|
<< Atgal
SKAITOME RIMVYDĄ ŠILBAJORĮ
2006 m. sausio 9 d. Rašytojų klube įvyko
Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto ir Rašytojų klubo rengtas vakaras
Rimvydo Šilbajorio skaitymai. Renginys, planuotas kaip jubiliejinis, nes sausio 6
d. profesoriui būtų suėję 80 metų, deja, virto memorialiniu. Jį pradėjusi Elena
Baliutytė priminė: Štai jau mėnuo su trupučiu, kai R. Šilbajorio nebėra su
mumis, ar, Profesoriaus mėgtu žodžiu, jis yra jau kitoje dimensijoje. Kritikė
kalbėjo, kad vakaro pavadinimas skamba labai konferenciškai, bet mes, jo rengėjai,
šį pavadinimą siūlome suprasti tiesiogine prasme: kaip Profesoriaus tekstų
skaitymus, t. y. interpretacijas. E. Baliutytė aptarė pagrindinius R.
Šilbajorio veikalus, pabrėždama, kad literatūra jam yra visų pirma kalbos menas,
nesvarbu, kokio žanro ji būtų. Prieš akis turėdamas meninį tekstą jis kiekvienu
atveju stengiasi suprasti, kaip vyksta įprasto žodžio transformacija į poetinę
dimensiją, kaip jis pakinta patekęs į meninės kalbos dėsnių zoną. Kūrinio
turinį Šilbajoris išskaito iš jo formos. Anot E. Baliutytės, kuo
kūrinys komplikuotesnis, tuo daugiau entuziazmo jis sukelia tyrinėtojui. Antai vieno
pokalbio metu klausiamas apie naują S. Gedos knygą (turbūt apie Babilono
atstatymą) Profesorius atsakė: Man labai patiko. Ypač tie eilėraščiai, kur
tartum nė vieno žodžio negali suprasti. <
> S. Gedos tekste net svetimžodžiai
skamba labai lietuviškai. Ten daug gelmės. Tuos eilėraščius reikia kruopščiai
išnagrinėti, jie pasiduotų analizei. Ir tai padarė recenzijoje Sigitas Geda
žodžio magas, kurioje jis ne tik sėkmingai vertėjauja, bet ir pats prabyla
mago balsu. Profesorius reaguoja į visus kūrinyje išgirstus aidus (intertekstus),
pasiskoni detalėmis, išskleidžia metaforos ir viso kūrinio logiką. O tai vyksta per
daugelį tarpinių grandžių, kurias kaip kokiam detektyve tyrinėtojas atkuria savo ir
savo skaitytojų malonumui. Vis dėlto vien logika būtų bejėgė, jei ne kūrybinga R.
Šilbajorio vaizduotė. Savo kalbą kritikė baigė primindama, kad kol kas baisu
pažvelgti į tuštumą po Vytauto Kavolio, Alberto Zalatoriaus, Vytauto Kubiliaus, dabar
jau ir Rimvydo Šilbajorio mirčių.
Kęstutis Nastopka daugiausia kalbėjo apie
paskutinę R. Šilbajorio knygą Poezijos skaitymai. Jo nuomone, tai savotiškai
išvadinė R. Šilbajorio knyga, kurioje glaustai pasakyta tai, kas jam visą laiką
rūpėjo poezijoje ir apskritai literatūroje. R. Šilbajoriui poezija buvo tai, kas
priešinasi nuoboduliui, jis visada pabrėždavo, kad tikras poetas priešinasi kalbos
rutinai, tuščiažodžiams tauškalams. Poezijos skaitymai artimi lingvistiškai
orientuotai tekstinei kritikai. Eilėraštyje kritikas ieško visuminės reikšmės,
primindamas pamatines poezijos gramatikos tiesas, jis aptarinėja sintaksinių ir
garsinių pakartojimų funkcijas. Knyga neišsitenka standartinio struktūralizmo
rėmuose, be to, R. Šilbajoris visada vengdavo bet kokio mokslinio žargono. Poezijos
skaitymas, anot R. Šilbajorio, jau savaime reiškia mąstymą apie pirmuosius ir
paskutiniuosius dalykus. Baigdamas K. Nastopka pabrėžė: Neblėstanti gyvybės ir
mirties įtampa viena iš paskutinės R. Šilbajorio knygos temų, vienas iš jos
leitmotyvų, šiandien, kai R. Šilbajorio nebėra, atrodantis savotiškai
testamentiškas.
Donata Mitaitė aptarė, kaip R. Šilbajoris skaitė
Tomo Venclovos tekstus. Metmenyse, Akiračiuose, žurnale Books Abroad
(vėliau tapusiame World Literature Today) jis recenzavo bei anotavo daugelį T.
Venclovos knygų, straipsniuose irgi vis grįždavo prie šio poeto kūrybos. Dar 1972 m.
World Literature Today išspausdinta trumpa T. Venclovos Kalbos ženklo
recenzija. Joje, kaip, beje, ir paskutinėje savo knygoje Poezijos skaitymai, R.
Šilbajoris akcentavo klasikinį T. Venclovos poezijos pobūdį, harmoningumą,
skaidrumą. Galima manyti, kad ją, netradicinę lietuvių poezijoje, R. Šilbajoris
suvokė kaip savotišką iššūkį, patikrinantį literatūros kritiko pajėgumą. T.
Venclovos literatūrologinius veikalus R. Šilbajoris vertino priekabiau nei poeziją, bet
rašydamas apie jo daktaro disertaciją, skirtą septynių rusų poetinių tekstų
analizei, pabrėžė, kad T. Venclovos darbas savo prielaidomis ir metodologija, ir
tiesiog talentu toli pranoksta viską, čia, išeivijoje, darytą specifiniais lietuvių
literatūros klausimais.
