|
<< Atgal
PETRAS VENCLOVAS
Kas eina po mūsų?
KAUNO JAUNIEJI: II KNYGA. PROZOS ALMANACHAS / Parengė ir sudarė P. Palilionis,
P. Venclovas. Kaunas: Naujasis lankas, 2005. 248 p.
Per pastaruosius dvejus metus Lietuvos rašytojų
sąjungos Kauno skyrius parengė ir išleido du leidinius: Kauno jaunieji: poezijos
almanachas: I knyga (2004) ir Kauno jaunieji: prozos almanachas: II knyga (2005).
Įdomu, kad šių leidinių idėją subrandino vyresnieji rašytojai, turbūt norėdami
pasižvalgyti ir įsitikinti, kas eina jų pėdomis. Prisiminus, kad sovietmečiu LRS
turėjo literatūros konsultantus, kurie rūpindavosi, globodavo, savotiškai ugdydavo
jaunuosius literatus, netgi padėdavo rengti jų pirmąsias knygas, galima tvirtinti, kad
šiuo metu situacija yra visiškai pasikeitusi: nebėra jaunųjų rašytojų sekcijų,
debiutuojantys kūrėjai nepatikliai žiūri į tokias organizacijas, jie linkę dirbti
individualiai, labiau pasitiki savo jėgomis, o tie, kurie parašo daugiau kūrinių ir
turi šiek tiek lėšų, skuba leisti pirmąsias savo knygas. Ir dar: labiau vertina ne
vyresniųjų kolegų, o savo draugų ir ypač žiniasklaidos nuomonę. Tiesa, yra ir
tokių, kuriuos vilioja galimybė skelbti tekstus internete, o publikavimąsi
laikraščiuose, žurnaluose ar knygose jie vertina atsainiai arba net ironiškai. Gal
todėl, kad internete galima pasislėpti už pseudonimo, kad čia neegzistuoja
meniniai kriterijai, autorius neįsipareigoja ir nejaučia atsakomybės nei prieš
skaitytoją, nei prieš save.
Kad ir kaip būtų pasikeitusi literatūros
situacija, jauni žmonės nori rašyti: vieni gal tik išbandyti ir išreikšti save, kiti
galbūt siekia visuotinesnių, su menine kūryba susijusių tikslų. Visuomenėje
vyraujant verslo ir rinkos ekonomikos dvasiai, tai atrodo nesuprantama, galbūt net
juokinga ir anachroniška, tačiau tikriausiai jaunieji menininkai pasąmoningai suvokia
būtinybę kurti ir gal nujaučia ar net žino tai, ko nebesupranta arba neigia dauguma
žmonių, iš esmės tapusių tik vartotojais. Tačiau nemažai jaunų kūrybingų
asmenybių, pasikeitus sąlygoms, anksčiau ar vėliau liaujasi rašyti, atsideda
rimtajai veiklai ir pritampa arba sutampa su tais, kurie pripažįsta tik
materialias vertybes. Ir kas tada gali pasakyti, ko netenkame arba ką prarandame?
Almanachų sudarytojai ir redaktoriai (Petras
Palilionis, Enrika Striogaitė, Dovilė Zelčiūtė ir Petras Venclovas) iš tiesų
nuveikė nemažą darbą: iš daugiau nei 200 autorių atrinko 26 poetus ir 17
prozininkų. Tačiau niekas negali tvirtinti, kad koks nors jaunas ir gabus kūrėjas
neliko už borto: vienų galbūt nepasiekė informacija apie tokį leidinį, kiti
galbūt nepanoro jame dalyvauti. Į almanachus pateko tam tikro amžiaus (iki 35 metų)
autoriai: daugiausia Kauno vidurinių mokyklų ir gimnazijų moksleiviai, aukštųjų
mokyklų studentai ir absolventai, vienas kitas dėstytojas. Kai kurie iš jų publikavę
savo kūrinius literatūrinėje ir kultūrinėje spaudoje (Nemune, Šiaurės
Atėnuose, Literatūroje ir mene), tačiau dar neišleidę pirmųjų savo knygų.
