojo,
dalyvaujančio literatūros gyvenime, atmintis tiek toli nesiekia. Ji prasideda kaip tik
nuo to laiko, kuriuo tu kalbėdamas pabaigei. Mano patirtis sako, kad dabartiniai jaunieji
rašytojai labai nenori būti priskirti kokiai nors kartai ar kaip nors kitaip įsprausti
į rėmus. Tik pabandyk išryškinti kokius nors skirtumus tarp vienos ar kitos kartos, ir
būsi labai subartas. Visi nori būti unikalūs ir nepakartojami. Man tokie skirstymai,
aišku, suvokiant jų sąlyginį pobūdį, didelės alergijos nekelia. Į
klausimą apie skirtumus tarp mūsų ir ankstesniame dešimtmetyje gimusių rašytojų
atsakyčiau, kad tie skirtumai yra akivaizdūs. Kiek vyresni už mus tarybinę sistemą
patyrė ir vaikystėje, ir būdami jau subrendę žmonės, jie į ją įaugo. Pusiau
juokais kadaise buvau nubrėžęs ribą tarp tų lietuvių rašytojų, kurie dar tarnavo
tarybinėje armijoje, ir tarp tų, kurie jau nebetarnavo. Aišku, čia turiu galvoj
rašytojus vyrus. Bet šis faktas žymi tam tikras bendras generacines patirtis, kurios
vienija, istorijas, kurios suprantamos iš pusės žodžio. Tarkim, aš jaučiuosi esąs
kaip tik ant šios ribos 1990 m. tarybinė armija mane dar bandė rekrūtuoti, bet tai
jau nebepavyko.
Kitas dalykas tie žmonės, kurių gimimo
dešimtmetį žymi skaičius septyni, o dabar jau kartais ir aštuoni, turėjo kur kas
didesnių galimybių tiesiogiai susipažinti su Vakarų Europa, Amerika, o ankstesnė
karta žymiai geriau išmano rusų kultūrą. Manau, kad šie skiriamieji bruožai yra
svarbūs ir taps dar ryškesni ateityje. Kita vertus, tai, ką rašo, pavyzdžiui,
Gintaras Grajauskas, man pačiam yra labai artima, o tyliojo gyvenimo tarybiniais metais
patirtis gerai pažįstama. Taigi yra ir svarbių sąlyčio taškų.
Marius Burokas. Dabar tikrai egzistuoja stipri
alergija generacijos ar kartos apibrėžimams, ir aš pats jų vengiu. Bet šiuo metu iš
tiesų yra literatūrinių branduolių, kurie susitelkia apie leidyklas ar savo pačių
interneto puslapius. Tik tiek, kad šitie sambūriai yra nepastovūs, jie nuolat kinta,
nėra ilgalaikiai. Galbūt juos labiau tiktų apibūdinti ne kaip branduolius, o kaip
tinklus: jo dalyviai vieni kitus pažįsta ir gali susisiekti labai įvairiais to tinklo
ryšiais. Iš dalies jų bendravimas vyksta virtualioje erdvėje, internetu, bet
dažniausiai gyvai susitinkant, diskutuojant. Tačiau šitie sambūriai yra amebiški.
Bendravimas su vyresne karta bent jau man neužkliūva, jokių ryškesnių ribų, ginčų
ar kolizijų nesu patyręs.
L. Katkus. Na gal ne visi iš tų naujųjų
darinių yra trumpalaikiai. Iš Mariaus minimų dabartinių sambūrių gal rimčiausias ir
įdomiausias mazgas yra Tomo Butkaus-Slombo leidykla Vario burnos, kuri egzistuoja
jau dešimt metų ir dar nežada išnykti.
M. Kvietkauskas. Man atrodo, kad Vario
burnos kaip literatūrinė santalka iš kitų dabartinių išsiskiria kaip tik tuo, kad
veikia pagal bendrą veiksmų ir leidybos programą, nors ji yra labai laisva,
neįpareigojanti, alternatyvi. O kokias dar formacijas galėtume įvardyti?
M. Burokas. Ima atsirasti naujas centras Kaune
tai Kitos knygos, bendradarbiaujančios su Vario burnom, tačiau labiau
orientuotos į verstinės literatūros leidybą. Tai iš tikrųjų vieno žmogaus,
leidėjo Gedimino Baranausko, iniciatyva, kuri plėtojama bendradarbiaujant su keletu
jaunų rašytojų. Iš dalies šie centrai ima dubliuoti vienas kito veiklą Vytauto
P. Bložės, Vytauto Dekšnio poezijos rinkiniai išėjo bendradarbiaujant abiem leidybos
dariniams.
Tomas Staniulis. Man atrodo, kad nuo
požiūrio į problemą mes jau pereinam į funkcinių dalykų interneto tinklų,
alternatyvių leidyklų apžvalgos. Aš norėčiau iškeltus klausimus svarstyti
sociologiniu požiūriu. Ne priemonės formuoja generaciją, jos yra tik išraiškos
būdai. Generacija formuojasi pagal tam tikrų vertybių suvokimą, pagal gyvenimo
filosofiją, požiūrį į žmones, aplinkinį pasaulį, pagaliau literatūrą. Man
atrodo, kad ankstesnės generacijos iškilimo laikas arba 19941995-ieji buvo svarbūs
todėl, kad tuo metu vyko gilūs lūžiai Lietuvos politikoje, ekonomikoje. Natūralu, kad
tada menininkus kaip individualybes traukė idėjos, jie būrėsi į grupuotes, deklaravo
savo vertybes keisim ar nekeisim literatūros. Praėjus istorinio lūžio laikui
atrodo, kad literatūroje nebeliko vertybinių pagrindų, kad idėjos išsemtos ir
kiekvienas užsisklendė su savo problemomis. Žvelgiant į literatūrinį gyvenimą kaip
socialinį reiškinį akivaizdu, kad trūksta didesnių judėjimų. Yra atėjęs labai
fragmentiškų susibėgimų ar susibūrimų laikas. Galbūt nauja tai, kad jų
literatūrinės diskusijos persikelia į virtualią erdvę, bet ankstesnio idėjų gylio
nebėra.
L. Katkus. Kai kalbama apie dabartinių
rašytojų bendravimą, visada prisimenu Dariaus Šimonio eilutes. Jos skamba maždaug
taip: Nors naktį jis staugia vienatvei į klausos aparatą, / bet dieną jo cinizmas
nežino jokių ribų. Įvaizdžiai šimoniški, bet situacija užfiksuota taikliai.