Loreta Mačianskaitė, kuriai buvo tekusi laimė
lankyti R. Šilbajorio poezijos seminarą, prisiminė, kad profesorius per pratybas
siūlė versti eilėraščius į prozos kalbą. Dabar ji suprantanti, kad jis labai
aiškiai, labai apčiuopiamai parodė, kad menas yra neišverčiamas, kad jo negalima
redukuoti į jokias filosofijas ar koncepcijas, kad jis yra kažkas specifiška. L.
Mačianskaitė teigė, kad kalbėdamas apie literatūrą R. Šilbajoris visada darydavo du
analitinius žingsnius: pirmiausia aptardavo meno specifiką ir vidinį dėsningumą, po
to ironiškai ir tragiškai išgyvento humanizmo sklaidą. Meno specifikos aptarimas
dažnai būdavo atliekamas pasitelkiant iškalbingas metaforas (pvz., kalbėdamas apie A.
Škėmą, R. Šilbajoris visą laiką rinksis upės, srovės, plaukimo arba kritimo
metaforiką, kalbėdamas apie I. Merą spiralės, kaleidoskopo, ratų, skerspjūvio).
Pagrindiniai idėjiniai klausimai tikėjimas ir moralė, o svarbiausias autoritetas,
į kurį R. šilbajoris visą laiką atsigręžia F. Dostojevskis. Pranešėjos
nuomone, R. Šilbajoris savo straipsniuose labai daug kalba apie tikėjimą, jis
toks apaštalaujantis kritikas, vienintelis mūsų literatūrologijoje
krikščioniškojo egzistencializmo atstovas.
Eugenijus Žmuida, į lietuvių kalbą išvertęs R.
Šilbajorio studiją Karas ir taika: Tolstojaus pasaulio veidrodis, pasakojo apie
R. Šilbajorio, kaip slavisto, veikalus. Didžiausio Profesoriaus dėmesio susilaukė
rusų literatūros aukso amžiaus viršūnės L. Tolstojus ir F. Dostojevskis.
E. Žmuida trumpai charakterizavo platų R. Šilbajorio straipsnį Struktūriniai
pasikartojimai Dostojevskio romane Nusikaltimas ir bausmė, knygą Tolstojaus
estetika ir jo menas (1991) ir studiją Karas ir taika: Tolstojaus pasaulio
veidrodis, kurioje, anot E. Žmuidos, visu ryškumu atsiskleidžia profesoriaus R.
Šilbajorio literatūrologinis talentas. Platus, daugiaušakis ir daugiasiužetis L.
Tolstojaus epas R. Šilbajorio interpretacijoje virsta beveik poezijos kūriniu, kupinu
subtilių sąšaukų bei pasikartojimų, struktūriškai siejančių pavienes detales į
puikiai organizuotą visumą, nupinančiu metaforų, asociacijų, atspindžių,
inversijų, parodijų ir simbolių tinklą, kuris nusidriekia virš romano herojų,
gyvenimo srauto ir istorijos ir sukuriančiu tą darnios harmonijos tėkmę, kurią
jaučiame, jį skaitydami.
Dalia Striogaitė papasakojo apie tai, kaip Los
Andžele šv. Kazimiero parapijos salėje R. Šilbajoris skaitė paskaitą, skirtą M.
Valančiaus 200-osioms gimimo metinėms. Profesorius sugebėjo patraukti publikos, kuri po
pamaldų susirenka į parapijos salę tiesiog pailsėti, atsipalaiduoti, dėmesį ir
pateikti kruopščią, detalią, precizišką M. Valančiaus Palangos Juzės
analizę. Atrodo, R. Šilbajoris visai nieko nesakė apie XIX a., apie M. Valančiaus
švietėjišką, ganytojišką veiklą, apie didaktinės literatūros ypatumus, bet
kažkaip ypatingai, meistriškai visa tai atsispindėjo pačiame kalbėjime. Jis mėgo
bakstelėti pirštu į įdomesnius dalykus, sakydamas: Va, čia galima išplėtoti,
parašyti įdomią studiją. Profesorius ryškino užslėpto ir atviro humoro aspektus.
Visa jo paskaita lavino klausytojų estetinį jautrumą. Grįžus po paskaitos norėjosi
susirasti Palangos Juzę ir įsitikinti, ar iš tikrųjų ten taip įdomu, kaip
atrodė klausantis R. Šilbajorio.
Kazys Almenas, pradėdamas savo neilgą, bet
vaizdingą kalbą, pasigyrė matęs R. Šilbajorį supykusį. O tai esą visiškai
unikalus dalykas. K. Almenas turėjo paimti iš Ohajo į Vašingtoną atvažiavusį R.
Šilbajorį nuo autobusų stotelės, esančios prie McDonalds'o užkandinės, ir
nuvežti į kažkokį Vašingtone vykusį renginį. Deja, draugai laukė vienas kito prie
skirtingų užkandinių. Kai jie pagaliau susitiko, R. Šilbajoris, tuščiai
prastovėjęs tris valandas lietui lyjant, pagaliau atvažiavusiam K. Almenui tepasakė:
Rupūs miltai, Kazy, kur tu dingai? Bet ir tiek supykusio antrą kartą K. Almenas
jo jau nėra matęs, nes R. Šilbajoris savo darbą dirbo su meile, apie ką, anot
rašytojo, šiame jam atminti skirtam vakare visi ir kalbėję.
D. MITAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|