|
<< Atgal
|
GENOVAITĖ BONČKUTĖ
N o v e l ė s |
G e n o v a i t ė B o n č k u
t ė gimė 1970 m. Kėdainiuose. Baigė Kėdainių 2-ąją vidurinę mokyklą. VU
įgijo psichologės specialybę. Dirba Vilniaus Antakalnio universitetinėj poliklinikoj
psichoterapeute. Noveles, esė pradėjo rašyti mokydamasi mokykloje.
Metų žurnale jos kūryba
spausdinama pirmą kartą.
Pasaka
Apie išsiskyrimus
Tarp kitko
Vėl kelionė
Keliavimas, praradimas,
mylėjimasis
Pabudimai
Į viršų
Pasaka
Kadaise nedideliuose miesteliuose buvo statomos
didelės puošnios bažnyčios. Viename atkampiame miestelyje, nuo kurio į visas puses
driekėsi saulėtos ir vėjuotos plynės, gyveno mergaitė. Kai tėvai paleisdavo vaikus
nuo kasdienių darbų, ji žaisdavo su draugu, kuris gyveno tame pačiame miestelyje.
Bažnyčia jau daug metų buvo uždaryta ir iš
išorės atrodė panaši į vaiduoklišką statinį, varpinėse skraidžiojo balandžiai
ir varnos. Niekas nebeprisiminė, kada ir kodėl bažnyčia buvo uždaryta ir niekas
nemėgino prikelti Dievo namų. Galiausiai ir tikinčiųjų tame miestelyje nebebuvo.
Kartą bežaisdama šalia bažnyčios mergaitė
paklibino vienas mažas bažnyčios dureles ir šios girgždėdamos atsivėrė jos
buvo užrūdijusios, bet neužrakintos. Įžengusi į vidų, mergaitė nustėro po
milžiniškais bažnyčios skliautais, ten, kur kadaise būta klausyklų, klauptų ir
grindų, tyvuliavo tamsus vanduo. Mergaitė ilgai mėgino pamatuoti vandens gylį, kol
suprato, kad grindys nugarmėjo žemyn, ir vanduo yra labai gilus.
Ji niekam nesakė apie savo atradimą ir vis ateidavo
pasėdėti po milžiniškais skliautais šalia juodo bauginančio vandens. Ji slapta
vylėsi, kad šitoje stebuklingoje vietoje kas nors pasirodys, bet po skliautais tvyrojo
ramybė ir tyla.
Po kurio laiko mergaitė nusprendė parodyti savo
atradimą draugui, su kuriuo nuolat žaidė ir kuris jai buvo artimas kaip brolis. Kai jos
draugas pamatė bažnyčioje vandenį, jo akyse užsidegė aistra: jis nusprendė ateiti
čia vidurnaktį, kada dažniausiai pasirodo kito pasaulio būtybės. Mergaitė sunerimo,
bet eiti sutiko. Vidurnaktį jie pravėrė dureles ir vėl atsidūrė prie juodo vandens
po mėnesienoje spindinčiais skliautais. Staiga mergaitė paslydo ir įkrito į vandenį.
Ji išsigando. Nors mokėjo plaukti, mergaitė nepajėgė priplaukti prie krašto
staiga susisukęs galingas sūkurys ją nešė į bažnyčios vidurį. Ji iš visų jėgų
kapstėsi vandenyje, bet jautė, kad sūkurys traukia žemyn. Tuo metu berniukas,
matydamas negalėsiąs padėti, garsiai sušuko:
Kas yra tas, kuris pagrobė mano draugę? Ko jis
nori iš mūsų?
Ir sukunkuliavo tamsus vanduo, ir pakilo vėjas po
bažnyčios skliautais, ir iš gelmių atsklido balsas:
Man reikia vieno iš jūsų gyvybės. Jei tu
įšoksi į vandenį, mergaitė išplauks.
Kodėl to prašai? paklausė berniukas.
Todėl, kad čia gali įeiti tik vienas žmogus
ir tik vienas gali saugoti šios bažnyčios paslaptį.
Eik namo! sušuko mergaitė. Žinau, aš
nepražūsiu.
Berniukas, slegiamas siaubo ir kaltės, nuėjo namo.
Neužmigęs visą naktį, pragydus pirmiesiems gaidžiams jis nubėgo į bažnyčią, bet
mergaitės neberado. Didžiausiai nuostabai, neberado ir vandens: vietoj jo puikavosi
gražios tvirtos grindys. Berniukas sumišo, nebesuprato, ar nakties įvykis buvo sapnas,
ar tikrovė. Skubiai nubėgo į mergaitės namus, sužinojo, kad vakar ji staiga išvyko
į kitą miestą. Berniukas parašė jai daug laiškų, bet atsakymo nesulaukė.
Nesulaukė atsakymo ir mergaitės tėvai, jie manė, jog ji slapstosi dėl nedorų
priežasčių.
Tą įvykį berniukas atsiminė visą gyvenimą. Daug
kartų apmąstė, kas gi įvyko. Ir štai vieną naktį jis susapnavo sapną:
Po senu juodu medžiu raudonoje šviesoje sėdėjo
pilkas žmogelis. Jis tarė:
Tu stengiesi įminti nelengvą mįslę ir jau
daug ką supratai. Todėl klausyk, ką tau pasakysiu. Esti tokių žmonių, kuriuos dar
nuo vaikystės traukia ne gyvenimas, o mirtis. Tamsoje, gelmėje, ten, kur nežinomybė ir
mirtis, gyveno tavo draugės dievas. Jis ją dabar globoja.
Į viršų
Apie išsiskyrimus
Dabar susitikimai nebe tokie, kokie būna, kai
susitinkama retai. Nebe tokie kaip virptelėjimai tyloje, kai iš tiesų bičiuliautis
norisi su visais, o širdyje rusena švelni švieselė ir nušviečia vienišajam pasaulio
kelius. Susitikimai vis dažniau paskutiniai. Nebegali patikėti nė silpnučiu
išliekančiu siūleliu, kuris leistų kitą kartą vėl ištarti: Labas, kaip
gyveni? Siūlelis nutrūksta, į orą išlekia ir ištykšta spalvotas prisiminimų ir
aistrų kamuolys, pasaulis sudūžta dar vieną kartą ir dar vieną, ir dar vieną
dzingt, barkšt, nieko nelieka, dykynė, kurioje kaukia vėjai. Žmogus, dingęs iš
akių, tarytum miršta, atrodo svetimas ir bauginantis. Vaikštai po kaukiančią
tuštumą, kurioje tave it dulkę nešioja gyvenimas tą nunešk, tą paskaityk, tą
pasakyk. Dalijamas užgyventas turtas man šaukštai, tau lėkštės. Regis,
pasidalyti nepavyks susigrobi, tačiau turtas tuojau subyra į šukes. O gal kas turi
nedylančią sielą? Nemirštančią per bendrų pasaulių mirtis? Kaip mažas vaikas,
išėjęs į gatvę, pirmam sutiktam sako: Labas, kuo tu vardu? Ir palaiminti
gyvenantys po viena antklode, kvėpuojantys tuo pačiu oru, jie neturi savo odos, jeigu
plėštum ją nuo vieno, nuplėštum nuo abiejų.
Žmogus tamsiame kambary įsispraudęs į kampą mato
tik kambarį. Už kambario sienų nieko nėra. Sielą supa sunkus žalsvas rūkas. Ir
nuo kada taip liūdi? klausiu jį. Nuo tada, kai save prisimenu.
Aš iš tiesų nežinojau, ko noriu iš kitų. Gal
norėjau, kad manęs neužmirštų. Atrodė: kai savaitę niekas nepaskambins, manęs ir
nebebus. Aš nieko nemylėjau, bet norėjau būti laikoma už rankos. Tuštuma it žaizda
galvoje pulsavo tai užsipildydama prisiminimais, tai vėl išsekdama baisi tuštuma.
Darbai krito iš rankų. Aš negalėjau pamiršti artumo ir man atrodė kad nebėra
prasmės ką nors daryti. Nėra prasmės, ir baigta. Gal man reikėjo kam nors papasakoti,
ką jaučiu?