Daugelio jaunųjų rašytojų elgesys dvilypis: kiekvienam asmeniškai rūpi ir jo viešas
pripažinimas, ir bendra literatūros sklaida, bet viešajam gyvenime jis daro labai
mažai arba visai nededa pastangų, kad ta literatūros erdvė pasikeistų. Kai kalbėjom
apie naujas rašytojų bendravimo struktūras ar tinklus, tai reiktų pabrėžti, kad už
jų visada stovi vienas, daugiausia du žmonės, kurių cinizmas žino ribas, ir
kurie jau ne vienus metus dirba organizacinius darbus.
Laura Sintija Černiauskaitė. Pritariu, kad
dabartinių jaunųjų rašytojų susibūrimai atsiranda ne iš idėjinių paskatų, jie
egzistuoja dėl pabendravimo, pasitrynimo kartu. Nėra suartinančių idėjų,
kūrybinių dialogų. Mes užaugom tarybiniais laikais, kai kurie iš mūsų spėjo
pabūti pionieriais, gal kažkas komjaunuoliais, taigi atsinešėm bendrą geną
bodėjimąsi kolektyviniais veiksmais. Kaip menininkas pakimbi beorėj erdvėj, tarytum
gintumeis nuo tos ne iki galo persirgtos kolektyvizmo baimės. Galima kaltinti ir
dabartinį laikotarpį: jei anksčiau rašytojai susitikdavo prie vyno butelio aptarti
pasirodžiusių knygų, tai dabar, kai egzistuoja informacijos perteklius, mes kiekvienas
atskirai galim įlįsti į internetą ir susirasti bet kokių dominančių dalykų. Todėl
ir tas poreikis pasibūt kartu, generuoti bendras idėjas yra priblėsęs.
Nepriklausomybės laikais įvykusią vertybių sistemos krizę mes kiekvienas jaučiam,
išgyvenam, bet kol kas po vieną. Ateis laikas, kai jauni žmonės vėl atras temas
ir idėjas, kurios juos suartins. Dabartinė situacija laikina.
Gintaras Bleizgys. Apie grupes ar sambūrius
man sunku kalbėti. Niekad nepriklausiau jokiai grupei. Kai įstojau į universitetą
studijuoti lietuvių filologijos, ten jau mokėsi Arnas Ališauskas, Rimvydas
Stankevičius, Darius Šimonis buvau per jaunas, kad mane priimtų į savo kompaniją.
O šalia Mariaus Buroko aplinkos jaučiausi pernelyg senamadiškas. Nesu prieš grupes ar
sambūrius, kaip tik šiuo metu man veikiausiai ir trūksta literatūrinio bendravimo.
Tokį poreikį man atstodavo Poetinis Druskininkų ruduo, Lietuvių PEN centro aplinka.
Kai dirbau Metuose, daugiausia kalbėdavomės su Juozu Apučiu, Literatūroje ir
mene su Jonu Strielkūnu. Gal nemoku bendrauti su bendraamžiais?
Ugnė Barauskaitė. Kartos, bendrijos,
teritorijos klausimas man niekad iki šiol nekilo. Vadinasi, mano gyvenime tokios
problemos tiesiog ir nėra. Nuo tarybinių laikų, pionierių sueigų, man taip pat liko
bjauraus priverstinio kolektyvizmo jausmas. Aš to kolektyvizmo kratausi visose gyvenimo
srityse, ir noras bendrauti su kuo nors pagal veiklos ar idėjų pobūdį man atrodo
neaktualus. Kita vertus, vienintelė bendruomenė, kuriai aš priklausau ramia širdim,
yra leidyklos Tyto alba aplinka. Tų žmonių negalima apibrėžti kaip kartos, jų
amžius ir patirtis labai skirtingi (tarp jų Jurga Ivanauskaitė, Marius
Ivaškevičius, Gintaras Beresnevičius), bet globojami leidyklos mes dažnai susieinam,
pasibūnam, pasikalbam, taip pat ir apie literatūrą.
M. Kvietkauskas. O koks tavo požiūris į
tai, ką tradiciškai laikome literatūrinio gyvenimo sfera į literatūros leidinius,
renginius, į tam tikrus rašytojų sambūvius, pagaliau į kritiką? Juk tai visada buvo
sfera, kur jaunasis rašytojas bandydavo būti išgirstas, tapti jos dalyviu, pristatyti
jai savo kūrybą. Tu kaip rašytoja debiutavai leidyklos padedama, atėjai pas
skaitytojus lyg aplenkdama šį literatūrinės bendruomenės filtrą, bet ar tau
jis atrodo nebesvarbus, netenkantis reikšmės?
U. Barauskaitė. Norėčiau pakalbėti apie
kūrybos pristatymą šiais laikais jis dažnai nebebūna literatūrinis, o vyksta per
populiariąją spaudą, laidas, bet kokią populiariąją žiniasklaidą. Tai labai retai
būna susiję su literatūra. Tavęs klausia apie vaikus, batus, vyrus ko tik nori.
Jeigu tu iš to sugebėsi išspausti vienokį ar kitokį skandalą, tai tada tavo kūryba
pasieks skaitytoją, ir tada jis pasirinks patinka jam ar ne. Aš gal ir norėčiau
ignoruoti tai, kad rašytojui labai svarbu, kiek jis prasiveržia į populiariąją
spaudą. Tačiau štai pasirodo dvi naujos knygos Zitos Čepaitės Neapšviestas
kelio ruožas ir Audronės Urbonaitės Posūkyje neišlėk, ir kaip tik
vadinamasis piaras, geri viešieji ryšiai, paverčia jas šiandieniniais
bestseleriais. Anot knygynų darbuotojų, Z. Čepaitės knyga niekad nebūtų pastebėta,
jeigu nebūtų pasirodę straipsnių apie jos asmeninį gyvenimą. Po to žmonės pradėjo
eiti į knygynus ir ten klausti ne autorės pavardės, ne pavadinimo, o knygos, parašytos
tos, kuri gyveno su pederastu. Ir knyga iš karto tapo bestseleriu, nors ji kalba
visai apie ką kitą apie moterų patirtis kalėjime. Bet staiga visiems tapo įdomu,
kas yra autorė, kuri gyveno su tuo. Lygiai taip pat išgarsėjo ir A. Urbonaitė
ta, kuri dulkinosi su savo tėvu (nes jos novelių romane yra toks epizodas).
