|
<< Atgal
|
|
ATSIMINIMAI.
DIENORAŠČIAI. LAIŠKAI |
|
ELENA MEZGINAITĖ
Iš „Dienoraščio“
1964 m. lapkričio 22 d.
Noriu žiūrėt iš arti į akis tau, ateinantis
laike!
Ne kitaip rašyti – kitaip gyventi reikia. O tai
nelengva. Ir todėl aš nieko pati sau nežadu.
Laiko nedaug, o aš noriu žūtbūt parašyti ką
nors apie moteris – gal daugiau tam, kad pati save įtikinčiau – galiu. Kaip ten buvo
pasakyta: „Norint ką nors parašyti, reikia visų pirma norėti – labai norėti
pasakyti, turėti ką pasakyti ir mokėti pasakyti“. <…>
1964 m. lapkričio 23 d.
„Virš manęs tyliai spindi žvaigždutės,
Lapelius glosto vėjas švelnus...“
Tie ar ne tie žodžiai melodijai „Sugrįžk į
Sorento“?
Pūga – pirmoji žiemos pūga nutilo, ir drėgmė
krinta iš juodo dangaus, ir jaukiai sugeria žingsnius šiltas, drėgnas vakaras. O
kažkur girioje dabar į išakėjusį sniegą krinta tamsūs lašai, tyli beržai, tik
eglės pačiom viršūnėm švokščia – vienodai, raminamai. Vėjas tyli – o jos
siūruoja.
„Meile akių – mano šalie!“
Kad neužsimiegočiau – ryt į Antašavą. Ryt –
komjaunimo susirinkimas. Ryt – „Vaikinas su velnio plauku“. Palauk, o kada gi
parašyti?
Nieko, viskas bus gerai. Aš dabar tikiu savo jėgom.
1964 m. lapkričio 24 d.
Įėjo į sceną Babkauskas – ir aš apstulbau.
Nesitikėjau jį pamatyti čia, kur jis buvo „vaikinas su velnio plauku“. Toks
kažkoks savas (po „Vienos dienos kronikos“), ir kiekvieną jo žodį priimi kaip
seniai lauktą.
Paskui atsitiktinai mes atsidūrėm restorane, ir
vienu metu Nijolė susirūpinusi paklausė: „Kas tau yra?“ Tada aš galvojau – kaip
lengvai galima suruošti pasakų vakarą ar cepelinų balių vien dėl to, kad
atsilygintume už vyną tam mūsų partneriui. Ir negalima kartą per dvi savaites be
baimės padėti rankas tau ant pečių.
Vakar mane nugąsdino aiškus supratimas – aš
nenoriu juo su niekuo dalytis.
Gerai, kad buvo Irena ir nebuvo Danguolės –
dažytos lėlės, toli gražu ne originalios. Ir mes juokėmės su Irka kaip vaikai dėl
to, kad mums gera abiem.
Gerai, kad Paustovskis parašė „Apysaką apie
miškus“.
Vietoj „žūtbūt“ neišėjo nieko. Ne aš kalta.
Aš taip pat netikčiau heroje apybraižai, nors laikau (teisingai ar ne, neaišku) save
neblogesne už daugelį. Ir daug kur pranašesnė jaučiuos.
Jeigu aš būčiau save įvertinus anksčiau. Jeigu
kas mane būtų įtikinęs tada, kad aš esu, kad galiu būti ir graži, ir gera, kad mane
irgi galima mylėti. Bet aš nežinojau šito, kai man buvo septyniolika, devyniolika,
dvidešimt.
Aš vėl skaičiau Majakovskį. Bet skaityti jį
lietuviškai – nesuprasti jo, rusiškai – pinasi nesvietiška daugybė naujadarų ir
neaiškių žodžių. Tik ritmas lieka. O, kad jį kas nors paskaitytų scenoje – kiek
už tai atiduočiau!
Pasiilgau teatrų – jaukių Vilniaus teatrų.
1964 m. lapkričio 25 d.
O užuolaidų mums nereikia –
Tegul žiūri žvaigždės į langus,
Žiūri naktys rugpjūčio vaiskios
Ir šešėliai balandžio vangūs.Eilutės iš eilėraščio, kurio gal niekad
neparašysiu. |
1964 m. lapkričio 26 d.
Aš greit pavargstu. O gal ir kiekvienas pavargtų,
pasitrankęs visą dieną.
