|
<< Atgal
Sena moteris linguojančiame
krėsle
yra pasaulio laikrodis
Ne aš sumaniau man patrauklią frazę apie krėslą
ir moterį. Ši išmintis Pamelos Lyndon Travers, rašytojos, kurios pavardė nedaug
kam žinoma. Kur kas žymesnė yra jos sumanyta Merė Popins. Taip jau įprasta
literatūros istorijoje: personažas yra garsesnis nei jo kūrėjas. Tik
aistringi teosofijos gerbėjai prisimintų P. L. Travers guru gal tobulą
išminčių, o gal talentingą mulkintoją Gurdžijevą* bei jo uolių
pasekėjų idealistų leistą žurnalą Parabolė.
Apie P. L. Travers galėčiau pasakoti be galo.
Klaidžiodama. Nes teosofijos nė kiek neišmanau. Gurdžijevas man mįslė, bet taip
pat... persona.
P. L. Travers didžioji asmeninio gyvenimo
mistifikatorė, slėpusi ir savo tėvynę (Australija, ne Britanija), ir gimimo metus
(1899, ne 1906), ir tikrąją pavardę (Helen Lyndon Goff), net lytį (pasirašydavo tik
inicialais P. L.). Šįsyk ji man įdomi dėl to, kad ir pati jau greit dairysiuos
linguojančio krėslo. Užsinorėjau pražilti!
Deivė Motina Močia. Šit trys etapai,
kuriuos, pasak teosofų pasekėjos P. L. Travers, privalo pereiti kiekviena moteris.
Stabtelsiu ties Močia. Galbūt kiti rašytų tiesmukai: Senė. Bet... Rašytoja
kategoriškai brėžia: jos menama Kronė** nėra nei suvargusi, nei
ligota, nei nukaršusi. Ji, kupina išminties, laiko savo rankose pasaulio gijas; jei nori
timpteli jas. Kur ir kaip driekėsi pačios P. L. Travers gijos ilga istorija. Vis
dėlto... Jaunystėje globota, godota Williamo B. Yeatso ir George W. Russello, ištikimai
sekusi Gurdžijevo mokymu, P. L. Travers buvo ir reikšminga, ir įdomi kitiems, net
jaunesniems.
Ori senatvė štai ko dairausi Vilniaus gatvėse,
štai ko ieškau nesibaigiančiose savo klajonėse po Lietuvą, štai ko linkiu kiekvienam
artimam. Žinoma, ir sau. Kinta, ir dar kaip kinta mano miestas! Slopias močių skareles
keičia skrybėlės, pilkas spalvas ryškesnės, drąsesnės; kavinėn užeiti
vyresniam žmogui jau seniai ne sarmata.
Aną naktį sapnavau: susikabinę už parankių
smėlėtu keliu nuo kalvoto miško į slėnį leidžiasi mano tėvai. Į pievas!
Pievose tikrai bus kavinė. Žinau ir pavadinimą:
Putelė.
Antakalnyje, į Putelę, jiedu kadaise
užsukdavo pusvalandžiui ar valandai ten užsisakydavo kavos ir po taurelę, ten
stotinga bufetava žydė eikliai iššokdavo iš už baro ir pati atnešdavo
tėvams jų gėrybes: jie išimtiniai lankytojai, visiems kitiems Putelėje
savitarna. Jaučiausi kitokia savo klasėje, savo kurse: draugai man turėjo ko pavydėti;
jų tėvai kavinių nelankė, nors už manuosius buvo kur kas jaunesni, o jei ir lankė,
tai, matyt, po vieną, su draugėmis, draugais, bet ne poromis.
Tas sapnas, tas išėjusiųjų slėnis turi tąsą.
Jei kas manęs paklaustų, ar esu skubinusi laiką,
privalėčiau prisipažinti: taip, taip, taip. Taip! Su artimu man žmogumi penkiolika
minučių iki dvylikos (meluoju; kelias valandas iki dvylikos; kelias dienas; savaitę...)
tik to ir prašėme: eikite, 2005-ieji, jau eikite, plėšrieji... Keliaukite ten, kur
išsivedėte mudviejų artimiausius. Ne tik mano mamą.
Maestro Juozas Gumauskas...