Štai šitaip daromi bestseleriai.
L. S. Černiauskaitė. Mes juk ir šnekam, kad
labai skiriasi mūsų atėjimas į literatūrą. Tu kalbi iš visiškai kito pasaulio. Gal
būsiu pasmerkta, bet pasakysiu: mane savaip džiugina, kad atsiranda ir šita
alternatyva. Vis tiek gerai, kad atsiranda skirtingų atėjimo į literatūrą būdų.
Kodėl jie negalėtų egzistuoti? Bet iš karto kyla baimė: o ką tada daryti
talentingiems žmonėms, kurie rašo dėl paties rašymo? Tačiau man atrodo, kad talentas
yra gaivalas, ir jis vis tiek prasiverš. Talentai visada yra mažuma. Gal jie net kovot
neturi. Gal aš labai idealistiškai nusiteikusi, bet man atrodo: kažkam reikia
piaro, o kažkam apie jį visai nereikia galvoti. Jei talentas yra, tai jis visada
ras būdų ir kelių pasirodyti. O tai, kad egzistuoja greito maisto literatūra, nuo
mūsų valios jau nebepriklauso. Visais laikais buvo greito maisto vartotojų. Kol jų
yra, tol bus ir gamintojų. Bet dėl to grėsmės rimtajai literatūrai aš neįžvelgiu.
U. Barauskaitė. Čia ir yra skirtumas tarp
jaunosios ir senosios kartos. Tiesa, tu nepriklausai senajai, bet gal sakyčiau
idealistinei kartai. Šiuolaikinis rašytojas, talentas ar ne talentas (bet jeigu tiki
savim, tai sakykim, kad talentas), supranta, kad jis pats yra ir savęs pardavėjas.
Atsiranda blaivus supratimas, kad rinka irgi yra, ir tada pasidaro reikšmingi ne vien tik
tavo idealai, mintys ir genialumas. Yra ir rinka, ir pinigai.
L. Katkus. Mano supratimu, populiarioji
lietuvių literatūra turi visišką teisę gyvuoti, ir aš džiaugiuosi, kai sukuriama
išmoningų lietuviškų kriminalinių ar meilės romanų. Populiariąją literatūrą
taip pat sudaro geros arba blogos kokybės tekstai, ir jei nori parašyti įdomų
trilerį, reikia turėti ir specifinės patirties, ir erudicijos, mokėti pasakoti, regzti
siužetą žodžiu, reikia ir talento, ir pastangų. O pas mus, man regis, dar
pernelyg paplitęs įsitikinimas, kad jei rašai populiariąją literatūrą, tai gali
rašyti ką nori ir kaip nori
Bet didžiausią nerimą man kelia beatodairiškas
tekstų grūdimas skaitytojui. Kaip tik dėl to kyla priešiška reakcija į
populiariosios kultūros sferą. Manipuliavimas skaitytoju, kai jis pratinamas prie
antraeilių ar trečiaeilių kūrinių, kurie vadinami labai gerais, kultiniais, yra
paprasčiausiai neetiškas.
Tačiau pastaruoju metu iš pokalbių su
pažįstamais, nuomonių spaudoje aš susidariau įspūdį, kad žmonėms jau per gerklę
lenda tas kičinis menas su visa jo reklama. Daugelis jaunų žmonių iš naujo atsisuka
į rimtą, sunkią literatūrą kaip į alternatyvą visam tam blizgančiam pasauliui.
Tai, ko gero, niekada nebus masinis reiškinys, bet alternatyvos ieškančiųjų balsai,
mano nuomone, girdimi vis garsiau.
T. Staniulis. Jeigu rašytojas pristato savo
kūrinį, jeigu jį išleidžia, vadinasi, jis nori kažką pasakyti auditorijai.
Rašytojas deklaruoja savo vertybes, savo požiūrį, nori perteikti jį pasauliui,
žmonėms. Populiarioji ar nepopuliarioji išraiškos ar pristatymo forma čia neturi
didelės reikšmės. Tada skaitytojas žiūri: jeigu tai, kas sakoma, jam yra įdomu,
patrauklu, jis renkasi knygą, o jeigu ta pozicija atrodo svetima, jis tiesiog neskaito.
Pristatymo būdai tiktai padeda pasirinkti.
M. Burokas. Mūsų literatūroje vyksta
pagreitintas, hiperbolizuotas bandymas pasivyti Vakarų literatūrinę rinką, todėl ir
susiduriam su tokiu agresyviu popliteratūros gausinimu ir propagavimu. Šiemet tai itin
aiškiai jautėsi. Štai Tyto alba skubiai išleido apie dešimt nežinia iš kur
atsiradusių autorių knygų. Didžioji jų dalis dingsta greitai jos pilamos kaip į
kokį šulinį. Tos knygos trumpalaikės, jos dingsta nepastebėtos, kažkur nusenka. Bet
aš manau, kad tas antplūdis jau turėtų nuslūgti, skirtingo lygio literatūra turėtų
susisluoksniuoti, išsiskirstyti, leidybos procesas turėtų išsilyginti.
M. Kvietkauskas. Tomai, tau pažįstama
tradicinė lietuvių literatūros bendruomenė, tačiau vienas tavo romanas
pardavinėjamas ir didžiuosiuose prekybos centruose. Esi parašęs trilerį
Uranas-235, kuris gvildena aštrias žmonių vaizduotei temas atominės
elektrinės pavojus, terorizmą. Kaip apibrėžtum savo santykį su komercine knygų
rinka, kaip pats sau jį įprasmini?
T. Staniulis. Literatūra, mano manymu, yra
savotiškas žaidimas. Šią mintį aš ir bandžiau perteikti savo romane
Uranas-235. Pirmoji intencija buvo parašyti literatūrinį pokštą, holivudinio
trilerio imitaciją, atsisakant tradicinės lyriškos ir kankiniškos lietuvių
literatūros tradicijos. Norėjau tiesiog aprašyti smagią istoriją per daug nelįsdamas
į giliuosius vandenis. Ar man pavyko? Ir taip, ir ne. Keista buvo, kad kai kurie
kritikai pastarąjį romaną pavadino geresniu už mano pirmąjį solidesnį kūrinį
Herbą ir varles, kurį aš pats įsivaizdavau visai kitame diskusijų kontekste. O
kita vertus, po Urano-235 iš įvairiausių žmonių sulaukiau kaip niekad daug
pasiūlymų parašyti bendrą romaną, neva žinau istoriją, sėdam, Tomai, parašom,
bus fantastiškas bestseleris
Padariau sau vieną išvadą: jei populiarioji
literatūra pajėgi skatinti žmonių fantaziją, o pagaliau ir literatūrines ambicijas,
vadinasi, ji nėra jau tokia bevertė, kaip kartais galime manyti.