Skapiškyje literatės man atnešė gėlių –
tikrai sakant, žalią puokštę. Aš nelaukiau šito. Bet geriausia buvo, kai ta mokytoja
(šiaip ji visa sausa, tik šabloniškais žodžiais tekalbanti) pasakė: „Mano
mergaitės kalbėjo, kad labai nuoširdi...“
Vėl rūpesčių daugiau, negu gali aprėpti. Ir kol
iš jų neišskiri svarbiausio, sunku pradėti.
O svarbiausio – aš neišskiriu.
Vakar rašiau Vladui „Ramoną“*. Nedaug. Pusantros valandos ant slenksčio – „aš noriu vieną
kartą išeiti iš proto“.
Aš irgi noriu, bet bijau paskui sugrįžti į
protą.
Vakar mes trys kalbėjom apie partiją. Beje, šito
nereikėtų rašyti, bet tiek to. Aš sutinku, kad nepriaugau iki to. Bet aš galiu
priaugti. Mano širdis švaresnė negu kai kurių tų, tylučių, rimtų, padorių iš
išorės, o viduje niekšų ir savanaudžių. Ir visi žino tai, o vis dėlto be baimės
(tikrai sakant, be jokios atsakomybės) įteikia jiems partinius bilietus – už jų
išorinį padorumą.
Ne, dabar aš jau nestosiu. Gal ir niekad. Jeigu ir
priimtų. Nes aš svajojau apie tai kaip apie šventę. O atsidurti vienoje gretoje su
štai tokiais prisitaikėliais nenoriu. Negaliu. Geriau jau tada gyvensiu vien savo
gyvenimu.
1964 m. lapkričio (ne, gruodžio!) 2 d.
Dulkės nugula ant knygų... Kas su manim pasidarė?
Nuo kada? Negi net nuo tada, kai viskas apsivertė aukštyn kojomis ir aš atvažiavau į
Kupiškį?
Manyje dabar per daug abejingumo ir per mažai
valios.
Studijos – tik iš inercijos, tik sesijų metu.
Knygos – lyg tarp kitko. O tai, kas turėtų būti svarbiausia, – to kažkaip
neužčiuopiu.
Reikia žmogui žinoti, ko jam reikia. Aš tai žinau
nepalyginamai tiksliau negu Danguolė ir vis dėlto per daug neaiškiai.
Tegul bus prakeiktas pesimizmas ir kažkieno kažkur
man įdiegtas nepasitikėjimas savim. Tiksliau – netikėjimas, nevertinimas savo jėgų.
Netgi tų, kurios, rodos, tikrai žinau, yra.
Užeina darbingos nuotaikos. Vakar Subačiuj
pravaikščiojau lig nakties. Pavardė tempia pavardę, įvykis įvykį, viskas pinasi.
Būtinai nuvažiuosiu ten, dar ne kartą reikės nuvažiuoti. Ir parašysiu. O daugiau
matysiu, ar užteks man kantrybės – faktus rinkti reikia labai kruopščiai. <…>
1964 m. gruodžio 7 d.
Matyt, nėra užsispyrimo. O gal aš tik neįpratus
dirbti ir todėl greit atsibosta. Pradeda skaudėti akys.
Groja Glierą. Man visa jo muzika į iškilmingą
himną panaši.
Vakar baigiau Bondarevo „Тишина“.
Negalėjau užmigti, kol nebaigiau. Visada taip – traukia knygos, kai nėra kada
skaityti. <…>
1964 m. gruodžio 23 d.
Įeinant į gastronomą linktelėjo galva tas
rudaplaukis vaikinas – Nijolės pusbrolis. Išėjau – jis manęs laukia ties durimis:
„Atsiprašau, kaip reiktų parašyti į laikraštį...“
Gal gyventi taip ir teisingiausia kaip dabar – visą
laiką įsitempus. Dabar jau man neramu visą laiką – planuoju, kaip suspėti daugiau
parašyti.
„Man bus visai kitaip“, – tvirtinau vakar
Antanui, kai sėdėjom trise Skapiškio „peklelėj“. Kitaip – aš neįsivaizduoju
ateityje savo asmeninio gyvenimo. Viena žinau – aš būtinai būsiu reikalinga kam
nors. Taip buvo iki šiol, taip turės būti ir vėliau. Reikalinga kaip draugas, kaip
žmogus. Ne kaip mylimas žmogus – vargu ar kas mane bemylės.
O gal ir mylės – argi maža nesąmonių šiam
pasauly? Bet ne tai svarbiausia. Aš visą laiką šitai žinojau, o dabar jaučiu. Protu
ir širdimi jaučiu.
