|
<< Atgal
JONAS MIKELINSKAS
Mūsų emocijų vagis
A p y s a k a
Pabaiga. Pradžia 2006 m., Nr. 1
Mane nustebino ir nugąsdino ne tiek tas kaspinas,
kiek tai, kad aplinkui, kiek akys užmato, nebuvo nei žemių, nei smėlio, nei žolių,
nei krūmų, nei medžių, nei kokių šiukšlių, o tik didžiuliai akmenų, marmuro,
granito bei geležies gabalai ir luitai. Todėl žvelgiau į tą išraustą duobę ne tiek
su siaubu, kiek su baimingu susidomėjimu ir nepasitikėjimu. Kodėl jie nelaidoja tų
išniekintų ir sužalotų žmonių? O kas tie jie? Tie, tie, kurie… nelaidoja.
– Moiri, ar tu dar manęs klausai? Ar dar
nepavargai nuo mano diskursų? Pagaliau ar aš tau neatsibodau?
Šuva, iki šiol patogiai gulėjęs prie šiukšlių
dėžės, prišoko prie Roko Trupinėlio, pakėlė galvą ir mąsliomis akimis žvelgė
jam į akis ir lūpas tarsi sakydamas: nusiramink, žmogau, ir negalvok, kad mane vargini.
Atvirkščiai – visai tai, ką tu seki, man yra be galo įdomu ir svarbu. Aš žinau,
ką reiškia normaliam žmogui nepalaidoti savo numirėlių.
– Taip, mielas brolau, jeigu tu žinai šitą
dalyką, tu žinai labai daug. Ir nemažiau negu tas rusų filosofas, kuris pareiškė:
„Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“. Tai jis, be abejo, pareiškė įkvėpimo,
sąmonės nuskaidrėjimo, nušvitimo valandą.
O kiek tas sąmonės nuskaidrėjimas, nušvitimas man
kainavo! Neklausk! Ir dar turint galvoj, kad tuo pačiu metu reikėjo būti – tegul ir
sapne, vaizduotėje ar vizijoje – jaunam ir senam, geram ir blogam, stipriam ir silpnam,
išmintingam ir kvaišam, gailestingam ir žiauriam, teisingam ir neteisingam, drąsiam ir
bailiam, ir t. t. Ir tuo pat metu gyventi, veikti skirtingose epochose, skirtingose
erdvėse. Argi vaiko ar geltonsnapio jaunuolio kojomis kopiau į kalną ne dėl to, kad
nesubrendėlio akimis išvysčiau tuos negyvėlius, tuos išniekintus, sudarkytus lavonus,
o vėliau jau daug patyrusio, išgyvenusio ir išsimokslinusio senio galva padaryčiau
tokią išvadą: „Žmogus yra būtybė, kuri laidoja“? Ir tai ištarčiau kaip
atradimą, kaip nekvestionuojamą išmintį ir tuo pačiu metu negalėčiau atplėšti
akių nuo tos išraustos duobės, kuri laukia ir nesulaukia aukos, kadangi paskirta kitam.
O juk tie negyvėliai nėra kažkieno ranka išniekintas, anot Adėlytės, „Broliukas“,
jie yra žmonės – su akimis, ausimis, smegenimis… Su siela. Tad kas yra žmogus? Ta
būtybė, kuri laidoja, ar ta bjaurybė, išgama, kuri marina, niekina, žudo ir
nelaidoja?
– Tai va, mielas Moiri, kokie klausimai, regėjimai
ir budėjimai prislėgė mano vaikišką, jaunuolišką protą, sąmonę ir pasąmonę.
Bene baisiausia buvo tai, kad tas vaiko, geltonsnapio jaunuolio išgyvenimų košmaras,
prisisiurbęs, prisikaupęs aibę neatsakytų klausimų, vėliau makabrišku srautu plūdo
per visą mano egzistenciją. Plūdo palikdamas miestų ir miestelių aikštėse,
skveruose, prie bažnyčių šventorių, sąvartynuose, šiukšlynuose, šuliniuose,
išvietėse tūkstančius nežmoniškai sudarkytų ir nepalaidotų lavonų. Ir, atrodo,
niekas dėl to nesikrimto, nerašė ir nesikraustė iš galvos. Tarsi to nebuvo ir
negalėjo būti.
Moiris kažko pradėjo neramiai žvalgytis į šalis,
keistai inkšti ir cypauti. Jis net atsisėsdavo, išsitiesdavo ant žemės visu ilgiu ir
vėl stodavosi.
– Ko dabar blaškaisi? Ar ko išsigandai? O gal
kokie parazitai tave apstojo? Juk ką gali žinoti – čia visokių svieto perėjūnų
apsilanko. Juo daugiau žmonių, tuo daugiau ir bėdų. O gal nelaimę pajutai? Juk
šitaip keturkojai elgiasi prieš žemės drebėjimą. Betgi Lietuvoje, ačiū Dievui,
žemės drebėjimų nebūna. Manding, tik aš tau iki gyvo kaulo jau įkyrėjau. Sakyk! Ko
tyli?
Tačiau vos tik Rokas Trupinėlis šito paklausė,
Moiris atsiplėšė nuo žemės, prie kurios buvo krūtine ir pilvu prilipęs, ir it
dėmesingas mokinys atsisėdo prieš mokytoją.
– O klaikiausia, Moiri, kad Adėlytės prakeikimas
pildosi. Ir dar su kaupu, nors aš neprisimenu, jog kada nors būčiau prie to nelaimingo
jos „Broliuko“ kokiu aštresniu negu pirštas, delnas ar nagas daiktu prisilietęs.
Pradėjo mane persekioti ir nuolatinis nerimas, instinktyvus poreikis užimti gynybinę
padėtį, nuolat būti pasirengusiam atsidurti pavojaus akivaizdoje arba net ribinėje
situacijoje. Tad kiek šitaip galėjo tęstis? Juk tie realūs ir menami pavojai, tie
sapnai, regėjimai, šūksniai gležniems jaunuolio pečiams ir trapioms smegenims buvo
per sunkūs išbandymai. Vis dažniau mane ėmė lankyti mintys apie tai, kas suteiktų
galios vienu kirčiu nukirsti tą Gordijaus mazgą ir išsivaduoti iš tos pragariškos
įtampos, savotiškos aporijos. Nejučiom gimė, augo ir brendo slaptas noras pakelti
ranką prieš save. Tą norą sulaikydavo tėvų pasėta sėkla, Dievo baimė, bažnyčios
mokymas, žmonių papročiai. Tačiau ir visam tam buvo suduotas triuškinamas smūgis,
kai per matematikos pamoką aš, geriausias klasėje mokinys, sumaišiau kvadratą su
stačiakampiu ir kai mokytojas „nekaltai pajuokavo“: „Na ir išradingas, tamsta
Trupinėli. To dar mano darbo praktikoje nebuvo, kad ūkininkų vaikas neatskirtų
gaidžio nuo vištos“. Vos susilaikiau nedėjęs jam į lempą. Susilaikiau, nors visa
savo esybe jaučiau, kad į mano kantrybės taurę įkrito paskutinis lašas. Mano
pasipriešinimas tai traukai, tai šmėklai buvo palaužtas. Atėjo eilė
žiurknuodžiams, kuriais, dar gyvendamas pas Adėlytę, buvau apsirūpinęs. Sumaišiau
tuos nuodus su medum, kurio man parūpino Pinokis, ir… mugurkt. Klaikūs skausmai
viduriuose tuoj pat prasidėjo. Vos neišvėmiau paties skrandžio. Išgelbėjo mane tik
tai, kad miestelio medikų praktikoje panašus atsitikimas jau buvo.
Bet šitoje vietoje dar tau, Moiri, reikėtų
pasakyti, kad su tuo matematiku galėjo taip atsitikti tik todėl, jog mano galvelėje
pamažu įsiviešpatavo formulė: kas jau buvo, tas pražuvo, kas dar bus, nebe taip
svarbu. Tą formulę ar taisyklę, o gal net aksiomą pirmiausia patyrė visi mokytojai ir
pats mano mokslas – per mėnesį kitą iš geriausio klasėje mokinio likau
trejetukininkas. Ir būtų buvę dar blogiau, jeigu ne auksinė atmintis, kuriai
užtekdavo tik vieną kartą išgirsti arba perskaityti, kad pagautų ne tik dalyko esmę,
bet ir ją, tą esmę, išdėstytų savais žodžiais. Bet kas iš to? Kas iš to tada,
kai ta auksinė atmintis tapo mobilizuota tekstams, nedaug ką bendro turintiems su mano
mokslais, studijuoti. Pavyzdžiui, prakeikimo gniuždomas aš ieškojau atramos knygų
pasaulyje. Laikinai tą atramą suradau storoje it bažnytinis mišiolas knygoje, kuri
vadinosi „BIBLIJA, TAI ESTI VISAS ŠVENTAS RAŠTAS seno ir naujo testamento“. Ši
Biblija buvo atspausdinta 1908 m. Berlyne ir knygnešių atgabenta iš Rytprūsių.
Pradėjau skaityti nuo „Svieto sutvėrimo“ ir
radau: „Pradžioje sutvėrė Dievas dangų ir žemę. O žemė buvo pusta ir tuščia,
ir buvo tamsu ant gilybės; o dvasė Dievo išsiplėtė ant vandenų. Ir Dievas tarė:
tesiranda šviesa; ir radosi šviesa“ (Maiž 1, 1–3). Kadangi apie pasaulio
sutvėrimą šiek tiek žinojau iš tikybos pamokų, atsiverčiau to mišiolo 849
puslapį, kur prasidėjo NAUJASIS TESTAMENTAS. Ir sakinys po sakinio, perskyrimas po
perskyrimo, tolydžio stabtelėdamas, kad iššifruočiau vieną ar kitą senžodį,
barbarizmą ar pasigėrėčiau gyvenimiškąja išmintim, atsivariau iki penkiolikto
puslapio, kur mane ilgam sustabdė tokie rūstūs žodžiai: „Ne turite dumoti, buk
atėjau pakajų siųsti ant žemės; aš ne atėjau pakajų siųsti, bet kardą. Nes
atėjau sujudįti žmogų prieš savo tėvą, ir dukterį prieš savo motyną, ir marčią
prieš savo anytą (uošvę). Ir žmogaus paties namiškiai bus jo neprieteliais“ (Mt
10, 34–36).
Sustabdė ilgam. Juk tai Jėzaus Kristaus žodžiai.
Kaipgi šitaip? Ir kodėl šitaip? Kiek atsipeikėjęs iš nuostabos, karštligiškai
pradėjau ieškoti atsakymo. Ir radau: „Kas tėvą arba motyną labiaus myl, ne kaip
manę, tas manęs ne vertas. Ir kas sūnų arba dukterį labiau myl, ne kaip manę, tas
manęs ne vertas. Ir kas ne ima ant savęs savo kryžių, sekdamas manę, tas manęs ne
vertas. Kas savo gyvastį randa, tas tą prapuldys, ir kas savo gyvastį prapuldo dėl
manęs, tas tą suras. Kas jus priima, tas manę priima, ir kas manę priima, tas priima
tą, kurs manę siuntė“ (Mt 10, 37–40).
Mintyse visaip aiškindamasis tuos žodžius ir
neįstengdamas jų išsiaiškinti iki galo, aš ėmiau studijuoti visą Bibliją, o ne tik
Naująjį Testamentą. Ir studijavau labai atidžiai, atsidėjęs, susikaupęs, godžiai,
numetęs į šalį visus gimnazistiškus mokslus, net praleidinėdamas pamokas. Daug kas
Biblijoje man buvo neaišku ar nesuprantama, daug kas erzino – ypač ta senoji rašyba,
tie barbarizmai, baisybė gramatikos bei sintaksės „klaidų“, – bet, kita vertus,
dar daugiau čia buvo to, kas masino, traukė ir veikė kaip kokie burtažodžiai,
užkeikimai, kaip savotiška magija. Ir bene labiausiai strigo į sąmonę ne tiek
aforizmai, išmintingi pamokymai, buitiniai epizodai, kelionių ar kautynių vaizdai, kiek
Dievo rūstybė, neretai virstanti kerštu ir prakeikimais. Dar didesnę prasmę ir
reikšmę tai įgydavo, kai vieną ar kitą epizodą palygindavau su savo patirtais
išgyvenimais.
Ir štai vieną kartą, kai aš „sirgau“ ir
gulėjau lovoje, bet iš tikrųjų buvau įsikniaubęs į Bibliją, mane aplankė naujas
mano draugas Mošė Š., kuriam neseniai buvau davęs paskaityti „Sidabro ežero turtus“,
pirktus užsidirbtais per vasaros ganymą pas Murką pinigais. Pastebėjęs, kad šį
mišiolą aš kišu po pagalve, jis draugiškai paklausė:
– Rokai, ką tu ten slepi?
– Va ką, – padaviau jam atverstą toje vietoje,
kur skaičiau, Bibliją.
Mošė paėmė tą didžiulę knygą ir, rinkdamas
žodžius atskiromis raidėmis, perskaitė: „Taipo surinko Dovidas visus žmones kruvon,
ir nusitraukęs kariavo prieš Rabą ir laimėjo jį. Ir ėmė vainiką jų karaliaus nuo
jo galvos, kursai vertas buvo vieno centnerio aukso, ir žemčiugais buvo išklotas, ir
uždėjo tą Dovidui ant galvos; ir išvežė iš miesto labai daug suplėšimo. Ale
žmones, jame esančius, jis išvedęs juos paguldydino ir su geležiniais piuklais tus
perpiovė, kirviais bei tašlyčiomis sukapojo ir plytnyčiose sudegino. Taipo jis darė
visiems miestams vaikų Amon. Tai Dovidas ir visi žmonės vėl pargrįžo į Jėruzalę“
(2 Zom 12, 29–31).
Perskaitęs visus tuos tris skirsnius Mošė
primiausia paklausė:
– Ką reiškia žodis tašlyčia?
– Tikrai nežinau, bet gal kokia kaponė ar koks
kapoklis mėsai kapoti.
– Seniai tu domiesi žydų tautos istorija?
– Neseniai.
– O knyga kieno?
– Vieno tokio knygnešio.
Baigęs klausimų seriją, Mošė ilgai tylėjo.
Tylėjo ir vartė Bibliją. O kai prabilo, prabilo vėl Šventojo Rašto tekstu: „Vyras,
savo dvasę nuvaldyti ne galįs, yra kaip atviras miestas be murų“ (Sal 25, 28).
– Tu man taikai?
– Ir tau, ir sau.
Tada vėl stojo ilga tyla.
Išeidamas jis pasakė:
– Ateity mes suprasime vienas kitą ir be
žodžių.
Deja, ateitis Mošei buvo trumpa.
Tačiau tai buvo vėliau. O anksčiau, dar prieš
Mošės apsilankymą, aš sunkiai išsėdėdavau klasėje. Mat užuot skaitęs, rašęs,
skaičiavęs ar bent atidžiai klausęsis, aš, vaikydamas įkyrias mintis, neretai ir
balsu diskutuodavau. Net imdavau gestikuliuoti. Tada visa klasė subesdavo į mane akis ir
tol svilindavo, kol aš atsipeikėdavau. Greičiau prabėgdavo pamokos, kai paimdavau
pieštuką ar plunksnakotį ir automatiškai piešdavau baidykles, kurias matydavau sapne.
– Tai mat, Moiri, koks tas Rokas Trupinėlis, prie
kurio tu prilipai. Jis prakeiktas ir savo prakeikimu gali užkrėsti ir tave. Nebijai?
Moiris papurtė galvą, ir jo mažos nulėpusios
ausys plastelėjo it signalinės vėliavėlės.
– Jei taip, brolau, išpažintį galiu tęsti iki
pačios pabaigos. Nežinau, kaip po tų žiurknuodžių vėl būčiau pritapęs prie
gyvenimo, jeigu ne 1940 metų birželio penkioliktoji, kai Lietuvą užplūdo
gremėzdiški, panašūs į dideles žaliąsias varles, tankai, čiaudantys it sergantys
sloga ir nuolat gendantys sunkvežimiai, bintuoti geltonais nuo dulkių ar prigimimo
veidais, įkypomis akimis kareiviai. Tarp jų maišėsi ir persismaugusios lyg
skruzdėlės mergiotės. Jos raudonomis vėliavėlėmis reguliavo ir dresiravo šios
invazijos tvaną. Kartu su ta bolševikiška invazija Lietuvoje atsirado tiek daug naujų
faktų ir įvykių, jog mano nuotykis su matematikos mokytoju ir žiurknuodžiais greitai
nugarmėjo į užmarštį. Tai padėjo man bent kiek užsimiršti ir atsigauti, nes
nebebuvo tiek daug laiko kovoti su prakeikimo chimeromis ir vaiduokliais. O be to, pamažu
pradėjau pritapti prie naujos tvarkos. Ypač masino mane nemokamas mokslas ir „Internacionalas“,
kur buvo aiškiai pasakyta: „Kas buvo nieks, tas bus viskuo“. Argi aš nebuvau „nieks“,
kai sekiojau paskui karvių ir kiaulių uodegas? Kai buvau nežinia už ką prakeiktas?
Taigi „Internacionalas“ žadino manyje ne tik geresnio gyvenimo viltį, bet ir
revanšo viltį. O ji, ta revanšo viltis, buvo saldi kaip devyni medūs. Palaikė ją,
tą gundančią viltį, ir tokie Mošės Š. žodžiai: „Tu, Rokai, su savo
saliamoniška galva gali būti ne tik Trupinėlis, bet ir Didumėlis“. Šitaip jis
pasakė, kai įstojo į komjaunimą ir tapo dviejų žydų, vieno lietuvio ir vieno ruso
vadu. Ir nešė per Spalio revoliucijos šventę raudoną vėliavą. Bet aš tada jau
buvau pradėjęs atšalti. Mat prieš rinkimus į Seimą suėmė mano buvusį matematikos
mokytoją, kuris „ant manęs turėjo labai gerą akį“ ir per vieną ekskursiją mane
pavaišino pirktine arbata, pirktine duona ir pirktiniu olandišku sūriu. O kai
prasidėjo masiniai trėmimai, ta saldi pirmykštė kaip devyni medūs revanšo viltis
pavirto tikru činčiberu. Tada aš sau pasakiau: su tais vežikais (Vežiku mes
pravardžiavom vieną „komsomolcą“, kuris nuolat gadino orą) man ne pakeliui. Ir vis
dėlto sielos gilumoje aš dar ilgai buvau dėkingas tam kruvinam socializmui – jis
padėjo pagrindą, nuo kurio daug blaiviau ir šalčiau ėmiau žvelgti į žalią ir
raudoną spalvą, į baltą ir juodą drabužį, į gėrį ir blogį, ir – į patį
prakeikimą. Vermachto įžengimas man, kaip ir daugumai lietuvių, buvo tik Laisvės
pradžia ir Lietuvos kančių pabaiga. Deja, netrukus daugelį privertė atsipeikėti ir
giliai susimąstyti žydus ištikusi tragedija. Pirmiausia jie buvo paženklinti geltonom
šešiakampėm žvaigždėm ir nustumti nuo šaligatvių. O paskui prasidėjo tai, kuo
neįmanoma buvo sveiku protu patikėti. Jeigu ne šūviai, ataidintys iš tolumos ir
netolumos, ne liudytojų pasakojimai, vargu ar kas būtų tuo ir patikėjęs. Pernelyg tai
buvo siaubinga – visus juos stato prie duobės ir šaudo. Ir senus, ir mažus vaikus, ir
moteris. Netekau ir aš savo geriausio draugo, kuris man buvo pasakęs: „Ateity mes
suprasime vienas kitą ir be žodžių“. Deja!