M. Kvietkauskas. Norėčiau grįžti prie
mūsų minčių apie bendras generacines patirtis. Laurynas sakė, kad didelę reikšmę
turi savotiškas tarybinių laikų pažinimas iš dalies jį dar esame įgiję, bet
mus, kaip suaugusius žmones, formavo jau kita, labiau vakarietiška tikrovė ir kultūra.
Laura Sintija ir Ugnė minėjo iš tarybinių laikų paveldėtą alergiją kolektyvizmui,
vis dar veikiantį genetinį paveldą. Kita vertus, mes jau laisvai dalyvaujame Vakarų
literatūros erdvėje, be to, turime rinktis savo laikysenas šiuolaikinės knygų rinkos,
komercinės literatūros akivaizdoje. Taigi esame absoliučiai tarpinės patirties
žmonės. Tad kyla esminis klausimas: kokia medžiaga, kokios patirtys mums vis dėlto yra
pagrindiniai kūrybos šaltiniai? Kokia gyvenimo aplinka, erdvė, laikas mums suteikia
pagrindines inspiracijas? Ar santykis su šiuolaikinio gyvenimo kontekstu, su jo
realijomis yra kūrybiškai intensyvus, ar vis dėlto ieškodami impulsų vaizduotei
dažniau grįžtame į ankstesnį laiką, į praeities erdvę, kuri galbūt teikia mūsų
kūrybai stipresnių stimulų? Į kurią pusę šiame tarp labiau gravituoja mūsų
kūrybinis mąstymas? Aš pats, tiesą sakant, jaučiu, kad mano vaizduotė dažniau
veikia atgaline kryptimi, dažniau grįžtu į tą laiką, kuris sutapo su istorijos
lūžiais, sąmonė juda maždaug į 1990-uosius, į jų erdvę.
L. S. Černiauskaitė. Man asmeniškai irgi
būna panašiai. Tie lūžio metai daugeliui iš mūsų sutapo su paauglyste, kai
gyvenimas godžiai siurbiamas, formuojasi būsimos kūrybos pamatai. Nedrįstu rašyti
apie šiuolaikinį žmogų ir jo problemas medžiaga dar per daug žalia, ore tvyro
permainos, gyvenimas nenusistovėjęs. Labiau norisi grįžti į praeities rezervuarą,
kuriame jau suvestos sąskaitos su patirtimi, su savo brandos etapais.
L. Katkus. Gal rašydama tu kaip tik ir suvedi
tas praeities sąskaitas?
L. S. Černiauskaitė. Gali būti. Bet kuriuo
atveju tai vyksta ne visai sąmoningai. O ta šiuolaikinė aplinka, šiuolaikinis
žmogus... Mes juk ir esam šiuolaikiniai žmonės. Bet kaip rašytoja stengiuosi
neturėti jokių pretenzijų šiuolaikinei visuomenei, joje vykstantiems procesams,
žiniasklaidai. Tai, kas vyksta šiuo metu, yra tiesiog stebima, siurbiama ir apmąstoma.
T. Staniulis. Bet kur link visa tai veda? Jei
vyksta stebėjimas, analizė, tai ji turėtų vesti kokia nors kryptimi. Galvoju, kad
visas tas stebėjimas ilgainiui turi atvesti prie tam tikro ideologinio pasirinkimo, kuris
galų gale išsilies tam tikra socialine kritika, kritišku požiūriu, ir tada pasirodys,
kaip į tą požiūrį reaguos skaitytojai.
L. S. Černiauskaitė. Taip, esu tikra, kad
ateityje rezultatai bus. Bet pati kol kas maitinuosi ir laukiu.
M. Burokas. Mano vaizduotėj susipina trys
skirtingi impulsai. Pirmiausia idealizuotas vaikystės klodas, grįžimas į jį.
Paskui neutralesnė kultūrinė patirtis. Ir šiuolaikinio gyvenimo, sparčių
pokyčių, to laukinio kapitalizmo (maždaug 1995-ųjų) realijos. Kiek gebėjau,
tuos tris klodus dabartį, kultūros sluoksnį ir vaikystės retrospektyvą,
bandžiau sujungti savo antram eilėraščių rinkiny.
M. Kvietkauskas. Vis dėlto apibūdini
savuosius dabarties patyrimus kaip šokiruojančius, negatyvius?
M. Burokas. Iš dalies, bet daugiau tai
bandymas suprasti, šiek tiek ironiškai pažvelgti iš šalies. Man atrodo, dabarties
atžvilgiu labai reikalinga ironiška distancija. Tačiau nieko labai neigiamo dabarties
patirtyje nematau. Tai yra tam tikra medžiaga, kuri bus panaudota ir jau dabar yra
naudojama rašymui.
L. Katkus. Jau esu kažkada sakęs, kad man
patys intensyviausi ir kartu patys beviltiškiausi metai buvo maždaug nuo 1992-ųjų iki
1996-ųjų. Atrodė, kad visas gyvenimas sustingo neaiškioj, beorėj erdvėj. Tarsi esam
laisvi, nepriklausomi, santvarka kapitalizmas. Taigi turėtų viskas būti gerai, o
iš tikrųjų niekas nesikeičia, tiktai griūna visos senosios struktūros, visi
ryšiai. Norėčiau pritarti Lauros Sintijos minčiai apie genuose atsineštą vienatvę.
Prieš porą metų vienas danų žurnalistas manęs paklausė: kokie tarybinio laikotarpio
patyrimai tau įsirėžė stipriausiai? Aš visiškai spontaniškai pasakiau: baimė ir
vienatvė. Manau, kad šie dalykai yra įstrigę daugeliui. O tų gerų dalykų, kurie
tarybiniais laikais egzistavo tarp rašytojų sąmoningas vienas kito palaikymas,
priešinimasis, solidarumas, neliko. Kartu esu įsitikinęs, kad rašytojui pavojinga
pasmerkti bet kokį laiką. Ta epocha, kurią mes vadinam šiuolaikine, yra labai nauja,
daug dalykų dar yra apytikriai, egzistuoja tarsi rūke. Daugelis kūrinių, kurie bando
pasakyti tiesą apie dabartinį laiką, yra gana silpni kaip tik dėl to, kad šiam laikui
taria labai stiprius pasmerkimo arba atvirkščiai pritarimo žodžius. O iš
tikrųjų visa literatūra veikia pagal principą, kad tik tai, kas perkošta laiko,
patirties, jau gali būti panaudojama kūrybai. Dabar daug kas vyksta tik fizinėje
tikrovėje, o žodžių tam dar nesurasta.