Žydėjo sodai, kai Vilniaus kolegijos Menų
fakultetas vieną žymiausių Lietuvos akompaniatorių leido į pensiją. Akompaniatorius
tai profesija, niekam niekada labai ir nerūpėjusi. Bet dėl J. Gumausko varžėsi
žymiausi Lietuvos choreografai: jis vienas iš nedaugelio, kurių pakeisti
neįmanoma. Norėjau užrašyti maestro prisiminimus: kaip grojęs kadaise šokiams, kaip
akompanavęs žymiausioms Lietuvos gimnastėms svarbiausiose varžybose, kaip jam atrodo
tos dainų šventės; klausčiau ir gelmingiau: J. Gumauskas žinojo, kuo skiriasi baltų
ir slavų muzikinis įgimtas mąstymas, kaip tikrinti būsimo šokėjo klausą, ritmo
pojūtį lietuvis ir rusas girdės kitaip... Ir dar, ir dar, ir dar... Nesu kalta, kad
nespėjau. Maestro varžėsi, išsisukinėjo:
Kas aš?
O buvo vienas iš nedaugelio, apie kurį niekada
nesakytum: senas, susenęs... Kai sodai nužydėjo, tai ir mirė. Tas hedonistas,
džiaugęsis maistu, gėrimu, menu, dailiomis moterimis, įdomiais pokalbiais; tas
patrauklus elegantiškas viengungis, nedrįsęs eiti per Vilnių nuo Menų fakulteto
senamiestyje iki savo namų Žirmūnuose su gėlėmis su pensininko puokšte.
Perdovanotas prašmatnias gėles parsinešiau aš.
Kolegos šermenyse apie maestro pasakojo daug. Ir
plati Suvalkijos giminė, ir į ją atitekėjusios marčios... Ir kaimynas troleibuso
vairuotojas. Kas aš, braukė jis taupią ašarą, tik troleibusininkas, ne toks kaip
jūs, menininkai, bet juk man Juozas išsipasakojo, man... Ką jam, pensininkui, veikti,
nė žvejoti nemoka...
Buvo anų metų gruodis, jo 18 diena, sekmadienis,
kai vakarėjant apie gėles daug ir ilgai Šeškinėje kalbėjausi su Vytautu Vincu
Masikoniu. Jis man sakė: jei sapnuoju gėles, tai nutiks kažkas gero, geresnio sapno
negali būti. Sakė: Rašytojų sąjungoje, tavo knygos pristatyme, pamačiau tokių
keistų gėlių, kad jos man kaip sapnas; labiausiai ta šaka su uogomis... Buvo
smagus, nušvitęs: dabar jau viskas jo gyvenime eis geryn, tik geryn.
Mano draugą ir kolegą V. V. Masikonį išsunkė
žurnalistika Prienų rajono laikraštis (ten mudu susipažinome), taip pat
Valstiečių laikraštis.
Visą gyvenimą rašęs eiles, beveik niekam jų
nerodęs, nespausdinęs, slėpęs, V. V. Masikonis rusų Sidabro amžiaus poetus
atmintinai deklamavo sklandžiau nei pripažinti skaitovai. Ką jau kalbėti apie Putiną,
Nėrį... Koks Vytauto balsas, kokia dikcija, koks saiko jausmas santūriai, visada
santūriai. Oriai.
Tiek to mudviejų bendravimo... Kadaise pusantrų
metų Prienuose. Ir pastarieji pusantrų Vilniuje. Insultų, infarktų, kitų ligų
nukankintas, nuo pasaulio, nuo artimiausių nusišalinęs žmogus retsykiais man rodė
savo knygą pageltusius ranka prirašytus lapus. Rodė iš tolo... Neatvertė
nepaskaitė nė lapo. Nė eilutės.
Niekada.
Ne tik man. Necitavo savęs net ištikimiausiam
draugui Mariui. Tam, kuris jį slaugė uoliau ir kantriau nei daktaras Aiskauda. Bet
retsykiais Vytautas (susigalvotas tas vardas, paties sumanytas, sau dovanotas) drįsdavo
balsiai paskaityti niekam nežinomų poetų eilių. Kadaise, XIX amžiuje, tokius vadino
savo kampo poetais.