– Betgi tu, brolau, ir vėl snūduriuoji. Argi mano
„Curriculum vitae“ tave migdo kaip mano amžiną jai atilsį močiutę migdydavo
vargonų muzika. Ji ir į bažnytėlę eidavo, kad su Viešpaties Dievo padėjimu galėtų
į dangų skristi, kad ten įgautų drąsos gyventi ašarų pakalnėje, kur viešpatauja
bolševikai. O gal, Moiri, tu nori, kad greičiau baigčiau savo išpažintį? Ir aš pats
noriu ją veikiau užbaigti, bet, suprask mane, kad tų „nuodėmių“ prisikaupę labai
daug, o aš negaliu nuodėmėm aplipęs įžengti į dangaus karalystę. Močiutei kitas
reikalas: didžiausia jos nuodėmė – kačiukų skandinimas linmarkoje. Ir tai tik tada,
kai visi namiškiai atsižegnoja juos išmaitinti. Negi leisi badu nugaišti gyvam
padarėliui?
Moiris praplėšė tas savo rudąsias akis ir, užuot
saldžiai nusižiovavęs, kaip tai daro visi miegaliai, žvelgė visiškai blaiviomis,
neužmiegotomis akimis, tarsi teigdamas, kad atidžiai jis gali klausytis tik
užsimerkęs. Ne kitaip. Nebekamantinėjau. Moiris dėkingai šyptelėjo ir padėjo abi
priekines kojas ant besikalančios pavasario žolės, tarsi tokiu būdu norėtų
pademonstruoti, kad rimtuose dalykuose yra nepajudinamas, nepaperkamas ir neša šunaujos
pulko vėliavą iki galutinės pergalės.
– Jeigu jau šitaip, brolau, tai suteikei man
drąsos tęsti savo išpažintį iki galo. Tik nesu tikras, ar kokio svarbaus fakto ar
įvykio nepraleisiu. Mat dar niekam visko iki galo nebuvau patikėjęs. Ir noro
neturėjau, ir, atvirai pasakius, nesuradau kam. Žinai, žmonės mėgsta kito klausytis
tik apie save. Ir tai tik malonius, saldžius žodžius, o gera, maloni žinia apie savo
artimą jiems neretai esti tikra kančia. Betgi tu esi ne žmogus, o šuva Moiris, mano
Moira, o ne silpnas dvikojis padaras. Aš šiandien nesuprantu tik vieno dalyko, kodėl
dar ir šiuo metu, kai visokiausio plauko šunys masiškai įsitvirtino žmogaus būtyje
ir buityje, užkariavo jo protą ir širdį, vyras ar moteris, pavadinti šunim ar kale,
mirtinai užsigauna. Žodžiu, užsigauna pavadinti savo geriausių draugų vardais. Net
arkliu, karve, avinu ar kiaule pavadintas jis ar ji mažiau įsižeis, negu – šunim ar
kale. O pasakysi tu kokiam vyrukui – esi tikras eržilas! – ne vienas seksualesnis
individas net pajus kažką panašaus į orgazmą. Šiuo atžvilgiu žmogui kur kas
artimesni yra laukiniai gyvūnai. Dažna moteris ar mergina, pavadinta stirna, pasijus it
vaikas, pasodintas ant arklio. O jau vyrelis, gavęs liūto vardą, ko gero, iš malonumo
net stūgauti pradės. Tad kaip čia dabar išeina? Žmogui – ypač vyrui – geriausiai
patinka tai, kas dar neprijaukinta, nesava, svetima, stipru, brutalu, nepavergta… Ar tai
neatspindi tikrojo vyro noro, anot Džoiso, įeiti ten, iš kur kadaise išėjo?
Bet, Moiri, iš kokios vietos mes išėjome? Tad nuo
kurios vietos aš nukrypau prie vyrų ir moterų nenoro būti šunimis ar kalėmis?
Moiris pakreipė galvą į vakarus ir kelis kartus
sulojo: „Vo! Vo! Vo! Vo! Vo!..“
– Ačiū, Moiri. Taigi sustojom prie vokiečių
okupacijos, kuri pakeitė sovietų okupaciją ir gražiai prasidėjo, bet liūdnai
pasibaigė. O bene gražiausias ir didžiausias gražumas ir kartu baisumas man
asmeniškai buvo tas, kad vokiečių okupacija atvėrė man kelią į Nyčę ir jo
pasaulį, kuriame Dievas jau miręs, viešpatauja Antžmogis. Todėl vertė visai kitomis
akimis žiūrėti į Bažnyčią, Bibliją, Šventąją Žemę ir ypač į visus
prakeikimus. Ir vis dėlto mane, kaip ir daugumą lietuvių, sukrėtė žydų tragedija.
Kai sužinojau, kad ir mano geriausio draugo Mošės Š. jau nebėra, porą savaičių
vaikščiojau kaip be galvos. Tuo metu jau buvau paskutinėje gimnazijos klasėje ir
tikėjausi ją sėkmingai užraukti. Bet ne tai tada man buvo svarbiausia. Mat iš vieno
pažįstamo partizano, kuris saugojo getą, sužinojau, kad Mošė Š. gyvas, tik gelta
serga. Ir tada aš galutinai iš savo galvos išmečiau savižudybę ir su draugu
nusprendėm Mošę iš geto ištraukti. Mudu aptarėme, kaip tai būtų geriausia
padaryti, ir vėl kreipėmės į tą mums abiem pažįstamą partizaną. Ir koks buvo
mūsų nuliūdimas, kai sužinojome, kad getas likviduotas, o mums pažadėjęs pagalbą
sargybinis kažkur išvykęs. Ką aš begalėjau padaryti – nebent su sunkia širdim po
geto teritoriją pasižvalgyti. Ir tai tik naktį, nepaisydamas komendanto valandos.
Mėnulis tai lindo, tai ir vėl slėpėsi už debesų, o visas miestas, – grimztantis ir
vėl išnyrantis iš tamsos ir šešėlių, – atrodė kaip iš baimės ir nevilties
netekęs sąmonės ir amo skenduolis. Nieko gero nesužinojau, tik
tvirtai nusprendžiau nebekelti prieš save rankos, kad ateity galėčiau tą žydų
tragediją pavaizduoti sine ira er studio1.
– Nuo antrosios sovietų okupacijos buvau tvirtai
pasiryžęs bėgti į Vokietiją, nors asmeniškai pavojaus nejutau. Nebent pavojus
galėjo iškilti tai bibliotekai, kurią įvairiausiais būdais – net už lašinius ir
gautą už korteles šnapsą – pavyko prie vokiečių įsigyti, surasti, sukaupti.
Tačiau mane, kaip ir daugelį, vis sulaikydavo iš Vakarų per radiją ir kitokiais
keliais ateinančios žinios, kad Stalino sukurptas komunizmas karo metu pasikeitė iš
esmės: laisvai veikia cerkvės ir valdžią palaiko popai, karininkams uždėti
antpečiai, o įtakingas maršalas Georgijus Žukovas žada po karo net panaikinti
kolchozus ir t. t. O kai pats Vinstonas Čerčilis Jaltoje viso pasaulio akivaizdoje
pareiškė, jog „visų mūsų širdims ir viltims nieko nėra brangiau už maršalo
Stalino esybę“, aš su didžiu palengvėjimu priėjau išvados: jeigu šitaip byloja
toks užkietėjęs komunizmo priešas kaip Anglijos premjeras Čerčilis, tai, be
abejonės, Stalinas jau subrendo ir išaugo žudiko „trusikus“. Tai man padėjo
apsispręsti. Ir, užuot pakėlęs sparnus skristi į svečią šalį, likau budėti ir
kentėti šalelėj gimtojoj. O paskui, žinoma, teko nagus graužti, bet šaukštai buvo
jau po pietų. Liko tik visam gyvenimui pamoka – niekada nepasitikėk anglo-saksų ir
visų didžiųjų valstybių lyderiais. Čerčilio išgirtai maršalo Stalino esybei
vadovaujant prasidėjo Lietuvoje toks teroras ir žudynės, kokių ši žemė dar nebuvo
mačiusi per visą savo istoriją. Jei vokiečiai išgarsėjo masiniu žydų žudymu, tai
sovietai pasižymėjo ne tik visų tautų žmonių naikinimu, bet ir masiniu kaimų
deginimu. Tereikėjo pranešimo, skundo ar įtarimo, kad vyrų mobilizacija į sovietų
armiją kažkur įstrigo, ir pleška ne tik vienkiemis, bet ir visas su gyvu ir negyvu
inventorium sodžius. Ir taip su savo pragariška mobilizacija Stalinas daugelį jaunų ir
jau pagyvenusių vyrų sugrūdo į mišką, sakytum, vien tam, kad paskui juos
išnaikintų ir ant jų kaulų kurtų komunistinį rytojų ir savo šlovę.
Dar buvo kaip nebuvo, kol ėjo karas ir kol „nenugalimoji
armija“ siautėjo Vokietijoje, o kai karas pasibaigė, sovietų „deržava“ su savo
represijų ir smurto mašina visai pasiuto. Nežabota savivalė, „ablavos“, teroras,
kolektyvizacija, deportacijos, fizinis ir dvasinis genocidas įgijo tokį mastą ir taip
nualino, įbaugino, praretino tautą, jog tie, kurie dar liko gyvi mieste ar kaime, ilgam
prarado sugebėjimą savarankiškai dirbti ir mąstyti.
Iš pradžių, karui dar nepasibaigus, man pavyko
įsitaisyti mokytoju vienoje nedidelėje pradinėje mokyklėlėje, kur ypač jautėsi, kad
dieną – viena valdžia, o naktį kita. Mes, valsčiaus mokytojai, duoklę atiduodavom
ir vieniems, ir kitiems, nors visi puikiai žinojom, kad taip ilgai tęstis negali.
Žinojau ir aš, kuris, be kita ko, buvau ir „plechavičiukas“. Po vieno incidento su
valsčiaus partorgu, kuris „pasiūlė“ tarti žodį per vieno „liaudies gynėjo“
laidotuves, aš atsisakiau tai padaryti ir pabėgau į Vilnių, kur, nuslėpęs savo
praeitį ir ant antspaudu paženklinto popieriaus lapo pats pasirašęs sau
charakteristiką, įstojau arba, kaip vėliau apibūdino fakulteto komjaunimo sekretorė,
„pralindau“ į universitetą. Ėmiau studijuoti klasikines kalbas, kiekvieną dieną
rizikuodamas su visa klasika nugarmėti į rūsčią dabartį. Ir, žinoma, nugarmėjau.
Iš pradžių buvo nekaltas pakvietimas užeiti į dekanatą, kur gavau popierėlį, ant
kurio juodu ant balto buvo parašyta, kad man patogiu metu tarp 10 ir 20 valandos
užeičiau į nurodyto namo nurodytą kambarį. Neužėjau. Po savaitės gaunu kitą
panašų popierėlį, tik be „patogumų“. Nenuėjau. Trečią kartą buvo jau nebe
popierėlis, bet prisistatęs pilietis, pusiau civilis, pusiau kariškis. Jis išsikvietė
mane iš paskaitos ir „draugiškai“ pusiau lietuviškai, pusiau rusiškai
šnekučiuodami nuėjome į tą namą, kurio balkone prieš daugelį metų carinė
valdžia kardavo sukilėlius. Išlaikė jis mane ten iki pat 12 valandos nakties ir už
visus „nusikaltimus“, padarytus nemirtingajai liaudžiai, pasiūlė bendradarbiauti su
organais. Atsisakiau. Tiesa, dar reikėtų pasakyti, kad mane kaltino sukilimo
organizavimu Žemaitijos mieste, kuriame aš dar nė nebuvau buvęs. Po visų tardymų
apsidžiaugiau bent tuo, kad enkavėdistai dar nieko nežinojo apie mano du brolius, kurie
buvo miške. Užverbuojamas nesidaviau. Bet nesidaviau aukščiausia kaina – teko
sprukti iš universiteto ir klajoti kaip amžinam žydui po visą Lietuvą, ilgiausiai
apsistojant vienoje vietoje pusantrų metelių. Ir pirmiausia atsidūriau Klaipėdoje, kur
vienoje uosto kontoroje įsidarbinau vokiečių kalbos vertėju. Pastebėjęs, kad esu
sekamas, vėl leidausi į kojas. Šį kartą, susidėjus nepalankioms aplinkybėms,
pėsčias traukiau net iki Telšių, kur iš vieno žmogaus sužinojau, kad abu mano
broliai padėjo galvas miške ir buvo vieno miestelio aikštėje paguldyti su išdegintais
ant kaktų Gedimino stulpais. O kur jie palaidoti, – o gal ir visai nebuvo palaidoti,
– nežinau ir po šiai dienai, nors tuo reikalu ir visur klausinėjau, ir kai kur
rašinėjau. Ir dabar dar toli gražu ne visi valdžios žmonės nori apie partizanus
viską žinoti.
– Ir tu, Moiri, tikriausiai norėtum sužinoti,
kodėl ir aš, kaip mano broliai, nepasitraukiau į mišką. Nuoširdžiai, sąžiningai
ir su atlapa širdim galiu pasakyti, kad buvo tokie norai ir ginklą – vokišką
mauzerį – buvau įsitaisęs. Bet mano patriotizmą atšaldė vienas draugas, vardu
Anzelmas, – nuluptas miško brolis. Jis be jokių užuolankų ir išsisukinėjimų
pareiškė: „Nekišk galvos! Amerika ir Anglija dėl tokios Lietuvos niekada nesivels į
karą su Rusija. Anglosaksams nusispjaut, kad Lietuvos žmonės tremiami ir žudomi. Jie
dėl savo ramybės ir stiprybės velniui atiduotų dūšią, ne tik Lietuvą ar Lenkiją.
Be to, ten labai įtakingi ir tie, kurie įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau pasaulyje
triumfuos Markso mokslas. Todėl daug kas Amerikoje ir Anglijoje ir Čerčilio kalbą
Fultone, smerkiančią stalinizmą, sutiko pasipiktinę“.
Vis dėlto aš dar ilgai maištavau ir sau
priekaištavau, kad paklausiau Anzelmo, to nulupto miško brolio, ir nepuoliau stačia
galva į partizaninio karo hekatombą ir nepasiaukojau merdinčiai Lietuvai. Juo labiau,
kad jau seniai praradau gyvenimo skonį, kad jau ne kartą mintyse ir net sykį veiksmu
atsisveikinau su šia ašarų pakalne, kad tik taip aš galėjau garbingai paneigti
Adėlytės prakeikimą ir sutrukdyti Afganui. Tam Afganui, kuris vėliau, prikaustęs mane
prie savęs it žindomas kūdikis motiną, atėmė man paskutinį šansą pasirinkti –
beprasmišką gyvenimą ar žmonių tamsumo pasmerktą mirtį. Ir tai dar ne viskas.
Kūdikis turi ateitį, o mano Afganas – vien praeitį. Ir tai tik tokią, kuri panaši
į klastingoje pelkėje grimztantį girių gražuolį briedį, kurio kiekvienas bandymas
iš pragariškos dumblo traukos išsivaduoti pavirsta pragariška trauka į tą dumblą
grimzti, nors kaifuodamas ne vaikšto, o skraido. Tai kas, kad viskas krinta jam iš
nagų, o dantys – iš nasrų. Juk svarbiausia yra naujas patyrimas, savų, dar
nežinomų, neišmatuojamų galimybių atskleidimas. Tai kas, kad tos galimybės ir lieka
vien galimybėmis. Bet argi ir visas žmogaus gyvenimas nėra efemerinis skrydis į TEN,
KUR stūkso visų žmogiškų galimybių ir šansų morgas?
Stebėdamas iš šalies Jotvingo maniją „kaifuotis“,
aš dieną naktį savęs klausdavau, ką visa tai reiškia. Iš pradžių atsakydavau
trumpai, kategoriškai ir piktai – savižudybę! Ir dar patikslindavau – latentinę
savižudybę. O toliau? Norą išsivaduoti? Iš ko? Iš savęs! SAVĘS? Tik daug vėliau,
kai lyg ir apsipratau su ta manija tarsi kokia stichine nelaime, kai po daugelio
bergždžių pastangų nukreipti Jotvingą nuo kelio, vedančio į pražūtį, aš ėmiau
blaiviai gretinti datas ir faktus, įvykius ir reiškinius, viską analizuoti ir
apibendrinti, pamažu priėjau išvados, kad šiuo konkrečiu atveju kalčiausias bus ne
tiek noras išsivaduoti iš savęs, kiek pastangos pažinti save. Pažinti! Pažinti!.. O
ką tai reiškia? Pažinti save – tai reiškia sistemingai nusivilti savimi. Ir kitais.
Ir žmogum, ir gyvenimu, ir... Dievu. Kodėl? Todėl, kad pažinimas yra ne kas kita kaip
praradimas. Praradimas iliuzijų. Kokių? Ogi tokių, kad žmogus nelaimingas gyvas, bus
laimingas miręs. O iš tiesų laimingiausias jis buvo tada, kai nieko apie save ir kitus
nežinojo. Tik medžiojo, valgė, žvelgė į dangų ir dauginosi. Kai išgirdo, kad
pasaulyje daug dievų ir visi jie tikri, žmogus sutriko. O kai sužinojo, kad jis kilęs
iš beždžionės, žmogus apstulbo. Bene tada ir prasidėjo tikrasis prakeikimas, kuris
nuo Sutvėrimo atvedė prie Paneigimo: nebuvo nei Sutvėrėjo, nei Atpirkėjo, o buvo visa
tai, ką galima ranka paliesti ir protu pažinti. Buvo ir buvo, yra ir yra, bus ir bus.
