|
<< Atgal
|
JUOZAS MARCINKEVIČIUS
Tvanki naktis
po nukryžiavimo
N o v e l ė |
I
Ak, kokia tvanki naktis
Naktis, kuri neatneša palengvėjimo, vėsos, miego
palaimos.
Jeruzalės akmenys, dieną gėrę negailestingai
kaitrią saulę, dabar patys skleidžia sausą, alsią kaitrą.
Tvanku rūmuose. Bet nėra atgaivos ir čia, erdvioje
kolonų apsuptoje terasoje.
Apačioje tebešurmuliuoja miestas, kuriame žmonės
gyvena susigrūdę, vienas prie kito kaip ir jų ožkos aptvaruose
Žmonės čia
nemėgsta švarios vėsos. Jie bijo erdvės, nes bijo vienatvės. Jie gali gyventi tik
minioje.
Vos juntamas oro dvelksmas dar ne vėjas
atneša miesto kvapus. Kilnūs aliejų, mirtų, kiparisų aromatai maišosi su žmogaus
prakaito, gyvulių išmatų, pridegusios alyvos, česnako ir kitokiais kvapais. Prie jų
neįpratusiems užgniaužia kvapą. Bet čia Rytai
Ir ilgesinga fleitos melodija susipina su
monotonišku asilo bliovimu
O gal ne nakties tvanka kalta, gal dienos vaizdai
neleidžia užmigti ir nurimti?.. Nes vos tik užmerki akis, suribuliuoja žmonių minia,
veidų jūra, pražiotų burnų juodylai. Ir tas ramus, giedras veidas, nustebusios
klausiančios akys
Nuleipę sustingo kiparisai, mirtos krūmai, vos
matomi balzganoj mėnesienoj. Viskas rūmuose ir aplink juos sustingo, nejuda.
Todėl taip gerai matyti žmogaus, sėlinančio link
terasos, šešėlis.
II
Ak, Levi, Levi
Levi Matai
Tavo rankos įpratusios skaičiuoti pinigus
drachmas, dinarus. Gal tavo rankos ir kalamą neblogai laiko, pergamentą gerai margina.
Bet jos tikrai neįpratusios durklo laikyti. Ir ne
tau nužudyti mane kareivį, raitelį, Sidabrinę Ietį. Poncijų Pilotą, Judėjos
prokuratorių. Nors tu ir du kartus už mane jaunesnis.
Rankos, viską lemia rankos. Mano rankos kareivio
rankos. Joms paklūsta ir kardas, ir durklas, ir ietis
Dar paklūsta!
Aš šiandien jas nusiploviau rėkiančios,
banguojančios minios akivaizdoje. Jos švarios mano rankos. Ir stiprios, dar
stiprios
Ir be reikalo tu mane norėjai nužudyti, Levi.
Kadaise tu rinkai mokesčius ir visi tave keikė. Ir dabar keikia, nes tu kartoji savo
Mokytojo žodžius, kurių jie nenori išgirsti, o išgirdę suprasti. Bet gal viskas
pasikeis, Levi? Ir už tuos žodžius tave šlovins ir tavo atminimą gerbs? Gal bus
taip
Kas žino?
Tikrai be reikalo norėjai mane nužudyti. Nes savo
Mokytojo tu vis vien neprikelsi. Mano mirtis netaptų jo gyvybe. Ir svarbiausia
Ar
verta jį prikelti, ar verta jį žadinti? Jei reikės jis pats prisikels. Jis taip
sakė
III
Ak, kad nors vėjas papūstų
Ne nuo miesto,
o iš kitos pusės nuo kalnų
Gal tas vėjas atvėsintų įkaitusią galvą,
atgaivintų nuvargusį kvėpavimą
Svarbiausia nupūstų tą bjaurų Rytų miesto
kvapą.
Bet ne nepučia vėjas nuo kalnų, nė nedvelkia.
IV
Ak, Klaudija Prokula, žmona mano
Nurimk,
eik miegoti. Niekas čia daugiau neateis. Nieko nebeįvyks. Nes jau įvyko, kas turėjo
įvykti
Tu rytą klūpojai ir apkabinusi mano kojas maldavai
pasigailėti to žmogaus. Tu verkei, tu raudojai
Aš pasilenkiau nušluostyti tau
ašarų. Ir tavo užverktame veide aš pirmą kartą taip ryškiai pamačiau raukšles,
daug raukšlių
Ir veido oda, neįtrinta kvapiaisiais aliejais, atrodė sausa ir
apvytusi kaip lapai rudenį. Tu jau ne jauna, Klaudija Prokula. Kaip ir aš
Nors
ne, aš jau senas. O senatvė neša ne tik raukšles, bet ir išmintį. Skaudžią
senatvės išmintį
Aš glosčiau tave ir gailėjau tavęs, Klaudija Prokula. Gailėjau
ir aš to žmogaus. Bet aš užgniaužiau gailestį.
V
Atrodo, jaučiu, kad gimsta vėjas
Dar ne vėjas, dar tik dvelksmas. Ir ne nuo
kalnų, o iš priešingos pusės. Toje pusėje yra jūra. Gal šis užgimstantis vėjas
atneš jau gimusį lietų
Tikriausiai atpūs lietų. Nes debesys jau
užgesino žvaigždes ir mėnulį. Ir rūmus, ir Jeruzalę apgaubė juoda tamsa. O tamsoje
išnyko ir garsai, ir kvapai.
Neliko nieko. Tik pirmapradė begalinė tamsa. Ir aš
joje. Vienas
Ne, ne vienas. Yra dar mano mintys, kurios
neišnyksta nei tamsoje, nei tyloje
Jos išnyks tik tada, kai mirsiu ir išnyksiu aš.
O gal ir tada neišnyks?
VI
Levi Matai, eik
Keliauk sau
Eik savo
keliais. Aš įsakiau tau sugrąžinti tavo pergamentus, kalamą
Eik kur nori, tik
tolyn
Toliau nuo čia, nuo manęs.
Eik ir nešk savo Mokytojo žodį. Duok tą žodį
visiems ir tiems, kurie jo laukia, prašo, ir tiems, kurie jo nenori girdėti.
Bet nekalbėk čia, nekalbėk man.
Nes tavo sujaukti žodžiai nepanašūs į tavo
Mokytojo žodžius. Kol kas nepanašūs. Ilgai ir sunkiai tau teks juos miklinti ir
brandinti, kol jie prilygs Mokytojo žodžiams. Kol pasidarys panašūs į sėklinius
grūdus, kurie pasėti gerą derlių duoda.
Eik, Levi Matai, ir brandink žodžius širdyje.
Nes kol kas jie tik jaukia mano sielą ir žadina
abejones. Vėl žadina tas pačias abejones, tas pačias
Ką aš šiandien pasmerkiau: Dievo sūnų ar
žmogaus sūnų?..
Tavo paiki ir sujaukti žodžiai, Levi Matai, vėl
viską supainioja.
Bet aš tikiu, kad tai tavo paikumas, tavo
žmogiškoji prigimtis kalba. Nes nelengva Dievo minčiai tapti žmogaus žodžiu. Aš
pažįstu kitokias mintis. Ir kitokius žodžius pažįstu. Tačiau tuos kitokius
žodžius aš tik jaučiu, negaliu jų ištarti. Prarėkta mūšiuose mano gerklė jų
neištaria. Tiktai čia, širdyje, tuščia, kažko trūksta
Gal tų žodžių ir
trūksta?.. Neaišku
Šiąnakt viskas tapo neaišku
Nors tu, Levi Matai, esi skaidrus. Esi žmogus,
žmogaus sūnus
Todėl ir tu galėjai išduoti savo Mokytoją. Bet
kuris galėjo
Nes jūs visi tik žmogaus vaikai
Be to, ir išduoti nereikėjo! Mes viską puikiai
žinojome. Ir Mokytoją pažinojome
Afranijus, mano slaptosios tarnybos viršininkas
Afranijus, viską žino.
Ne, ne viską žino Afranijus!
Jam reikėjo išdavystės.
Juk jis galvojo ir dabar galvoja, kad aš
stengiuosi dėl valdžios, dėl viršininkų, dėl vietininko Vitelijaus. Arba dėl paties
Romos imperatoriaus Tiberijaus jo bijodamas ar jo palankumo siekdamas.
Tamsos karalystė
Ir aš
Vienas
Dangau, koks aš vienas
Vienišas
VII
Ak, Tiberijau, Tiberijau
Tegyvuoja cezaris! Šlovė cezariui! Šlovė
imperatoriui! Ilgiausių metų imperatoriui. Tegu per amžius būna palaiminta jo
valia ir valdžia
Šlovė imperatoriui Tiberijui
Visi taip šaukia. Ir aš taip šaukiu
Nors žinau, kad viskas melas. Nuo pirmo iki
paskutinio žodžio
Ir kiti žino. Bet vis vien šaukia
Ir tu pats tai žinai, Tiberijau. Ne veltui
persikėlei iš Romos į Kaprėją. Ne persikėlei, o pabėgai. Nes žinai, kad niekas
nelinki tau ilgiausių metų. Atvirkščiai visi laukia tavo mirties. Nori tavo
mirties
Neilgai jiems teks laukti
Nes pūva tavo kūnas, y~ra
Žaizdom negyjančiom
plinta tavo negalia
Tai, ko nepadarė ga~lų strėlė ir ietys, germanų
kardai ir kuokos, padarė Roma. Ištvirkusi, pasileidusi, begėdė Roma. Miestas, kurio
šventovėse dievai net nakvoti nedrįsta.
O gal tie dievai mirė?
O gal jų niekada ir nebuvo?
Jeigu gimė, užaugo ir užaugusi išsigimė Roma,
tai gal ir nebuvo
Roma amžinasis miestas
Nejaugi išsigimimas
amžinas? Ne, Roma ne amžina, tokia Roma ne amžina, negali būti amžina!
Bet juk ji įveikė tave, Tiberijau!
Tavo priešai barzdoti, pikti ir galingi barbarai
tavęs neįveikė. Aš mylėjau ir gerbiau tave, Tiberijau. Ir ne tik aš
Kiekvienas mūsų galėjo savo krūtine tave nuo germano ieties ar kardo užstoti. Ne, mes
nešaukėme: Šlovė Tiberijui! Tačiau mes taip galvojome ir jautėme. Tu buvai
galingas.
Ne, ne vien kūnu tu buvai galingas dvasia buvai
neįveikiamas.
Bet Roma tave įveikė, Tiberijau.
Ir nesvarbu, kaip ta Roma vadinasi: valdžia,
pinigai, cezaris, drachma ar kekšė, vardu Kimelija
Iš pradžių miršta dvasia,
paskui kūnas
Tu jau negyvas, Tiberijau.
Kas ateis numirti po tavęs Varas, Klaudijus,
Galba? Ar tas jaunas pamišėlis Kaligula?
Nesvarbu, nes jie jau dabar negyvi. Nes jie Romos
vaikai.
Stimpanti vilkė gimdo negyvus šuniukus.
Tamsa, visur tik tamsa. Kairėj, dešinėj,
viršuj, apačioj
Nei judesio, nei garso tik dusinanti slegianti tamsa.
Tokioje tamsoje net asilo bliovimas atrodytų kaip
puiki melodija.
Bet nieko neliko. Tamsa, mirtis, niekas
IX
O gal viskas ir yra tik Roma? Ir Roma yra
teisybė? O šventykla be Dievo
Ir Jeruzalėje taip pat kaip Romoje. Šventykloje
šeimininkauja prekijai, kurie viską parduoda. Nusipirkite truputį Dievo
Ne, negali taip būti. Jeigu dievai mirė, šventykla
turi būti nugriauta! Ji negali tapti prekyviete!
Išvykite prekijus iš šventyklos!
Dangau, bet juk aš vakar pasmerkiau žmogų, kuris
išvijo prekijus iš šventyklos!
Dangau, bet juk aš jį todėl ir pasmerkiau
myriop
Kad visi žinotų ir suprastų, jog šventyklose gali gyventi tik Dievas
Netikros šventyklos turi būti sugriautos
X
Gal aš neteisus? Gal viskas taip yra ir turi
būti? Ir teisus Afranijus, kuris taip sako
Kad taip yra, nes buvo ir bus
Tačiau tai reiškia, jog mes visi sergame, jog visi
žmonės serga. Nepagydomai serga Roma
Ir be reikalo aš pabėgau iš Romos į šitą
atsiskyrėlių ir pranašų kraštą. Man atrodė, kad čia pranašų ir
atsiskyrėlių šalis. Taip, yra čia ir atsiskyrėlių, ir pranašų. Tik niekas jų
neklauso
Ne jie valdo Jeruzalę, prekijai valdo... Kaip ir Romą valdo. Roma čia buvo
visada. Kaip ir kitur, kaip ir visur...
Roma yra įgimta negalia. Net ne liga Roma yra
prigimtis.
Ir vietoj Judo Iskarijoto galėjo būti bet kuris
kitas. Ir mokesčių rinkėjas Levis, ir žvejys Simonas, vėliau pavadintas Petru
Ak, jo ežeras turėjo būti šviesus ir gaivus.
Galėjo būti
XI
Ak, Simonai, žvejy
Tu buvai pirmas, ir Mokytojas tave pavadino Uola. Tu
buvai vertas, tikrai buvai vertas išduoti savo Mokytoją.
Visi jūs žmonės, nusipelnę pagarbos mokiniai,
veri savo Mokytojo.
Visi jūs
kiekvienas buvote vertas išdavystės.
Ak, Dangau, koks baisus pasaulis. Jame
ištikimybę pradėti reikia išdavyste, meilę neapykanta.
Taip, aš norėjau, kad savo Mokytoją išduotum
tu.
Nes man labai reikėjo garsios išdavystės. Bet ir
greito~s. Nes artėjo Velykos, Jeruzalėn rinkosi maldininkai, žmonių minios. Reikėjo
skubėti.
Neturėjau teisės, negalėjau apsirikti.
Man trūko laiko.
Nedrįsau rizikuoti, bijojau.
Bet, pasirodo, be reikalo bijojau, be reikalo
nerizikavau. Per vieną naktį tu, Petrai, tris kartus atsižadėjai savo Mokytojo. Veltui
tave Uola vadino.
Bet prieš savaitę aš to nežinojau. Ir buvau
priverstas kreiptis į Afranijų.
Afranijus pasiūlė Judą Iskarijotą
XII
Aš tada nustebau. Juk Judas mylimiausias Jo
mokinys, protingiausias, gabiausias. Kaip tik todėl, prokuratoriau, kaip tik
todėl, atsakė Afranijus.
Aš juo patikėjau. Afranijus visada sakydavo
teisybę. Ypač kai kalbėdavo apie niekšybę. O jis visada kalbėdavo tik apie
niekšybes. Arba tik niekšybes
Ir vis dėlto nusprendžiau mesti burtus. Likimas
lėmė, kad išdaviku turėjai tapti tu, Judai iš Karijoto miesto. Nors vargu ar likimas
taip lėmė
Lošimo kauliukai visada krenta taip, kaip nori Afranijus. Iki šiol
nesuprantu, kaip jis tai padaro. Tačiau visada, kai metame kauliukus, laimiu aš. Taip
Afranijus įsiteikia man.
Šį kartą išlošė jis. Jis laimėjo tave, Judai
Iskarijotai. Vadinasi, taip iš tikrųjų turėjo būti.
Afranijus suprato, kad man reikia garsios
išdavystės, didelio, garsaus teismo. Ir žiaurios bausmės, kuri visus išgąsdintų.
Nukryžiavimo ant kalvos, visų vadinamos Kaukolės kalva.
Tik nesuprato ir nesupranta, kodėl nukryžiavimo
reikia.
Blogai būtų, jei suprastų. Tada Afranijui grėstų
mirtis. Jis žūtų netikėtai, be pėdsakų
Afranijus visus seka. Bet ir jį seka
Yra kažkas, kas ir jį seka. Ir ne tik visaregė Dievo akis
O gal jis supranta, gal tik apsimeta nesuprantąs?
Bet kuriuo atveju Afranijaus mirtis viską
išspręstų
Gal ir išspręs, jeigu kitaip neišeis
Tačiau kas narplios tą jo
užmegztą Gordijaus mazgą? Ir kam, dėl ko narplioti, jeigu galima greitai ir
paprastai
Vienu kirčiu
Bet reikia palaukti. Būtinai reikia palaukti. Nes
byla dar nebaigta.
Mokytojo byla baigta. Bet nebaigta jo mokinio Judo
byla.
XIII
Kada gi pagaliau papūs koks nors vėjas?
Kada gims koks nors garsas?
Kada nušvis šviesa? Dar negreitai
XIV
Ak, Judai Iskarijotai
Tu tikrai buvai gabiausias Jo mokinys. Galbūt
vienintelis vertas Mokytojo. Nes buvai vienintelis pagonis tarp tuzino Galilėjos
judėjų
Ne veltui Mokytojas patikėjo tau raštų tvarkymą.
Ir iždą, visus bendruomenės pinigus.
Pinigai ir lėmė Afranijaus pasirinkimą. Po to, kai
sužinojo, kad godūs ir šykštūs Jeruzalės kunigai tepaskyrė trisdešimt
tetradrachmų išdavikui. Godūs, šykštūs ir kvaili Jeruzalės kunigai.
O aš negalėjau kištis. Nors žinojau, ko niekas
nežinojo ir nežino
Tada Afranijus ir nusprendė papirkti tave,
iždininką. Iždo pinigai turėjo likti tau, Judai Iskarijotai. Ir liko
Tavo draugai, Jo mokiniai išsilakstė, ir visi
pinigai liko tau. Gali džiaugtis
Bet tu nesidžiaugi, Judai
Aš tikrai žinau, kad nesidžiaugi. Sėdi
užsidaręs brolio namuose. Niekur neini, net savo mylimos paleistuvės Namos neaplankai.
Manai, nežinau kodėl?
Afranijus sako, kad bijai Mokytojo pasekėjų
keršto. Be abejonės, bijai
O gal dėl kitos priežasties tu užsidarei ir
nusiminei?
Tik šiąnakt man ši mintis atėjo į galvą, tik
dabar.
O gal tu, Judai, ne pinigų norėjai?
Gal tu norėjai tapti Mokytoju, užimti jo vietą? A?
Tu pats norėjai būti Mokytoju, pranašu!
Mokinio, apaštalo vardo ir vaidmens tau neužteko?
A?
Manau, kad to niekas niekada nesužinos. Net aš,
net mano Afranijus nesužinos
Nes tu, Judai, greit nusižudysi. Maldininkai iš
Jeruzalės dar nebus išsiskirstę.
Pats tikriausiai nepajėgsi to padaryti, teks tau
padėti. Paslaugūs Afranijaus žmonės padės tau nusižudyti.
Manau, tu pasikarsi, Judai Iskarijotai. Afranijaus
vyrai labai gerai sugeba padėti žmogui pasikarti
Tad gerai, kad tu sėdi užsidaręs. Visi galvoja,
kad tu kenti. Gerai, kad taip galvoja
Tu nusižudysi
O prieš tai pinigai krauju
apšlakstyti trisdešimt tetradrachmų atsidurs vyriausiojo Jeruzalės kunigo Kaifos
sode.
Ir visi tai žinos, kad kruvini išdavystės pinigai
guli Kaifos sode.
XV
Ak, Kaifa, Kaifa, vyriausiasis Jeruzalės
kunige
Ir tu prašei pasigailėti
Šį rytą prašei.
Nors vakar pats su visais savo parankiniais, su visu sinedrionu, pasmerkei jį myriop. Ir
džiaugeisi nuosprendžiu. O šį rytą jau prašei, kad aš jo pasigailėčiau
Ne pats sugalvojai prašyti. Per kvailas esi
Jei
būtum gudresnis, vakar bylą būtum kitaip išsprendęs
Ne tu sugalvojai pakeist nuomonę. Tavo gudrusis
uošvis Anas sugalvojo.
Jis suvokė, kad nukryžiuotas vyras yra panašesnis
į pranašą, negu apspjaudytas ir pasigailėtas žmogus.
Bet nepavyko tavo gudriajam uošviui ir tau
Mokytojas jau nukryžiuotas ant kalno.
Man atrodo, aš Jį matau. Šviesą, kuri sklinda per
tamsą nuo to kalno
Tavo uošvis suprato: jeigu žmonės Jį pripažins,
visas jūsų sinedrionas taps nereikalingas. Kol laukiama pranašo, kol jo nėra,
pranašaujate jūs. Todėl tu ir prašei Jo pasigailėti.
O aš pagailėjau Barabo. Jis toks pats žmogus
kaip ir tu. Prieš Dievą jūs lygūs. Prieš Jo Dievą. Nors tu vyriausiasis
Jeruzalės kunigas, o Barabas vagis ir plėšikas.
Išrinktoji tauta, pasmerktoji tauta
Kas pasakys,
kuris žodis teisingesnis?.. Bet nepripažinę Jo, jūs esate pasmerkti laukti
Laukti
žadėtojo pranašo
Tik ar pažinsite, kai jis ateis? Gal jis jau atėjo?..
Įsižiūrėkite į veidą To, kuris yra ant kalno, ant kryžiaus
XVI
Ak, ant kalno turbūt jau pučia naujas vėjas.
Atskries jis ir į slėnį, į daubą. Į Jeruzalės
duobę
XVII
Ak, Erodai Antipa, Galilėjos tetrarche
Neseniai tavo žmonės nužudė Joną Krikštytoją,
kuris taip pat laikė save pranašu.
Tu, tavo tėvas Erodas Didysis, tavo brolis Erodas
Pilypas jūs visi žudėte pranašus.
Kiek, Erodai, nužudėte? Aš suskaičiavau
trisdešimt
Bet manau, kad daugiau. Ne visas aukas aš žinau.
Daug pranašų nužudėte, tačiau blogai nužudėte.
Nes žudėte slapčia, požemiuose... Taip žudo
nusikaltėlius, o pranašus reikėjo aukoti!
Kryžiuoti ant aukšto kalno. Kad visi matytų
Aš taip ir padariau.
Kryžių, ant kurio Jis nukryžiuotas, mato ne tik
Jeruzalė. Jį mato visi, kas nori matyti.
Aš tikiuosi, Jį pamatys visi.
Svarbiausia Roma pamatys.
Net tie, kurie nenori matyti, nedrįs užsimerkti.
XVIII
Vėjas, vėjas
Ak, kaip sunkiai jis šiąnakt gimsta. Silpnas
šuoras, vėl tyla. Stipresnis šuoras, vėl ramybė.
Bet šuorai vis dažnesni. Ir vis mažiau tylios
tvankos, ramybės
XIX
Ak, Barabai, tau pavyko
Tai tu turėjai būti prikaltas prie kryžiaus šalia
Dismo ir Gesto. Nes tu nusikaltėlis.
O Tas, kurio aš nepasigailėjau, yra nekaltas net
prieš žmonių teismą
Jis nekaltas. Bet pasaulis kaltas.
Ir aš pasmerkiau nekaltąjį, kad galbūt
išgelbėčiau kaltąjį.
Jeigu Jis tikrai Dievo sūnus, aš tik
įrankis dangaus jėgų rankose. Aš tik atlikau tai, ką turėjau atlikti. Aš nuėjau
kelią, kurį nueiti galėjo ir neregys. Aš priėmiau sprendimą, kurį ir nevisprotis
būtų priėmęs.
O jeigu Jis žmogaus sūnus, tik žmogaus
sūnus?.. Tada aš žmogžudystės bendrininkas, žmogžudys.
Ne, negali taip būti. Pasaulis blogas, toks blogas,
kad dangus turi jį sunaikinti. Turi kilti didelis potvynis, tvanas
Arba viso
pasaulio gaisras. Šis pasaulis turi žūti. Arba turi būti išgelbėtas. Pasaulis bus
išgelbėtas, dabar bus išgelbėtas.
Todėl Jis ir yra ant kryžiaus.
Žmogus turi mirti, kad atsirastų žmogaus Dievas.
Aš tik vykdžiau pareigą, dangaus jėgų man
paskirtą.
Man labai gaila To žmogaus
Visų žmonių
žmogaus. Žmogiškojo Dievo pavidalo
Bet aš negalėjau, neturėjau teisės jo
pasigailėti. Pasigailėdamas Jo, aš būčiau pasmerkęs pasaulį. O tai padaryti gali
tik dangaus jėgos.
Atleisk man, Tavęs nepasigailėjusio
Jeigu Tu
žmogaus sūnus, atleisk. Jeigu Tu Dievo sūnus, aš atsiklaupsiu prieš tave. Ir
melsiuos Tau
XX
Ne, nėra ko abejot. Jis Dievo sūnus.
Jis vienintelis viską žinojo iš anksto. Net mano
mintis... Ir vienintelis nesijaudino, šypsojosi žiūrėdamas į mus, žmonių vaikus.
Išsigandę išsibėgiojo Jo mokiniai, būgštavo
judėjų žyniai ir kunigai. Net Anas ir Kaifa
Slapčia verkė tie, kurie buvo į jį
įtikėję. Žydai džiūgavo ir šaukė: Nukryžiuoti! Ant kryžiaus jį, ant
kryžiaus!
Visi buvo neramūs
Jis vienas buvo ramus. Ir sakė man: Tu nieko
negalėtum padaryti, jeigu tau ši galia nebūtų duota iš aukščiau ir iš
anksčiau. Jis taip sakė
Taigi aš atlikau savo pareigą.
Jo Dievas teisus: pasaulis toks, koks yra, negali
egzistuoti, jis turi arba išnykti, arba pasikeisti.
Roma turi žūti, kad galėtų gyventi pasaulis.
Jis viską žinojo. Aš buvau tik įrankis. Kaip ir
kiti Kaifa, Judas, Afranijus, Petras
XXI
O jeigu jis tik žmogaus sūnus?..
Tad pranašas, tikras pranašas esu aš? Aš
Poncijus Pilotas, Judėjos prokuratorius, karys, raitelis, Auksinė ietis
Tikrasis pranašas aš!
Senieji dievai mirė. Naujas Dievas padės žmonėms.
Žmonės pirmiausia turi sužinoti apie naują
Dievą, išgirsti Jo pranašo balsą.
Pranašo nukryžiavimas, jo išdavystės byla ir yra
tie pirmieji naujos melodijos garsai. Būgno dūžiai, variniai triūbų garsai
Ir aš
esu šių garsų autorius!
Bet dar daug reikės Jo pranašo pasekėjų
nužudyti, dar daug reikės kankinių, kol pasaulis išgirs naujo Dievo melodiją.
Tačiau išgirs ir supras. Aš tuo tikiu
XXII
Tik poncijų pilotų daugiau nebus.
Daugiau nereikės poncijų pilotų.
Bet kokiu atveju nereikės.
Nesvarbu, ar Jis Dievo sūnus, ar žmogaus vaikas
buvo.
Ši byla vienintelė.
Nes arba nebebus pasaulio ir nebebus jokio teismo.
Arba pasaulis įtikės Jo žodžiais ir nebebus ko
teisti.
XXIII
Ak, lietau, dangaus dovana!..
Aš jau tavo kvapą užuodžiu.
Sušnara krūmai ir medžiai nuo vėjo šuorų.
Ant mano veido nukrinta vėsūs lašai.
O paskui prapliumpa liūtis, dangus tarsi prakiūra.
Lietus nuplauna dulkes ir kvapus. Oras vėsta,
švarėja. Atgaiva atėjo.
Lietus merkia miestą, jo apylinkes. Lietus sujungia
mane ir tą, kuris yra nukryžiuotas ant kalno.
Ir aš tikiu, kad šis lietus laimina mane, Poncijų
Pilotą, pirmą apaštalą ir pranašą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|