|
<< Atgal
LIUTAURAS DEGĖSYS
Mergina su plaktuku
Naujieji metai kaip kryžkelės situacija. Naujų
vilčių, naujų planų metas. Ir kartu kažkoks išankstinio nusivylimo šešėlis
dar net šventėms neprasidėjus ir joms pasibaigus. Ar tai nėra ženklas, kad ši
dirbtinė aritmetinė-astronominė-gastronominė šventė buvo tik dar vienas bandymas
išvengti tikrosios kryžkelės, akistatos su savimi, mėginimo sustoti, prisiminti ir
pagalvoti. Pastangų reikalauja ne gyvenimas. Gyventi lengva, greita ir smagu,
slystant daiktų, reiškinių ir žmonių kūnų paviršiumi. Net padejuoti ak, kaip
sunku gyventi irgi savotiškas malonumas, dar vienas bandymas apgauti save, nuslėpti
pačiam nuo savęs rimtesnes, metafizines gyvenimo prasmės ir vertės problemas. Kaip
čia atsitinka, kad mėginimui sustoti, iškristi iš liūliuojančios, migdančios
gyvenimo tėkmės reikia tokių milžiniškų pastangų? Kodėl gyventi yra lengviau ir
paprasčiau, nei iš tikrųjų įsisąmoninti, kad gyveni? Kodėl taip lengva apkaltinti
kitą išsidirbinėjimu, filosofavimu, kompleksavimu ir kt. dalykais?
Kiekvieną, kuris ne tik gyvena, bet dar ir reflektuoja kažką. Suprask, elgiasi
nenatūraliai. Ir iš tikrųjų, jeigu natūralu yra tiesiog gyventi,
kvėpuoti ir virškinti, tai mąstyti labai nenatūralu. O jeigu dar mąstyti apie
mąstymą?
Visi nuolat susidomėję juos supančiu pasauliu
labiau nei savo vidiniu. Tiesiog psichologiškai ir fiziologiškai esi ekstravertas
tavo žvilgsnis visada nukreiptas į išorę, tavo akys ieško kitų kūnų ir daiktų.
Viskas vyksta lyg filme, kuriame tu esi operatorius ir todėl tavęs niekur nesimato.
Pabandyk atsukti juostelę, peržiūrėti praėjusius metus, aplankytas vietas, netgi
nuveiktus darbus. Pabandyk visose šitose scenose pamatyti ir prisiminti save: veikiantį,
liūdintį, bendraujantį ar tiesiog susimąsčiusį, stovintį nuošaliai, greta kitų.
Nelabai pasiseks, geriausiu atveju pamatysi svetimus pasaulio kraštus, kitų žmonių
veidus ir daiktus, vėl daiktus ir dar kartą daiktus. Savęs nepamatysi. Kaip tą kamerą
pasukti į save? Pasižiūrėti sau į akis? Ar dar giliau? Kur ir kas moko tokių
dalykų? Visuose vadovėliuose ir švietimo įstaigose tik ir mokoma: žiūrėkite į
kitus kūnus (fizika), žiūrėkite į augalus ir gyvūnus (biologija), tyrinėkite kitus
žemynus, kraštus, valstybes ir miestus (geografija), nagrinėkite papročius,
tradicijas, likimus (istorija), galų gale galite netgi pakelti akis į žvaigždes
(astronomija). Tik neprisiminkite savęs.
Žinojimo fenomenas, tas naujųjų laikų šūkis
žinojimas jėga taip lengvai pavirsta dar viena nemalonia, žmogų slegiančia,
persekiojančia jėga, todėl geriau būtų sustoti ir įsiklausyti. Būtinybė, tiesiog
privalomybė žinoti sukuria Klausimėlio žmones, kurių natūraliai galėtų ir
nebūti: jei nežinai, tai tiesiog prisipažįsti, ir nieko čia tokio. Tačiau žmonėms
įkalta, kad nežinoti gėda, ir blogiausia, kad jie, netikėto klausimo užklupti,
pradeda raustis savo galvose, tose nesutvarkytose, beprasmėse žinių šiukšlėse, iš
paskutiniųjų bandydami surasti teisingą atsakymą. Bet galvose viskas sumišę:
prieskoniai pavirtę valstybių sostinėmis, matavimo vienetai mineralais, rašytojai
ir poetai karvedžiais ir politikais. O Klausimėlio klausiantysis kaip koks
Sokratas tik ir laukia, pasiruošęs pastūmėti į absurdiškų atsakymų pusę. Ir
jie atsakinėja. Aišku, kad tokio atsakinėjimo rezultatas ir yra tikroji gėda. Gėda,
kuri tik išryškina beprasmiško žinojimo absurdiškumą. Žinoti, bet nesuprasti
kaip tai būdinga naujiesiems ir naujausiems laikams.