1965 m. sausio 26 d.
Valgykloje eilutėje prieš mane stovėjo trys
merginos ir kalbėjo apie eilėraščius, apie skaitovus, apie kareiviškus laiškus. Į
mane atsigręžusi buvo pati mažiausioji, juodai apsivilkusi. Pablyškusi, nei šviesūs,
nei juodi plaukai lygut lygutėliai, tokie vešlūs ir natūraliai užšukuoti ant
skruosto. Mažos, vaikiškai prasiveriančios lūpos. Bet pasižiūrėjau į ją, kai ji
įdėmiai klausėsi draugių, ir nustebau – tokios rimtos, protingos rudos akys po
nedažytom blakstienom ir pilkais antakiais. Studentų būryje nepastebėsi jos menkos
figūrėlės, neįmantraus apdaro, neišskirsi jos negarsaus, neskambaus balso. Ir jos
pačios nematysi, kol kartą nepasižiūrėsi į tas rudas melsvais baltymais švytinčias
akis. O kai pamatysi – iškart sustosi.
O kad mes visuomet žmoguje iškart pamatytume, kas
svarbiausia. Kad ir kas tai būtų – geros akys ar paguodžiančios rankos, po
abejingumo kauke besislepiantis didelis protas, už lengvų juokelių – dosni,
nepaprasta širdis.
O būna, kad kelerius metus vaikštai pro žmogų,
kalbi su juo – ir nematai jo. Nematai to svarbiausio, ir vieną dieną jo supratimas
pritrenkia tave, kaip rudų su melsvais baltymais nežymios mergytės akių
žybtelėjimas.
1965 m. kovo 5 d.
Sninga ir sninga drėgnu, dulsvu sniegu virš juodo,
paniurusio Lėvens. Stačios pusnys ties upės vaga – lyg žvaigždėtas krantas.
O pavasarį tas Lėvuo sušvytės giedriausia
žydruma, sutviskės sidabru prieš saulėlydį, dvelks šiluma ir ramuma vėsiom vasaros
naktim.
„Tau dar viską reikės patirti –
Nuo žvaigždžių
ligi žemės juodos…“
1965 m. kovo 6 d.
Štai imčiau dabar ir neičiau į tą mūsų
pobūvį. Pasiimčiau Paustovskio knygas apie klajones, poetus ir pietų saulę. Kam man
degtinė ir neblaivi galva?
Paustovskis moka tai, ko turbūt nemoka nė vienas
rašytojas pasaulyje, – vienu dviem sakiniais nupiešti vaizdą, kuris tau iškart
krinta į širdį, nes jį staiga pamatai savo akim ir pradedi jo ilgėtis, ir jis, tas
vaizdas, staiga pabudina giliai užslėptą, tegu paprastą, bet ryškią, ne visai
realią ir juo labiau viliojančią svajonę. Štai, pavyzdžiui, pamatyti, kaip skyla ant
grindinio krisdami saulėtą rugsėjį Kijevo kaštonai, pajusti geltonas Kolchidos
liūtis, ilgėtis tuščių, į saulėlydį bėgančių vieškelių…
Kažką neramaus ir gero pažadina man Paustovskis.
Visada.
1965 m. kovo 16 d.
Bjauriai tuščia širdy. Net pavasario nebematau,
nežinau, kada jis prasidėjo.
Buvau Panevėžy. Aišku, darbą aš gausiu, ne ten,
tai kitur. (Tik kažin kiek, kam teks lankstytis, mindžioti slenksčius ir jausti, kaip
tave tiria ir svarsto – kas tu per paukštis. Baisu! Tik nesutelpa į mintis, kaip
Kupiškį reiks palikti, nebesidžiaugti jo pirma žaluma, nevaikščioti jo
šaligatviais, nematyti, kaip atslūgsta po potvynio Lėvuo ir sužydi ievynai.
Aišku, Kupiškį palikti bus lengviau, kaip kadaise
Rokiškį. Naujoj vietoj bus lengviau, kaip kadaise čia. Bet gal todėl toks ir savas man
liko šitas miesteliūkštis. O ten, kad ir kur nuvažiuočiau, bus svetimi žmonės,
svetimi kavinių pavadinimai, svetimos apylinkės.
Bjauriai tuščia. Lyg kas būtų spjovęs į veidą
ir nuėjęs.
1965 m. kovo 19 d.
