|
<< Atgal
DALIA ČIOČYTĖ
Iš įsiklausymo apie
įsiklausymą
Aldona
Elena Puišytė. PALAIMINK ŽODĮ IR AIDĄ: POEZIJOS RINKTINĖ. Vilnius: Vaga, 2005.
478 p.
Aldonos Elenos Puišytės rinktinė,
apibendrinanti vienuolika poezijos knygų (19702004), raiškiai eksponuoja poetės
kūrybos trajektorijas. A. E. Puišytė priklauso kartai, kurios egzistencinė patirtis
itin prieštaringa: tai karta, vaiko ar paauglio akimis regėjusi pokario žudynes ir
trėmimus, o mokymo įstaigose atakuota jau ganėtinai rafinuotos (todėl efektyvios)
marksizmo ir komunizmo propagandos. Ne vieno šios kartos poeto kūrybai būdinga
pasaulėvokos perskyla: idėjinis prisitaikymas prie sovietinio režimo ir dramatiški
Lietuvos istorijos apmąstymai (vadinamoji atlydžio poezija). Tokio dvasios skilimo
sugebėjo išvengti tik labai nedaugelis, ir viena iš to nedaugelio A. E. Puišytė.
Rinktinė išryškina santykį tarp dviejų poetinių
registrų, kuriuos autorė plėtojo nelaisvės laikotarpiu: vienu registru buvo kuriami
eilėraščiai pogrindžio Rūpintojėliui ir į stalčių, kitu
oficialiai spaudai. Pirmojo tipo eilėraščiai sudaro nemažą rinkinių Šviesa pro
erškėtį (1995) ir Atminties vainikas (1996) dalį. Jiems būdinga pastanga
krikščionybės filosofijos akiratyje reflektuoti individo, tautos egzistencinį
tragizmą. Vyrauja lakoniška daugiasluoksnės semantikos frazė, sukelianti stiprų
rezonansą tautosakinio, mitologinio ir biblinio kančios suvokimo kontekstuose (plg.
tautosakinės sesers ir Antigonės jungtį eilėraštyje Tyliai ten dainavo...:
Suarė jo kapą, kaulelius išbarstė. / Rinko juos į skarą sesė verkdama. /
Sukalė ji naktį neobliuotą karstą. / Meldės ten, grabnyčių žvakę
degdama, p. 341). Ieškoma ištylėto, tinkamiausio žodžio, kuris kryptų į
egzistencinės patirties šerdį, aidėtų asociacijomis, interpretuodamas patirties
prasmę: Kražiai. Kryžkelė. Kražantė. / Kryžius. Kraujas. Ir kardai. / Žemė
raudanti, kur žengta / Priešo kojų... Vėl kirtai // Kardu mums, kazokų aini (p.
318). A. E. Puišytė kuria savitą moteriškosios tvirtybės oksimoroną, varijuojantį
ir praturtinantį lietuviškų moteriškųjų reikšmių erdvę: pogrindžio tekstų
kalbančioji yra ir sukilėlių ainė, kaip Jeanne d'Arc stojanti prieš dvasios
cenzorius, ir miškinių / liūdnoji, baikščioji sesuo (eil. Cenzoriams,
Man kryžium paženklino kaktą... ir kt.).
Oficialiai, cenzūros prižiūrimai, sferai skirti
tekstai turi kitokią poetinę dominantę: jie kupini daugiažodės eufemikos, sudėtingų
metaforų ir aliuzijų (poema Balsas Vizija Veidrodis, Choralai gyvenimui
ir žodžiui). Išryškinami kiti dieviškumo sampratos aspektai nei pogrindžio
kūryboje: ne asmeniškas Dievo ir žmogaus ryšys, o Dievas kaip filosofinė abstrakcija,
būties esmė, Kosmosas, metafizinė paslaptis:
Taip kurčias regi smuiką, bet negirdi
Skaidrios melodijos. O klausančiam almės.
Kas jaučia esmę, tam nereikia skirti
Nuo sparno skrydžio, aido nuo giesmės. Išliks, kas
tikra. Sąskambiais gražiaisiais
Tyli elegija vėl klausą palytės.
Būtis ši ne akimirkai, ne žaismui...
Nedrąsiai žiūri mums į veidus paslaptis. |
|
(Tolima tyli elegija, p. 89) |
Prasmę sutelkiant ties grafiniais
nutylėjimo ženklais, evangeliškai kalbama tiems, kurie geba išgirsti (plg. Mt 13, 16:
Palaimintos <
> jūsų ausys, nes girdi). Abu registrai, tarsi dvi
skirtingos literatūrinės autorystės, dvi skirtingos poetinės kaukės
(jungiškos personos, t. y. savasties pasirodymo kitam formos), kuria ne
disonansą, o dermę, nurodo intensyvią ir harmoningą adresato savimonę. Tokį kūrybos
vaizdą atitinka įžvalgios rinktinės dailininko Kęstučio Grigaliūno iliustracijos,
sukurtos pogrindžio mašinraščio motyvais.