Be abejo, dauguma apie jas svajoja, bet yra ir tokių autorių, kurie savo rašymus
vertina gana blaiviai ir santūriai. Kūryba ant popieriaus lapo nėra mano gyvenimas.
Veikiau tai viena iš daugelio išraiškos formų, kuria noriu ką nors pasakyti,
įprasminti, teigia 2005 m. vidurinę mokyklą baigęs Jaunius Petraitis, vienas
įdomiausių prozos almanacho autorių. Jo apysaka Tesco, parašyta dienoraščio
forma, savitai atspindi jaunimo gyvenimo realijas, karčią patirtį užsienyje
(šiukšlininko darbas Londone), pasižymi pastabumu ir atidumu žmogui, autoironija
gražiai dera su lyrizmu, taiklios detalės išplėtojamos iki simbolių. Prozos almanache
yra dar keli autoriai, turintys potencijų išleisti pirmąsias knygas: VDU dėstytojas
Tomas Kavaliauskas, KTU magistrantė Živilė Bakaitytė, Lietuvos muzikos ir teatro
akademijos absolventas Ramūnas Jaras, pastaruoju metu Šiaurės Atėnuose
publikuojąs žaismingus, išmone žaižaruojančius tekstus, visiškai atitinkančius
postmodernistinio mąstymo logiką. Tikras šio almanacho atradimas gali būti
penkiolikmetės Kauno Dariaus ir Girėno gimnazijos moksleivės Karinos Taruškaitės
kūryba. Stebina jos novelių įtaigumas, gyvas stilius, įdomus požiūris į
bendraamžių ir suaugusiųjų pasaulį, detektyvinis pradas natūraliai susiejamas su
buitiniu pasakojimu, kuriame kartkartėmis žybteli keisti paradoksai.
Prozos almanache buvo mėginta atspindėti įvairių
stilių, požiūrių ir supratimų vaivorykštę nuo realistinio, turinčio gilias
tradicijas, bet jau šiek tiek modifikuoto, pasakojimo (T. Kavaliauskas, Ž. Bakaitytė,
Saulius Rimkus) per romantinius, neretai į akis krintančio literatūriškumo paveiktus
kūrinius (Mindaugas Grigaitis, Asta Tamulevičiūtė, Austėja Masiokaitė), neaplenkiant
psichologinės prozos pavyzdžių (Ignas Kalpokas, Rasa Marija Mitė), iki pat naujausių
postmodernistinių ieškojimų (jau minėtas R. Jaras, VDU dėstytojas Rimantas
Viedrynaitis). Ateitis, be abejo, parodys, kiek jaunieji prozininkai yra savarankiški,
bandantys kalbėti savo balsu, ir kiek čia esama mėgdžiojimo bei pripažintos
literatūros įtakos. Antra vertus, būtų naivu teigti, kad tiek poezijos, tiek ir prozos
almanachų debiutantai norės ir pajėgs susieti savo gyvenimus su literatūros kūrimu.
Tai galbūt, pasak šių knygų įžangos žodžių autoriaus P. Palilionio,
kūrybinių jėgų ar tik jaunatviško maksimalizmo proveržiai. Nei pažadai, nei
įsipareigojimai.