Lyja, šlapia gatvėse, tik juoduose klanuose
atsispindi silpnos šviesos. Nebaisus šitas pavasarinis lietus. Ir vėjo aš nebijau, ir
bet kokio purvyno – ne. Tai ko man bijoti, jei kiekvienoj gyvenvietėj ar mieste, kur
aš išlipsiu, tokie pat žmonės gyvena. Ir šoferiai, pakėlus ranką, taip pat sustos
purvinam kely, ir su šypsena atidarys kabinos duris. Išlipsiu ir pasakysiu sau –
šitais šaligatviais vaikščiosiu, čia eisiu pietauti, čia žiūrėsiu filmus,
šituose kultūros namuose klausysiuos koncertų...
Argi man ne vis tiek, kur tai bus? Argi ne vis tiek,
jeigu aš visiškai viena – nei gimtinės, prie kurios būčiau prisirišus, nei namų,
kur manęs pasigestų, nei žmogaus, kurio gyvenimas būtų mano gyvenimas?
O man reikia, kad manęs kur nors pasigestų ir
lauktų, kad kažkam aš būčiau reikalingesnė už viską – už namus ir mielą
vietovę, už visus draugus ir visus darbus.
„Atleisk man, jeigu aš reikalauju daugiau, negu
man priklauso, bet aš negaliu gyventi be laimės.“
1965 m. gegužės 15 d.
<...> Šiandien pirmą kartą atėjo mintis
(kad ir kaip būtų keista, pirmą kartą) – o gal aš čia gyvensiu ilgai ilgai.
Pamatysiu, kaip pakils naujasis teatras Lenino aikštės ir Elektros gatvės kampe, kaip
pakils žalias skveras ties juo, vaikščiosiu į tą teatrą. Aš galiu čia gyventi
ilgai ilgai – tereikia panorėti.
Bet aš dar nežinau, ar noriu.
„Если
мог б ты знать, как тебя ждала!
Да
устала ждать и любовь прошла“, –
dainavo rusiškai nuoširdžiai ir liūdnai moteris
filme „Kada daina nesibaigia“ – filme apie Leningradą ir dainas.
„Да устала ждать...“ Kaipgi
nepavargti?
1965 m. birželio 11 d.
Kaip nedaug reikia žmogui – šypsenos ir žodžio.
Ėjau koridoriumi ir pamačiau būry pažįstamą veidą. Praėjau, bet grįžtant jau iš
tolo nusišypsojo Naraškevičius. Aš matydavau jį redakcijoje, bet niekad žodžio
vienas kitam nesam pasakę. O dabar pasikalbėjom kaip seni, geri pažįstami. Ir nueidama
pagalvojau: štai taip ir būna – pasižiūri į žmogų iš tolo, susidarai apie jį
nuomonę ir jau žinai, draugas ar priešas jis gali būti. Jeigu jis būtų nekaip apie
mane galvojęs, nebūtų žengęs tų kelių žingsnių priešais. Ir man todėl gera. Ir
dar – ko gero, aš tik čia pajutau, kuo mane jau riša Panevėžys.
Buvom Valakampiuos. Pirmąkart tiek toli plaukiau
Nerim. O skersai taip ir neperplaukiau – pabūgau, nors daug lengviau būtų buvę kitą
krantą pasiekti, negu grįžti.
Taigi, grįžti ne visuomet lengviausia...
1965 m. liepos 1 d.
„Buvo pora žygių, kad tave užkariautų mūsų
literatų būreliui“, – kalbėjo vakar Šukys. Žodžiai, glostantys savimeilę.
Aišku, aš ateisiu į tą būrelį, bet siūlytis nenoriu.
Šiandien darbinga diena. Važinėjau, rašiau. Einu
dabar daryti nuotraukų. Baigsiu perrašyti eilėraščius. O gal ir į kiną nueisiu.
Vis dėlto gerai man vienai. Taip gerai, kad ir pas
Bronę neužeinu, ir Leontinos neieškau – nors ji laukia kartais. Gera, nes visiškai
abejingai žiūriu į vaikinus ir be pavydo į tuos, kur vaikšto dviese. Dieve duok jiems
džiaugsmo. Man jo pakankamai. Gal net per daug. Kaip ir sielvarto.
1965 m. liepos 2 d.
Baisu pagalvoti, kaip aš rytoj prie jo prisiglausiu.
Kaip pasiilgau – baisu pagalvoti. Norisi pulti užsimerkus, kaip drugiui į liepsną.
„Tau visada sekasi“, – rašo Stasė. Sekasi,
Stasele, aš irgi taip manau. Nors tu nežinai, kokia man visko kaina. Ir gerai. Geriau
tegu man pavydi, o ne gailisi.
O ramaus, užtikrinto būvio man nereikia. Daug
geriau štai taip – nežinoti, kas bus rytoj, ir žinoti, kad rytoj gali būti visko. Ir
laukti šito.
1965 m. liepos 19 d.
Ateina toks jausmas, lyg esi beviltiškai atsilikęs
nuo gyvenimo. Nebežinai, ko tau reikia. Nebežinai, kur tavo vieta.
Man dažnai pavydi mano bendraamžės – to, kad aš
visuomet patenkinta gyvenimu, savim, žinau, ko noriu, kad laiminga. Be abejo, aš
laiminga. Kam tada gyventi, jei nebūti laimingu!
O štai dabar galvoju kaip mokinukė – ar geru
keliu nuėjau? Baigsiu universitetą ir būtinai vėl spręsiu – kur dabar? Ir nebebus
ryžto vėl kur nors pradėti iš naujo, ir norėsis.
Mokytis, žinoma, galima – miškininkystės ar dar
ko nors. Bet man nebereikia auditorijų ir paskaitų diena iš dienos.
Mano norai prašoka mano valią. O aš pati
nepasiekiu savo galimybių. Žodžiu, dar nesu tuo, kuo galiu būti. Ir dar nežinau, kuo
galiu būti.
Aš kaip akmuo, pasiruošęs riedėti ir vis
laukiantis postūmio iš šalies. <…>
1965 m. rugpjūčio 10 d.
Darbas duoda pasitenkinimą tada, kai jis reikalauja
šiokio tokio įtempimo. Kaip man dabar sekretoriaujant. O kai jauti, kad be didelių
pastangų padarysi, ko iš tavęs reikalauja, lieka nuobodu, atidėlioji, pradedi tingėti
ir nieko nepadarai.
Žmonės bandomi ne kaip pelės po stiklo gaubtu, o
taip, kaip bandomi lėktuvai. Lakūnas bandytojas visuomet jaučia ir riziką, ir
atsakomybę už lėktuvą, ir pareigą išsaugoti jį. Ir kartais šita pareiga, šitas
noras būna didesni už norą išsaugoti save.
Mačiau „Kampinį kambarį“. Žiūrėjau filmą
kaip gabalą iš mano būsimo gyvenimo. Leontina išėjus pasakė: „Gerai, kad dar mums
taip nėra“. Aš nenorėjau ginčytis, sukandau dantis ir nutylėjau.
Jai viskas dar ne taip. Ji greičiau atsisakytų
vilties turėti savo („visiškai visiškai savo“, kaip sakė Jovita) mažylį negu
Vytautą. O aš – priešingai.
1965 m. rugpjūčio 16 d.
Buvau vogt obuolių. Su kaimynu Jonu – rodos,
septyniolikmečiu. Atėjau pas juos žaisti sviedinio į kiemą, paskui, kai sutemo, –
obuolių. Ne todėl, kad jų norėjau, – romantikos ir vaikiškumo pasiilgau.
Paskui sėdėjom ant suoliukų ties durim ir
kalbėjom. Trise, dar Janė – irgi kaimynė. Sutarėm, kad Jonui ištaisysiu rašomąjį
– turi pataisą. Ir kai su jais – pacanais – kalbu ir einu obuolių, man atrodo
netiesa, kad man dvidešimt treji ir kartus gyvenimo patyrimas už mano pečių, kad aš
jau tiek mačius ir perėjus – ir iš šalies stebėdama, ir pati savim, savo kailiu.
Visa tai, kas jiems dar prieky.
O vis dėlto jie man sako „tu“ ir sako „lig
rytojaus“. Gaila, kad lig porytdienos, nes rytoj į Kupiškį. Ir vėl mane kvies prie
sviedinio ir vogti obuolių.
O aš vaikščiojau pro juos kelis mėnesius ir
nesiryžau prieiti – nors dažnai norėdavos.
Be reikalo! Aš dar daug kuo esu tokia pat pacankė
(gal ir teisus Stepas) kaip ir jie. Man dar reikia visko – linksmų vaikėziškų
šaikų ir sviedinio, vogtų rūgščių obuolių ir nešvelnaus žodžio. Reikia!
Tu matai, Vladai, aš ne tiktai moteris. Aš ir
vaikas.
1965 m. rugpjūčio 31 d.
Kaip aš anksčiau negirdėjau Čaikovskio! Kai dabar
gros jo Pirmąjį koncertą, aš visuomet prisiminsiu vakarą medinėj tuščioj mokykloj,
kur už langų – vėjo blaškomos liepų viršūnės ir prieš audrą slenkanti tamsa,
ramų vaikino su knyga veidą.
Virš Panevėžio vakaro giedroje lėtai skrenda
nerangūs lėktuvai – lyg iš Marko Galajaus pasakojimų...
Skrenda ir krenta lėktuvai... Štai pragyventa
nemaža dalis gyvenimo ir nieko tame gyvenime nebegalima pataisyti.
Mane kažkaip pritrenkė šitas lenkų filmas „Nutrauktas
skridimas“. Nelauktai, žvėriškai geras. „Kas gi iš viso svarbiausia?“ –
klausė žmogus, drąsus ir didvyris iš prigimties. O štai nešioja laiškus ir
nebežino, kam gyvena.
Štai susitiko artimi žmonės, perėję kryžių
kelius, – ramūs, kultūringi, bet jau ničniekas gyvenime nebepataisys praradimo.
Laužiasi kvailiai į kokias „Gėles dulkėse“ ir
lieja ašaras dėl sentimentalios istorijos, o čia sunku verkti. Čia viskas gyva ir
tikra.
1965 m. lapkričio 1 d.
Mintis nekeista, bet keista, kad ji mane nustebino
kaip nauja – kodėl aš dažnai sakau: „Aš šitaip negaliu, aš taip nepajėgiu“,
kai iš tiesų aš daug ką galiu, daug pajėgiu. Čia juk tas pats – nenuolaidžiauti
sau! <…>
1965 m. lapkričio 14 d.
Tai velniava – prasėdėjau visą dieną, įskaudo
akys, o nieko nespėjau padaryti – perrašiau Grubinsko kontrolinį, ir tiek.
Perverčiau metinį komplektą. Teisi Leontina –
pastebimai supilkėjo „Tėvynė“. Nebėra žmonių, kurie buvo tikri žurnalistai –
Nagaitis, Lukoševičius. O mes, naujai atėję, – dar ne žurnalistai.
Šita savaitė buvo baisi. Be kontrolinių, juk
reikės duoti medžiagą, kaip visada atlanką ruošt komjaunimo konferencijai. Velniškai
maža laiko. Bet užtai tuomet pajuntu, kaip stiprėja godumas gyvenimui.
Šiandien per televiziją Laimonas Noreika skaitė
Mykolaičio-Putino eilėraščius. Perkūnišką optimizmą ir dvasios stiprumą, didelį
protą reikia turėti, kad sulaukęs devyniasdešimties (autorės klaida – V. K.)
kalbėtų tokiais žodžiais...
1965 m. lapkričio 15 d.
Sigito eilėraščiai dar neišėjo net „pirmąja
knyga“, o jau dėl jo ginčijasi „Literatūra ir menas“. Man jis prieš dvejus metus
kalbėjo apie Šimkų. Dabar matau, kad jų draugystė verta šito vardo, – Šimkus
užsispyrusiai visur giria Sigito eilėraščius. Aišku, giria ne todėl, kad jie
draugai. Bet pats Šimkus tai juk iš tiesų rašo kitaip!
Nežinau, bus Sigitas dideliu poetu ar ne. Aš
prisimenu jį ir gerbiu kaip labai protingą ir gerą žmogų, bet kaip poeto nevertinu.
Bent kol kas... <…>
1965 m. gruodžio 17 d.
Rytoj važiuoju į Subačių – Naraškevičius
skambino, davė apybraižai tik keturias dienas. Ateina tokios minutės, kai delnai
niežti – norisi rašyti. O rašyti aš galiu, galiu! Tegul, kai aš nusiunčiu
eilėraščius, ateina tik atsakymas „ne“, o štai Čiplys atsinešė korektūras iš
„Pergalės“ (nors, dievai žino, aš neprasibraunu lig padorios minties per jo
žodžių įmantrybes). Kartais (aš sakau – kartais) šitas noras rašyti many
nustelbia viską. <…>
1965 m. gruodžio 18 d.
Kai ėjau į „Niurnbergo procesą“, nemaniau, kad
viskas bus taip stipru, atvira, baisu. Ir, sakyčiau, smarkiai objektyvu.
Aš pastaruoju metu likau godesnė tokiems dalykams
– stipriems, atviriems, baisiems...
O kaip daug kas gyvenime yra svarbu ir svarbiausia!
Reikia būti godžiam, stipriam, smalsiam!
Vien todėl negalėsiu niekad kaip reikiant vertinti
Leontinos, kad ji sako apie tokius filmus: „Man per stipru, man per baisu“. Saugo savo
nervus...
Planuoju, kaip rašysiu apie Grigaravičių...
Bandysiu...
1965 m. gruodžio 19 d.
Sulijo. Šlapią parsinešiau šitą sąsiuvinį
užrašams iš šviesios Subačiaus parduotuvės...
Drėgnoj nakty jaukiai nutvieksta ferma atlapom durim
– nuo jos sklinda raminantis šiaudų kvapas. O Subačiuj namų langai užuolaidom
neuždangstyti – taip tylu ir ramu viskas...
Man labai pravartu tokios kelionės į žmones. Nors
šiandien neką tenuveikiau – pasitikslinau, ir tiek.
1965 m. gruodžio 21 d.
Pamažu, palengva ateina laikas, kai aš pasijuntu
turinti ką žmonėms pasakyti.
Rašau tą apybraižą, kur pažadėjau
Naraškevičiui. Jeigu „Tiesa“ išspausdins šitą lyriką, patikėsiu savo gabumu.
Kai rašau, nublunka viskas – ir mano, ir Leontinos
gyvenimo tragedija, ir smulkūs buities rūpesčiai (nors jie man niekad ir nieko
neužgoždavo), ir miglota ateitis, į kurią kartais baisu blaiviai pažiūrėti.
Tiek turiu gerų temų dabar! Kad tik nepasiduočiau
tinginiui!
O redakcijoj – naujos bėdos. Keista, kad aš
nesigailiu Platušio ir jei bus reikalas, atvirai pasakysiu savo nuomonę – jam ne vieta
redakcijoje.
Per griežtai sprendžiu apie žmones? Bet juk manęs
toli gražu niekas nepasigailėjo, nors man buvo tik dvidešimt ir aš tikrai buvau tiktai
kvailutė. Nieko, išgyvenau ir dabar neprašau atlaidumo ir pati sau.
Vis dėlto Panevėžys man duoda tai, ko Kupiškis
negalėjo duoti – visiško savarankiškumo ir visiškos atsakomybės už save supratimo.
1966 m. sausio 1 d.
Po triukšmingų dainų ir šokių muzikos tyloje
staiga suskamba ausyse Čaikovskio Pirmojo koncerto tonai. Ir aš uždūstu iš
susijaudinimo, lyg būčiau ilgai bėgus tamsia, tylia pieva ir staiga sustojus ant
svaiginamai aukšto, saulės nutvieksto ir vėjų varstomo skardžio...
Šiandien tikrai per daug tylu ir kasdieniška. O
vakar gėrėm ir šokom, ir buvo labai nejauku, ir jaučiaus esanti ten, kur reikia.
Pasiėmiau Algį, pripylėm stiklinę „Palangos“ ir nešėm drėgnom gatvėm lig
ligoninės – ėjom sveikint Reginos. Paskui išėjau, stengdamasi išeiti viena. Ir
visą naktį vėl sapnavau, kad į mane šaudo, mane sužeidžia, bet tiktai sužeidžia.
<…>
1966 m. sausio 11 d.
Ėriškių kolūkio pirmininkas Giedraitis –
protingas žmogus. Mes daug turim tų protingų, sumanių žmonių. Įsikalbėjom apie
spaudos oficialumą ir išvažiavau su nuoskauda – juk visi mato ir supranta, koks
paviršutinis šitas visų laikraščių nuomonės vienodumas, visi žino, kad visi tie
laikraščiai vienose, oficialiose rankose. O kol taip bus, nebus nei objektyvumo, nei
nuoširdumo, nei polemikos (dabar ji taip griežtai apribota, ta polemika, ir tokia
nekalta!), nei reikiamo svorio spauda neturės.
Tiesa, mes turim demokratiją, bet ją atsveria
suvaržymai iš kitos pusės. <…>
1966 m. vasario 24 d.
Kodėl aš nežiūriu žmonėms į akis? Turbūt
nenoriu, kad iš jų mano mintis skaitytų. Aš nemoku uždėti antvalkčio ant akių ir
nuslėpti po juo nekantrumą, nuobodulį, priešiškumą. Ir nenoriu kitose akyse
išskaityti tą patį abejingumą, nepasitikėjimą, išskaityti visai ne tai, ką kalba
lūpos.