Tai kam aš tada esu? Tik tam, kad sužinočiau, kas turėjo pradžią, turės ir
pabaigą? O kam man to reikia? Kas atsakys? Niekas! Žodžiu, tik klausimai, klausimai, o
atsakymų nėra. Tad argi mano reikalas veltis į šią egzistencinę
kazuistiką, į šią circulus vitiosus2. Gal
paklausyti Šarlio Bodlero, šaukiančio: „Svaiginkimės!“? Bet argi Jotvingas šitaip
galėjo? Šitaip, kai liejo kraują Afganistane? Galėjo – negalėjo, bet faktas, kad
žmogus, kuriam atimtas Dievas, stačia galva puola tuštumą užpildyti... užsimiršimu.
– Jeigu Adėlytės prakeikimas mane atvedė prie
Biblijos studijų, tai draugo Anzelmo pareiškimas apie Ameriką ir Angliją mane
paskatino rimtai užsiimti filosofija ir politologija. Žinoma, aš tam neturėjau
ypatingų sąlygų. Gerai buvo bent tiek, kad, gyvendamas klajoklio gyvenimą ir
negalėdamas sėsti prie ilgalaikių kokio nors vieno dalyko studijų, aš buvau
priverstas išnaudoti kiekvieną laisvesnę dieną, valandą ir minutę. Skaitydavau,
klausydavau, medituodavau, svajodavau. Ir galiu pasigirti, kad tas laikas vis dėlto
veltui nepraėjo. Išgirdau, perskaičiau, sužinojau daug įdomių, reikalingų man
dalykų, kurie palaikydavo ir stiprindavo viltį, kad ir mūsų kančios okupuotoje
Lietuvoje ne amžinos. Tačiau daug kas kėlė nuostabą ir nerimą. Ypač garsių
laisvojo pasaulio protų liaupsės, skirtos Sovietų Sąjungai, jos diktatoriui Stalinui,
komunizmui. Štai garsus vokiečių rašytojas, Nobelio laureatas Tomas Manas komunizmo
baimę pavadino „pagrindine mūsų epochos kvailyste“. Žodžiu, nebijokite to, kas
gera, išmintinga, nemirtinga ir neišvengiama. Nuo Tomo Mano neatsiliko ir prancūzų
rašytojas, filosofas Žanas Polis Sartras, kuris Sovietų Sąjungos santvarkoje
įžvelgė visos žmonijos ateitį. Dar toliau šia linkme nužengė Kenterberio katedros
klebonas Huljetas Džonsonas, sulyginęs Stalino „humanizmą“ su Kristaus humanizmu. O prancūzų katalikiškosios orientacijos filosofas Morisas
Merlo-Pontis net terorą traktavo kaip aukštesniąją humanizmo pakopą. Su tikro
kolaboranto šūkiu: „Better red than dead“3 pasitarnavo
sovietams net ir didysis teisybės ieškotojas Bertranas Raselas. Atsirado net tokių
įžymių filosofų kaip Emanuelis Munjė, kuris pateisino netgi Stalino parodomuosius
teismo procesus. Beje, ne kam kitam, o prancūzų intelektualams priklauso ir plačiai tuo
metu pasaulyje pasklidęs gražbylystės perlas: „Jei atmesime marksizmą, istorija
neteks prasmės“. Kai pirmą kartą aš tai išgirdau, Moiri, pats
nepajutau, kaip sušukau: „A bas la philosophie et l'histoire française!“4 Matai, Moiri, iki kokių „gelmių“ gali panirti
intelektualų protas, kai jis vadovaujasi ne faktais, o sovietų žiniasklaidos antimis.
Man, atvirai pasakius, stalininių nusikaltimų akivaizdoje tokios Vakarų intelektualų
liaupsės atrodė ne tik lyg suvaikėjusių senių postringavimai, bet ir kaip papirktų
gatvės politikierių retorika. Ir aš, šiek tiek susipažinęs su pagrindiniais Karlo
Markso, Frydricho Engelso, Lenino, Stalino raštais bei jų ir kitų „korifėjų“
mokymais, dažnai savęs klausdavau: nejaugi tie Vakarų intelektualai nemato ir
nesupranta, kad tasai marksizmas siūtas baltais siūlais, paramstytas ir papuoštas
lozunginėm frazėm, ignoruoja pačią žmogaus prigimtį, kadangi grindžiamas
nemoksliška galimybe iš esmės ją, tą prigimtį, pakeisti. Ir taip daroma tada, kai
Mendelis, Veismanas, Morganas ir kiti genetikai moksliškai jau įrodė genų
nekintamumą. Štai kodėl Stalinui ir stalinistams reikalingas teroras, gulagai,
vergvaldiška ekonomika, nuolatinė įtampa, karai, demagogija ir melas, melas, melas...
Kai bestudijuodamas marksizmo klasikus tai supratau, man net sunku buvo atsikratyti
minties, kad tie Vakarų intelektualai nėra kokie nors ypatingi eruditai, o tik vikrūs
mistifikatoriai, fokusininkai, sugebantys žmonėms apdumti akis, o geriausiu atveju –
kažkieno užverbuoti arba papirkti gobšuoliai, marionetės.
Taigi, mielas Moiri, svarbiausia tada man buvo
suvokti, išsiaiškinti sau ir kitiems paaiškinti, kaip pasauliniu mastu pagarsėję
mokslo ir meno veikėjai tuo pačiu metu gali būti ir šviesuliai, genijai, ir
šarlatanai, vištakiai, infantiliški, be galo riboti žmogeliukai. Tik daug vėliau aš
pradėjau suprasti: kuo didesnis žmogus, tuo didesnės yra ir jo klaidos. Bet tada
iškilo naujas klausimas: nejaugi tie didieji žmonės taip niekada ir nesugeba atpažinti
tų savo didelių klaidų? Kai kada – ar net dažnai – sugeba, bet retai taiso. Ne
vienam jų, ypač užkietėjusiam ateistui, atrodo geriau su Marksu klysti, negu su
Kristum būti teisiam.
Marksizmas Vakarų intelektualams buvo kaip
šviesesnės ateities žmonijai laidas, o sovietų ideologams ir diktatoriams – ideali
priemonė siekti pasaulinės hegemonijos. Ir pateisinimo plataus masto genocido. Tačiau
giliau mąstančiam žmogui marksizmas negalėjo atrodyti kitaip, kaip žmogaus prigimties
ignoravimas.
Tai mat, Moiri, kokios kontrrevoliucinės mintys
įsitvirtino mano sąmonėje, kai nuodugniau susipažinau su marksizmo teorija ir
praktika.
Moiris, kuris iki šiol atidžiai, net prasižiojęs
klausėsi Roko Trupinėlio samprotavimų, staiga kažko sunerimo, pradėjo mirksėti,
sukiotis, tūptis ir vėl stotis, o vėliau, pakreipęs galvą į šoną, net
nusižiovavo.
– Matau, Moiri, kad mano filosofavimas tau ne prie
širdies. Visa tavo išvaizda bylote byloja – sakyk, kaip tau buvo, o ne teoretizuok!
Išprotauti galima ką tik nori – net ir tai, kad žmogus sukurs aparatą, kuris ne tik
kitus aparatus, bet ir kitas doktrinas bei teorijas kurs. Tačiau man rūpi tik faktai,
kurie įvykius ar reiškinius nužmogina arba sužmogina.
Na tegul, Moiri, būna ir tavo valia. Aš visuomet
stengiausi įsiklausyti į balsą iš šalies. Tad vėl pradėsiu nuo savo išgyvenimų
iš pradžių. Jie nėrėsi iš kailio, kad padarytų mane išdaviku, tai yra kad mane
sukompromituotų ir užverbuotų: statė prie sienos, įgrūdo į tamsų rūsį, kur
šėlo daugybė žiurkių, neleido miegoti, suvedinėjo į akistatas ir t. t., bet aš jau
buvau įsikalęs į galvą mintį – kas bus, kas nebus, bet jiems nenusileisiu nė per
nago juodymą. Ir nenusileidau. Kurį laikelį jie mane net primiršo. Atkando dantį ar
surado kitų, svarbesnių darbų. Bet aš jau iš žmonių pasakojimų ir savojo patyrimo
žinojau, kad tai tik tyla prieš audrą. Todėl tiek fizinė, tiek dvasinė įtampa
neatslūgo. Mokslas, paskaitų lankymas liko antroje vietoje. Jeigu ne ta „auksinė
atmintis“, tegul ir užgožta netikrumo ir įtampos bei nerimo, seniai būčiau likęs
be stipendijos ir duonos kąsnio. Dar visa laimė, kad toji kasdieninė kova su realiom
kliūtim ir nelaimėm, ir atsinaujinančiais gandais kiek pritemdė tą senės Adėlytės
prakeikimą ir Mošės netektį. Prakeikimas iškildavo tik tada, kai ateidavo reta
atoslūgio akimirka tarti: „Gerai, kad bent mano artimieji ir draugai nežino ir niekad
nesužinos, kokiais mokslais ir mintimis aš dabar maitinuosi“. Netrukus tasai KGB
persekiojimas atsinaujino. Tik dabar jie pakeitė taktiką. Užuot luošinę kūną
ir dvasią, jie ėmė gundyti, įtikinėti, masinti. Na, žinoma, ir grasinti. Atseit savo
neprotingu užsispyrimu tik žudai savo talentą, kuris, tavo dėstytojų nuomone, esąs
neeilinis ir žada tau puikią karjerą ir ateitį. O norint šį talentą išsaugoti ir
realizuoti, pasitarnauti sau, savo šeimai, artimiesiems, socialistinei tėvynei ir
pažangai, tau tereikės tik vieną kitą kartelį užeiti pas mus ar sutartoje vietoje
susitikti ir su mumis pasidalyti pastebėtais neigiamais faktais ar reiškiniais,
kliudančiais mums žengti pirmyn. Žinojau, oi žinojau, kokie tie neigiami faktai ir
reiškiniai ir kaip jie šalinami. Tai liudija kad ir toks įvykis. Vienas seminaristas,
būsimasis mokytojas, rodydamas žemėlapyje Stalinabadą, šyptelėjo. To ir užteko, kad
amžiams liktų ištremtas į amžinojo įšalo žemę. Todėl ir man nieko kito neliko
– mesti studijas universitete ir pradėti klajonių po visą plačiąją šalį
odisėją. Viena koja, kaip jau sakiau, buvau net įžengęs į mišką, bet iš ten
iškrapštė anie jau minėto partizano Anzelmo žodžiai: „Nekišk galvos!..“ O kai
dar pats miestelio aikštėje mačiau didžiulius amerikoniškus sunkvežimius, kurie buvo
pilni nuo galvos iki kojų ginkluotų enkavėdistų miško broliams naikinti, įsitikinau,
kam iš tikrųjų toji pagalba atitenka. Anzelmo žodžiai bebuvo tik paskutinis lašas,
perpildęs nusivylimo „išvaduotojais“ taurę. Argi galėjo būti didesnė likimo
ironija kaip ta: sovietai partizanus žudė ir trėmė pasinaudodami amerikoniškąja
ginkluote bei technika ir pamaitinti amerikoniškąja „svinnaja tušonka“?
Atsisveikinęs su mintimis apie mišką, dėl visa ko
patraukiau į Rygą, kur gyveno tolimas giminaitis, dirbantis žaislų ateljė. Jis mane
rekomendavo į žvejų artelę. Po metų atsidūriau Leningrade. Čia dirbau kvalifikuotu
kroviku, o nukakęs į Tbilisį, tapau žaislų meistru. Stalinui atsidūrus mauzoliejuje
šalia Lenino, sugrįžau į Lietuvą ir bandžiau aukštuosius mokslus užraukti
neakivaizdiniu būdu. Tik studijuodamas jau nebe klasikines kalbas, o Lenino kalbą. Per
trejus metus man pavyko gauti diplomą, bet nepasisekė įsitaisyti Vilniuje, mat
biografijoje buvo pernelyg daug baltų ir juodų dėmių. O be to, čia jau buvau
atkreipęs organų dėmesį. Persikėliau laikinai gyventi į Minską ir ten vietinio
subaltarusėjusio lietuvio padedamas įsidarbinau vienoje miesto bibliotekoje, kur
susidarė puikios sąlygos studijoms tęsti.
Tai va, mielas Moiri, kokie tie mano faktai. Bet ir
tai tik mažytė jų dalis. Tad dar kiek susikaupk, paklausyk, o aš pasistengsiu greitai
savo autobiografiją užraukti. Juk kiek galima šnekėti apie save, tegul ir Adėlytės
prakeiktą? Bet va tai, kad aš juo sparčiau brendau fiziškai ir dvasiškai, tuo
atkakliau mane stebėjo ir persekiojo organai, verta pabrėžti. Anksčiau aš, vengdamas
valdžios nemalonės bei įtarumo, keldavausi iš vienos vietos į kitą arba stengdavausi
nelįsti jai į akis, nors ką čia slėpti, neretai pasitaikydavo ir „nusišnekėti“
tribūnoje, į kurią mane nuvydavo tas nelemtas Teisybės ieškojimas. Ypač tam
palankūs buvo profsąjungos ataskaitiniai susirinkimai. O Leonido laikais, kai ir debilai
suprato, kokį aukštą tobulumo laipsnį yra pasiekusi sovietų represinė mašina, jog
ir lavonas gali stovėti prie jos vairo, aš vis dažniau griebdavausi tokių darbų,
kurie neturi nieko bendro nei su politika, nei su tarybinio žmogaus moraliniu kodeksu.
Pavyzdžiui, tapydavau kokio dosnesnio tuščiagarbio kolchozo pirmininko ir jo šeimos
narių portretus.
Moiris, visą laiką atidžiai klausęsis kažkaip
supratingai, dalykiškai, netgi žmogiškai linktelėjo savo mąslią, stačiakampę
galvą ir pirmą kartą per visą mūsų bendravimo metą aiškiai, patikliai ištarė:
– To-liau, to-liau, to-liau...
Rokas Trupinėlis, kuris jau ne kartą buvo
suabejojęs dėl savo išpažinties šuniui prasmės, padrąsėjo, susikaupė ir
nusprendė pasakojimą baigti. Baigti ramiai, neskubėdamas, apgalvodamas kiekvieną
ištariamą žodį. Bet nei iš šio, nei iš to jį suėmė blogumas. Jausdamas, kad
širdies pykinimas stemple kyla iš ką tik pasotinto ir „Trejom devyneriom“
sustiprinto pilvo, jis vis rijo ir rijo seiles, bet blogumo sustabdyti negalėjo. Ir ne
tik negalėjo, bet tas blogumas dar įgijo kažkokio kirmino su degančia galva pavidalą.
Toji galva, degdama žalsva ugnele, kilo į viršų ir dusino, spaudė ašaras. Jis
susilenkė dvilinkas ir vis nepaliovė rijęs seilių tol, kol tas padaras juoda degančia
galva su baisaus perkūno triukšmu išlėkė iš gerklės, nukrito ant žemės ir ėmė
it kirminas krūpčioti, raitytis ir net gyvatiškai šnypšti. Rokas Trupinėlis mėgino
šauktis pagalbos, bet užmiršo, kaip reikia rėkti. Visa laimė, kad Moiris staiga
čiupo tą baidyklę už juodos galvos. Čiupo ir suskato purtyti žmogiškai šaukdamas:
„Ar tu cypsi, ar necypsi, aš tave rysiu“. Rokas Trupinėlis iš širdies
apsidžiaugė ir ėmė... žiaukčioti. Bežiaukčiodamas ir pabudo. Krestelėjo galvą ir
visu veidu atsitrenkė į... mėnulį. Atsitrenkė ir iš karto atgavo sąmonę. Ir
pamatė, kad apie Moirį sukinėjasi ilga kaip gelsva kirmėlė... šunė. Su dideliais
plikais speneliais papilvėje. O Moiris dalykiškai, filosofiškai neskubėdamas
uostinėjo jos puošnią it lapės uodegą ir pauodegį. Abiejų akys blizgėjo. Ką gi
– pavasaris. O ir Moiris ne medinis. Vos tik Rokas Trupinėlis tai sau pasakė ar
pamanė, Moiris savo blizgančias akis atsuko į jį. Žvelgė, žvairavo, laižėsi ir
laukė, ką pasakys žmogus.
– Ne, Moireli, sekso klausimais aš tau ne
patarėjas. Ir apskritai abejoju, ar šioj opioj srity reikia patarėjų. Geriausias
patarėjas – instinktas. O visi vadinamieji specai yra tik apsišaukėliai, šarlatanai,
sugebantys natūralią skirtingų lyčių trauką paversti laisvąja rinka. Mano kartos
jaunų vyrų ir mergaičių elgesį tvarkė tėveliai ir mamytės, Bažnyčia ir mokykla.
Ir ne kvailai tvarkė. Todėl įpratom į seksą žiūrėti kaip į šėtono žabangas.
Aš, pavyzdžiui, šeštajam Dievo įsakymui nusidėjau turėdamas trisdešimt pavasarių.
Be ypatingų dvasinių ir fizinių traumų būčiau skaistus sulaukęs ir vedybų su
Perpetua, jeigu ne toji velnio nešta ir pamesta gyvanašlė Dora, kuri vieną kartą mane
nuvaišino taip, kad jai aš tapau poetiška eldija į Eldoradą.
Visa tai išdėstęs, Rokas Trupinėlis apžiojo
butelio kaklą ir paragavo „Trejų devynerių“. Paragavęs atpakalia ranka
nusišluostė lūpas ir ilgai žvelgė į mėnulį, į kurį ką tik buvo su visu savo
blogumu atsitrenkęs. Mėnulio veidas buvo neagresyvus, nepiktas, netgi mąslus, lygiai
toks kaip amžinatilsio tėvo veidas, kai krikštasuolėj, kvepiančioj duona kasdienine
ir protėvių dvasiom, skaitydavo iš senoviškos maldaknygės Mišių maldas
pasilikusiems namie. Tada Rokui Trupinėliui patikdavo į tokį tėvo veidą žiūrėti,
jausti ir žinoti, kad gali būti ramus tol, kol tėvas pasitiki Dievu, o Dievas pasitiki
tėvu.
