|
<< Atgal
LAIMANTAS JONUŠYS
Blogis su žmogišku veidu
Vaida Marija
Knabikaitė. MĖNESIENA TAMSIAME LANGE. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2005. 349 p.
Romanas apie Adolfą Hitlerį ir jam artimą
aplinką toks debiutuojančios lietuvių autorės užmojis atrodo įtartinas. Paėmęs
knygą į rankas, potencialus skaitytojas dar sužino, kad romano tema: moterys
nuožmiojo diktatoriaus Hitlerio gyvenime, ir arba nusprendžia, kad tai įdomu,
arba kad tai dar vienas bandymas nustebinti skandalingais aprašymais. Bet iš tiesų jau
po pirmųjų romano puslapių galima padaryti išvadą, kad knyga bent jau verta rimto
dėmesio.
Išskyrus romaną apgaubiančią (pateiktą
pradžioje ir pabaigoje) ir funkciškai integruotą meninę fantaziją, visa kita yra
paremta arba faktais, arba solidžiomis istorinėmis bei psichologinėmis prielaidomis. V.
M. Knabikaitė sėkmingai įgyvendina pratarmėje užsibrėžtą uždavinį pavaizduoti
Hitlerį nešališkai, be pykčio ir paniekos. Iš tiesų Hitleris čia vaizduojamas
be išankstinių emocinių nuostatų, gana faktografiškai, ir nors jau vien šitaip į
jį žvelgiant vaizdas susidaro pakankamai atstumiantis, antra vertus, labai aiškiai
matome ir tai, jog kanopos jam neužaugo, nedygo nei ragai, nei uodega. Ir fiurerio, ir jo
bendražygių paveiksluose matome tarsi blogį su žmogišku veidu. Būtų pernelyg
paprasta demonizuoti šiuos žmones kur kas sudėtingiau, o gal ir nejaukiau išvysti
blogio banalumą, tariant H. Arendt žodžiais. Ir iš kitų šaltinių, ir iš šio
romano galime susidaryti įspūdį, kad kai kurie nacių lyderiai, kaip H. Himmleris,
visą laiką buvo linkę į žiaurumą ir sadizmą, bet kai kurie, pvz., H. Göringas,
kitomis aplinkybėmis gal būtų nugyvenę padoraus žmogaus gyvenimą. Dar vienas įdomus
aspektas, ryškiau atskleistas ne čia, o, tarkim, Williamo Styrono romane Sofi
pasirinkimas, kur remiamasi Osvencimo konclagerio komendanto Rudolfo Hösso
dienoraščiu, yra tas, kad netgi kai kurie masinių žudynių organizatoriai bjaurėjosi
tuo, ką daro, bet buvo įsitikinę, kad tai yra nemaloni būtinybė, kad jie netgi
morališkai aukojasi dėl šviesios ateities. Net ir pats A. Hitleris įsivaizdavo
esąs tik likimo įrankis (p. 312).
Viršelyje pateiktas žanro apibūdinimas
istorinis romanas bent šį kartą tikrai visiškai atitinka knygos turinį.
Žodis istorinis pabrėžtinas, nes, kitaip nei daugelyje šios rūšies romanų,
kur istorinių įvykių fone plėtojama fiktyvių personažų drama, čia, matyt, nėra
nė vieno prasimanyto veikėjo, tad galbūt vertėjo pateikti autentišką vardų
rašybą. Transkribuojant neįmanoma išvengti nenuoseklumų, o ypač neaišku, kodėl
mylima Hitlerio dukterėčia lietuviškai yra Helė, kai ji, regis, buvo vadinama
Geli vardo Angelika trumpiniu.
Kaip tik po Angelikos Raubal savižudybės
(įtartinomis aplinkybėmis) 1931 m. Hitleris tapo vegetaru šis sprendimas romane
aprašytas literatūriniu stiliumi: Tikriausiai taip, kaip jis, pamovęs ant šakutės,
dabar traukia per lėkštę riebaluotą kumpį, paliekantį joje kruviną šliūžę, iš
kambario buvo išvilkta ir nebegyva Helė, jo skaisčiaveidė raudonskruostė mažytė,
kurios dar taip neseniai gundantis jaunas grakštus kūnas šiandien gal jau spėjęs
gerokai apirti kape (p. 207). Įdomus ir kitas emocinis Hitlerio gyvenimo momentas: jis
apsiverkia suvokęs, kad jo seną draugą ir bendražygį Ernstą Röhmą būtina
likviduoti (p. 233), tai ir padaryta 1934 m. per vadinamąją Ilgųjų peilių
nakties operaciją.