Rinktinės kalbančioji intensyviai aiškinasi
individualų santykį su baltų ainiais (istorinė poema Įvardijimai ir
sąskambiai), su tautos kultūros figūromis (elegijos Mikalojui Daukšai, Simonui
Daukantui, Maironiui, Jurgiui Baltrušaičiui, Antanui Baranauskui, Šatrijos Raganai ir
kt.). Aštri metafizinės tikrovės sąmonė plečia vidinę erdvę (pasak poetės,
esame ne tik šios žemės, bet ir dvasinės visatos keleiviai); identifikuojamasi
labiau su praeities amžių dvasia nei su laiku karų-marų ir smurto, nors
Viešpaties lemtuoju, tačiau suvokiamu kaip svetimas (p. 403). Poetinė kalba
teikia unikalios galios nurodyti ir patirti tai, ko nėra individualiame laike ir
erdvėje. Metanaratyviškai įvardijama reikšminga poetinio mąstymo ypatybė: tai
mąstymas, pagrįstas kitokia negu linijinė logika, tai suvokimas, lemiamas semantinių
sąšaukų, fonetinių sąskambių, intuityvaus tarsi žinojimo, manuskriptų
interpretacijos pagrįstos spėjimu iš vardų, žodžių ir skambesių (p. 103),
pokalbis su Maironiu randasi iš garsų šiužėjimo (p. 79). Poezija suvokiama kaip
kylanti iš įsiklausymo (įsiklausymo imperatyvas išryškintas ir 2004 m. rinkinio
pavadinimu). Vytautas Kubilius kūrybinę A. E. Puišytės autorefleksiją yra siejęs su
J. Baltrušaičio, Antano Jasmanto, Leonardo Andriekaus poezijos sampratomis: kūryba
susikristalizuojanti iš gilumose aidinčių šnabždesių, kurie pro civilizacijos
triukšmą žmonijai teikia sąlyčio su žmogaus ir būties esme galimybę. A. E.
Puišytės žodžiais sakytume: tai galimybė išgirsti tolimą tylią elegiją.
Tyla per visą A. E. Puišytės kūrybą
besidriekiantis motyvas: kas svarbiausia, pasakoma ir išgirstama tyloje. Tyla turi ir
politinės rezistencijos konotaciją: kalbėti tyloje tai slepiantis nuo okupanto
akių (Tyliai ten dainavo: 'Rankšluostin įausiu...' / Tyliai ten raudojo: 'Kur,
broleli, tu?..'). Tačiau pagrindinė tylos leitmotyvo prasmė susijusi su žodžio
filosofija: poetė įsiklauso į žodžio aidėjimą egzistencinėje patirtyje, į
praeities kartų žodį, per tradiciją mokantį išminties, įsiklauso į tylą kaip
žodžio foną, tylą kaip žodį. Įsiklausymo ir tylos problema rinktinės autorei
aktualiausia ne sovietinės propagandos triukšme, o (atrodytų, paradoksas) tautai
atgavus laisvę. Brėžiamas kontrastas tarp talentingo paprastumo poezijos ir
piktžoliškai vešlios poezijos be pauzių, be tylos: Tyliai stiebias į dangišką
mėlį / Baltrušaičio skaisti ramunėlė / Ir sužėlę metaforų kuokštai / Virš
seniai nunešiotos kalbos (eil. Nustebimas, p. 423). Kuriami miniatiūriniai
eilėraščiai atodūsiai tyloje, atsigręžiama į haiku žanrą. Formuojamas
dabarties idėjiniam kontekstui ypač aktualus klausimas: kaip išgirsti prasmę jau nebe
pro propagandos, o pro banalybės triukšmą, t. y. kaip atpažinti ją nukartotose (ir
todėl banalybėmis tapusiose) išminties formuluotėse? Šiame kontekste nutilti,
suklusti yra atsisakyti visažiniškumo iliuzijų (viską žino tiktai plepioji
banalybės burna įžūli, p. 417), išmokti nuolankumo, kuris įgalina pajusti
sąskambius (p. 466). Netikėti, poetinę ir filosofinę nuostabą suponuojantys
sąskambiai, pustoniai: ar jie galėtų atgaivinti prasmę, t. y. išlaisvinti ją iš
banalybės kokono? Kaip šiandien įmanoma prasmingai prabilti apie klasikines vertybes?
Paskutiniai rinktinės skyriai implikuoja šį klausimą. Klausimas lieka atviras, tačiau
A. E. Puišytės kūryboje neabejotinai svarbus patsai jo iškėlimas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|