Žvilgsnis iš Lietuvos, šiaip ar taip, žvilgsnis
iš kultūros periferijos smulkmenas apšviečia labai ryškiai. Stebėdamas
pasaulinės kultūros reiškinius pamatai, kad kai kurie dalykai, kurie tavo kieme lyg ir
galėtų būti diskusijos objektai, pasaulyje jau seniai nieko nestebina: Olimpiados
atidarymo ceremonijoje groja visai ne liaudies ansamblis, o pasaulinio garso didžėjus
taigi atlikėjas, taigi pripažintas kultūros atstovas. Popiežiaus Jono Pauliaus II
laidotuvėse, nešant karstą, italai, prancūzai, ispanai ploja. Jie taip
atsisveikina, išreiškia savo didžiausią pagarbą ir dėkingumą, meilę,
susižavėjimą ir viltį. Plojimai per laidotuves? Ir tada netikėtai išaiškėja, kad
vienas pagrindinių kultūros bruožų yra jos kintamumas, lankstumas, jei norite
natūralumas, o ne desperatiškos pastangos kažką sustabdyti, išlaikyti ar tai yra
visai tas pats bandymai pakeisti, sukurti, performuoti kultūrą. Kažkodėl į galvą
ateina klasikinis pavyzdys iš kultūros antropologijos: gyvena džiunglėse gentis, kuri
labai didžiuojasi savo papročių reglamentu, reikalaujančiu atlikti ritualinį
apsiplovimą kiekvieną kartą susitikus svetimšalį. Kol svetimšaliai apsilanko retai,
viskas klostosi gerai. Intensyvėjant prekybiniams, kultūriniams mainams, svetimšaliai
lankosi jau po keletą kartų per dieną, ir visai genčiai tenka kiaurą dieną
rituališkai maudytis. Paprotys neišvengiamai evoliucionuoja: priimama nuostata, kad po
susitikimo su svetimšaliu užtenka tris kartus nusispjauti per kairį petį ir
ritualas įvykęs. Deja, tos genties atstovui apsigyvenus Niujorke, reikia atsisakyti ir
šio ritualo: antraip gatvėje tektų be paliovos spjaudytis
Taigi kartais visai sveika pasitikrinti, kurioje
papročių išsivystymo stadijoje esate: ritualinių apsiplovimų, spjaudymosi per kairį
petį ar dar kokioje kitoje. Kaip minėta, save pamatyti ne taip paprasta: kartais daug
lengviau yra įtikėti savo kultūriniu unikalumu ir stovėti apsispjaudžius ir kairį,
ir dešinį petį.
Žvilgsnis užkliudo ir tai, apie ką tiesiog drovu
ir kalbėti: drovumo problemą. Pradedi nuo klasikinių pavyzdžių: puikiai prisimeni
Vasilijaus Šukšino aprašytąją merginą, kuri nieku gyvu nenorėjo prisipažinti
turinti tam tikrų fiziologinių funkcijų ir todėl eidama kaime į tualetą tokį
medinį namelį su širdele visada nešdavosi dar ir plaktuką: jeigu ką sutiktų
ji galėtų pasiteisinti einanti to namelio remontuoti. Kaip rašo klasikas, ten
tupėdama ji kartkartėm vis stuksėdavo plaktuku, atseit kaldavo, taigi taisydavo,
dirbdavo, tik jokiu būdu ne tai, ką galėtum pagalvoti, jei ji ten būtų be
išganingojo plaktuko. Dar ryškesnis pavyzdys, beveik folklorinis iš Lietuvos kaimo.