Į viršų
Tarp kitko
Man skambina senas pažįstamas. Sako: Sveika,
skambinu tau iš durdomo, matai, buvo stogas nuvažiavęs, iš bedarbystės
persikėliau į vaizduotę. Gydausi pas tavo buvusį vyrą. Tačiau praėjusią savaitę
jis išvažiavo į konferenciją ir man buvo liūdna. O šiandien jis pasakė, kad daugiau
su žmonėmis bendraučiau. Tai aš ir skambinu tau. Mus čia išleidžia į miestą, gal
galima pas tave ateiti į svečius? Sakau: Gal ketvirtadienį.
Skambina kolega doktorantas. Sako, beveik apsigyveno
profesorių skaitykloje. Ten įdomu. Pvz., vienas kapais dvelkiantis dėdulė spokso į
apdulkėjusius veikalus ir stena: Nesąmonė... nesąmonė. Netoliese sėdintis
žvitrus vyrukas vis kalba mobiliuoju telefonu: Taip... skaitykloje... Ką veikiu?
Tyrinėju... taip... tyrinėju. Prieina filosofas Kukus ir klastingu balseliu klausia:
Tai kokie pasiekimai? Tai va, kankinuosi, Sėkmėėės,
nutęsia Kukus, jis užsiaugino gražią barzdą, gal greitai taps salonų liūtu.Viena
gal penkiasdešimties metų mokslininkė, kurios dar nepasiekė kompiuterizacijos
laimėjimai, traukia iš rankinuko straipsnius, skersai ir įstrižai juos karpo, tepa
klijais, rūšiuoja, o paskui klijuoja. Keli stalai apkrauti iškarpom, ji šokinėja
tarp tų stalų strykt strykt, padūsauja ir vėl šokinėja. Gal rašo solidų
veikalą, pvz., apie daiktų prigimtį.
Taigi, sako doktorantas. Spaudžiu jūsų darbščią
ranką. Kada pasimatysime? Sakau: Ateik ketvirtadienį, bus dar vienas įdomus
žmogus.
Į viršų
Vėl kelionė
Jau laikas miegoti. Kelionė į Gdanską baigėsi,
ir aš vėl savo kambaryje.
Važiuoti atrodo beprasmiška, galvoje kaip
subraižyta plokštelė sukasi į aklavietę nuvedusios problemos, kurios išauga iki
neribotų dydžių. Naktį košmaras. Atsibundi apsipylęs šaltu prakaitu. Dar kartą
košmaras, dar kartą. Norisi šokti iš mašinos ir lėkti per laukus į gailestingą
pono Dievo glėbį. Ligos, rutina, melas, konfliktai, baimė. Tfu. Kitas etapas: nebeturi
jėgų kankintis. Užmiegi lipniu benzininiu miegu. Pramerki akis: vis tas pats
beprasmiškas kelias. Vėl užmiegi. Kažkas pažadina pavalgyti. Vėl užmiegi.
Atsibundi. Sieloje tuščia. Žiūri pro langą. Kelias ir dangus, sakytumei, net kažkuo
gražūs. Jau labai labai seniai nematei dangaus. Kitos šalies miestai už lango keistoki
ir paslaptingi, tarsi juose žmonės gyventų kitą gyvenimą. Tau įdomu. Tiesiog įdomu:
gatvės, namai, bažnyčios kvepia nauju pasauliu. Norisi važiuoti, eiti, eiti
nesustojant. Taip, matyt, ir reiktų aprašyti kelionę: ėjome, ėjome, žiūrėjome,
žiūrėjome. Tiesa, bažnyčios. Jų erdvė ne tik pašildo benamį turistą, sutvarko jo
sielos chaosą, bet ir nutirpdo nuo jo kelis odos sluoksnius. Išėjęs iš bažnyčios
jau ne tiek matai, kiek visu kūnu jauti.
Kelionės draugai vis artimesni. Pasakai jiems ir
tai, ko niekam nesakydavai. Sau pagalvoji: O kad taip būtų visada. Laisvė būti
ir būti kartu.
Kai grįši namo, pradėsi naują gyvenimą.
Nereiktų perdėti šiek tiek naują.
Jau laikas miegoti.
Į viršų
Keliavimas, praradimas, mylėjimasis
Rytinės meditacijos metu šypsodamasi žiūriu
pro langą į kėblinėjančius Naujininkų gyventojus, kurie jau trinasi apie alaus
kioskus ir turgelį taip įprasmindami šį netikėtai karštą rytą. Skauda sprandą,
tarsi vis dar jį sukiočiau. Sapnavau, kad naktį po sodą vaikiausi įkyrų sodo
paukštį, o jis tuo metu šiepė snapą iš visų krūmų. Tada griebiau pjūklą ir
nupjoviau stalo kojas. Sapnas nebuvo pamokantis, jame nebuvo jokio moralo. Nebuvo ir
jokios rytinės šilumos, nors tu šiltutėlis gulėjai šalia.
Mes vis nepasimylime taip, kaip aš trokštu. Mano
galvoje per daug žodžių, tave praryja darbai ir planai. Ar įvyks stebuklas? Bet kad tu
toli, aš toli, visas Vilnius tarp mūsų. Išplautas ilgesio skonis, išplautas artumo
gerumas. Aš klausiu: Ir apie ką gi tu galvoji? Tu sakai: Galvoju, kaip sutepti
garažo duris. Tu keliautojo etalonas, juodadarbis šviesuolis, sunkumų
ieškotojas. Gamtos gyventojas, nevaikštantis į kultūros renginius. O aš nekenčiu
turistų prakaito, nuo dviračio sėdynės skaudančio užpakalio, susiaurėjusios
sąmonės, suvaidinto draugiškumo, kaip kramtoma guma žiaumojamų liaudies dainų.
Nekenčiu, kadangi esu nedraugiška ir niūri, be to, kasdien darausi vis niūresnė ir
piktesnė. Mano poreikiai nepatenkinti, gyvenimas nuobodus, niekas nenori manęs nei
klausytis, nei suprasti.
Šios savaitės susitikimai. Tu, tavo sūnus ir aš
valgome vakarienę sodo namelyje. Aplinkui tamsu. Sode prie būdos guli pririštas šuo ir
žiūri beveik žmogaus akimis. Paskui einame miegoti ir gulime apsikabinę. Nekalbame. Tu
niekada nepraversi burnos, jausmai sukaupti viduje. Ir mano burna kaip užsiūta, ir aš
nieko nemoku pasakyti.
Prisimenu musių zyzimą ir dėdės Valentino mamos
laidotuves. Valentinas buvo tėvo draugas, man ėjo penkti metai ir tada sužinojau, kad
žmonės miršta. Troba pilna senų žmonių, vidury guli mirusioji, giedoriai gieda
baisias ir keistas giesmes, tarsi patys būtų jau seniai mirę. Kažko ilgai laukiame ir
nieko neveikiame. Atsimenu karštį, musių zyzimą, slogų velionės geltonį. Man
nebaisu. Slogiame gyvenime mirties priartėjimas nebaisus. O gal aš tiesiog stipriai
mylėjau tėvą. Tu į jį panašus.
Šią naktį sapnavau savo buvusį draugą. Aš jo
klausiu: Kaip gyveni?. Jis sako: Taip pat, lygiai taip pat. Aš klausiu: O
ką veiki, su kuo draugauji? Jis sako: Su tuo, kuo ir anksčiau. Dirbu, ką ir
anksčiau. Aš klausiu: Tai ir mes gal draugaujame kaip ir anksčiau? Jis sako:
Žinoma, o kodėl gi ne? Sako taip, kaip sapnuojamas velionis, kai jam sako: Bet
juk tu numirei? Žinoma, nemiriau, žinoma, esu. Ir mes leidžiamės į
kelią, einame per statybvietę, aš atsilieku ir čiuožiu nuo žvyro krūvos, paskui
krentu, krentu. Ir suprantu, kad jau nebesusitiksime, jau nebesusitiksime. Ir aš apsipilu
ašaromis, ir mirštu kartu su juo, su tuo skausmu, kurio nepanešėme kaip sergančio,
bet labai sunkaus vaiko. Ar dar matysiu pasaulį vaiko akimis?
Tą savaitgalį vėl keliavom. Važiavom dviračiais,
kankinausi kaitroje, pykomės, norėjau gerti, mačiau daug miškelių ir pievelių,
dulkančių vieškelių, tave, niūniuojantį keletą pažįstamų melodijų, štai tiek
įspūdžių per visas tris dienas. Dabar ramu, tarsi siela būtų draskiusis, snaudusi,
kvailiojusi ir pailsėjusi. Sugalvoju istoriją: jaunutė mergaitė eina į kaimo
bažnyčią ir pirmą kartą susimąsto, ką ji galvoja apie Dievą. Pakeliui susitinka
vaikinuką, kuris labai pasitiki savimi. Nieko negalvoja. Nieko negalvoti, pasirodo,
gerai, ir ji pradeda jausti paprasčiausius pojūčius taip stipriai, kaip niekada
nejautė. Nieko nebeplanuoja, atlieka tik būtinus darbus. Draugės nuo jos pabėga.
Keliavimas, praradimas, mylėjimasis. Mylėjimasis,
praradimas, keliavimas. Naujas draugas žavus savo piktumu, niūrumu ir seksualumu, kuris
liejasi iš jo kaip šilkinė srovė. Jis šypsosi kukliai ir šiltai. Jis įmagnetintas
grynuoju gėriu. Ir aš apsiverkiu jį apkabindama. Man reikia kankintojo, nutveriančio
mane už sparnų, kai sklendžiu žaižaruojančia padange. Kankintojas įmurkdo į
agrastų krūmą. Kankintojas nuramina.
Į viršų
Pabudimai
Prisiminimų negali nufotografuoti, bet jais gali
gyventi labiau negu gyvenimu, jie gali smaugti labiau nei virvė, šaldyti labiau nei
speigas.
Atsimenu rytus, pabudimus. Pabundu naktį, man treji
metai, aplink tamsu, baisu, sienos tarsi juda, bando mane suspausti.
Atsibundu nuo žadintuvo džeržgimo. Žadintuvas
metalinis, senas, džeržgia kaip kuliamoji. Keliuosi, einu į mokyklą, bijau mokytojų
ir klasiokų, traukiu lyg į mūšį, kurį kasdien pralaimiu.
Atsibundu Vilniuje, egzaminai, jaučiu, kad baimė
sugraužė miegą, nenoriu nei kvėpuoti, nei keltis.
Atsibundu studentų miestelyje, geltonoje
geležinėje lovoje. Kambaryje dar yra žmonių, nesvajoju, reikia bėgti, gyvenimas tik
prasideda.
Atsibundu šalia būsimo vyro, prispausta prie
sienos. Jis mažas, susirietęs, aš pagauta į spąstus.
Atsibundu iš svajonių ir spalvotų sapnų,
psichoterapija, vėl susigrąžinau mamą, saldu.
Atsibundu vyrui išėjus, ima baimė, viską reikia
sukurti iš naujo, aplinka kieta, ryški.
Atsibundu ant naujos sofos šalia draugo, migloj, dar
tebesimylint, bet jau suirzus.
Atsibundu vėl viena. Nyku, liūdna, tamsu, vos
atsikeliu.
Atsibundu ir šoku, skubu keltis. Aš ir visuomenė,
aš ir laisvalaikis. Stengimasis. Stop, čia aš tokia, kokia esu iš tikrųjų: aiškus
protas, aiškus ribų jausmas. Turiu seną elektrinį virdulį, geriu kavą, valgau
sumuštinį, vedu į darželį dukrą. Atsibundu šalia vieno, kito draugo. Atsibudimai
kaip apsirikimai.
Atsibundu šalia mylimojo ant šieno, šventė.
Atsibundu šalia mylimojo po metų. Neatsimenu, kaip jaučiuosi, neatsimenu, ar esu.
Atsibundu ir galvoju, ką valgysiu. Nuolatinis alkis, valgymas kaip gyvenimas.
Atsibundu ir galvoju, ką darysiu toliau, šalia
nėra niekieno rankos. Nieko nėra mintyse. Tik pilnas galimybių gyvenimas. Galimybės
vilioja kaip spalvotas žurnalas, bet nešildo.
Rytai migloje, įtampoje, kažkas esantis šalia
gniuždo mintis ir pojūčius, pritemdo šviesą, tirština miglą. Buvę mylimieji vis
dar mintyse. Neapibrėžus savęs, plaukiu požeminėje sapnų upėje. Atsikeliu, valgau,
sūris ir dešra kaip tapatybės įrodymas, išeinu iš namų. Atsimenu saulę, prietemą,
drėgmę, šaltį, autobusus, bet labai menkai atsimenu save.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|