– Taigi tada klajojau po visą plačiąją šalį
darbo, ramybės ir teisybės ieškodamas, su visokiom nesėkmėm kovodamas, parpuldamas ir
vėl prisikeldamas, bet, ačiū Dievui, Sibiro išvengiau. Išvengiau, atrodo, vien tam,
kad vėl prasidėtų visokių nelaimių, nesusipratimų ir sunkiai įsivaizduojamų
atsitiktinumų grandininė reakcija. O bene keisčiausia toje grandininėje reakcijoje
buvo tai, kad tie negandai, tie kvaili atsitiktinumai nusiaubdavo, nualindavo ne tik mane
patį, bet ir tuos, su kuriais suvedė ar suvesdavo mane likimas. Ko tik aš imdavausi,
kur tik įkeldavau koją ar prikišdavau nagus, iš anksto jau būdavo galima pasakyti:
spurdėk nespurdėjęs, bet likimas tau ne tėvas. Paistalą, kad kiekvienas žmogus yra
savo laimės kalvis, paleido cirkuliuoti po pasaulį ne žmonės – vargo pelės, o
likimo lepūnėliai, jau gimę su marškinėliais. Ir iš tikrųjų likimas mane dosniai
šefavo visokiomis bėdomis. Deja, tos bėdos, tie smūgiai krito ne tik ant mano kupros,
bet ir ant tų, kurie tik pasipainiodavo mano kelyje. Argi ne taip atsitiko su broliais,
kurie, mano patriotinių jausmų sužavėti, pasidavė į mišką? Argi ne taip atsitiko
su sūnum Jotvingu, kuris užkliuvo kagėbistams vien dėl to, kad jo tėvas, buvęs „plechavičiukas“,
nenorėjo pasitarnauti valstybei, kuriančiai žmonėms šviesią ateitį? Argi ne taip
atsitiko su Moše Š.? Ir taip toliau. Nejaugi tos cypdavatkės prakeikimas mane persekios
iki gyvenimo galo? – nuolat klausdavau savęs nedrįsdamas pakelti akių į dangų, kad
nepradėčiau burnoti prieš Dangaus ir Žemės Sutvėrėją.
Taigi baisiausią ir labiausiai netikėtą smūgį
tas jos prakeikimas man trenkė per Jotvingą. Nors jis grįžo iš Afganistano ir ne
metaliniame grabe, kurio nevalia atidaryti, o tik nesunkiai sužeistas į petį, bet mano
džiaugsmas netrukus pavirto baisia, it grabo antvožas visus namus prislėgusia
širdgėla ir nuolatine dar klaikesnės nelaimės nuojauta. O kad taip gali atsitikti man,
mūsų šeimai, gyvenančiai Lietuvoje, bet ne Bangladeše, Kabule, Šanchajuje ar Šri
Lankoje, tokia mintis netgi sapne manęs nelankydavo. Ir še tau, kad nori: kas tolima,
neįmanoma, net sapne nesusapnuojama, tapo artima, įmanoma kasdienybe. Ir dar: kas
artima, tapo tolima, neįmanoma, kasdienybe nepatvirtinama.
Vargu ar žmogaus gyvenime gali būti didesnė
nelaimė, kaip dieną naktį regėti savo pirmagimį grimztant į pražūtį ir niekuo,
absoliučiai niekuo negalint jam padėti.
Aš dažnai klausiu savęs: ar galėjo būti kitaip?
Klausiu ir susimąstau. Ilgai ir kantriai mąstau, kol pagaliau sau tariu – ko gero...
galėjo. Ne, aš turiu galvoje ne tą savo nelemtą prakeikimą – prakeikimas glūdi jau
pačioje žmogaus egzistencijoje (savo prakaite valgysi duoną, gimdysi vaiką savajam
skausme), bet, bet, bet... Tai koks viso to, kas žmogui atsitinka ir kas žmogų
pasitinka, tikslas? Apie tai aš vis dažniau galvodavau, galvoju ir galvosiu, nors
širdgėlos dėl Jotvingo nelaimės negalėjo, negali ir negalės sušvelninti ir vis
stiprėjantis įsitikinimas, kad pasaulis visagalės Televizijos, Kibernetikos ir
Kompiuterio mokomas, tvirkinamas ir ugdomas, sistemingai žengia visuotinio susinaikinimo
keliu. Ir tam padeda menas. Jeigu anksčiau menas lavino žmogaus jausmus, tai nūnai jis
– nužmogina. Juk kokią išvadą galima padaryti iš to, kad žiurkės, maitinamos roko
muzikos garsais, ima lyg Saturnas ryti savo vaikus ir gentainius?
Ir niekas apie tai rimtai nesusimąsto, niekam tai,
atrodo, nerūpi. Nei filosofams, nei psichologams, nei teologams, nei genetikams, nei
istorikams, nei politologams, nei politikams, nei juristams... Kodėl? Argi ne dėl to,
kad dabartinis žmogus pasidarė pernelyg viskam abejingas, savanaudis. Gyvename ir
mirštame vieni! Vieni – tai vieni, bet... ar mes turime savo prakeikimą demonstruoti,
ar jį amortizuoti? Juk ir aš, Moiri, buvau šventai įsitikinęs, kad žmogus visų
negandų, nelaimių bei asmeninių nemalonumų akivaizdoje, visų fobijų ir idėjų fiks
kamuojamas pirmiausia atramą turi rasti pats savyje, o ne iš šalies laukti patarimo,
paramos ar supratimo. Juo labiau užuojautos, kuri dažniausiai – destruktyvi ir
veidmainiška. Argi ne dėl to neretai puldavau karštligiškai, tiesiog maniakiškai
studijuoti įvairiausią literatūrą, kad ten surasčiau panacėją, ką reikia daryti,
kai nebeįmanoma su savim susitvarkyti. Kimšau į galvą viską, ką tik nugriebdavau, ko
reikėjo ir ko nereikėjo, kol vieną gražią dieną pajutau, kad galva plyšta nuo
žinių, o širdis džiūsta be jausmų. Ir svarbiausia – žinau tai, ko normaliam
žmogui nereikia arba reikia labai retai, be ko jis gali nesikankindamas gyventi, sulaukti
šimto metų ir kitiems padėti gyventi. Tad ar galėjo mane tokį suprasti šeimos
nariai, artimieji, draugai ir viršininkai? Juo labiau, kad man jų iš tikrųjų ir
nereikėjo. Pagaliau suprask tokį vyrą, tėvą ar mokytoją, kuris vietoj smegenų ir
širdies tampo prakeikimo naštą ir valkioja neišnarpliojamą prieštaravimų ir
neatsakytų klausimų kamuolį! Susidūręs su artimaisiais, susitikęs su draugais ar
pažįstamais, atsistojęs prieš klasę ar auditoriją, aš stengdavausi kuo greičiau
pasitraukti, kad vėl ir vėl netrukdomas galėčiau tą savo prakeikimą, kuris palengva
įgydavo vis platesnę ir visuotinesnę prasmę, gvildenti, narplioti. Ir taip be
atvangos. Nemigo naktimis aš, visai nusigalavęs nuo bergždžių minčių ir nuo to, ką
jau patyriau, klausdavau savęs – ir klausdavau nesitikėdamas gauti atsakymo: ar per
mane tas lemtingas Adėlytės prakeikimas nepersiduoda ir kitiems lietuviams? Na kad ir
valstybinio masto veikėjams? Argi ne visuotinis prakeikimas yra tas nepriklausomos
Lietuvos valstybės vyrų ir moterų gobšumas, verčiantis juos kovoti ne už
valstybinius, bet už partinius ir egoistinius interesus? Privatizaciją paversti
prichvatizacija? Visu balsu šaukti apie demokratiją, o artėjant referendumui raginti,
kad piliečiai neateitų atlikti savo pilietinės pareigos? Įteisinti bankų
grobstytojus? Didžiadvasiškai dovanoti kaimynui naftingą Baltijos jūros zoną? Už
dyką ir dar primokant atiduoti „Williams International“ sukčiams milijardus
kainuojantį „Mažeikių naftos“ kombinatą? Ir t. t., ir t. t. O bene baisiausia yra
tai, kad visos mūsų valdžios, kiek jų jau buvo per tą „nepriklausomą“
laikotarpį, tarnavo ir tebetarnauja ne tiek Lietuvos žmonėms, kiek savo kišenei ir
užsienio kapitalui.
Šiuo metu kraupu Lietuvoje ir dėl to, kad per šį
trumpą nepriklausomybės laiką vis labiau aiškėja, kad be galo sparčiai nyksta riba
tarp to, kas moralu, ir to, kas nemoralu, kas galima ir ko negalima. Paskutinė ir
aukščiausia Teisybės ir Laisvės instancija tapo Pinigas. Kiek turėsi pinigų, tiek
turėsi Teisybės ir Laisvės. Argi to tikėjomės stovėdami Baltijos kelyje?
Moiris prasižiojo ir netrukus vėl susičiaupė, bet
tai nebuvo tikras spazmiškas žiovulys. Atrodė, kad šuva nori kažką pasakyti,
paklausti ar patarti, bet vis neapsisprendžia, vis nepasiryžta. Todėl Rokui
Trupinėliui teko jam padėti.
– Ar nori, Moiri, ko paklausti, ar ką pasakyti? O
gal negali kažko labai svarbaus prisiminti? Tikriausiai tau parūpo, kaip aš dabar
gyvenu. Ir nesistebiu, jeigu parūpo. Juk visą laiką pasakojau apie tai, kas buvo, kas
išgyventa, o kas dabar dedasi mano sieloje – tyla. Ne, Moiri, ne tyla, o byla, kuri
neišsprendžiama. Ir to dar negana. Žiūrėk, pradėsi ieškoti kokio praganyto
niekniekio, kurį ką tik turėjai rankoje ar akyse ir kuris tau net nebūtinai
reikalingas, ir įklimpsi, prapulsi. Ir dar kaip! Taip, jog ieškomas daiktas taps tavo
principu, o principas – daiktu. Va taip ir draikysies po visus būsto kampus kaip vėjo
blaškomas voratinklis. Ir draikysies tol, kol pasimirš ir ieškomas daiktas, ir visi
pasaulio principai, teliks vien didėjantis ir gilėjantis įsitikinimas, kad bene
didžiausia, kokia tik begali būti, žmogaus ir žmonijos nelaimė yra negalėjimas ar
nesugebėjimas vieną kartą išnykti, prapulti, dingti taip, tarsi niekada nebūtum
šioje ašarų pakalnėje gyvenęs. Klausi, Moiri, kada tokia mintis ar idėja šovė man
į galvą? Atspėjau?
Moiris linktelėjo galvą, ir jo trikampės tamsiai
rudos akys sublizgo – va, žmogus vėl pradės tokį diskursą, kuris būdingas tik jam
vienam.
– Manding, jau tada, kai vieną saulėtą dieną
aš kartu su Perpetua iškilom pasivaikščioti po Vingio parką. Ėjom ir kalbėjom apie
tą, kuris dar turi ateiti. Staiga dangaus properšoje pasirodė nususęs debesiūkštis,
kuris bematant pavirto akinamu kamuoliu, ir kad dės į tą pušį, prie kurios mudu
prieš sekundę ar dvi buvom stabtelėję pasigrožėti Dievo sukurtu pasauliu. Trenksmo
apkurtinti mudu akimirksniu atsidūrėm ant žemės ir plačiai pravėrę akis ir nebylias
burnas spoksojom, kaip gracingai it balerina ant žemės nusileido pušies viršūnė ir
visur pažiro pasklido auksinės, sidabrinės, žalios, raudonos žiežirbos ir dulkės.
Atplėšęs akis nuo šito kraupiai įspūdingo spektaklio, aš pirmiausia instinktyviai
pažvelgiau į Perpetuos pilvą, kuris it kalnas dabar užgožė horizontą. Žiūrėjau
gal minutę, o gal ir ilgiau. Paskui atsargiai padėjau ant to kalno ranką, klausiausi
delnu ir ausimis... Nieko neišgirdau. Tada išsigandęs ir susirūpinęs pažvelgiau
Perpetuai į dideles, ramias, viską matančias ir suprantančias akis. Aš klausiau vien
akimis: „Kodėl jis nutilo?“ Ji atsakė: „Jis susimąstė, ar verta gyventi, jeigu
pasaulyje šitaip?“ Tada aš pašokau, atsiklaupiau ant kelių ir akimis glamonėdamas
tą jos kalną, jau balsu paklausiau:
– Kas šitaip? Kas šitaip? Ką tu turi galvoj?
Perpetua, it apkurtusi nuo ką tik nuskardėjusio
perkūno trenksmo, tik žvelgė į nukirstą pušies viršūnę, į pažirusius šakalius,
į pajuodusį, tarsi nudegintą pušies kamieną ir tylėjo.
Mąsliai tylėjo ir Moiris. Ką tik sublizgėjusios
jo trikampės akys apsiblausė, prigeso. O gal tik sužiuro į savo vidų, kur tikėjosi
rasti tik jam vienam geidžiamą bei girdimą atsakymą.
– Moiri, tai, ką aš tau pasakojau, toli gražu ne
viskas. Bet ar negana tave gąsdinti, graudinti ir varginti?
Moiris papurtė stačiakampę galvą. Bet papurtė
lyg abejodamas, lyg leisdamas suprasti, kad nieko blogo aš jam dar nepadariau.
– Supratau. Bet kita vertus, būtina ir tau
žinoti, su kuo susidedi ir iš ko tikiesi taikos ir ramybės, duonos ir šilumos. Tačiau
ar tavęs nebaugina, kad visa tai, ką prakeikimas man atnešė ir užkrovė,
neišvengiamai prilips ir prie tavęs? O kas bus dėl to kaltas? Tik aš, Rokas
Trupinėlis, ir nepasisekęs, sumautas mano gyvenimėlis. Bet tau, Moiri, prakeikimas, kad
ir koks jis būtų lipnus ir užkrečiamas, tikriausiai negresia. Kodėl taip manau? Ogi
vien todėl, kai aš pamatau gražų žmogų ar gražų šunį, visuomet pagalvoju: „Gražus
– tai gražus, bet va metai kiti ir kas iš to gražumo beliks“. O kai tave, Moiri,
pamačiau, tokia mintis man į galvą nešovė. Ką tai reiškia? Tu nemirtingas ar tik
negražus? Na atsakyk! Padiskutuokim!
Moiris garsiai sulojo ir pakėlė sužeistą koją,
tarsi pademonstruodamas, kad jis negražus tik laikinai, kol neturi nuolatinės pastogės,
o mirtingas – visada.
Bešnekučiuodami pamažu jie atsidūrė prie upės.
Toje vietoje, kur neseniai vyriokas pristūmė kelnes, Rokas Trupinėlis pamatė, kad
Moiris susidomėjo kupsteliu, apdengtu spalvotu dienraščiu „Lietuvos rytas“.
– Moiri, ką ten dabar atradai? Parodyk ir man.
Moiris priekine koja nustūmė į šalį laikraštį,
ir Rokas Trupinėlis išvydo juodą šunytį smailiu snukučiu ir stačiom ausytėm. Jis
glūdėjo kniūpsčias, tarsi pasiruošęs šuoliui. Tačiau pražiotas kruvinas snukelis
liudijo, kad tas jo šuolis jau sustingęs amžiams.
Tikriausiai vargšas šunelis bėgo skersai gatvės
ir nepastebėjo, kad ties posūkiu, kur mašinos dažnai stabteli, jo laukė žūtis.
Štai ką daro neatsargumas!
– Nedaug betrūko, Moiri, kad ir tu jau būtum
Anapilyje.
Šuva pažvelgė į jį kažkaip labai reikšmingai,
tarsi teigdamas: nesakysiu op, neperšokęs per griovį.
– Bet ką mes darysim su negyvėliu? Nejaugi taip
ir paliksim ant šaligatvio užklotą „Lietuvos rytu“?
Kurį laiką juodu žiūrėjo vienas kitam į akis,
lyg norėdami kits kitą užhipnotizuoti.
– Žinau, jau žinau, – staiga nusprendė Rokas
Trupinėlis ir, ilgai negaišdamas, suvyniojo šunytį į tą patį dienraštį, surišo
dvigubu bato raišteliu ir patraukė Vilnelės tilto link. Ant tilto dar stabtelėjo,
pažvelgė į mėnulio nuauksintą, garankštimis srūvantį vandenį ir pasuko į
dešinę. Užkopė į kalną, surado tinkamą duobelę ir ten paguldė „nežinomą
Nevykėlį“. Užklojo pernykščiais lapais ir prislėgė čia pat rastu akmeniu.
Atsiduso su dideliu palengvėjimu ir minutę kitą dar stovėjo prie greitomis supilto ir
sunkiu akmeniu prislėgto kapo. Moiris, nustėręs ir susigūžęs, keistai sumažėjęs
ir pašiurpęs, stovėjo šalia ir, atrodė, buvo pasiruošęs čia likti dar ilgai.
– Moiri, ko taip susisielojai? Mes tik atlikom savo
pareigą.
Jie nusileido nuo kalno ties Vilnelės tiltu ir
patraukė Kosciuškos gatve.
– Dėl tos pareigos, Moiri, istorijai nei šilta,
nei šalta. Užsiminus apie istoriją, maga tau pasakyti, kad mane visą laiką stebino ir
stebina tai, su kokiu lengvabūdišku pasitikėjimu žmonės suokia: „Istorija viską
pastatys į savo vietą“. Ir jie suokia visai nesusimąstydami ir nenorėdami žinoti,
kad ji, toji istorija, ne tik daug ko nepastato į savo vietą, bet ir nedviprasmiškai
byloja: „Istorija beveik visada pataikauja tam, kas ją prievartauja“. Ir bene
geriausias to įrodymas yra Sovietų Sąjungoje išleista dvylikatomė istorija apie „Didįjį
Tėvynės karą“. Apie ją garsus rusų rašytojas Viktoras Astafjevas, pats praėjęs
visą karą ir kaip paprastas kareivis, ir kaip karininkas, rašo: „Labiau, apsukriau
sufalsifikuoto, sufantazuoto dokumento aš nesu matęs“. Ir apie tą vadinamąjį
Tėvynės karą jis padaro tokią išvadą: „Mes tiesiog nemokėjome kariauti. Mes ir
baigėme karą nemokėdami kariauti. Mes priešus užliejome savo krauju, užvertėme juos
savo lavonais...“
Kodėl šitaip? Ogi todėl, kad tie, kurie kurpė tą
„istoriją“, pirmiausia galvojo ne apie Teisybę, o apie savo Didybę. Deja, nedaug
kas pasikeitė ir dabar. Na kad ir nepriklausomoj Lietuvoj. Jau ne kartą išryškėjo,
kad mūsų istorikai visada pasiruošę nusiplauti rankas, jeigu iš anksto žino, kad už
to fakto, įvykio ar reiškinio, kurį norėtų moksliškai įvertinti, stūkso Mamona ir
akla Temidė.
Namo Rokas Trupinėlis kartu su Moiriu traukė tuo
pačiu keliu. Nors sutiktas žmogus, pravažiuojantis automobilis ar troleibusas Rokui
Trupinėliui nekėlė susidomėjimo ir atrodė iki panagių pažįstamas, tačiau jis
atidžiai, tarsi pirmą kartą matytų, apžiūrinėjo kiekvieną namą ar ryškesnį
daiktą ir vis pamatydavo ką nors naujo, anksčiau nepastebėto. Šiandien dauguma namų,
daiktų ar sutiktų žmonių buvo paženklinti negalėjimu ir nenoru prapulti, išnykti
taip, tarsi niekad nebūtų gimę ar stovėję gatvėje, aikštėje arba bažnyčioje.
