<< Atgal
Vienišėjimo džiaugsmas Enrika Striogaitė. VIENIŠĖJA. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005. – 76 p. „Vienišėja“ – antra poetės Enrikos
Striogaitės knyga (pirmoji – „Lyja“ – pasirodė 2004 m. ir buvo įvertinta kaip
sėkmingas debiutas). Knygos viršelyje Aldona Puišytė taip pristato autorės kūrybą:
„E. Striogaitės poezija žavi išgyvenimų tikrumu, suvokiant pačią kūrybą kaip
likimą, nuo kurio pabėgti neįmanoma. Eilėraščiai tarsi tapytos miniatiūros –
spalvingi ir vaizdingi, kur kasdienybės mirksniai virsta poezijos šviesa“. Rinkinio
pavadinimas – „Vienišėja“ – savo neįprasta gramatine forma nukreipia
skaitančiojo sąmonę į ypatingą, einančią link (vienatvės?) būseną. Pats ėjimas
link iškyla kaip sielos judesys, savita pasaulio patirtis. Vienas galimų tokių
judesių – vienišėjimas.
Atskleidžiama paprasta išmintis – po
skaidriu arbatos paviršiumi, atspindinčiu gyvenimą, „tirpsta vėjais paleistas laikas“,
tačiau „vienatvės kartumas laikos“, tarsi tikras, neišsklaidomas ir neištirpdomas
pojūtis. Sielos judesys – vienišėti – dažnai išreiškiamas miego,
užmigimo, miegojimo būsena: „mano sielon įjunkęs vagis / geria miego nektarą ir
čepsi / garsiai rydamas mano akis / mano veido atkandęs šlepsi / <...>“ („mano
sielon įjunkęs vagis...“, p. 13); „mano miegas jau eina miegoti / ir matau kaip
tyliai atsigula / mano siela dar glosto paklodę / aš – prasilenkiu“ („mano miegas
jau eina...“, p. 21); „ir debesys eina miegoti / ir še tau kaip tyliai atsigula / net
vakaro tamsios paklodės / nėmaž nesusijaukia“ („Rūkas rudenėjantį vakarą“, p.
25). Nuo „saldžiosios“ lopšinių poetikos sergsti minėtasis kartumas – saldus
miegas, užmigimas nuolat yra nutraukiamas, perrėžiamas, įžnybiamas, perpjaunamas,
veiksmo intensyvumą paryškina ir tirštos aliteracijos. Toks „skaudus“, kone
kūniškas potyris, to potyrio galimybė ar netgi grėsmė nuolat yra šalia, galbūt
trikdo liūliuojančią harmoniją, tačiau netrukdo vienišėti, netgi suteikia „siaubingą
savo pramatymą“ (p. 20) kaip ypatingą savęs pažinimo būdą.
Nėra jokio veiksmo, tik žiūrėjimas (akys kala suolelį), tiesiog žiūrėjimas, prisėdimas pavargus. Dar viena nuoroda į meditaciją – savita Donaldo Kajoko parafrazė:
Pirmoje strofoje tarsi bandoma parafrazuoti,
improvizuoti, žaisti folkloro motyvais („ralio leliumai“); aišku, tačiau prasmės
neturinčiu rimu: numirti – mirtų (gėlių). Antrojoje nebeparafrazuojama,
pateikiama savita „Mirti reikia rudenį“ interpretacija, savitas imperatyvas.
Sugrįžta pirmame eilėraštyje išsakyta išmintis – tiesiog ištirpti lyg cukrui
arbatos puodelyje negalima, o tik lėtai, sugniaužus kietą ir, matyt, kartų kaštoną.
Tik tuomet įmanoma „matyti iš šono“ ir pajusti besismelkiantį tikrą vienatvės
kartumą.
Šis švelnus dialogas, kai kalbamasi
žvilgsniu, lytėjimu, alsavimu juntamas ir kituose eilėraščiuose: „išsprogusi
arbatos akis / nuo mano minių teliūskuoja / į lūpų puodelį žiūrėdama“ („arbatos
per daug įsipyliau“, p. 35); „todėl pasilenkus žiūriu / o mano akyse /
tyvuliuojančias pilnatis / geria / arbatos puodelis“ („per mažai įpyliau“, p.
36); išeinu / garuojančios arbatos puodelį / padėjusi ant pagalvio – / jei sūnus
prabus / jaus mano alsavimą / staiga išsigandusį“ („kai negaliu užmigti“, p.
37).
Įdomūs, originalūs knygos „personažai“
– „neparašyti eilėraščiai“, kuriems čia skiriama atskira dalis. Jie lyginami su
katinėliais (prijaukinamu–neprijaukinamu), yra lygiaverčiai pašnekovai: „kur
beeičiau / neparašyti eilėraščiai / užkastų katinėlių balsais kniaukia // kartais
išsikasu vieną / pienu pagirdau / jaukiai pavakarojame // paskui vėl užkasu“ („neparašyti
eilėraščiai“, p. 71); „<...> su neparašytu eilėraščiu / žodis po
žodžio / išsikalbėjome“ („svetainėje, jaukiai vakarojant“, p. 33). Neparašyti
eilėraščiai – tarsi tikresni už parašytuosius, nes jie taip pat dar tik eina link,
nors įvardijami eilėraščiais, bet dar neparašyti. Kūrybos procesas, ta kryptis,
kuria einama, svarbesnė už vietą, kurioje jau esama, į kurią jau ateita. Galbūt „neparašytais“
eilėraščiais bandomas įvardyti ir noras eksperimentuoti, tarsi neparašyti –
dar nesantys – atleistų nuo atsakomybės ir būtų ne autorei priklausantys, o savo
gyvenimą gyvenantys eilėraščiai.
Knygoje glūdi stiprus užtaisas, kuris
veikia, palieka įspūdį. Tai gyvas, nenutrūkstantis ėjimas link – nuo
gražaus, skaidraus, paprasto, beveik rytietiško kalbėjimo ir pasaulio stebėjimo iki
metaforiškai sutirštintos patirties, išreikštos lakoniškais eilėraščiais,
parafrazėmis, draminiais inkliuzais („pjesė“, p. 50; „moteris ir vyras“, p. 68).
Vis dėlto tai judesys laimingo vienišėjimo link, kuris pasaulį padeda paversti
eilėraščiu. tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |