|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Iliuzijų spindesys ir skurdas
Prasidėjo Ugninio šuns metai.
Taip bent tvirtina garbios astrologės, o kadangi jos
aptarnauja žymius visuomenės sluoksnius, tai netikėti jomis būtų taip pat
šventvagiška, kaip abejoti tūkstančio ir vienos dienos programa. Neskaičiuojant
naktų jos priklauso ne racionaliam ir praktiškam gyvenimui, o literatūrai ir tai
egzotiškos mistikos sričiai, kuria šiandien virsta ne tik pasakų etika, bet ir Platono
idėjų pasaulis.
Ugninis šuo, be abejonės, tik simbolis. Ugnies
pradas skaistinantis, valantis, teikiantis energiją, bet nieko gero nelauk, kai jam
suteikiamas šunies agresyvumas, išryškėjantis tada, kai tenka kautis dėl savo
teritorijos ir gaujos pripažinimo. Užtat astrologių pranašystės man visuomet būna
baisios, o dar baisiau, kad žvaigždžių ištarmė nepajudinama. Kas drįs prieštarauti
Jupiteriui ar Saturnui, kurių masė ir dydis, anot A. Schopenhauerio, tokie
neproporcingai dideli, palyginus su žmogaus egzistencijos matmenimis!..
Taigi su ypatingu bauguliu žvelgiu šiemet į
valdžios institucijų pusę ar nepasirodys koks įstatymas ar nutarimas, panašus į
pragaro fosforu švytintį Baskervilių šunį?.. Neturiu pagrindo netikėti būrėjomis
kinų kalendorius idealiai tinka mūsų politinei ir socialinei sistemai, o
rytietiškas mentalitetas mūsų valdančiosioms struktūroms. Daugelis rezonansinių
pastarųjų metų skandalų, regis, ir negali būti įvardyti kitaip, kaip tik Ožkos,
Beždžionės ar Gaidžio vardais. Nepamirštant, kad gyvulių vardai jau nebe
simboliškai, o tiesiogiai įkūnija tas savybes, kurios yra grynai žmogiškos.
Todėl ir ima šiurpas, kai žiūri į metus,
paskirtus aršiam liepsnojančiam keturkojui. Valdžios kosmosas iš tiesų
neaprėpiamas, baugus, šaltas, pilnas iš anksto priimtų nutarčių, kurių nepakeisi,
kaip neįmanoma pakeisti Jupiterio orbitos ir fizinės jo kūno struktūros, jis ne tik
abejingas, bet ir priešiškas trapiai žmogaus egzistencijai. Kosmose vyrauja tas
chaosas, kokį regėjau skaitydama J. Miltono Prarastąjį rojų agresyvus,
kampuotas, betvarkis, pro kurį ir angelui, ir šėtonui tenka brautis kaip pro senų
baldų priverstą kambarį, įtempus visas jėgas. Ką sau manė G. K. Chestertonas,
rašydamas: Man patinka šis jaukus mažutis kosmosas, kuriame yra pakankamai
žvaigždžių ir lygiai tiek gyvų būtybių, kiek aš norėčiau matyti?.. Ar tik
neturėjo galvoje kitos dimensijos tokios, kur chaosas geba virsti erdve arba bent
pasitraukia į begalybės pakraštį?..
Jeigu tikėtume naujausiomis mokslo hipotezėmis apie
regimojo pasaulio realybės netikrumą, iliuziškumą, tektų klausti, kas gi tuomet yra
realybė ir kas yra iliuzija. Ar tos hipotezės negrąžintų mūsų prie Platono idėjų
pasaulio sampratos?.. Neretai kyla įspūdis, kad gyvename Platono aprašytoje oloje su
ugnies šviesos atspindimais šešėliais, ir suvokti, kas yra tų šešėlių
šeimininkai, reikalauja nemažai pastangų. Pastangų ir įtampos reikalauja ir noras
suprasti, kokia yra mus supanti, mūsų sukurta, reflektuojama ir kontroliuojama erdvė
iliuzinė ar tikra. Iliuziškumą dažniausiai išduoda tai, kad jis yra dirbtinis,
neturintis idėjos, tik prisidengiantis ja kaip kauke. O tai, kuo dažnai remiasi mūsų
praktiški politikai racionalūs sprendimai, finansiniai prioritetai gali
pasirodyti besą tik beidėjiška iliuzija. Kaukė ant chaoso veido.
Tikrąją realybę savo beprotiškais vartojimo
tempais, poreikiais ir norais mes, ko gero, jau nustūmėme į begalybės pakraštį. Ir
ji, kartais atsiverdama ir primindama mums save, veikiau nugąsdina nei nudžiugina. Nes
prie iliuzijos greitai ir lengvai įprantama. Ji priglunda prie odos kaip šilkas.
Iliuzija daiktiška, pačiupinėjama, vartojama, o realybė mistiška sfera,
kurios mes ne tik kad nematome, bet netrukus nustosime ir jausti. Sapnuose, svajonėse,
poezijoje. Sapnai įgauna daikto kūną, tampa materialūs. O pilietis, kuriam
kartkartėmis lemta pajusti realybės grožį ir siaubą (tebūnie tai poetas, svajotojas
ar šiaip apspangęs žmogelis, žvelgiantis į pasaulį iš nuostabos išsprogusiomis
akimis), tampa iliuzijos įkaitu ir išlaikytiniu.