Romano tekstas nėra chronologiškai nuoseklus
ištisinis pasakojimas jis veiksmingai suskaidytas į esminius A. Hitlerio gyvenimo ir
nacizmo istorijos epizodus. Kai kur cituojami išlikę dienoraščiai ir kita medžiaga,
kai kur jau pačios autorės sumanymu pasakojimo estafetė trumpam fiktyviai perduodama
įvairiems personažams, buvusiems tų įvykių sūkuryje, pvz., Adolfo ir Geli santykių
pablogėjimo liudytoju tampa M. Bormannas (p. 194196).
Taip pat įterpiamos autorės pastabos,
nušviečiančios politinę padėtį ir, deja, kartais skambančios tiesiog kaip istorijos
vadovėlio ištraukos: 1931 metai buvo sunkūs beveik visam pasauliui, tačiau
labiausiai Vokietijai. Kitose šalyse ilgai trukusi ekonominė krizė kankino žmones
ilgomis eilėmis prie duonos, tačiau Vokietijoje nepakako netgi jos pačios (p. 198).
Bet yra ir priešingai vienas kitas pasažas
atkeliavęs tarsi iš bulvarinio meilės romano:
Karina valandėlę suvirpėjo
atsišliejusi į tamsią uolą. Hermanui suspaudė širdį o jei ji ims ir
pasipiktinusi nusisuks nuo jo
Tačiau taip nenutiko.
Dieve! Tai iš tiesų tas vyras, apie kurį ir aš visada svajojau! Nuojauta manęs
neapgavo! žaibu šmėstelėjo jos mintyse. Moters akyse
pasirodė ašaros (p. 97).
Tiesa, sentimentalių epizodų nedaug. Jų
negalėjo būti daug dar ir dėl to, kad pats A. Hitleris normalių erotinių santykių su
moterimis nepuoselėjo. Jo paties teigimu, aš niekuomet negalėsiu vesti, nes visą
gyvenimą paskyriau Vokietijai (p. 149). V. M. Knabikaitė vadovaujasi aiškinimu apie
Hitlerio latentinį homoseksualumą ir jaunystėje įgytą sifilį. Nors ne visi istorikai
sutinka, kad tokie Hitlerio gyvenimo aspektai yra įrodyti, visai suprantama ir
pateisinama, kad romane jie pasitelkti.
Taigi, nors būdamas charizmatinė asmenybė, turinti
didelę įtaigą, Hitleris traukė moteris kaip magnetas, jos jį menkai domino. Vis
dėlto visi penki romano skyriai pavadinti moterų vardais, bet pirmasis, Klara, yra
nuoroda į romano antiherojaus mylimą motiną, o ketvirtasis, Karina, apeliuoja į
švedę, Hermanno Göringo meilę, iš ten ir anksčiau pacituotas emocingas epizodas.
Carin ištekėjo už Göringo, bet 1931 m. mirė nuo džiovos. Įdomu, kad ši kilminga
švedė primygtinai ragino savo vyrą būti ištikimą Hitleriui tuo metu, kai jis pats
turėjo abejonių.
Romanas Mėnesiena tamsiame lange gana
įtaigiai atskleidžia daug lemtingų, o dar daugiau smulkių, bet psichologiškai
įdomių epizodų iš Hitlerio ir jam artimiausios aplinkos gyvenimo. Didelių meninių
atradimų čia nesiekiama, bet knygos sienos mūrijamos patikimai ir su išmanymu. Labai
neįkyriai retkarčiais sušmėžuoja ir į knygos pavadinimą įkelta metafora, kurios
visa reikšmė išskleidžiama arti pabaigos. Artėjant karo (ir romano) pabaigai jau
daugeliui vokiečių aišku, kad fiureris nėra tarsi paklydėliui kelią rodantis
viltingas žiburys tamsiame lange, ir vienas personažas (taip pat istorinis asmuo)
teigia, kad šiuo atveju tamsiame lange spindi ne kas kita, kaip tik vaiduokliški ir
apgaulingi mėnesienos atšvaitai. Tai apgavystė, nes joks žiburys nedega viduje. Čia
vien naktis. Nesibaigianti naktis (p. 319).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|