Nelinksmas gyvenimas sostinės gatvėje, kur kone iš kiekvieno „verslui“ patogesnio
kampo koks nors bėdžius tiesė išmaldai ranką, žadino ir nelinksmas mintis.
Nelinksmas buvo ir žiūrėjimas, ir ypač žinojimas, kad artimiausiu metu, kai vieni
karštligiškai skubėdami dirba pinigus, o kiti išsijuosę veisia vargšus, greito
gyvenimo pagerėjimo nėra ko laukti. Nejaugi kiekvienas žmogus ir kiekvienas jo verslas
neša tik savo kryžių ir savąjį prakeikimą? Tik vienas tai žino, o kitas nežino ir
nenori žinoti. Štai prieš metus kitus Rokas Trupinėlis patyrė, kad visi gyvi ir
negyvi organizmai ar daiktai ne laiku gimsta, lėtai, be galo nerangiai, nepadoriai, net
šlykščiai merdi nepajėgdami nei nepriklausomai gyventi, nei savarankiškai ir
žmoniškai mirti. Šitas atradimas ar tik praregėjimas jį kažkodėl labiausiai ir
erzindavo, glumindavo ir beveik kaskart nunešdavo į tuos tolimus saulėtus ir sodrius
pavasarius, kai kiekvienas sutiktas žmogus gimdavo iš naujo, o gerai pažįstamas,
daugelį kartų matytas daiktas paslaugiai atsukdavo savo dar nematytą šoną ar net
atskleisdavo savo esmę. Tada atitoldavo prakeikimas ir likdavo vien tai, kas bylodavo:
GYVENU! O tą bylą sutvirtindavo ir gyvenimiškasis patyrimas, kad žmogus dažniausiai
kraustosi iš proto ir pakelia prieš save ranką ne dėl kokių didelių, svarbių
dalykų, bet dėl mažų, menkų šūdgarėlių. Ir dabar kai kurie piliečiai, užuot
įsigilinę ir suvokę tikrąją atkurtos Nepriklausomybės reikšmę ir svarbą, linkę
tai, kas buvo, užmiršti, tik dejuoti ir skųstis.
– O jis? – Rokas Trupinėlis garsiai paklausė
pats savęs ir kurį laiką, tarsi netekęs žado, lyg pirmą kartą regėtų, žvelgė į
nedideles, ryškias ir prasmingas raides: REGINA PACIS FUNDA NOS IN PACE.
Rokas Trupinėlis į tą bažnyčią užeidavo ne
tiek pagarbinti Dievo, nusiraminti ar pasigrožėti tikėjimo ar atgailos įkvėpto
žmogaus kūrybinių galių begalybe, paskleista ant jos altorių, ambonų, koplyčių,
lubų ir sienų, kiek pasižiūrėti senukų ir senučių veidų, kuriuose jo akims ir
širdžiai atsiskleisdavo Sibiro sniegynai, grėsminga šachtų prietema, išniekinti,
nepalaidoti jų vaikų, brolių bei seserų lavonai miestelių aikštėse.
Kai kiek atsikvošėjo nuo kraupių prisiminimų, jis
dar kurį laiką stengėsi sulaikyti kažkur sprunkančią mintį, kuri paskleidė
bažnytinį graudulį keliantį kodylo kvapą. O kaip seniai tai buvo... Ne, tos
sprunkančios minties nebepavijo, nebesulaikė. Gal ir dėl to, kad ją, tą mintį,
pačiupo ir nusinešė Moiris į Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios šventorių.
Dabar jam vėl atgijo ir subruzdo ankstesnė mintis. Laukti Moirio ar sprukti nuo jo? Bet
vos tik spėjo apie tai pamanyti, šventoriuje išgirdo baisų triukšmą. Pasakytum, kad
ten pjaunasi tuzinas vilkų su tuzinu katinų. Puolė į šventorių ir išvydo, ko bent
čia nesitikėjo išvysti: Moiris žūtbūtinai kovojo su dideliu juodu vaiduokliu, kurio
akys svaidė žaibus.
– Moiri! Kas gi čia dabar? – baisiai nustebęs
ir sutrikęs, bandė jis šunį atvesti į protą geruoju. – Ir dar šventoj vietoj.
Bet Moiris per daug buvo įsitraukęs į dvikovą,
kad ką nors girdėtų.
Rokas Trupinėlis ėmė trepsėti kojomis ir šaukte
šaukti:
– Moiri! Moiri! Ką tu darai? Atsipeikėk!
Šį kartą šuva viena akimi žvilgtelėjo į savo
dvikojį draugą, bet katino vis dar nepaleido.
– Na, Moiri, būk mažesnis ir neprasidėk su
tokiais peštukais!
Vos tik tai pasakė, šuva katiną paleido. Juodasis
vaiduoklis, ką tik svaidęs žaibus, dabar spruko už bažnyčios kampo nusivilkdamas
paskui save kruviną šleifą, o Moiris lyg niekur nieko ilgu raudonu liežuviu
flegmatiškai pradėjo laižytis viršutinę kruviną lūpą. Sunkėsi kraujas ir palei
dešinę akį. O kairė ausis buvo kone nuplėšta.
– Gal turėčiau tave pagirti už pergalę, bet
negaliu. Mat nežinau, kuris tas nelemtas peštynes pradėjot.
Kažkokia nenugalima jėga ar ana norėjusi pasprukti
mintis traukė Roką Trupinėlį peržengti bažnyčios slenkstį, nors seniai tą
slenkstį bebuvo peržengęs. Nuo tada, kai palydėjo į amžinojo poilsio vietą garsią
visoje giminėje „Laidotuvių Motiną“, kurios visas gyvenimas buvo ne kas kita, kaip
begalinė laidotuvių virtinė. Palaidojo savo tėvą, palaidojo savo motiną, palaidojo
tris brolius ir dvi seseris, palaidojo tris anūkus ir vieną anūkę, palaidojo keturis
proanūkius... Nepalaidojo tik savo žmogaus, nes per daug toli buvo, kai jį badu
numarino. Užtat, kai jau galėjo ir jėgų dar turėjo, parsivežė jo kaulus iš Sibiro.
Manding, jos gyvenime nebuvo tokių metų (o išgyveno devyniasdešimt metelių), kad ko
nors nebūtų tekę laidoti. Ką ten metų! Ko gero, ir pusmečio nebuvo. Kai viskas
prasidėjo dar tarpukary nuo difteritų ir džiovų, taip ir tęsėsi per visus
kruvinuosius sovietijos metus. Tik dabar marino ne tiek ligos, kiek patys žmonės –
čekistai ir skrebai. Netrūko mirčių ir atkurtos Nepriklausomybės metais. Net
padaugėjo.
– Kol Moiris išsilaižys savo žaizdas, eisiu į
vidų kiek atsipūsti, – pasakė pats sau Rokas Trupinėlis visai nesistebėdamas, kad
vis dažniau garsiai išsako tai, kas ant liežuvio.
Patekęs į vidų, Rokas Trupinėlis kurį laiką
žvalgėsi nemąstydamas, lyg malšindamas vaizdais ilgalaikį troškulį. Tik vėliau
pajuto, kad dusliai pradeda dunksėti, nerimauti širdis, – tarsi ruošdamasi atsakai.
Jis jau žinojo, kad taip jam būna. Tiesa, labai retai, bet būna. Prieš didelį proto
aptemimą ar nušvitimą. Pamažu širdis įsibėgėjo ir ėmė belsti ausyse,
smilkiniuose ir net akių vyzdžiuose. „Didžioji valanda atėjo“, – kažkas
ištarė jo burna. Ir tuo pačiu metu jis vos vos nesuriko: „Babutytė!“ Taip, už
kelių žingsnių stovėjo... „Laidotuvių Motina“. Visa juoda, tik baltu it kreida
veidu. Ir dar basa! Žila, didžiulėm viską reginčiom akim. Jis prikando lūpą, kad
jos nevalingu riksmu nenubaidytų. Burna pakluso, bet kojos – ne. Jis žengė žingsnį
– ji stovėjo. Jis žengė kitą – ji stovėjo. Jis žengė trečią žingsnį – ji
stovėjo ir žiūrėjo. Stovėjo juoda, žila, viską matanti. Jis mintyse ėmė kartoti:
aš ją paliesiu, aš ją paliesiu... Ir įsitikinsiu. Ir jau tiesė ranką, bet
prisiminė Tomą Netikėlį, susigėdo, ir ranka vėl nukaro. Tad stovėjo ir žiūrėjo.
Prisiminė laidotuvių vaizdą. Nedidelė grupelė vienplaukių vyrų ir moterų apstoję
parvežtą iš Afganistano karstą, kurio valdžios atstovas neleidžia atidaryti, nors
ten guli... Jotvingas. Kai metalinis karstas jau pakeliamas leisti į duobę, į priekį
išsiveržia juoda, žila moteris ir sako:
– Aš, Laidotuvių Motina, žinau, kad čia ne mano
giminės kraujas. Atidarykit grabą!
Keli vyrai su kirviais ir kastuvais atplėšia
užplombuotą karstą ir atranda ant geltono dykumos smėlio.... žalią kareivišką
šalmą su penkiakampe žvaigžde. Visų vyrų ir moterų akys pavirsta paniekos,
pasipiktinimo šūksniu:
– Niekšai!
Visi išsiskirsto. Susikrimtę, susigėdę, nuleidę
galvas.
Rokas Trupinėlis pasijuto bestovįs prie šventosios
Uršulės koplyčios, o nukarusią jo ranką, kurią ką tik tiesė paliesti Babutytę –
tą Laidotuvių Motiną, laižo nežinia kaip čia atsidūręs Moiris.
– Tai ką, brolau, pasimelsti čionai už savo
nuodėmes ir tu atėjai? O gal manęs atsiprašysi? Ar ant naujo gyvenimo slenksčio
panūdai apsivalyti, ar apsižvalgyti ir įsitikinti, iš kur žmonėms ateina įkvėpimas
ir stiprybė dorai gyventi? – paklausė Rokas Trupinėlis, kai Moiris ėmė ne tik
laižyti jo ranką, bet ir glaustytis apie kojas, tarsi jausdamas, kad artinasi galutinio
apsisprendimo valanda. – Ir aš kiekvieną dieną sumetu po vieną kitą poterėlį
dažniausiai prašydamas Švenčiausiosios Mergelės Marijos užtarimo, tačiau, kita
vertus, ir vis dažniau savęs klausiu – ar reikia Dievą gaišinti ir varginti, kai
prarasta Viltis Jotvingą į Jo avidę susigrąžinti? Nedera žmogui priekaištauti
Dangui, juo labiau į Dangų spjaudyti, bet nereikia Dievui ir įkyrėti. Nemaldavau,
nevarginau, nepersekiojau aš Viešpaties Dievo nešdamas per visą gyvenimą lyg sunkų
kryžių tą Adėlytės prakeikimą. O daugiau ar mažiau apsiprasti su ta našta man
padėjo ne tiek savosios kaltės jutimas – aš ją juntu vien sapne, – kiek Blogio
diktatūra pasaulyje. Vieną kartą kažkoks keistas it iš gilaus šulinio einantis
garsas, kuris tuo pačiu metu sklido ir iš apačios, ir iš viršaus, iš dešinės ir
kairės, dudeno: „Nebus pasaulyje Blogio, nebus ir Gėrio, o tik viešpataus, plytės
palaida bala, chaosas, tuštuma... prakeikimas. Gėris ir Blogis per žemiškąją
planetą žengia koja į koją, remdamiesi vienas kitu. Jie vienas be kito negali
egzistuoti. Negali kaip teigiama ir neigiama elektra, kaip tezė ir antitezė, kaip
traukos ir stūmimo jėga... Noras, siekis kurią nors vieną jų gyvenime įtvirtinti, o
kitą išguiti, panaikinti yra ne kas kita kaip nesusipratimas, kertama šaka, ant kurios
pats sėdi“.
Pabudau tąsyk iš miego – gal ne tiek iš miego,
kiek iš kažkokios nesvarumo būklės ar letargo, nejausdamas jokios žmogiškos esmės,
jokių imperatyvų, jokių dvasinių poreikių, vien nesuprantamą jausmą, kuris be
žodžių teigė: ne tu čia šeimininkas, ne tavo čia širdis, ne tavo smegenys; tu esi
tik išsigelbėjęs iš paskendusio laivo keleivis – automatas: auka ir budelis kartu.
Juk tu pasišovei sunaikinti Blogį, o į jo vietą pasodinti vien Gėrį visai
nesusimąstydamas, kas iš to išeis. O būtum bent vieną smegenėlių pusę pajudinęs,
manding, būtum atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, kad išeis nei velnias, nei gegutė. Ir
tada aš be galo pasigedau to meto, kai eidavau į lovą ganėtinai prisisiurbęs, kadangi
visos sąskaitos, kurias pateikdavo egzistencija, tapdavo menkos, nereikšmingos, niekam
nereikalingos arba susibalansuodavo, išsispręsdavo ir be mano trigrašio, o aš pats
žengdavau į nebūtį kaip gladiatorius, apsvaigęs nuo pralieto kraujo ir plojimų
audros. Eidavau su vienintele mintimi, verta gyvenimo ir mirties: esu laisvas ir
nenugalėtas, laisvas ir nepakinkytas, laisvas ir nepaklupdytas. Juk šiandien baisiausia,
kas gali žmogui atsitikti, yra tai, kad jis pamažu, bet nuosekliai ir sistemingai
atsisveikina pats su savim – kovoja tik už didesnes teises pamiršdamas pareigas. Juk
vis brutaliau, vis plačiau pradeda veikti nebe jis pats, bet jo proto sukurti daiktai,
garsai, idėjos, vizijos, nuodai, lozungai, žodžiai... Negi jis baisiai kaltas, kai
pripumpuotas roko muzikos garsų ir ritmo elgiasi nebe kaip žmogus, o kaip užsuktas
automatas? Žmogus dabar ne mąsto, o veikia ir visom burėm skrenda į... nužmogėjimą,
į atsisveikinimą su savim, į pražūtį.
Medituodamas bažnyčioje, Rokas Trupinėlis jau
galutinai susitaikė su mintim, kad šitas šuva, kurį pavadino Moiriu, yra jo likimas. O
nuo savo likimo niekur nepabėgsi ir nepasislėpsi, kaip ir nuo savo vardo ir pavardės,
kurių jaunystėje tiesiog nekęsdavo ir ne kartą norėjo atsikratyti, bet vis
nepavykdavo, kadangi visi žinojo, kad toks Rokas Trupinėlis jau gimė, gyvena ir nežada
mirti, tegul ir prakeiktas. Ką gi jis galėjo padaryti? Nebent pasišaipyti paversdamas
Roką Lopu, o Trupinėlį – Didumėliu. Ir išeidavo Didumėlis to Lopo! Tokia mintis
jam šovė į galvą senų senovėje, kai, prisiskaitęs knygų apie Dangų ir Žemę
vieną rugpjūčio naktį stovėjo maro kapinėlėse ir skaičiavo krintančias
žvaigždes. Žvelgė, skaičiavo, o galva plyšo nuo begalės jausmų ir alkanų
minčių, kurių pati įkyriausia ir nuožmiausia buvo: „Kodėl aš, Rokas Trupinėlis,
čia stoviu? Ir iš kur čia toks atsiradau? Ir kam aš esu reikalingas?“ Stovėjo, o
visą kūną purtė kažkoks svaigus karštas šaltis. Net dantys sukaleno. Kartą. Kitą.
Ir staiga galvą apšvietė mintis, kuri jį kone pribloškė savo paprastumu ir
įtikinamumu: reikalingas, kad visa tai, kas tave supa, matytum ir pažintum. Ši mintis
jį nubloškė į begalinę laiko erdvę ir tėkmę, kur siautėjo ir šėlo
žvaigždžių ir dulkių pūga. Ir štai viena tokia mikroskopinė dulkelė, mistinės
energijos užprogramuota pažinimu, amžinojo tapsmo būsenoje per milijardus metų
pavirto... Roku Trupinėliu. Prislėgtas minčių naštos ir savo menkumo, jis parpuolė
ant kelių ir garsiai maldavo Dievą atleisti už bedieviškas mintis. Maldavo ir niekino
save: tu esi tik lopas ant dvasios elgetos skrandos. Maldavo, bet širdis džiūgavo, kad
ši dulkelė prieš begalę metų buvo užprogramuota pažinimu. Ir tai supratęs jis
susitaikė su savo Roku Trupinėliu. Mažas trupinėlis didelio regėjimo ir pažinimo
vertas.
Susitaikęs su likimu ir mintim, kad nuo Moirio
nepabėgsi, Rokas Trupinėlis, išėjęs iš bažnyčios, jau niekur neskubėjo. Todėl ir
Sapiegos stotelėje, prie standartinio kiosko kantriai laukė, kol nuslūgs tasai
automobilių, autobusų, troleibusų ir sunkvežimių srautas. Bet ūmai prisiminė, kad
Moiriui dar nepasakė paties svarbiausio dalyko. Todėl pasišaukė jį, pasodino sodelyje
už kiosko ir nieko nelaukdamas, tarsi bijodamas nesuskubti, tarė:
– O dabar, mielas Moiri, leisk man tęsti tai, ką
pradėjau. Ne, iš tikrųjų nenorėjau dėl savo prakeikto gyvenimo aušinti burnos.
Tačiau tu, Moiri, taip draugiškai ir nuoširdžiai mane sutikai, o paskui ištikimai
mane lydėjai ir neapleidai nė tada, kai aš viską dariau, kad tavim atsikratyčiau. Tu
vis it koks aukščiausios kategorijos seklys mane surasdavai ir saugojai kaip
ištikimiausias asmens sargybinis. Ir taip nesėkmingai besislapstant nuo tavęs staiga
man šovė mintis, kad neblogai būtų su tavim susidraugauti ir pamėginti papasakoti
visa tai, kas man gyvenime yra nutikę. Mat būtinumą išsikuopti esu pajutęs jau ne
šiandien. Ir jau vien dėl to, jog bent vienas gyvas padaras pasaulyje žinotų, kad
gyventi sunkiausia yra ne tam, kuris labai myli Dievą ir todėl susilaukia iš jo daug
išmėginimų ir kančių, o tam, kuris iki galo yra ištikimas savo kategoriškajam
imperatyvui. O kas gi yra tasai kategoriškasis imperatyvas? Ogi monstras, kuris ryja pats
save. Pradeda nuo uodegos, o baigia galva, kuri tvirtina arba paneigia tai, ką siūlo
kategoriškasis imperatyvas. Mano laimei ar nelaimei, kone visada nugalėdavo
kategoriškasis imperatyvas. Ir todėl aš sulaukdavau daugiausia nemalonumų ir
priekaištų iš oficialiųjų sluoksnių. Taigi pasiryžimas vieną kartą išsikuopti
tos pačios teisybės labui seniai subrendo, bet vis neradau tinkamo nuodėmklausio.