Poezijos almanache, kaip ir dera, daugiau jaunų
autorių moksleivių ir, žinoma, daugiau merginų nei vaikinų (21 ir 5). Todėl
nereikėtų stebėtis, kad pakliūvame į romantizuotą pasaulį, kuriame mažiau
realybės, daugiau svajonių, prisiminimų, vizijų, žvilgsnių į save. Tačiau ir
tokioje apsuptyje neretai pasigirsta šaižokų intonacijų ir šmėsteli blaivus
požiūris į dabartinį laikotarpį bei aplinką. Štai Ieva Karpavičiūtė taip pradeda
vieną savo eilėraštį: Sunokink man vaivorykštės tiltą, / jį nuspalvink
juostuotu / išminties ašarų spindesiu. Ir taip jį baigia: Ir tuomet parduok mane
/ Maksimoje šalia majonezo. Tarp vienodokų ir nelabai išraiškingų autorių
nudžiungi užtikęs poetą, gebantį valdyti mintį, nuotaiką, formą, o kartkartėm dar
ir gražiai bei prasmingai ką nors pasakantį. Smagu pasidaro, kad paskubom nepravertei
trumpų Aistės Mišinytės eilėraščių. Vieną pacituosiu: Nerandu tavęs tarp
paklodžių, / neturiu tavo rašto pavyzdžių, kuriuos / susiūčiau į bylą / esi
man vienintelė ekspertizės išvada / dailiai supjaustytas peiliais / pavasaris.
Kai kurių poetų pavardės girdėtos, nes jie yra
publikavę savo eilėraščių periodikoje, vadinasi, perėję per reiklias redaktorių
rankas. Galima numanyti, kad jie domisi šiuolaikine poezija, skaito ją ir galbūt iš
jos mokosi. O juk tenka pripažinti, kad neretai tikrovė būna visiškai kitokia:
mokyklose net mokytojai lituanistai neima į rankas dabartinių eilėraščių knygų,
pripažįsta tik kelis autoritetingus poetus, dažniausiai išeivijos, tad ir jų mokiniai
gromuliuoja bei atkartoja garsiausių pirmosios XX a. pusės arba sovietmečio autorių
kūrybą.
Manau, kad poezijos almanache originaliausias ir
labiausiai savo stilių išlavinęs yra VDA Kauno dailės fakulteto absolventas Gvidas
Latakas. Skaitytoją sudomina jo energija, minties ryškumas ir raiškumas, poleminė
dvasia ir vertybių hierarchijos suvokimas. Beveik visi jo publikacijos eilėraščiai yra
gyvastingi ir verčiantys suklusti. Įdomesni, labiau vienu ar kitu aspektu patraukiantys
dėmesį yra dar keli šioje knygoje publikuojami poetai: Austėja Banytė, Vaiva
Grainytė, Giedrė Kazlauskaitė, Vaiva Kuodytė, jau minėta A. Mišinytė, Paulius
Norvila, Indrė Valantinaitė (ypač jos eil. paliktoJI (Ūlai). Man regis, kad
šiuo metu jie, palyginus su kitais, yra vienu kitu žingsniu paėjėję tolėliau.
Sakoma, kad prognozės rizikingas dalykas. O ką
nors prognozuoti, paskaičius jauno kūrėjo vieną kitą eilėraštį arba novelę,
būtų pernelyg drąsu arba net neatsakinga. Menininkais ir gimstama, ir tampama. Galbūt
dažniau net tampama: tai ilgas ir sudėtingas procesas, reikalaujantis ne tik gabumų,
bet ir kantrybės, užsispyrimo, tikėjimo pasirinkto tikslo prasmingumu. Pritariu P.
Palilionio nuomonei, kad vienus debiutantus pasirinks gerbėjai, kitus
literatūra.
Abu almanachai patrauklios išvaizdos, juos malonu
paimti į rankas. Be abejo, tai patyrusio ir su meile dirbančio dailininko Gedimino
Pempės nuopelnas. Kauno miesto savivaldybė patikėjo, kad tokie leidiniai reikalingi ne
tik jauniesiems autoriams ar jų vyresniesiems kolegoms, bet ir platesnei Lietuvos
skaitytojų auditorijai, tad geranoriškai parėmė jų leidybą. Toks požiūris gali
būti pavyzdys ir kitų miestų savivaldybėms.
Vienas iš šio projekto sumanytojų tikėjosi, kad
Kauno jaunųjų poetų ir prozininkų kūryba, sudėta į dvi solidžiai atrodančias
knygas, išpranašaus binkišką pavasarį. Žinome, kad viena kregždė dar ne
pavasaris. Bet jeigu jų dvi, trys ir daugiau, tai jau šį tą reiškia, argi ne?
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|