G. Bleizgys. Mano požiūris yra visiškai
kitoks, man laikas taip nesiskaičiuoja. Mano pasaulėžiūra tokia, kad pasaulyje
niekas nesikeičia. Apie jokias naujoves negaliu kalbėti: tas pats buvo Romos laikais,
Napoleono laikais, tas pats yra ir dabar, ir bus po tūkstančio metų. Jeigu mėginčiau
kalbėti apie kartą, kuriai priklausau, tai sakyčiau, kad esu toj kartoj, kuri panašiai
kaip aš jautė mirtį, meilę, gamtą. Pavyzdžiui, Ernestas Hemingway'us, nors jis
gyveno visai kitais laikais. Arba iš jaunesnių už mane Giedrė Kazlauskaitė,
kuri man yra artima, įdomi. Aišku, galiu pradėti analizuoti, kodėl toks yra mano
požiūris ir dėl ko patenku į tam tikrą vakuumą. Tame pasaulyje, kurį jūs aptariate
kaip besikeičiantį, aš gyvenu labai intensyviai ir juo naudojuosi. Dauguma tų, kurie
mums daro įtaką per politiką, verslą, žiniasklaidą, reklamą, mano, kaip
verslininko, klientai. Aš dalyvauju formuojant šį pasaulį. Tačiau esu nuo jo
radikaliai atskyręs savo kūrybą, todėl ir atsiranda mano senamadiškumas, tradicinis
požiūris į poeziją, aš esu ją idealizavęs. Žinau būdus, kaip šiame dabarties
pasaulyje gyventi ir kaip jį formuoti. Manau, kad tie būdai nesikeičia nuo žmogaus
atsiradimo laikų. Bet kūryba turi likti atskirai. Nenoriu dalyvauti tokiame jos
reklaminiame pardavinėjime, kai svarbiausias klausimas autoriui apie jo batus.
Žinau, kokie yra kanalai, kuriais pasinaudojus būtų galima išparduoti daug savo
poezijos rinkinio egzempliorių. Bet nenoriu jais naudotis. Todėl mano knygos neima
knygynai, ji yra neaktuali.
L. S. Černiauskaitė. Kai Mindaugas klausė
Tomo apie prekybos centruose pardavinėjamą jo romaną, aš pabandžiau įsivaizduoti ten
atsidūrusią savo knygą. Stengiuosi save paruošti tam, kad manęs tai negąsdintų.
Bandau susitaikyti su ta mintim, kad gali tekti žiniasklaidai šnekėti ir apie batus, ir
apie vyrus. Bet jeigu tu esi tikras dėl savo knygos kokybės, jeigu tu žinai, kad
nemelavai sau ir parašei tai, ką norėjai, taigi tada nesunku šnekėti ir apie batus.
Tai savotiška duoklė šiuolaikinėms taisyklėms.
T. Staniulis. Klausimas tada yra toks: iki
kokio lygio tu galėsi nusileisti? Jeigu jau pripažįsti, kad reikia dalyvauti rinkoje,
žaisti pagal jos taisykles, nes esi rašytojas, kuris turi parduoti savo kūrinį,
tai kur yra prisitaikymo ribos?
L. S. Černiauskaitė. Žinau, iki kokio lygio
aš negalėčiau nusileisti. Iki tokio, kad pradėčiau rašyti knygą tam, kad ją
išpirktų. Tai yra riba, kurios negalima pasiekti. Bet jeigu rašau iš savęs, o paskui
man reikia rasti būdą, kaip su ta knyga išgyventi, ir jei man siūlo komercines
priemones, tai nėra šlykštu. Tačiau jei procesas yra atvirkščias, aš imu
rašyti, kad mane išpirktų, jau blogai.
M. Kvietkauskas. Man kyla mintis, kad
panašiai vidines savo prisitaikymo ribas nustatinėdavo lietuvių rašytojai arba
kritikai tarybiniais laikais. Jeigu būtinąsias ideologines frazes rašau jomis
netikėdamas, tai mano kompromisas pateisinamas, išlieku tikrosios kūrybos pusėje. Bet
jeigu pradedu tikėti tuo, ką rašau, tai jau esu žlugęs. Ką šita analogija galėtų
liudyti apie mūsų padėtį? Ar ne tai, kad mes ir dabar susiduriame su totaline jėga,
kuri verčia mūsų kūrybinę sąmonę ir veiksmus dvejintis ieškant išorinių
kompromisų? Ar mūsų kartos labai aiškiai juntami šiuolaikiški, pragmatiški
rinkos reikalavimai savo poveikiu kūrybinei sąmonei iš esmės skiriasi nuo
progresyviausios tarybinės ideologijos prievolių? Ar kompromiso ir vėl nelydės
baimė, Lauryno minėta kaip anų laikų prisiminimas? Aišku, tai tik hipotezės, ir
reikia tikėtis, kad šių patirčių mastai jau gerokai skirsis.
L. S. Černiauskaitė. Aš netikiu, kad mūsų
visuomenės vertybės pasikeitė iš esmės. Pasikeitė tik sąlygos.
U. Barauskaitė. Labai teisinga Lauros
Sintijos mintis: kol tu rašai knygą, remdamasis savo nuostatom, tol gali daryti visus
kompromisus, kad ta knyga pasiektų skaitytoją, prasibrautų į rinką.
G. Bleizgys. O kas yra tas tavo skaitytojas?
Sakai, parašiau knygą, kokią norėjau, bet reikia nusileisti rinkai tam, kad pasiektum
savo skaitytoją. Jeigu tu manai, kad reikia tiek nusileisti, tai gal nusileisi ne iki
savo skaitytojo?
U. Barauskaitė. Bet koks skaitytojas,
atsivertęs knygą, anksčiau ar vėliau atsirinks, reikia jos ar nereikia. Jeigu netyčia
atsivertęs knygą jis kažką atras, tada taps tavo skaitytoju. Kartais knyga gali
ilgokai paklaidžioti, kol randa savo skaitytoją.