Tokio, kuris neturėtų jokių egoistinių ar net sadistinių jausmų ar tikslų, o
kovotų vien už Teisybę. Kadangi ir žmogus, sakytum, sekdamas Dievu, dažnai
neatsispiria pagundai ištikimą draugą, bičiulį, pasekėją išbandyti. Tiesą sakant,
aš jų, tų teisingųjų, atkakliai ir neieškojau. Ir ne tiek dėl to, kad vis dar
abejočiau, kiek dėl to, kad akis vis neužkliūdavo už tokio subjekto, kuris turėtų
kantrias ausis ir atlaidžią širdį. Nežinau kodėl, bet į mano akiratį patekdavo vis
ne tokie, kokių pageidaudavo kategoriškasis imperatyvas. Ir dažniausiai likimas mane
suvesdavo tik su tokiais subjektais, kurie už jiems padarytą gerą darbą ar paslaugą
atsilygindavo ne tuo pačiu. Arba, kas dar blogiau, lemiamu momentu jie pasireikšdavo
kaip dideli bailiai, išdavikai ar smulkūs niekšeliai. Tad spręsk pats, ar galėjau
jais pasitikėti. Be to, kaip šauksi, taip ir atsišauks. O aš, deja, ne visuomet
mokėjau šaukti taip, kaip daugumai žmonių patinka. Ir čia man nuolat koją pakišdavo
tas kategoriškasis imperatyvas.
– Matau, Moiri, kad tu zulini koją į koją,
kažko raukaisi, nerimauji. Tu nori man prieštarauti, pasakyti savo nuomonę? Taip? Tyli?
Vaidinasi, galiu tęsti toliau. O gal tu nori pasakyti ir net įrodyti, kad žmogus, kaip
ir žuvis, pradeda gesti nuo galvos? Neprieštarauju. Sutinku. Tai sakydamas, turiu
galvoje ir tai, kad mes dar neturime tobulos, kaip dabar mėgstama tuo žodeliu
švaistytis, valdžios. Nei tobulo Prezidento, nei tobulo Seimo Pirmininko, nei tobulo
Premjero. Juo labiau neišsiugdėme ir tokių ministrų ar seimūnų, kuriais galėtume
pasididžiuoti ar bent pasitikėti. Ir karo, ir bado, ir maro metu. Šiandien dauguma
liaudies tarnų tarnauja ne tiek savo rinkėjams, kiek savo ambicijoms, savo kišenei. Ir
jie dar neturi aiškiai nusibrėžto tikslo. Didelio ir kilnaus. Kol kas jie sugeba tik
žodžiais paramstyti laisvąją rinką, agituoti piliečius į kovą dėl pinigo, dėl
materialinių gėrybių, dėl dalykų, kurie gali išaukštinti žmogų iki mecenato ar
nužeminti iki aplinkybių fabrikato. Tačiau dauguma piliečių jau retai beprisimena tą
metą, kai rankomis susikibę ir širdimis susilieję stovėjo Baltijos kelyje ir buvo
pasiryžę tą kelią į Laisvę išgrįsti ne tik savo jausmais, bet ir kaulais. O kai
Nepriklausomybė tapo ne idėja, vizija ar miražu, o Realybe, daugelis lietuvaičių vėl
pasiilgo lažo ir vergvaldiško botago.
Kodėl šitaip? Ogi iš dalies, Moiri, ir dėl to,
kad Sovietijos metu žmogus, visą laiką stumdomas – daryk tą, o nedaryk to! –
staiga pasijuto vienas akistatoje su propaguojamu Blogiu. Blogiu pavirto net laisvių ir
laimės šaltinis Demokratija. O Laisvoji rinka, pašaukta atgaivinti iniciatyvą,
nugalėti skurdą ir įtvirtinti būdingą žmogui lenktyniavimą, tapo sukčių landa.
Kodėl? Ogi todėl, kad nei valdžia, nei jos patarėjai nežinojo, nenorėjo žinoti ar
neturėjo laiko sužinoti, kad Demokratija lygiai atveria duris tiek Gėriui, tiek ir
Blogiui. Tik Gėrį reikia kurti, o Blogis pats save kuria.
Ir, deja, yra daugybė svarbių dalykų, dėl kurių
mūsų valdžiai nei šilta, nei šalta. Sakysime, Sovietijos metais mes labiausiai
pasigesdavom ir pasiilgdavom Teisybės. Tokios Teisybės, kuri sustabdytų žmonių
žudynes, trėmimus, tikinčiųjų persekiojimus, valdžios savivalę, cenzūros
siautėjimą, visokias privilegijas, diskriminacijas ir t. t. O ko dabar mes labiausiai
pasigendam? Irgi tos pačios teisybės. Teisybės, kuri atskleistų, į viešumą
iškeltų korupciją, užsienio žvalgybų machinacijas, mafijos rėmėjus,
šantažuotojus, surastų ir nubaustų bankų grobstytojus, žudikus, prievartautojus,
reketininkus, pažabotų visokių spekuliantų, prokurorų ir teisėjų gobšumą,
demaskuotų kai kurių tautinių mažumų diktatą ir hegemonines nuotaikas bei
užmačias, kovotų su valdininkų gobšumu, kuris jiems leidžia mokesčių mokėtojų
pinigais gastroliuoti po užsienius, ruošti prabangius balius, netrukdo žiniasklaidai
kvailinti bei tvirkinti žmones. Tik dvasinės kultūros ir aukštos moralės ugdymas bei
puoselėjimas galės atitolinti mus nuo tos prarajos, prie kurios diena iš dienos vis
artėjame.
– Taigi matai, Moiri, kokia situacija mane privertė
ieškoti tokio nuodėmklausio, kuriuo galėčiau pasitikėti iki galo ir kuriam galėčiau
išlieti kupiną širdgėlos ir nuoskaudų širdį. Žinoma, ir prieš atsiverdamas tau,
Moiri, aš ilgai dar svarsčiau, ar ne geriau jau būti nesuprastam ir pilnam gėlos, negu
suprastam, lengvam ir tuščiam. Juk dabar Lietuvai pirmiausia reikėtų tokių žmonių,
kurie suvoktų, giliai įsisąmonintų, kad niekada neišroposime iš duobės, į kurią
patekome ir kurioje murdomės, jeigu kovosime tik už galingųjų teisybę, o ne už tą
Teisybę, kurios nelydėtų prakeikimas. Juk pagrindinė blogybė Lietuvoje yra bene ta,
kad mes dar neišsivadavę iš sovietinio mentaliteto, kurio būdingiausias bruožas:
tikslas pateisina priemones; įstrigome į holivudinę moralę, kurios credo: užuojauta
ne aukai, o budeliui. Štai kodėl panaikinta ir mirties bausmė, nors 80 proc. žmonių
– prieš tą panaikinimą. Betgi panaikinimo trokšta radikalusis liberalizmas, kuriam
žmogaus teisė žudyti yra svarbesnė negu pareiga to nedaryti.
Baigęs šį savo ilgą monologą, Rokas Trupinėlis
vėl kantriai laukė, kol bent kiek sumažės tasai begalinis mašinų srautas. Laukė ir
nejučiom savęs klausinėjo: kur taip nutrūktgalviškai, lyg išprotėję, skuba šitie
jauni žmonės, šitie pienburniai ir pienburnės, šitie paaugliai, kai niekas jų
negyvų namuose nelaukia? Moiris, kuris vėl stovėjo pagarbiu atstumu nuo savo naujo
šeimininko ir tikriausiai stengėsi įsiminti ir suprasti ką tik išgirstus žodžius,
irgi kantriai laukė. Laukė ir kažko vis nerimavo. Manding, negalėjo pamiršti to
Kosciuškos gatvėje žuvusio juodo šunelio ar sau atleisti dėl tų grumtynių su
juoduoju vaiduokliu Šv. Petro ir Povilo bažnyčios šventoriuje. O gal sau prikaišiojo,
kad Sereikiškių parke po sočių pietų buvo kiek užsnūdęs prie tos cementinės
dėžės, panašios į balsų ar pelenų surinkimo urną. Todėl daug ko apie naujo
šeimininko gyvenimą galėjo neišgirsti.
O Rokas Trupinėlis nesijautė, kad pareigą būtų
atlikęs iki galo – jo galva dar ūžė nuo pažadintų minčių it sujudintas bičių
avilys. Jis priėjo prie kantriai tupinčio Moirio, paglostė jam galvą ir tarė:
– Dabar, kai jau esu viena koja grabe, aš įgijau
ir teisę savęs paklausti: ar gyvenčiau kitaip negu gyvenau, jeigu Dievas man leistų
savo gyvenimą pradėti iš naujo? Į šį klausimą ne vienas atsako, kad gyventų lygiai
taip pat ar panašiai, kaip jau gyveno. Tokiame atsakyme nesunku įžvelgti įsisenėjusį
egoizmą, reiklumo sau stoką, nenorą ar nesugebėjimą kritiškai mąstyti, baimę
pasirinkti... Pasakytum, tokių žmonių gyvenimą kažkas iš šalies vairavo, o jiems
teko tik paklusti. Žodžiu, pasiduoti vedamiems už rankučių aplenkiant balas, duobes,
pusnis, šiukšlynus, miškų tankmes. Deja, nieko panašaus negalėjo būti man, kadangi
visą gyvenimą mane lydėjo prakeikimas, kuriam turėjau pasiduoti arba pasipriešinti
nededant didelių vilčių laimėti. Vis dėlto aš pasirinkau pasipriešinimą ir
ieškojau patarimo Biblijoje, knygose ir savo sapnuose. Deja, sapnuose ieškojau per
vėlai. Todėl jeigu galėčiau gyvenimą pradėti iš naujo, pirmiausia aš išmokčiau
atrakinti savo sapnų seifą, kur yra padėtas Dabarties ir Ateities raktas. Jeigu man
būtų pavykę laiku tą seifą praverti – tegul ir ne atidaryti, – prakeikimas, kuris
suluošino ir iš dalies suėdė mano gyvenimą, būtų pavirtęs ne tragedija, o
blogiausiu atveju – tik tragikomedija. Ir atrakinti tą seifą reikėtų ne Froido,
Jungo ar Lakano raktu, o tik savo galva. Juk skirtingi žmonės, skirtingi ir jų sapnai.
Neatrakinęs savo sapnų seifo, aš negalėjau numatyti, kuo gali baigtis vienas ar kitas
mano bandymas išsivaduoti iš prigimties ir primestos patirties diktato. Bent
retkarčiais. Todėl ir visas mano gyvenimas buvo ne kas kita, kaip aklas ir vargingas
kopimas per erškėtynus ir kemsynus į pažinimo viršūnę, į kurią užkopęs nieko
kito kol kas neradau, tik juodo granito plokštę su ryškiu užrašu:
ŽMOGUS YRA TA BŪTYBĖ, KURI KURPIA PATI SAVE
Ką tai reiškia? Ogi pačią žmogaus esmę. Žinosi
savo esmę, niekada nenukrypsi nuo azimuto, to Kanto kategoriškojo imperatyvo, kuris, ko
gero, man ne tiek padėjo, kiek pakenkė. Žinoma, aš tuo nenoriu pasakyti, kad
kategoriškasis imperatyvas yra pasenęs ar tobulintinas. Ne! Jis yra ne kiekvieno nosiai.
Pagaliau... Jedem das seine5.
O gal žmogus yra ta būtybė, kuri vaidina? Kuri
bėga nuo savęs? Kuri bijo savęs kaip velnias kryžiaus? Beje, tokią mintį man pakišo
ir net sutvirtino mūsų seimūnai, kurie, žinodami, kad jų gražbylystė perduodama per
radiją ir televiziją, iš kailio neriasi norėdami pasirodyti ne tiek protingi, kiek
sąmojingi auksaburniai, o tuo ir... reikalingi.
Bet gal ir ne? Žmogus dar nepažino savęs. Ir vargu
ar kada nors pažins.
Pagaliau Rokas Trupinėlis sulaukė momento, kai
padūkęs automobilių, limuzinų, autobusų, sunkvežimių, troleibusų tvanas apsilpo,
atslūgo ir juodu galėjo pasinaudoti pėsčiųjų teise jiems skirtoje vietoje pereiti
gatvę. Todėl abu ne tiek dairėsi, kiek skubėjo. Tačiau ar akimirką užsisvajojo,
užsižiopsojo, ar tiesiog sutriko, susimėtė ir... klaikiai sužviegė stabdžiai,
sužviegė tiesiog skerdžiamos kiaulės balsu ir vėl tas pats rytą jau girdėtas balsas
dar sykį it perkūnas iš giedro žvaigždėto dangaus padrioksėjo:
– Tavo tasai „kamikadzė“?
– Nei mano, nei tavo, – nesuspėjęs nei
išsigąsti, nei susigaudyti, kas atsitiko, vis dėlto filosofiškai atsakė Rokas
Trupinėlis.
– Oho, koks životosofas!
– Oho, koks molokososas!
– Ja – molokososss? – kaip iš žemės
šalia jo išdygo skustagalvis keturkampis atletas su kažkokiu gelžgaliu rankoje,
pasiruošusioje visur daryti tvarką.
– Molokosos! Molokosos! Molokosos!... –
visa gerkle, tarsi išprotėjęs, ėmė šaukti Rokas Trupinėlis. Ir taip šaukė, tarsi
geistų išlieti, išrėkti visą per daugelį metų susikaupusią širdgėlą, visus
prakeikimus, visus afganus, visas Berlyne išleistas Biblijas su Gustavo Dorė
graviūromis, visus Adėlytės „Broliukus“... visus atsitiktinumus, visus atkurtos
Nepriklausomybės absurdus, visas negandas, nelaimes... visus gausiai ir dosniai siūlomas
Seimo ir teismų įstatymus ir nuosprendžius.
Kas vėliau atsitiko, Rokas Trupinėlis niekaip
negalėjo iki galo nei suprasti, nei suvokti, nei kam nors žmoniškai papasakoti ar
paaiškinti. Tik išgirdo sausą, kažkokį atsargų ir net švelnų garsą it sprigto
spragtelėjimą ar pakštelėjimą lūpomis, palydėtą lyg palengvėjimo atodūsiu, ir
jis tuojau pat prie savo kojų išvydo Moirį, kuriam iš pražiotos, tarsi be galo
nustebusios ar norinčios kažką pasakyti burnos tekėjo skaisčiai raudonas kraujas. O
kai vėl pakėlė akis, dar labiau nustebo: nei limuzino, nei keturkampio skustagalvio
atleto, nei mašinų srauto nebebuvo. Nieko. Ničnieko nebebuvo. Tik kažkur iškilmingai
mušė laikrodis.
Rokas Trupinėlis dar ilgai mintyse skaičiavo laiko
dūžius, kol ėmė spengti ausyse. Tada parpuolė ant kelių ir pro ašaras žvelgė,
kaip gęsta ir niaukiasi Moirio akys. Kai visas jo kūnas dar kartą kitą mėšlungiškai
truktelėjo, o akys, tarsi geisdamos įsižiūrėti į žmogų, kuris jam patikėjo viso
savo gyvenimo išpažintį, kažkaip keistai apsivertė ir pašoko orbitose, Rokas
Trupinėlis vėl išsitiesė visu ūgiu ir ėmė kimiai šūkauti:
– Molokososas! Molokososas! Molokososas!..
Pienburnis!...
Sosas!.. Sosas!.. Sosas!.. Burnis! – atkartojo
aidas kažkur nuo Neries upės.
Pavargęs, užkimęs ir svaigstančia galva Rokas
Trupinėlis vėl parpuolė ant kelių ir priglaudė lūpas prie kruvinos Moirio galvos.
Paskui išsitraukė nosinę ir pradėjo šluostyti jam burną. Ir niekas dabar žmogui
nebuvo taip svarbu, kaip palydėti į paskutinę kelionę velionį Moirį, kuriam ką tik
atliko viso savo gyvenimo išpažintį. Ir nejučiom prisiminė, kad ne prošal būtų
tarti ir atsisveikinimo žodį. Bet kol kas įstengė pasakyti tik tiek:
– Atleisk, brolau, kad aš norėjau tavim
atsikratyti, užuot iš pat pradžių ieškojęs rakto į tavo širdį.
Paskui Rokas Trupinėlis paėmė nebegyvą Moirį už
visų keturių kojų, prieš tai dar atsiprašė, kad negražiai, o tik patogiai paėmė,
nunešė į šalį, kur kadaise stovėjo balta kažkokio šventojo koplytėlė, paguldė
ant pajuodusios tarsi iš nebylaus skausmo žemės ir ilgai stovėjo žvelgdamas į
mėnulio šviesos nužertą Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčią, kuri atrodė lyg
vartai į amžinos ramybės šalį. Žvelgė ir tyliai kartojo: „Regina pacis funda nos
in pace, Regina pacis funda nos in pace, Regina pacis funda nos in pace...“ Ir staiga
nervingai sujudėjo, dar nervingiau ėmė trypčioti vietoje markstydamasis ir lenkdamasis
į priekį, kol iš tamsos išniro balta kalijos taurė. Ji buvo labai panaši į
pražiotą prakeikimui senės Adėlytės burną. Tačiau Rokas Trupinėlis senės
žodžių nesiklausė, tik pats sau tarė:
– Dabar aš jau žinau, ką toliau turiu daryti.
– Ir tarė ne tik pats sau, bet ir tai gūdžiai nakčiai, kuri gaubė visą miestą,
visus gyvuosius ir mirusiuosius gedulingai šnarančia vėduokle. – Dabar žinau ir tai,
mano brolau Moiri, kodėl iš pat pradžių norėjau tavim atsikratyti. Galiu dabar tau
tai ir pasakyti: todėl, kad mačiau tavo akyse savo ir tavąją Lemtį. Mačiau tą
Lemtį ir nenorėjau, vengiau apsisunkinti laidotuvėmis. Nenorėjau, nors ir žinojau,
kad žmogus yra ta būtybė, kuri laidoja, nors mano giminėje buvo geroji Laidotuvių
Motina, nors...
Kiek atsipeikėjęs nuo patirto lemties smūgio,
Rokas Trupinėlis pastebėjo prie didžiulio kaip namas reklaminio stendo, kur buvo
vaizdingai parašyta „NAUJA! „IKI“ – 600 metrų“, stoviniuojantį vyriškį,
kuris prie krūtinės glaudė beždžionėlę – kapuciną ne kapuciną, kažkokį
negražiai besivaipantį juodai rudą padarą. Tasai vyriškis, atrodo, čia buvo
paskyręs kažkam pasimatymą ir todėl, nekantriai vaikštinėdamas žingsnį kitą
pirmyn, žingsnį kitą atgal, lūkuriavo ir vis žvilgčiojo į laikrodėlį. Nekantravo
ir beždžionaitė. Ji maivėsi, raivėsi, čiupinėjo savo galvą ir papilvę, glostėsi
krūtinę. Kai tasai vyriškis atsidūrė arčiau ir jųdviejų akys susitiko, Rokas
Trupinėlis jau nebeiškentė nepaklausęs:
– O gal kartais matėt, kaip čia viskas įvyko?