Ne grafomanai yra tie, kurie rašo, bet nedrįsta
rodytis Lietuvai. Arba nesirūpina rodytis. Arba nesistengia. Man slogu, bet ir gera
jausti: dabar, šią akimirką kaip tik šią, kai aš rašau ar kai jūs mane
skaitote, kas nors, prisiglaudęs pamiškėje, ant cigarečių pakelio skubiai kuria
įkaušusį savo eilėraštį. Tą eilėraštį tuoj pat ir pames. Numes. Bet eilėraštis
kaip po žeme tekanti upė liks.
Kronė... Kraupi senė... Moteris, tampanti gijas...
Šit kuo aš tapau gruodžio 22 dieną. Iki pat Kūčių vakaro jaučiausi tokia.
Retsykiais tebesijaučiu. Suvoksite mane, jei ne tik bandėte įtikinti, bet ir įtikinote
pareigūnus: tai mes, draugai, vykdome mirusio žmogaus valią, tai mes, tokie
kažkas-neaišku-kas atliksime apeigas, nes giminaičiams ta valia nesvarbi.
Žadėjau Vytautui Vincui, kad paguldysiu jį
amžiams miegoti ten, kur atgulti jis labai norėjo: tėviškėje, Gudeliuose. Žadėjau
ir rimtai, ir juokais; ir blaivi už blaivesnę, ir keldama su juo svaigią, net labai
svaigią taurę. Tai ir paguldžiau, ir dėkui tiems, kurie V. V. Masikonį laidoti
padėjo.
Dvaras... Tas dvaras, kurį Altorių
šešėliuose aprašė Vincas Mykolaitis-Putinas, buvo prie Gudelių. Neliko nė
ženklo. Tik laukai.
Ir literatūros atmintis.
Ir lituanisto V. V. Masikonio diplominis darbas apie
V. Mykolaitį-Putiną, ir tų dviejų Vincų sugerta suvalkietiška prigimtis su
dzūkišku prieskoniu: atšiaurokame krašte švelnumas slapstosi, glaustosi pakampiais
nelyg katė.
Kai V. V. Masikonio mama skaitydavo, tai tik prie
lango. Ne todėl, kad prie lango šviesiau. Kad matytų: grįžta, jau grįžta jos vyras,
ir kad spėtų tą skaitymą slėpti. Bars vyras už skaitymą, bars. Tartum ir nuolanki,
iš kumetyno kilusi moteris (koks ten krėslas, koks sūpavimasis...), bet laikė savo
rankose šeimos gijas. Bent jau Vinco giją tikrai. Ir stipriai.
Baugu rašyti: gal net per stipriai. Sūnus po mamos
mirties pakito. Iš V. Krėvės apsakymų, ne iš tikro gyvenimo buvo ta mama taip esu
girdėjusi.
Gintare, pasakė Vytautas Vincas vasarą man,
bene pirmąsyk savo gyvenime paskambinęs mobiliuoju. Mudu su Morua tavęs labai
prašome, kad neplauktum į ežerą per giliai. Ir dar prašome, kad parašytum tą savo
pusę puslapio į Šiaurės Atėnus.
Morua tai katė. Šiaurės Atėnai ir kita
kultūros spauda, kurią dosniai Šeškinėn nešiau, anksčiau ar vėliau atguldavo (ir
tebeatgula, ir atguls, oi kaip atguls) į šito Morua tualetą. Vytautas Vincas kultūros
spaudoje pastaruoju metu skaitydavo tik neilgus tekstus, o ypač laukė eilėraščių be
skyrybos ženklų. Tokie jam patiko.
2005 metų vasarą buvau cirke. Kartu su Vytautu.
Dievinęs Aisedorą Dunkan ir Moniką Mironaitę, apsikrovęs išmintingiausiomis knygomis
(dabar skaitau jo bibliotekos Babelį, Griną), savaip jautęs kortų, skaičių,
sapnininkų, zodiako ženklų magiją, katę Morua mylėjęs labiau nei žmones, mėgo
cirką kaip vaikas.
Jam Močios švytuoklė atskaičiavo penkiasdešimt
aštuonerius.
Kaip juokėsi jis cirke aną rugpjūtį. Kaip skaniai
juokėsi...
GINTARĖ ADOMAITYTĖ
* Gurdžijevas
(tikr. George S. Georgiades, 18721949) armėnų kilmės mistikas ir teosofas,
skleidęs savo mokymą Rusijoje, Gruzijoje ir Prancūzijoje. (Atgal>>>)
** Crone (angl.) sena,
liesa moteris. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|