T. Staniulis. Manau, kad jei prisiauginčiau
sau prie nugaros krūtis, tai susirasčiau labai daug savo knygos skaitytojų.
U. Barauskaitė. Čia lygiai tas pats: ir
rašydamas knygą turi sekti savimi, ir kurdamas sau piarą. Jei pradėsi pasakoti
žiniasklaidai, su kokiom įžymybėm miegojai, tai tokia ir tavo moralė. Klausimas, kiek
tu sau gali leisti nuolaidžiauti, kalbėti apie tuos dalykus, kurių tavęs žiniasklaida
klausia.
T. Staniulis. Jeigu rinka priverčia mus
daryti dalykus, kurių nenorime, tai patys esame dėl to kalti.
L. Katkus. Man atrodo, kad populiarioji
žiniasklaida ir rinka pernelyg apipinamos legendomis. Ten dirba lygiai tokie patys
žmonės, kurie yra kur kas didesni savo įsivaizdavimų įkaitai negu rašytojai.
Didžiausias pralaimėjimas būtų dar nekovojus pasakyti: ką jie man pasiūlys, tą ir
darysiu. Galbūt tu gali jiems diktuoti sąlygas, nes tu esi autorius, ir jie į tave
kreipiasi, o ne atvirkščiai.
U. Barauskaitė. Visada yra autoriaus
pasirinkimas. Gali pasakyti: aš diktuoju sąlygas, atsiprašau, interviu nebus. Bet tada
tavęs žiniasklaidoje nėra, ir niekas apie tave neperskaitys.
M. Kvietkauskas. Ugne, kiek tu pati tiesiogiai
patyrei diktato, kokia turėtum būti, iš leidyklos, iš žiniasklaidos?
U. Barauskaitė. Iš leidyklos jokio diktato
nepatyriau. Mūsų bendra pasaulėžiūra, mes su leidėjais vieni kitus palaikom. Spaudą
labai gerai pažįstu, nes pati esu žurnalistė, esu dariusi daug interviu ir labai gerai
žinau, kaip reikia iš žmogaus iškrapštyti tai, ką paskui galima paversti masalu
skaitytojams. Kaip tik todėl mane kalbinančių žurnalistų visada prašau pateikti
klausimus raštu. Tada galiu atsakyti labai apgalvodama, įpindama kuo daugiau humoro, ir
padaryti tą tekstą įdomų, net jeigu ir nepateikiu kokių nors skandalingų detalių
iš savo gyvenimo. O televizijos pokalbiai dažniausiai būna sumontuoti, ir labai
įdomiai. Pašnekovų frazės suklijuojamos taip, kad jie sakytų tai, ko tau
reikia.
M. Kvietkauskas. Vadinasi, šiandienos
jaunajam rašytojui svarbu pažinti žiniasklaidos principus, gebėti ją analizuoti,
suvokti, kaip gali būti montuojamos tavo mintys, jomis manipuliuojama ir mokėti šiems
mechanizmams atsispirti. Įgyti įgūdžių, kaip neleisti iš savęs padaryti prekės.
U. Barauskaitė. Arba klouno.
M. Kvietkauskas. Dabar norėčiau pasukti
mūsų pokalbį kita kryptimi. Koks šiandien yra jūsų kūrybinis santykis su lietuvių
kalba? Ar esate patenkinti savaisiais lietuvių kalbos ištekliais, kuriuos vartojate
kurdami? Ar šiandieninė bendrinė kalba ir įvairūs dialektai (miesto, kaimo) suteikia
jums pakankamą stilistinę laisvę ir įvairovę? Ką manote apie šiandienines
literatūros redagavimo praktikas?
U. Barauskaitė. Paprastai turiu paleisti
visą redaktorių darbą vėjais, nes su jų taisymais nesutinku, nebent su penkiais
iš šimto. Nors galiausiai jie nusileidžia. Mano pirmojoje knygoje yra daug žodžių,
kuriuos vartojame kasdieninėje kalboje, nors jie netaisyklingi ir neteiktini. Bet tokio
stiliaus reikalavo mano knygos tema, ir ši leksika redaktorių buvo palikta, nors su
saiku. Antroje knygoje jau sąmoningai stengiausi vengti netaisyklingos kalbos ir netgi
specialiai ieškoti senesnių lietuviškų žodžių, kurie dabar yra pamiršti, bet
kuriuos dar prisimenu iš vaikystės. Tačiau kai gavau suredaguotą savo antros knygos
variantą, išsigandau: vietoj visų mano surastų retesnių žodžių buvo šablonai,
tarsi įstatyti kompiuterio. Aišku, visus atmečiau; kadangi buvau nėščia tai su
ašarom. Taigi redaktorius reikia labai kontroliuoti. Man atrodo, kad lietuvių kalba yra
aukštasis literatūros pilotažas, nes ji labai turtinga, norint galima lietuvišką
prozos tekstą taip parašyti, kad netgi be siužeto ir idėjos jis bus pats savaime
gražus, skambus. Man yra svarbus pats kalbėjimas, žodžiai, ritmika, sakinio
konstrukcija ir grafika.
M. Burokas. Literatūros tekstas visada turi
būti gyvas. Pastaruoju metu išėjo keletas romanų, kurių kalba tokia sustyguota ir
bendrinė, kad juos tiesiog nuobodu skaityti. Tekstas turi turėti ir šnekamosios kalbos
intarpų, dialektizmų. Man lietuvių kalba atrodo kažkokia inertiška. Rašant reikia
jai priešintis. Juk rašytojas pats ir kuria, ir laužo kai kurias kalbos ribas. Jis
turėtų plėsti kalbos reikšmių, funkcijų lauką, jos žodyną. Beje, pats rašytojas
taip pat gali kurti ir slengą, pasiūlyti madingus jo žodžius. Tai galima ir reikia
daryti.
L. Katkus. Kadangi rašau poeziją, tai slengo
žodžiai man nėra svarbūs, nors ir nesu už jų šalinimą iš literatūros tekstų.