Jaunavedys, pirmąją naktį užsinorėjęs smulkaus reikalo, susiranda virtuvėje
kibirą, ir, kad niekas negirdėtų garsaus čiurlenimo, į tą kibirą įstato koją ir
per ją be garso nuleidžia skystį. Sakysite, labai jau visi pavyzdžiai susiję su
gamtiniais reikalais? Taigi čia patys nekalčiausi, tyriausi ir vaikiškiausi drovumo
atvejai: mergina iš drovumo neprisipažįsta turinti gamtinių reikalų, jaunavedys
pirmąją naktį irgi. Taip drovumas tampa asmens privatumo pateisinimo ir intymumo
įtvirtinimo priemone.
Suprantama, drovumu galima spekuliuoti, jį
eksploatuoti ir turėti iš to naudos. Įdomu būtų pakalbėti ir apie menus, iš drovumo
esmės parazituojančius, bet su jokiu drovumu, o gal ir su morale nieko bendro
neturinčius. Čia reikia tik dviejų sąlygų pirmiausia, kad tokio drovumo būtų,
reikia drovuolių, kuriuos būtų galima šiurpinti savo pavyzdiniu gėdos neturėjimu.
Antra, pačiam jau reikia tokio drovumo neturėti. Abi sąlygos tiesiog neišvengiamos:
jei nėra drovuolių, nepavyks pademonstruoti savojo nedrovumo, o jei pats turi drovumo,
tiesiog nesugebėsi iš šios temos parazituoti pastebėsi, kad tokias begėdiškas
kalbas mėgsta tik paaugliai ir kad jiems tai atleistina, nes jie tai daro iš to
paties baisaus, neįveikiamo drovumo. Tačiau scenoje visada pasirodo tie, kuriems
drovumas ne yda. Savo masturbacines, mazochistines (atseit postmodernistines)
pretenzijas jie demonstruoja vargšams drovuoliams. Efektas netikėtas: kokioje nors
Geteborgo knygų mugėje švedai sužavėti jie atranda tokią šalį Lietuvą,
kurioje didelė literatūros dalis vis dar rezistencinė (galima net įtarti, kad ne tik
mūsų sąmonėje, bet ir miškuose dar yra partizanų), kita literatūros dalis
turistinė, kviečianti apsilankyti ir papramogauti pigiame krašte, o likusioji atspindi
šios šalies romanų rašytojų sąmonę ir pasąmonę, sužalotą betarnaujant
tarybinėje kariuomenėje desantininkų pulkuose ar besitrankant po Tibetą. Tokia tat
įdomi šalis atsiskleidžia prieš nustebusių švedų veidus. Kad tarnaujant
desantiniuose pulkuose drovumą tenka pamiršti suprantama, tačiau paaiškėja, kad
be drovumo puikiausiai sekasi būti rašytoju. Ir tada būriai į rašytojus panašių
žmonių pasirodo viešumoje, kur jie be jokio apsimestinio drovumo smulkiai aiškina
visus savo gamtinius reikalus arba nuolat demonstruoja savo niekinamą pažiūrą į
moteris ir silpnuosius, kurie niekada nebuvo desantininkais. Į kompaniją desantininkams
čia atskuba ir šaunuoliai, be jokio drovumo ant marškinėlių užsirašę Beer is
better than women (Alus geriau nei moterys) arba visokius angliško žodžio iš
F raidės variantus. Amerikiečiai turi net specialų pavadinimą: F-words,
atseit žodžiai, prasidedantys raide F. Net nežinai lietuviškai tai, matyt, būtų
B-žodžiai arba P-žodžiai. Kažkodėl visi šie pusiau tarybiniai, pusiau
amerikietiškai-lietuviški monstrai atrodo daug mažiau simpatiški, nei anksčiau
paminėtieji keisti drovuoliai. Pradedi manyti, kad drovumas ne tokia jau bloga
žmogiškoji savybė, bent jau tikrai ne paskutinė, kaip kas norėtų pavaizduoti.