Ogi su tuo skustagalviu ir šunim? Juk iš šalies visada geriau viskas matyti.
– Ir ne tik aš – mes abu viską puikiausiai
matėm, – noriai leidosi aiškinti nepažįstamasis. – Ir matėm nuo pradžios iki
galo. Kaltas tasai skustagalvis limuzino vairuotojas. Tik jis. O jūs, jeigu čia dar
stovite ir su manim šnekate, turite būti dėkingas tik savo draugui šuneliui. Jis
išgelbėjo jus nuo tikros mirties. Kai skustagalvis pakėlė mauzerį, tamstos keturkojis
bičiulis žaibiškai pašoko ir čiupo jam už rankos. Tik gaila, kad mirtiną šūvį
nukreipė į save. Tokiam didšuniui reikia tikro paminklo. Tegul visi mato, kad ir šiais
laikais ištikimybė dar ne tuščias žodis.
– Ačiū tamstai. Taip ir maniau, – apsidžiaugė
Rokas Trupinėlis. – Kitaip ir būti negalėjo.
Rokas Trupinėlis dviem pirštais užspaudė Moiriui
akis, o paskui skiausčiu delnu nubraukė nuo jų traiškanas, pernykščių žolių
kuokštu nuvalė nuo lūpų kraują ir užsirūkė. Nors rūkyti seniai jau buvo metęs,
bet dūmą traukė godžiai, stengdamasis kuo ilgiau sulaikyti plaučiuose. O cigaretę ar
dvi tris jis visada laikė akinių futliare. Laikė juodai valandai. Kad kiekvienu atveju
galėtų išsiimti, užsirūkyti ir sekundę kitą užsimiršti. Juk nežinai, kokį
pokštą likimas gali tau iškrėsti. Užsirūkydavo tik tada, kai visas jo vidinis
pasaulis, prislėgtas juodų minčių ir dar juodesnių jam primestų darbų, netekdavo
pusiausvyros ir susimėtydavo tarsi nelygiai pakrauta uorė. Tada pats nepajusdavo, kaip
iškrėsdavo eilinę kvailystę, na, sakysim, kad ir išdalydavo ubagams ar
elgetaujantiems alkoholikams pusę gautos pensijos, o už kitą pusę nusigerdavo iki
žemės graibymo. Ir tokių dalykų senatvėje, kai dieną naktį turėdavo atlaikyti
akistatą su Afganu ir susikaupusių darbų apsuptį ir svorį, ne mažėjo, o daugėjo.
Užsirūkius visada gimdavo kokia nors mirtinai reikalinga mintis, kurią atmesti būdavo
dar sunkiau negu nepaklusti tėvui arba motinai. Taip buvo ir šį kartą – sykiu su
cigaretės „Astra“ dūmais, pasiekusiais plaučių alveoles ir ten kažką
pažadinusiais iš gilaus miego, išsilukšteno įstabus sumanymas: nunešti Moirio
palaikus ten, kur juodu susitiko, kur jis, gyvas būdamas, kiaurą naktį kaukė ir kur
buvo pasiruošęs amžiams pasilikti. Nunešti ir palaidoti po ta neregėto grožio
kalija, kurios žiedas atrodo it iš siaubo ir nuostabos pražiota senio bedantė burna su
virpančiu iš nekantrumo atskleisti kraupią paslaptį liežuvėliu.
Kol sučiulpė visą cigaretę, suspėjo sumesti
galvoje ir laidotuvių planą. Pirmiausia droš namo, suras kokią nors paklodę ar
švaresnį maišą – vieną tokį tikrai žinojo rasiąs, – pasiims tą kastuvėlį,
su kuriuo prieš daugelį metų žaisdavo smėlio dėžėje Jotvingas, kai dar buvo mažas
ir nekaltas, kai dar nė nesapnavo, kad yra tokia šalis Afganistanas, kur kaifuoja
daugybė kareivių, sugintų atlikti internacionalinę pareigą.
Pasiėmęs laidotuvėms reikalingus daiktus, grįš
atgal prie Moirio, kurį laikinai paslėps už to reklaminio „IKI“ stendo. O paskui
suvynios Moirio palaikus į paklodę arba įgrūs, atsargiai ir pagarbiai, į maišą,
nuneš prie to kapo, kurį puošia kalija, dalį vainikų ir gėlių nukels į šalį,
iškas ar iškapstys tinkamą duobę, įdės palaikus ir užkas. Ne, užkas ne tuoj pat.
Prieš tai dar tars žodį. Na kad ir tokį: „Brangusis, narsusis Brolau Moiri,
šaunusis „Kamikadze“, štai Tu jau žengi į Taikos ir Ramybės karalystę. Ir žengi
ne kaip priverstinės ar privalomosios vergiškos tarnystės auka, o kaip šuniškos
ištikimybės simbolis. Aš žinau, kad dar prieš didvyrišką žūtį Tau buvo
atėjusios juodos dienos – tu netekai savo šeimininko, draugo ir maitintojo. Ir
žiaurusis likimas ėmė persekioti ne tik Tave, bet ir Tavo brolius, seses ir visą
gentį, kurios šimtai, o gal ir tūkstančiai narių dabar bastosi po gatves, aikštes,
parkus, elgetauja, badmiriauja, šąla. Ir baigia savo dienas po mašinų ratais, iš
bado, nuo ligų, vaikėzų paleistų akmenų, bet dažniausiai – nuo negailestingos
šungaudžių rankos. O juk buvo toks metas, kai žmogus, kuris rūpinosi ne tik savimi,
bet ir savo vaikų ateitim, troško surasti tokią būtybę, kuri jam ištikimai tarnautų
ir saugotų jį ir jo turtą nuo vagių ir visų pavojų. Tokią būtybę, kuri jam
ištikimai tarnautų ne tik laimės, džiaugsmo valandomis, bet ir negandų metu. Ir jo
akys nukrypo į Tave, šuneli, į ištikimybės, paklusnumo ir prisirišimo prie žmogaus
simbolį. Ir jo akys bei širdis neapsiriko – šuva, kad ir kur jis gyventų ir
tarnautų, mieste ar kaime, Europoj ar Amerikoj, Afrikoj ar Azijoj, pateisino visas jo
viltis ir visus lūkesčius. Deja, to nepasakysi apie žmogų, kuris dažniausiai sugeba
reikalauti ištikimybės tik iš kitų, o pats leidžia sau likti niekam
neįsipareigojęs. Vargu ar geresnis ir aš Tau, brangusis Brolau Moiri, buvau. Ypač
pirmomis mūsų susitikimo valandomis. Ir aš kaip velnias kryžiaus bijojau Tau
įsipareigoti, Tau tarnauti. Oo ta mūsų žmogiška, nežinia kokio šėtono atnešta ir
pasėta sėkla – baimė įsipareigoti, vienas kitam tarnauti, būti ištikimam! Ir
geriausiai tai įrodo atkurtos mūsų Nepriklausomybės triumfo ir kančių laikas. Tas
laikas, kai žmonės, mūsų brangūs tautiečiai, vos tik nusimetė okupanto užkrautą
naštą, vos tik pasijuto bent kiek laisvesni ir saugesni, pamiršo visus budėjimus prie
Parlamento ir Televizijos bokšto, pamiršo varganus rublius, suaukotus deputatams ir jų
apsaugai, pamiršo Baltijos kelią, tą gyvą jaunų ir senų žmonių širdžių
grandinę nuo Vilniaus iki Talino, pamiršo daugelį metų trukusią nevalią ir ėmė
vienas į kitą skersakiuoti, žvelgti nebe kaip į draugą, bičiulį, tautietį ar
pilietį, kuris dar vakar su juo dalijosi paskutiniu duonos kąsniu džiaugsmo ir skausmo
valandomis, o kaip į priešą, balastą, išlaikytinį, konkurentą, papildomą burną,
atitraukiančią gardesnį kąsnį nuo jo paties išponėjusios ir jo vaikų išlepintos
burnos. Argi ne dėl žmogaus egoizmo, gobšumo, nepakantumo, žiaurumo, menkystės ir
tuštybės, begalinio susireikšminimo ir puikybės, skubėjimo praturtėti ir pagarsėti
ir Tu čia, narsusis Brolau Moiri, amžiams atgulei? Tebūnie Tau, Riteri be priekaišto,
lengva Vilniaus žemelė, kurią Tu ne tik iš meilės, bet ir iš begalinės šuniškos
ištikimybės niekingam šios žemės padarui žmogui aplaistei savo krauju“.
Mintis po minties, vienas darbas po kito, žingsnis
po žingsnio, step by step6, o
taip elgtis vertė liūdnas vidinis nusiteikimas bei dvasinis pakilimas, keistas, seniai
prarastas ir naujai gimęs poreikis veikti, darbuotis, įrodyti sau ir dar kažkam, kad
tas ištikimas šuva buvo ne tik jo draugas, bet ir likimas, Rokui Trupinėliui padėjo be
didelių pastangų susirasti visus laidotuvėms reikalingus reikmenis ir netrukus vėl
ateiti prie reklaminio stendo „Nauja! „IKI“ – 600 m“. Moirio palaikai buvo
nepaliesti, nors kažkieno nususęs rainas katinas iš atokiau su pasitenkinimu ar pavydu
stebėjo savo amžiną priešą, tapusį lavonu. Rokas Trupinėlis jį nubaidė kojos
treptelėjimu ir ėmėsi darbo. Ir tuojau pat pasigailėjo, kad anksčiau prie jau
atšalusio Moirio kūno nepriglaudė jo sustingusių kojų. Dabar jas reikėjo kone
laužte laužti, bet šiaip taip kojas sulenkė, virvele pririšo prie viso kūno ir gana
lengvai negyvėlį įgrūdo maišan, ant kurio didelėm juodom raidėm buvo parašyta: „Made
in England“. Beliko tik palaikus nunešti į kapines ir palaidoti. Nešdamas Moirį jis
vėl prisiminė, kad žmogus yra Būtybė, kuri laidoja. Ir tas prisiminimas jam suteikė
naujų jėgų darbui užbaigti. Manding, padėjo ir mėnulio veidas, kurio anksčiau lyg
ir nebuvo matyti. Dabar jis žvelgė iš aukštybių kažko labai patenkintas, pilnas ir
skaistus, lyg sočiai papietavęs ir burną paskalavęs kleboniška taure vyno dvasiškas
tėvelis, nors netoliese kaupėsi grėsmingi, krauju ir pūliais pasruvę debesys. Bet
labiausiai Roką Trupinėlį nustebino tyla. Jeigu anksčiau kapinių tyla jam atrodydavo
kažkokia ypatinga, gyva ir kupina neišsakytų ir sustingusių žodžių bei minčių,
pasiruošusi žmogų sukaustyti, sugniuždyti, pažeminti ir kartu paruošti, įkvėpti
atgailai, tai dabar jis tarėsi girdįs, kaip irsta numirėlių kūnai, apsinuogina jų
kaulai ir viskas virsta žeme ir niekuo. Šį kraupų nykimo jausmą dar didino
šešėliai, pilni ataušusių atodūsių ir sustingusių dejonių, jie kiekvieną
akimirką galėjo it votis pratrūkti ir viską užlieti nauja sielvarto magma. Tačiau
Rokas Trupinėlis skubėjo ir neleido, kad toji byla jį užliūliuotų, paskandintų
prisiminimuose, meditacijose arba sukaustytų judesius ir mintis. Jis čia atėjo tam, kad
atliktų savo žmogiškos būtybės pareigą – ne per daug malonią, bet būtiną, –
ir tik paskui galvotų apie pelnytą laisvę ir poilsį. Jis niekada sau neleis, kad
Moirio palaikus po visus pasaulio kampus ir kampelius išnešiotų paukščiai, vabalai,
žiurkės ir kirminai. Be to, tokios slaptos, vienišos laidotuvės jam ne pirmiena. Juk
buvo laikotarpis, kai šitaip nakčia, tik be mėnulio ir įprastos kapinių tylos –
naktys tada būdavo kupinos nerimo ir paslaptingų garsų, kraupių darbų ir šunų
lojimo, – ir daug labiau baimindamasis ir rizikuodamas, jis kartu su gerąja ir
nepailstančia Laidotuvių Motina „pavogė“ ir palaidojo ne vieną partizano lavoną,
išniekintą ir numestą miestelio aikštėje ar prie bažnyčios šventoriaus tvoros. Ir
nieko. Nors vėliau visas enkavėdistų garnizonas kartu su stribų šutve kiaurą
savaitę šukavo miškus ir krūmynus, valstiečių sodus ir daržus, krėtė pirkias ir
kūtes, daržines ir pirtis, rausėsi komodose ir spintose. Ir kaip nesiuto, kaip
nesidraskė, bet „vagišių“ nesučiupo. Rokas Trupinėlis apie visus šiuos nakties
žygius, atliktus kartu su Laidotuvių Motina, pašaliniams dar neprasitarė. Tai žinojo
tik patys artimiausi jam ir Laidotuvių Motinai žmonės. O kadangi ir jų dauguma jau po
žeme, tai dabar apie tuos žygdarbius žino tik vienas kitas patikėtinis. O
šiandieninis Roko Trupinėlio žygis, palyginus su anais, yra tik šešėlis, menkniekis,
nors, ko gero, ir nemažesnį graudulį ir širdgėlą keliantis. Be abejo, abejonė
kirbėjo. Gal ir nėra labai gerai, kad į pašventintą kapinių žemę keturkojį kiša?
Bet, kita vertus, argi šuva ne žmogaus draugas? Juo labiau, kad tas žmogaus draugas
pačia savo žūtim įrodė, kad sugeba kaip niekas kitas jam tarnauti ir pasiaukoti.
Žodžiu, būti ištikimas iki paskutinio atodūsio. Juk ir senovės lietuviai, į kuriuos
Rokas Trupinėlis tarėsi atsigimęs ir į kuriuos norėjo būti visapusiškai panašus,
savo tautos didvyrius pasiųsdavo į dausas per švarinančias laužų liepsnas kartu su
jų žirgais ir medžioklių skalikais. O be to, šuva drąsiai ir nebaudžiamas lenda ne
tik į gryčią ar seklyčią, bet ir į bažnyčią, ir niekas nelaiko to dideliu
nusikaltimu, juo labiau – mirtina nuodėme. Tegul žmogaus draugui nebūna paslaptis ir
tai, ką tas žmogus daro susikaupimo ir maldos metu. Ir dėl tokio šunelio smalsumo ar
žingeidumo niekas nesikrausto iš galvos. Tad ir dabar jis, Rokas Trupinėlis, savo
Moirį nuneš ir pakas ten, kur jau palaidotas jo pirmasis šeimininkas, kurį jis taip
graudžiai kauksmu apraudojo. Užkas ir jokios įtartinos žymės nepaliks. Ir niekam nė
į galvą neateis mintis, kad po ta balta kalija, kuri panaši į pražiotą senio burną,
amžinu miegu miega ne tik žmogus, bet ir geriausias, ištikimiausias jo draugas.
Kažkur, atrodo, čia pat, nematomas laikrodis
išmušė devynis kartus. Kiekvieną dūžį Rokas Trupinėlis jautė visu kūnu, bet
ypač rankų delnais ir pirštais, kurie buvo prisilietę prie Moirio palaikų. Tapo
nejauku. Mat jis nežinia nuo kada baiminosi, kad žmogų gali palaidoti per anksti. Per
anksti net po trijų dienų budynių. O jei atsigaus? O jeigu duobėje pabus? Ir štai jis
privalo laidoti dar prieš tris ar penkias valandas gyvą buvusį padarą. Tegu Moiris ir
ne žmogus. Bet vis tiek... Gal dar luktelėti? Bet kur? Ką veikti? Budėti? Prie šuns?
Per maišo drobę paglostė Moirio galvą ir įsitikino, kad ji šalta kaip ir žemė. Iš
žemės atėjęs, į žemę ir vėl nueisi! Ir tuo pačiu metu Rokas Trupinėlis
pagalvojo, kad kapinėse jame užsnūsta ar numiršta kritikos ir Teisybės ieškotojo
jausmas ir talentas. Už kapinių mūro sienos lieka net ir tokia aksioma: „Kol pasauly
Mamona viešpataus, tol teisybės Don Kichotas nesulauks“. Todėl čia, mirusiųjų
mieste, viską priima taip, kaip yra ir negali kitaip būti. Šita išsipildymo ir
pilnatvės sintezė visada pažadina didelį atlaidumą ir ryžtą daryti visiems gerą
net prieš savo žmogišką norą bei valią. Kapinėse kažkas nuo jo tarsi atplyšta ir
nukrenta it suragėjusi oda, luobas ar pluta, jis tampa toks kaip ankstyvoje jaunystėje
– be patirties, be melo ir klastos. Ir tik gatvėje vėl tampa toks kaip KITI –
svetimas sau ir nesuprantamas visiems. Net chuliganų gatvėje užpultas, jis priešinasi
gindamas ne save, bet KITĄ. Kapinėse, kur medžiai gedulingai susikaupę, mirtis
pavirsta laukiamu poilsiu, o žmogžudiškas kaifas – saliamonišku gestu. Kapinės jam
neretai padeda suprasti ir tai, kas nesuprantama, padaryti tai, kas nepadaroma, atleisti
tai, kas neatleidžiama. Mirusiųjų mieste siela nuskaidrėja, kūnas pailsi, sielvartas
sumažėja, net prakeikimas nušvinta kitokia šviesa ir atrodo kaip pažinimas. Kapinėse
jis pasijunta pats savimi, paklūstančiu be prieštaravimų kategoriškajam imperatyvui:
SPRĘSK PROTU, VADOVAUKIS SĄŽINE!
Rokas Trupinėlis ėmėsi darbo: viskas buvo
apgalvota. Krepšelius, gėles su vazonėliais, vainikus, nesudegusias žvakes patraukė
į šalį ir kauburėlio kojūgalyje išrausė ne per didžiausią, bet gana gilią
duobę. Tačiau prieš nuleisdamas Moirio palaikus į duobę, jis staiga pajuto
neatšaukiamą būtinybę dar juos ištraukti ir suvynioti į švaresnį drabužį, negu
tas senas, nors ir išpurtytas maišas. Nedvejodamas nusivilko puspaltį, švarką,
megztinį, nusirišo kaklaraištį ir nusitraukė viršutinius marškinius, kurie irgi
dievaži buvo nekokie, bet laidoti tiko geriau negu senas zuperinis maišas „Made in
England“. Kaip kūdikį suvystė Moirį, pabučiavo į keistai pasmailėjusį ir
pašiurpusį pakaušį, nusišluostė skiausčiu delnu ašarą ir įleido palaikus į
duobę. Birų smėlį subraukė kone iš karto abiejų rankų plaštakom ir pritūpė
pailsėti. Ir vėl jį prislėgė ta keista, paslaptingai ošianti tyla. Išsitraukė iš
kišenės butelį su „vaistais“, atsuko kamštelį ir ilgai pasigardžiuodamas gėrė.