Man labiau rūpi pati kalbos dvasia. Lietuvių kalba turi savitą faktūrą, ritmą ir
tembrą, kuris labai skiriasi nuo kitų kalbų. Atrodo, Tomas Venclova lietuvių kalbą
palygino su lauko špatu. Jos faktūra grubi, bet ryški. Kai tai pajauti, rašant
poeziją pradingsta kitų kalbų ritmai ir įvaizdžiai, kurie iš pradžių maišosi. Man
poezijos rašymas yra savotiškas meilės nuotykis su lietuvių kalba. Aišku, ji turi ir
kai kurių trūkumų. Pavyzdžiui, Ugnės minėtas lietuvių kalbos savaiminis skambumas,
polinkis į efektingas barokines voliutas, kurios neretai pridengia turinio tuštumą, man
atrodo gana pavojingas jos bruožas. Bet būdamas įsimylėjęs trūkumus nors ir pastebi,
bet jų nepaisai
T. Staniulis. Mano įsivaizdavimu, žodžiai
yra tarsi plytos, kurias rašytojas dėlioja, kad pastatytų savo kūrinį. Rašytojas yra
lyg tinkas, rašydamas jis kuria naują gyvą kalbą. Kiek mes kursime lietuvių kalbą,
tiek ji ir gyvuos. Todėl aš kritiškai vertinu nuomones, kad lietuvių kalba miršta ir
gali išnykti dėl anglų kalbos įtakos. Gyvoji kalba išliks tol, kol rašytojai ją
kurs.
G. Bleizgys. Gal tokiu būdu išliks tik
literatūrinė kalba. Aš susiduriu su didelėm kalbos problemomis bet
neliteratūrinės. Mūsų šnekamoji, buitinė, netgi bendrinė kalba yra valstiečių
mentaliteto išraiška. O mokslinės ar, pavyzdžiui, verslo kalbos mes vis dar neturim.
Dabar mokausi ekonomikos 60 proc. šiame moksle vartojamų terminų yra angliški
skoliniai. Nors pats esu baigęs lituanistiką, jaučiuosi per silpnas vienas imti juos ir
lietuvinti. Reiktų kurti visą sistemą, visą tradiciją. Nėra mokslinės lietuvių
kalbos tradicijos, net humanitariniuose moksluose vartojame daugybę skolinių, vertalų,
sakyčiau, bjaurasties. Nemokame skaidriai kalbėti. O apie ką nemokame kalbėti,
apie tai nemokame ir mąstyti. Negali suprasti to, ko nemoki įvardyti. Manau, kad geras
rašytojas, kurdamas savo kalbos manierą, būdą, stilių, drasko laiką: mėgina
įsidraskyti, įsimušti, įsiveržti į dabartį. Jeigu to nedaro, tai visada ir
rašo tik apie praeitį, apie ją kalba idealizuotai, sako, kad praeitis svarbiausia.
Jis paprasčiausiai neturi žodžių (nagų) dabarčiai sučiupti, dabartis jam svetima,
nepasiekiama, nesuvokiama. Rašytojas virsta literatūriniu impotentu. Manau, jog tokios
impotencijos dabar daug ir kultūroje, ir politikoje, ir daugelyje kitų lietuvių
gyvenimo sferų.
M. Burokas. Esu šiek tiek bandęs rašyti
naudodamasis savo tarme, jos gramatinėm formom, sintakse. Netgi šnekėdamas dar kartais
pavartoju aukštaičių tarmės žodžių. Mano tarmės jausmas vis dar gyvas, perimtas
iš senelių, o ne specialiai gaivintas. Aišku, dabar tarmė gali greitai pasimiršti,
nunykti, miestas ją greitai išskalauja.
M. Kvietkauskas. Bet turbūt tarmė tavo
kūryboje tik tam tikras inkliuzas, o nebe kalbos jausmo pagrindas, iš kurio išauga
visas santykis su pasauliu?
M. Burokas. Taip. Tarmės vartosena tampa
egzotiška.
L. Katkus. Man atrodo, kad mus labiausiai
veikiantys dialektai nebe tos senosios, istorinės tarmės, o skirtingų rašytojų
kalbos variantai. Pavyzdžiui, poezijoje galėtume kalbėti kad ir apie Marcelijaus
Martinaičio, Tomo Venclovos ar Kornelijaus Platelio dialektus. Manau, kad mes kaip
rašytojai ir skaitytojai jau esame labiau veikiami literatūrinių stilistikos ir
leksikos išteklių negu liaudiškų šaltinių.
L. S. Černiauskaitė. Esu labai nepatenkinta
savo žodynu. Aš miesto vaikas, ir mano literatūrinės kalbos jausmas susiformavo
iš knygų. Kad pajusčiau kalbos tėkmę, profesorė Viktorija Daujotytė pasiūlė
paskaityti Gabrielės Petkevičaitės-Bitės Ad astra. Sąžiningai susiradau tą
knygą, ir šią vasarą įveikiau pirmą dalį. Bet vis tiek tai knyginė patirtis.
Dialektai manęs nepasiekia ir nedaro įtakos, literatūriniame tekste juos, pasak
Mindaugo, galėčiau vartoti tik kaip egzotiškus inkliuzus.
L. Katkus. Neseniai per dramos vertimo
seminarą buvo taikliai pasakyta, kad silpniausias lietuvių literatūroje yra dialogas
tai, kas labiausiai susiję su gyvąja kalba. Kol yra aprašomosios dalys, viskas
gerai, bet dialogams pritrūksta druskos. Turbūt visi esam pajutę nepasitenkinimą dėl
plastikinės kalbos, šiuolaikinių literatūros kūrinių netikro žodžių kvapo. Man
atrodo, yra vienintelis receptas tai klausytis gyvos kalbos, kuria dabar žmonės
kalba. Iš to ritmo, iš gelminių struktūrų, o ne iš paviršinio skambesio ar
rusiškų, angliškų slengo žodžių vartojimo gali išaugti kažkoks naujas kalbos
jausmas, kuris įeis į literatūrą. Aišku, problema ta, kad mūsų kalbos pojūtis
ilgų istorinių procesų padarinys. O lietuvių kalba sugėrusi per mažai viešojo
gyvenimo patirties. Vokiečių arba rusų kalboje kai kurie socialinio sluoksnio žodynai,
pavyzdžiui, kariuomenės, laivyno, biurokratijos, tai ištisos visatos. Tarkim,
Josifas Brodskis gali nuolatos žaisti su rusiškais biurokratizmais. Lietuviškame tekste
būtų sunku tai padaryti.
M. Kvietkauskas. Galbūt reikia tikėtis, kad
nauji lietuvių kalbos registrai kaip tik dabar ir formuojasi. Reikia išgirsti tai, kas
gyvojoje kalboje vyksta, kaip tu ir sakei.
L. Katkus. Manau, kad rašytojų pareiga ir
yra klausytis tų naujų atsirandančių registrų ir juos kažkaip išryškinti. Kad jų
randasi akivaizdu.
M. Kvietkauskas. Baigiamasis klausimas
koks jūsų santykis su lietuvių literatūros tradicija? Kas iš jos atrodytų aktualu,
kokie tekstai veikia jūsų vaizduotę? Jei palygintumėte: koks jums kuriant yra
lietuvių literatūros, ir koks užsienio autorių, kitakalbių tradicijų poveikis?
L. S. Černiauskaitė. Mano pirmieji
pasimatymai su lietuvių literatūra buvo gana vėlyvi. Aš užaugau su W. Faulkneriu, Ch.
Cortįzaru, P. Handke. Lietuvių literatūra man pradėjo atsiverti tik įstojus
studijuoti Vilniaus universitete. Turiu itin mėgstamų lietuvių rašytojų. Pavyzdžiui,
Bitę Vilimaitę, Vandą Juknaitę, Liūnę Sutemą. Juditos Vaičiūnaitės poeziją
galiu skaityti visą man ji visa graži, nors tolima, lyg iš svetimo pasaulio.
Mokykloje buvau didelė maištininkė, todėl reakcija į lietuvių literatūros pamokas
buvo panaši kaip ir į priverstines Žaibo rikiuotes, ne, aš neskaitysiu tos
Žemaitės, Jono Biliūno, jie yra atgyvenę. Jų tekstams turėjau suaugti, subręsti.
M. Burokas. Kad ir keista, mano santykį su
lietuvių literatūros tradicija kaip tik ir apgadino stojimas į lietuvių filologiją.
Studijuodamas geriau susipažįsti, bet tai ir atitolina. Kai lietuvių literatūra tampa
vos ne tavo profesija, atsiranda tam tikra distancija. Kita vertus, autoriai, kuriuos mane
studijuojant tiesiog privertė pamėgti, liko kaip organiška sąmonės dalis. Iki šiol
gana dažnai skaitau Joną Aistį. Kita vertus, studijos supažindino su lietuvių
literatūros užkaboriais, kurie gal nėra labai žinomi ar mėgstami, bet
neišeksploatuoti. Taip atradau Praną Morkūną.
L. S. Černiauskaitė. Tų užkaborių
lietuvių literatūroje tikrai yra, ir atradęs juos maloniai nustembi. Palyginus neseniai
atradau Pulgio Andriušio Anoj pusėj ežero. Gal per vėlu šnekėti apie tuos
rašytojus kaip autoritetus, bet su jų kūryba gali užsimegzti gyvas santykis yra su
kuo. Esti šešėlinių autorių, su kuriais pažintis nėra prievolė ar skaitymas vien
dėl apsiskaitymo. Tarkim, Dalios Urnevičiūtės apysaka Leona, mažai kas
atsimena šią autorę. Man jos negausi proza paliko labai gyvos ir aktualios literatūros
įspūdį. Jeigu dabar ją kas nors iš naujo išleistų, ji tikrai susirastų
skaitytojų.
T. Staniulis. Aš žinau, kad esu tiesiogiai
lietuvių literatūros išugdytas, jos išnešiotas ir išsuptas, bet dabartyje neturiu
visiškai jokio santykio, negalėčiau išskirti kokių nors tekstų. Šiuo metu, kadangi
vis dar tebebandau atrasti atsakymus į kai kuriuos klausimus, gilinuosi į filosofinius
tekstus. Mano santykis su tikrąja grožine literatūra apskritai yra sutrūkinėjęs.
Dabar norisi kurti kažką savo, savitą stilių, ir atsiriboti nuo bet kokios įtakos,
net ir pasąmonės lygmeniu, kad nejučiom neimtum kartoti formuluočių, palyginimų,
metaforų nesiskolintum. Turbūt šita būsena laikina, ir man po kelerių metų vėl
sugrįš noras prisiliesti prie kitų lietuvių literatūros tekstų gaivalo.
U. Barauskaitė. Kiekvieną kartą, kai
užduodamas toks klausimas, aš jaučiuosi labai nejaukiai, nes visada pamirštu viską,
ką perskaičiau. Mokykloje skaičiau daug ir lietuvių, ir užsienio autorių, nors
tais laikais labai iš ko rinktis nebuvo. Be abejo, visa tai kažkur susigėrė. Bet kad
dažnai prisiminčiau kokį nors autorių, jausčiau jo nuolatinę įtaką, taip
nėra. Yra dalykų, palikusių man įspūdį. Tarkim, visada galėčiau paminėti Jono
Biliūno Kliudžiau. Penkiolikos metų perskaičiau Jurgos Ivanauskaitės pirmąsias
knygas ir Ričardo Gavelio Vilniaus pokerį. Tos knygos gal penkiasdešimt kartų
perskaitytos ir aš jas, be abejo, gerai prisimenu. Įsigėrė ir Fiodoras Dostojevskis,
nors vėliau jį atmečiau. O dabartinę literatūrą skaitau kaip kolegų darbus, ir dar
sunku pasakyti, ar jie daro man kokią nors įtaką.
L. Katkus. Kadangi aš ir verčiu, ir
tyrinėju literatūros istoriją, tai tekstų, ypač užsienio rašytojų, per save
perleidžiu nemažai. Todėl man sunku pasakyti, kuri lietuviška ar kitakalbė
poezijos tradicija daro didesnį poveikį. Kai pasisavinu svetimą motyvą ar juo
sužaidžiu, geriau pastebiu nelietuvišką šaltinį turbūt todėl, kad motyvas dar
naujas, neprigijęs. Tarkim, paskutiniu metu kelis kartus taip elgiausi su amerikiečių
poetu Johnu Ashbery. Tačiau įtariu, jog, pažvelgus atidžiau, paaiškėtų, kad bendro
kalbėjimo tono, eilėraščio idealo požiūriu lietuvių autoriai mano poezijai vis
dėlto svarbesni.
L. S. Černiauskaitė. Mano santykis su
klasika tebesiformuoja. Ateina momentas, kai pradedi save suvokti kaip literatūros
pratęsėją. Gal nuskambės pompastiškai, bet esu dalyvė ir turiu susipažinti su savo
pirmtakais. Tam tiesiog ateina laikas.
Parengė MINDAUGAS KVIETKAUSKAS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|