Aišku, drovumas kausto, varžo ir paralyžiuoja. Ir minėtoji mergina, toji su plaktuku
lauko tualete kokia ji atrodo vargšė, susigūžusi, nelaisva. Aišku, ji
mokytoja, todėl privalo slėpti nuo visų, kad ji toks pats žmogus ji negali turėti
gamtinių reikalų, nes turi vaidinti visažinį ir visagalį antžmogį. Bet dar didesnis
vargšas tau atrodo buvęs desantininkas, kuriam gamtinėms problemoms nereikia nei
plaktuko, nei tualeto, ir kuriam, matyt, toje tarybinėje kariuomenėje taip pridergė į
galvą, kad jis jau kitaip nebegali, ir blogiausia, kad jis jau nesupranta, kodėl tie
švedai Geteborge taip gailisi jo, o kartu ir visos lietuvių literatūros.
Yra netgi visai grakščių teorijų, aiškinančių,
pavyzdžiui, kodėl kai kurie žmonės nerausta. Eugenijus Švarcas aprašė deginimosi
mados aukas tiek nusisvilinusias, kad baltos vietos teliko tik vienintelėje vietoje,
po glaudėmis. Kai madinga tapo balta oda, tada visiems mados gerbėjams beliko
persisodinti ant veido baltą odą nuo tos vienintelės neįdegusios vietelės po
glaudėmis, nuo vienų skruostų ant kitų. Po šios kosmetinės operacijos žmones galima
atpažinti iš to, kad jų skruostai niekada nerausta. Dėl tos pačios priežasties jų
veidai ne tik kad iš gėdos nerausta, bet ir visiškai nieko neišreiškia. Tokie
cool, kaip pasakytų Amerikoje.
Prisimeni ir daugiau teoretikų, kurie, pavyzdžiui,
be apsimestinio drovumo aiškina, kad viduramžiais karaliai bei kunigaikščiai pilis
taip dažnai keisdavo dėl pačios proziškiausios priežasties: tokioje pilyje be
vandentiekio ir be tualetų pagyvenus tris mėnesius, tekdavo keliauti kitur. Ši teorija
atseit demaskuoja: užuot prisipažinę, kad apdergė pilį, traukdavo į karą arba
kitokių diplomatinių reikalų prisigalvodavo. O tau atrodo, kad ši demaskuojanti
teorija nei tokia jau svarbi, nei tikra, nei teisinga. Gal paprasčiausiai žmonės
tiesiog turėjo teisę būti droviais. Ir kažin ar galima iš žmonių per prievartą
atimti šią teisę. Drovumas išryškėja kaip principas kiekvienas žmogus turi
teisę į privatumą, intymumą, turi teisę nežinoti ir nekalbėti to, ko nenori
kalbėti, ir reikalauti, kad ir jam nekalbėtų kai kurių dalykų.
Ar galite patikėti, kad prieš du šimtus metų
vadinamoji gerai išauklėta mergina ne tik negalėjo parodyti kavalieriui panaudotos,
suprask, prišnirpštos, nosinaitės? Pats žodis nosinė buvo vulgarus ir
nederamas. Jį ne tik pasakyti, bet ir išgirsti būdavo gėda.
Kaip juokinga: tenka įrodinėti, kad žmogus turi
teisę būti drovus. Kad svarbu jo teisę pripažinti net jei manai, kad drovumas yra
silpnybė. Tačiau beviltiškai sunku tai įrodyti tiems, kuriems būtina viską žinoti
ir viską išviešinti (koks bjaurus žodis vos ne išvietės ir viešnamio hibridas).
Baisu net pagalvoti, kaip šiek tiek drovumo pakeistų ne tik mūsų literatūrą, bet ir
politiką, žiniasklaidą, o gal net ir visą gyvenimą. Taigi: kada paskutinį kartą
matei iš drovumo paraudusį žmogų?
Ir todėl tebūnie šių metų žmogus mergina su
plaktuku. Net jeigu ji tau gerokai juokinga.
2005. XII. 12
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|