Kaip disonansas margų iliuzijų mugėje nuskamba
tokios sąvokos kaip Tėvynė, pilietis, pareiga, garbė, orumas. Tai ne tik sąvokos, bet
ir idėjos, formuojančios, pagrindžiančios realybę, nes ir pati realybė yra
išsišakojanti idėja. Ir jeigu iš pažiūros paslaptingą ir mistišką iliuziją mes
galime be vargo apčiuopti tegu ir ne rankomis ir pamatyti, kad be efektingo
lukšto ji nieko daugiau neturi, tikrieji realybės slėpiniai nuo mūsų neretai taip
toli, kaip Paukščių Tako galaktikos. Ir jeigu iliuzijos egzistavimą galime paremti
tokiais tvirtais argumentais kaip prioritetų kūrimas, informacijos sklaida, kapitalo
globalizacija, nekvestionuojama teisių ir laisvių raiška kuo galime paremti
realybės egzistavimą?.. Sapnu, tikėjimu, mitinės pasaulio architektonikos vizija,
gaivališku poezijos laukiniškumu ir nesutramdomumu, logine pasakų struktūra?.. Kuriai
sferai priklauso pilietiškumas, drąsa, kilnumas iliuzijai ar realybei?..
Kosmosas, kuris G. K. Chestertonui atrodo jaukus ir
mažytis, o A. Schopenhaueriui didelis ir negailestingas, yra erdvė, kuriai pradžią
davė pirminis šviesos judesys. Postūmis, privertęs chaosą pasitraukti begalybės
ribų link. Ar tame, tikėkime, valingame šviesos veiksme neslypėjo svarbiausias
realybės principas, turintis pagrįsti ir atverti mums tikrąją būtį?.. Tai, kad
kilniosios sąvokos paliktos už būties ribų ne tik už veiklos, bet ir už
refleksijos, liudija, kad grimztame į iliuzinį egzistavimą, kuriame svarbiausia yra
praktiško ir, kaip šiandiena rodo, netgi ciniško proto politika.
Pati didžiausia iliuzija kad moralę ir etiką
kaip subtilią vidinę jauseną, kaip atkaklų, bet švelnų cenzorių galima pakeisti
valdiškomis instrukcijomis, popierizmo krūvomis, kuriose iš aukščiau nurodyta,
kas yra nusižengimas etikai, o kas ne, koks politikas yra moralus, o koks jau
nebe. Betrūksta to, kad ir etiką imtume taisyti kaip įstatymus, ir nereta pataisa
skambėtų, pavyzdžiui, šitaip: Moralus politikas politikas be antrankių.
Tiesą sakant, kodėl ir antrankiai negali būti tik nekaltas simbolis?.. Arba dar
geriau iliuzija?.. Juk gyvenimas sudėtas iš draskančių viena kitą priešybių
rankas pančioja ne tik nusikaltėliams, bet ir teisiesiems. O kadangi paprastam
piliečiui dažnai sunku atskirti, kas yra kas, nenuostabu, kad primityviausios iliuzijos
sėkmingai gyvuoja ir, matyt, taip bus visados.
Vienas patyręs rašytojas išsitarė, kad žmogus
yra ne tik tai, ko jis siekia, bet ir tai, ko jis atsisako. Sakyčiau, kad šiame posakyje
slypi ne tik atgimimo viltis, bet ir galimybė sugebėti atskirti dvi būties formas:
iliuziją ir realybę. Atsisakyti triukų ir pokštų, kurie priverčia visą dėmesį
sutelkti į iliuzionisto rankas ir jose atsirandančius bei dingstančius ryškius ir
blizgančius daiktus. Grakštų manipuliavimą jais. Tai efektinga, bet nieko daugiau. Juk
iliuzijos visuomet efektingos, ką bepaimsi: parlamento narį, po ilgo badavimo suskatusį
Seime pardavinėti dešras, ar popmuzikos grupę, pasisavinusią vieno iš protingiausių
žinduolių vardą ir taip diskreditavusį visus šios padermės atstovus. Iliuzijos
žilpinančios, akinančios, bet neturi nieko bendro su valingu kosminės šviesos
veiksmu; iliuzija kaip šviesa neturi greičio ir krypties, ji ryškiai švysteli ir
užgęsta Nieke.
Prisiminus, kad 2006-ieji Ugninio šuns metai,
galima sakyti, kad sulauksime ryškių ir agresyvių iliuzijų, norinčių užimti
realybės vietą. Ir pirmiausia ten, kur gyvas šviesos vektorius. Žmogaus sąmonėje,
dienose ir datose. Vasario 16-oji, Kovo 11-oji, Motinos diena, Juodojo kaspino diena... Ar
kokiam smagiam iliuzionistui nešaus į galvą pagyvinti šitų amžinai
gedulingų švenčių, paverčiant jas nesibaigiančia Vyno, Brendžio, Samagono
ar Alaus fiesta?.. Grožio fabriku ar Keliu į žvaigždes?..
O baisiausia, kad cirko triukai, pokštai ir
iliuzijos išugdo nevalingą priklausomybę. Nepriklausomybė nyksta kaip dvasinis
reiškinys. Ir jeigu ką galima padaryti tai nežiūrėti iliuzionistui į rankas.
Geriau į debesį danguje. Žolės stiebelį. Besikeičiančias rūko spalvas rytais.
Paprasčiausias Dievo kūrinys stebuklingesnis už
tobuliausią žmogaus sukurtą mechanizmą. Tai viena iš realybės aksiomų.
Prieštaraudami jai, pasiduodame iliuzijai.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|