Tuščią butelį padėjo prie kojų ir užsimerkė.
Nežinia kiek laiko Rokas Trupinėlis taip nei gyvas,
nei miręs tūnojo klupsčias ir klausėsi tyla tapusios Moirio bylos ir trumpos
draugystės su juo. Klausėsi tol, kol tyla susiliejo su ledine mėnulio šviesa. Bet tą
šviesą užgožė trys šešėliai, kurie po sekundės kitos pavirto dviem vyrais ir
viena moterim. Rokas Trupinėlis ne be pastangų praplėšė akis ir įsižiūrėjo: visi
trys džinsuoti, su madingom odinėm striukėm, raštuotom vilnonėm kepuraitėm, tamsiais
akiniais, kone vienodo ūgio. O vienas iš jų buvo net kažkur matytas. Tuo pačiu metu,
kai šešėliai pavirto žmonėmis, pasigirdo ir aiškūs, aidūs lyg kokioje
bažnyčioje, kupini nuostabos, piktdžiugos ir patoso žodžiai:
– Žiū, senis besmegenis!
– Štai kas vagia nuo mūsų kapų gėles!
– Vagia ne tik mūsų gėles, bet ir mūsų
jausmus, mūsų emocijas, – vyriškių žodžius patobulino moteriškė Monos Lizos
veidu.
Rokui Trupinėliui iš pradžių atrodė, kad tie
žodžiai taikomi ne jam, todėl net nepasijudino iš vietos – kaip sėdėjo pusiau
klupsčiom, taip ir liko sėdėti. Tik jo akyse kiek apsiblausė buvęs linksmas ir
patenkintas mėnulio veidas.
– Prisisiurbia „Trejų devynerių“ ir žygiuoja
į kapines gėlių vogti. Ne, tokiam parazitui negali būti pasigailėjimo.
– Argi tau, tėveliuk, nesudreba rankelytė dirbant
tokį šventvagišką darbą? – tyčiojosi moteriškas balselis.
– Kur jam sudrebės – tik pažvelk, kaip jo
barzdelė dailiai apgenėta, – tarė vyriškis iš kairės. – Tikras Smetonų
Antanėlis. Argi tai ne įrodymas, kad jo galūnės mielai atlieka ne tik niekšišką,
bet ir ponišką darbą.
– Toks gražus, patriarcho išvaizdos senukas ir
toks... išsigimimas, nužmogėjimas, – samprotavo moteriškaitė. – Baisu! Siaubas!
– Socializmo išpera – iš oro raudonas, viduj
lavonas, – pareiškė subjektas iš dešinės.
– Iš oro išdžiūvęs, viduj supuvęs.
– Galva puiki, širdis kraupi, – visi jie
demonstravo ne tiek jam, kiek savo išmintį, retoriką, samojų sau. O paskui matydami,
kad Rokas Trupinėlis nereaguoja į jų gražbylystę ir patyčias, suskato vienas per
kitą jį klausinėti, tardyti:
– Iš kur tu toks, zombis, atsiradai?
– Ar tiki, tėvuk, Viešpatį Dievą ir amžinąjį
gyvenimą?
– Kada paskutinį kartą vedei ožius parduoti?
– Bet kaip tu, senelyti, šventvagiškai vogdamas,
rizikuodamas, numirėlius ir vaiduoklius provokuodamas, sulaukei tokio garbaus amželio?
Pasidalyk patirtim.
– Taigi atsakyk panelei, kiek metų jau tarnauji
šėtonui?
Rokas Trupinėlis atkakliai tylėjo, nors viską
girdėjo ir buvo sąmoningas. Tik jam atrodė, kad visa tai jo neliečia, kad tai, kas
čia vyksta, vyksta sapne.
– O gal jis kurčnebylys?
– Atrado kurčnebylį – jis satanistas. Kiek jau
nusiaubei kapinėlių? Kiek nuvertei kryžių? Sudaužei paminklų? Nujojai vainikų? Na
prisipažink!
Rokas Trupinėlis vis dar nepravėrė lūpų. Vargu
ar jis iš viso begirdėjo tuos įžeidinėjimus, tuos paikus klausimus, tuos kaltinimus
ir spėliojimus. Rasi ir dėl to nekreipė į juos jokio dėmesio, kadangi iš galvos
neišėjo mintis, ar įsidėjo tuos degtukus, kuriuos buvo suradęs virtuvės stalo
stalčiuje. Prisiminė tik tiek, kad juos laikė rankoje ir negalvojo, kam jie bus jam
reikalingi. O dabar degtukai tikrai praverstų.
– Ar ne laikas būtų senį jau pakalbinti ne
lietuviškai, o holivudiškai? – pasiūlė tasai, kuris pradėjo pokalbį. Jam
džiaugsmingai pritarė Mona Liza ir nusiėmė akinius, tarsi geisdama mirusiųjų mieste
visus nustebinti ne tiek paslaptingumu kiek vitališkumu bei grožiu. Ir iš tikrųjų
mėnulio šviesoje be tamsių akinių ji panėšėjo į žalsvai auksinę fėją,
išnirusią iš Vrubelio paveikslo rėmų.
Dabar tyla pasiekė apogėjų, sustingo net linksmas
ir kažkuo labai patenkintas mėnulio veidas, bet virš kapinių pakibo lemtingos
grėsmės nuojauta. Ir tą grėsmę jautė ne tik gyvi padarai, sulindę į savo olas ir
plyšius, bet ir negyvi daiktai – kryžiai, paminklai, antkapiai, jau nekalbant apie
medžius ir medelius. Jie grūdosi vienas prie kito, tarsi ruoštųsi taip susibūrę
atremti galimą smūgį – nematytą, negirdėtą, neregėtą. Laukė to smūgio kaip
kulminacijos, kaip visos egzistencijos įprasminimo ar paneigimo ir Rokas Trupinėlis.
Laukė susikaupęs ir sukandęs dantis. Laukė taip, kaip prieš kupetą metų laukė, kai
per šėlstančią pūgą palydėjo dar mažą Jotvingą į mokyklą, kur jis, vos tik
nusipurtęs sniegą ir rūbinėj palikęs paltuką ir ausinukę, ilgu ir tuščiu
koridorium nukūrė į savo klasę. Jis, tėvas, stovėjo prie didelio mokyklos lango, už
kurio dangus maišėsi su žeme, ir žiūrėjo. Stovėjo prie tirtančio, krūpčiojančio
stiklo, žiūrėjo ir laukė, bene Jotvingas, prieš įsmukdamas į savo klasę, dar
atsigręš, jųdviejų akys susitiks, ir jis, vaiko tėvas, sūnaus lūpose perskaitys:
„Tėtuk, tu kietas“. Ne, nesulaukė. O va dabar sulaukė iš tos... trijulės.
Galingas ir taiklus smūgis Roką Trupinėlį parbloškė šalia naujo kapo, padrikai
papuošto gėlėmis ir vainikais. Jis suspėjo pamatyti tik pažirusias iš akių
auksines, sidabrines žiežirbas ir juodus paukščius, lesančius mėnulį ir
užtemdančius dangų. Ir dar suspėjo prieš įsikniaubdamas veidu į žemę, į tą ką
tik supiltą kauburėlį, pagalvoti: gerai, kad jie neatėjo anksčiau – aš savo
pareigą atlikau. Nejautė nei baimės, nei skausmo, vien tik keistą gniuždantį
liūdesį, kad Jotvingas tąsyk neatsigręžė ir jųdviejų akys nesusitiko.
Roką Trupinėlį pažadino šaltis. Tačiau ir
sąmonę atgavęs, ir akis praplėšęs jis pirmiausia pamatė ne savo šąlančias kojas,
o tris žvirblius, bestrikinėjančius netvarkingai sudėtose gėlėse ir žalumynuose. Jo
širdis pašoko iš džiaugsmo ir netikėtumo, ir jis nežinia kiek laiko negalėjo
atplėšti akių nuo tų seniai regėtų pilkuonėlių. Jeigu tuo metu kas nors būtų jo
paklausęs: „Kas tau, Rokai Trupinėli, didžiausią įspūdį padarė per pastaruosius
devynerius nepriklausomo gyvenimo metus?“, jis nedvejodamas būtų atsakęs: „Žvirblių
atgimimas“. Bet tuojau Rokas Trupinėlis nustėro pamatęs iškastus ir nuogai
išrengtus Moirio palaikus. Viena šuns akis buvo kiek pramerkta ir skausmingai žvelgė
į chaosu paverstą buvusio šeimininko amžinojo poilsio vietą. Moirio pakaušis buvo
dar labiau pasmailėjęs, pašiurpęs ir atrodė kaip fantastinio paukščio kuodas. Rokas
Trupinėlis žvelgė į tą keistą kuodą tol, kol suprato, kad dabar svarbiausia
iškastą Moirį palaidoti iš naujo. Tačiau vos tik pasijudino, visą kūną nusmelkė
baisus skausmas. Todėl jam nieko kito ir neliko, kaip žiūrėti, kas dedasi aplink,
kaupti jėgas ir pamėginti apsiprasti su tuo visą kūną persmelkiančiu skausmu. Visa
laimė, kad jis dar iš to meto, kai dieną klajodavo, o naktį nemiegodavo, buvo
pramokęs įsakinėti pats sau. Ir tai jam labai praversdavo. Net ir tada, kai suremdavo
fiziniai ir dvasiniai skausmai. Ypač įsigudrino nukreipti nuo skausmo dėmesį. Sakysim,
pasiunta dantis, subjursta pilvas ar širdis, o jis persikelia mintimis į filosofinį
Neigimo neigimo dėsnį ir sukandęs dantis ima jį iliustruoti, įprasminti savo
nuotykingo gyvenimo pavyzdžiais. Ir padeda: netekęs visuotinio dėmesio, skausmas
pamažu susigėsta ir pavirsta iš imperatoriaus... manipuliatorium. Taip buvo ir šį
kartą – Rokas Trupinėlis nukreipė mintis nuo skausmo į... skubėjimą. Į kokį
skubėjimą? Tokį, kuris žudo žmogų dabar ir čia, o visai pražudys ateity. Tik
pagalvokit – užuot pažinęs ir perpratęs tai, ką jau yra atradęs ar sukūręs,
žmogus lyg akis išdegęs bėga ir bėga prie naujų atradimų ir išradimų. Vis skuba
ir skuba. Skuba gyventi, skuba viską patirti, skuba pagarsėti, skuba praturtėti, skuba
svaigintis, skuba nuodytis, skuba pasenti, skuba viskuo nusivilti... Skuba įteisinti ir
pasmerkti, skuba legalizuoti ir uždrausti, skuba privatizuoti ir dezorganizuoti... Skuba
balsuoti ir klonuoti... Skuba, skuba... O paskui, atsikvošėjęs ir susiprotėjęs, skuba
viską griauti, naikinti. Argi ne taip atsitiko su atominėm elektrinėm, su nepaklusniais
globalistams miestais, su raketomis, turinčiomis branduolines galvutes, su amžinosiomis
vertybėmis, kurios dar vakar žmogui padėjo prasmingai gyventi ir ramiai mirti? Tasai
nutrūktgalviškas skubėjimas, o ne kas kitas yra mūsų tikrasis prakeikimas. Ir pamažu
Rokas Trupinėlis taip įsismagino, įsismarkavo, kad visa galva užvirė kaip košės
puodas, o aštrus skausmas, tas dieglys, varstęs visą kūną, pritilo, ištirpo ar
pasislėpė. Todėl pasirėmė abiem rankom į žemę ir ieškojo tos vietos, kur vakar
žydėjo kalijos žiedas. Deja, jo nebebuvo. Nebebuvo ir kelių prašmatnesnių vainikų.
Sumažėjo ir vazonėlių su žydinčiomis gėlėmis skaičius. Ėmęs judėti ir
įsidėmėti, vėl pajuto kojose šaltį. Nusviedė palaikius batus, nusimovė kojines ir
abiem rankom ėmė masažuoti, trinti pamėlusias papades. Trynė tol, kol pradėjo
streikuoti, permušinėti širdis. Akyse ėmė tavaruoti. Bet į kojas pamažu grįžo
šiluma, o rankos pasidarė raudonos kaip chirurgo pirštinės. Tik dabar pasijuto esąs
kone plikas ir virpantis kaip epušės lapas. Pamatė išmėtytus viršutinius drabužius
– švarką, puspaltį, šaliką, beretę, pusbačius, piniginę, o zuperinis maišas su
užrašu „Made in England“ buvo įmestas į duobę, iš kur buvo ištrauktas Moiris.
Tapo aišku, kad užpuolikai, tie džinsuotieji, visur ieškojo, drabužius kratė
tikėdamiesi rasti pinigų, bet kodėl jiems užkliuvo Moirio palaikai? To Rokas
Trupinėlis neįstengė suprasti. Matyt, sukėlė jiems įtarimą keli kraujo lašai ir
ką tik sukasta žemė.
Apsimovė kojines, apsiavė batus, vargais negalais
atsistojo ir šlubčiodamas iš lėto apėjo išdraskytą kapą; aštrių skausmų, kokių
nors dieglių nebejautė, bet vis dėlto hipnotizuodamas save nuolat kartojo: „Gera buvo
nebūti, bet neatlikta pareiga verčia būti“. Ir dar kurį laiką vaikštinėjo.
Baigęs rinkti išmėtytus daiktus pagalvojo: „Šitą chlamą aš šiaip taip surinkau,
bet kas surinks ir į vieną daiktą sudės mano išdraskytą gyvenimą?“ Nebent tai
padarys ramus, sukauptas neskubėjimas. O kiek dar tam neskubėjimui liko laiko?
Bevaikštinėjant pamažu sutvirtėjo žingsnis ir
širdis nustojo maskatuoti ir streikuoti. Visas dėmesys dabar susikaupė prie Moirio
palaikų. Ne, Moirio jis čia nebelaidos! Ilgai nebegalvodamas ir nesvarstydamas, sugrūdo
Moirio palaikus į zuperinį maišą „Made in England“ ir užsirūkė. Galvoje
prašviesėjo. Tik sąmonę slėgė ir širdį alino, draskė vienintelis rūpestis, kur
dabar palaidoti Moirį? Juk žmogus, nepaisant visų negandų ir prakeikimų, yra
Būtybė, kuri laidoja. Pamažu apsistojo prie minties, kad protingiausia būtų vėl
nukakti ten, kur vakar palaidojo suvyniotą į „Lietuvos ryto“ dienraštį tą
nežinomą juodą šunytį, užkopti ant to kalnelio ir šalia vieno negyvėlio užkasti
ir kito palaikus. Tačiau nežinia, kodėl ši gera idėja Roką Trupinėlį taip
sujaudino ir sukrėtė, kad jis ėmė virpėti tarsi drugio krečiamas. Ramindamasis
kartojo: „Nieko, nieko – pasidariau emocijų vagim, pasidarysiu ir šunų palaikų
duobkasiu“. Ir taip daug kartų. Ir vis dėlto nuovargis buvo dar toks didelis ir
nuožmus, kad privertė atsisėsti ant artimiausio kapo kauburėlio. Atsisėdo ir pro
pagyvėjusių minčių ir išryškėjusių kryžių bei antkapių mišką žvelgė, kaip
rytuose vienas debesis darėsi vis panašesnis į kruviną tvarstį, nuplėštą nuo
mirtimi paženklintos žaizdos. Bežvelgdamas į tą keistą debesį prisiminė, kad vakar
rytą eidamas matė prie kapinių medžio vaikišką vežimėlį, kuriame buvo paguldyta
išplėštom akim, nuogu pradurtu pilvuku vienakojė lėlė. Šis prisiminimas Rokui
Trupinėliui suteikė naujų jėgų ir jis... pakilo. Nešinas savo našta jis nusliūkino
į įsidėmėtą vietą, surado tą vaikišką vežimėlį, išbandė, kaip jis važiuoja
– važiavo cypdamas ir girgždėdamas, ir Rokas Trupinėlis šalia sužalotos lėlės
paguldė Moirio palaikus.
Nustūmęs vežimėlį su tuo keistu kroviniu iki
Šventųjų Petro ir Povilo bažnyčios, kurioje vakar regėjo Laidotuvių Motiną, bet
nesuspėjo jos rankos paliesti, Rokas Trupinėlis pasuko į šalį ir sustojo. Anapus
upės, kur beveik nebuvo medžių, tik vieni ant kitų grūdosi mūrai, miestas atrodė
kaip didžiulė sugriauta tvirtovė, po kurios labirintus vaikštinėja žibintais nešini
įsibrovėliai ir ieško gyvųjų ir mirusiųjų, kad galėtų iki soties, iki žagsėjimo
žudyti, o paskui laidoti. Pamiršęs viską pasaulyje, Rokas Trupinėlis žvelgė į
pabudusį ir kažkur nutrūktgalviškai skubantį miestą, kol vėl prisiminė mintį,
alinusią ir stiprinusią jį kapinėse. Kodėl tas žmogus taip skuba? Skuba! Skuba! Ir
gyventi, ir pasenti, ir atrasti, ir prarasti, ir pasmerkti, ir išteisinti, ir
išaukštinti, ir pažeminti, ir žudyti, ir laidoti... Kada gi pagaliau jis sustos ir
sau, ir kitiems pasakys:
– Skubėkime ne kojomis, o galva.
Vos tik spėjo Rokas Trupinėlis taip pasakyti, prie
jo sustojo policijos mašina. Iš jos išlipo du uniformuoti vyrai. Vienas jų atidavė
jam pagarbą ir paklausė:
– Jūs būsite Rokas Trupinėlis?
– Toks esu, o ar būsiu, dar nežinau.
– Eikite su mumis, – pasakė antras policininkas
ir uždėjo jam geležinius antrankius.
– Kur mane vedate? – paklausė Rokas Trupinėlis.
– Ne mūsų reikalas.
Vilnius, 1995–2000
1 Be pykčio ir
šališkumo, objektyviai (lot.). (Atgal>>>)
2 Padėtis be išeities (lot.).
(Atgal>>>)
3 Geriau raudonas negu
lavonas (angl.). (Atgal>>>)
4 Šalin prancūzų
filosofiją ir istoriją! (Pranc.) (Atgal>>>)
5 Kiekvienam savo (vok.).
(Atgal>>>)
6 Žingsnis po žingsnio (angl.).
(Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|