|
<< Atgal
I n m e m
o r i a m
PALYDĖJUS PETRĄ KEIDOŠIŲ
1924. VIII. 292006. I. 3
Dienų tėkmė keičia žmones skiriančius
būties nuotolius. Dar vakar tu žinojai pažįstamą ar kolegą esant kad ir keleriais
metais jaunesnį, o naują dieną pasitikdamas sužinai, jog negailestinga laiko ranka to
žmogaus buvimui parašė baigtinę atžymą. Be žodžių aišku, kad Petro Keidošiaus
mirtis mane palietė labiau nei ką kitą iš jį pažinojusiųjų. Nebuvome artimi
bičiuliai, bet mūsų po šia padange pragyventi dešimtmečiai daugeliu atvejų gana
panašiai mums seikėjo pavasarius ir rudenis, įvykius, darbus, žmones, su kuriais teko
bendrauti, vienodai pusę to mūsų gyvenimo pasiglemžė istorijos atneštas skaudžių
prieštaringumų ir išbandymų kupinas laikotarpis.
Šiandien labiau nei anksčiau atminty iškyla graži
gegužės pavakarė, kai, Poezijos pavasario kelių atvesti, mes su Petru sėdėjome ant
Vištyčio ežero kranto, stebėdami aplink įsigalinčią žalumą, virš alavinio ežero
paviršiaus kulkomis šaudančias kregždes, tolumoje juoduojančią žvejų valtį.
Petrui netrūko žodžių pasakoti apie dešimtis visokių nutikimų, slypinčių šių
vandenų kaimynystėje, bet guviame balse jautei ir jaudulio. Kitaip negalėjo būti,
čia, pačiame Sūduvos pakraštyje, Petro gimtinė. Išgirdau apie nelengvus vaikystės
metus, ne visad sočią dieną, nes vienas po kito anksti mirė tėvai. Porą vasarų jam
teko paragauti piemens duonos. Štai ten, už kelių kilometrų, Petras mostelėjo
ranka į šone žaliai nudūmavusį ežero pakraštį, aš bėgiojau paskui karvutes.
Jau tada jam galėjau pasakyti, kad labai panaši ir mano vaikystė buvo prie Ventos
krantų.
Pirmoji mūsų pažintis įvyko pokario metais Kaune,
kur Jaunojo žiūrovo teatre Petras vaidino padaužą berniuką viename iš spektaklių.
Jis žvaliai bėgiojo po sceną siauromis trumpikėmis, ir, pamenu, man kiek keistai
atrodė jo pastangos iš savęs daryti žymiai už save jaunesnį paklydėlį
berniūkštį. Teko matyti jį, aktorių, ir kituose spektakliuose, kur galėjai
pasigėrėti jo aktoriniais sugebėjimais. Su scena sietinas jo literatūrinis kelias, jis
vertė pjeses, rašė scenarijus. O pirmąjį eilėraštį išspausdino 1948 m. Vėliau
susitikdavome įvairiuose kultūros renginiuose, literatūros vakaruose Lietuvoje ir už
jos ribų.
Stebėjau Petro literatūrinę raišką, sveikinau su
pirmąja knyga, su publikacijomis periodikoje. Tradicine eilėdara jis nuoširdžiai
posmavo apie tuometinę tikrovę, lyriniu žodžiu stengdamasis atsiliepti į gyvenimo
šauksmą, į žmogaus jausmų ir lūkesčių įvairovę. Nemažai gražių posmų Petras
paskyrė ir savo gimtinei. Poetas sulaukė skaitytojų pripažinimo ir dėmesio. Keletas
išleistų knygų Petrą Keidošių įtvirtino poezijos rikiuotėje. Ryškų pėdsaką
Petras paliko literatūrinės spaudos baruose. Baigęs žurnalistikos mokslus, jis
darbavosi keleto mūsų laikraščių redakcijose, bet bene labiausiai pažymėtina jo
ilgametė darbuotė anuomet labai populiaraus ir įtakingo sąjunginio laikraščio
Literaturnaja gazeta nuolatiniu korespondentu Lietuvoje. Keturių milijonų tiražu
leidžiamo leidinio puslapiuose buvo plačiai ir objektyviai nušviečiamas Lietuvos
kultūrinis gyvenimas, rašytojų ir kitų meno žmonių kūryba. Kaip atsimename,
Lietuvos pavyzdys kėlė didelį susidomėjimą kitų tautų menininkams, darė jiems
įtaką. Manyčiau, kad P. Keidošius čia atliko nemažą kūrybinį tarpininko
vaidmenį.
Kam teko bendrauti, visi žino Petrą buvus linksmo
būdo, šnekų, draugišką, mėgstantį humorą ir sąmojį, kūrybingą ir darbštų
žmogų. Prisimenu dar vieną Petro kolegiškumo, jo savotiškos asmeninės raiškos
atvejį. Dabar, jo paties išėjimo Anapilin akivaizdoje, šis dalykas ypatingai
sujaudina. Tiesa, dabar atsisakoma buvusių, gal ir neblogų papročių pastovėti
garbės sargyboje prie mirusiojo. Petras, būdavo, niekieno neraginamas aktyviai
dalyvaudavo amžinybėn išėjusių kolegų palydėtuvėse, rūpindavosi tos sargybos
tvarkymu prie velionio karsto. Žinojome atėję nusilenkti mirusiajam, čia jau
rasime Petrą. Taip buvo anksčiau. Jau ne vienas karstas Rašytojų rūmų prietemoje
glūdėjo be gyvųjų kolegų penkiaminučio susikaupimo šalia velionio ir jo juodu
kaspinu perrišto portreto. Gal pro mirties užspaustas blakstienas Petras irgi laukė
šito. Kas žino, nors o tempora, o mores.
Petro Keidošiaus asmens įvaizdis, žodis ir darbai
išliks jį pažinojusiųjų atmintyje. Tebūna jam, Sūduvos žemės sūnui, lengvas
Vilniaus kalnelių smėlis.
VACYS REIMERIS
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|