Didelė, nesvietiška palaima – žiūrėti į akis
žmogui, kuris tave traukia, kuriuo tiki. Bet tuomet bijau savo akių – jos per daug
kalba. Kaip Auga sakė – kviečia, maldauja.
Ką tai reiškia – akys? Atsimenu, kaip buvau
pritrenkta po „laužų“. Šitiek laiko vaikščiojau pro Vladą, kalbėjau su juo,
žiūrėjau jam į akis – ir nemačiau jo akių!
Brangiai man kainuoja tai, kad tuomet kitaip pasižiūrėjau
jam į akis. <…>
Baisi knyga „Tykusis Donas“. Savo tikrumu baisi.
Skaitai ir svaigsti, sunkiai, karščiuojančiai svaigsti. Ir nebemiela lieka vaikščiot
žeme, kurioj nežmoniškas kančias patys sau skiria žmonės, ir kaukti norisi kaip
vilkui, prislėgtam šitos skriaudos, gailesčio, neapykantos, bejėgiškumo, užplūdusio
iš puslapių.
Kas gi tu esi, žmogau? Tu dantim kaip žvėris, gini
savo gyvybę ir savo noru guldai savo galvą už įsitikinimus – patį
neapčiuopiamiausią dalyką, pakeli, kiek joks žvėris nepakeltų, nors negali kaip
žvėris užlaižyti baisių žaizdų. Tau žemėj reikia tiek nedaug vietos, duonos ir
oro – nematomo krislelio, su žeme palyginus, o tu plėšies, lyg viso pasaulio tau
vienam reiktų – viso ir visiškai, ir jokių išlygų čia negali būti.
Mes, žmonės, nežinom, kas mes esam.
1966 m. gegužės 2 d.
Groja Čaikovskį, pasakoja apie Čaikovskį ir
Grygą. O Solveigos dainą – aš negaliu apsirikti – dainuoja ta Elė, kurią prieš
šešerius metus sutikau Vilniuje.
Groja Čaikovskį. „Mylintieji visuomet laukia....“
Nei su pagieža, nei su kerštu, nei su viską paminančiu išdidumu nesiderina tikras
jausmas.
Stiprus vėjas išgiedrino dangų. Ir aš rašau –
„o išsistiebia, kaip tas medis, žmogus ir būtinai panori sužinoti, kur žemės
vidurys“.<…>
1966 m. rugsėjo 10 d.
„Juk nieko nebuvo? O gal ir nebuvo...“
Atitolstu nuo namų ir nuo darbo, nuo miškų, kur
šiandien kvėpavau rudenėjančia žeme, ir Panevėžio kavinių. Nežinau, kur mano
tikrasis aš.
Namie sunku. Sunku dėl mamos ir kitų. Kažkaip
nevykusiai viskas pas mus klostosi. Krauti plytas tai nieko, bet kai nėra prieky
prošvaistės...
Ir čia mane atsiveja suirzimas. O man atrodė –
pabėgsiu. Bet ir namie, ir pas Augą aš taip pat neramiai miegu ir taip pat slogu.
Kas buvo pastarosiom dienom? Vengrija – beveik
realu. Nebepavydu Maskvos. Kupišky vėl gėriau redakcijoj (visi tokie geri, net
Šeškauskas. Geri todėl, kad jiems nusispjaut į mane). Savoj redakcijoj šventėm
žurnalistų solidarumo dieną. Buvo gerai. Bet tas gerumas visur vidutiniškas. Ir
nesėkmės vidutiniškos. O nėra baisių smūgių. Ir nebėra Vlado „nuostabu“.
Rašiau miškininkui laišką ir pirmąkart
toptelėjo – vidutiniškas jis protu. Matyt, nereikalingas žaidimas.
„Juk nieko nebuvo?
O gal ir nebuvo...“
1966 m. rugsėjo 12 d.
Paskutinė atostogų diena. Paskutinės šiltos ir
saulėtos rudens dienos. Nuostabios – nes paskutinės.
Gal reikėjo šitokiom dienom važiuoti su Čipliu į
Palangą? Nemačiau jūros rudenį. Bet man rudenį labiau reikia gelstančių,
raustančių ramių miškų ir rudenėjančios žemės.
Rudenį ypač reikia ramumo ir laimės.
Velniam man vėl reikėjo tų „104 puslapių“...
Tik širdį sujaukė.
Ne, Leontina neteisi – mirtis tai ne užmokestis
Natašai. Žmogus pats pasirenka sau ir gyvenimą, ir mirtį.
Ir Galia neteisi – nemyli ne gerųjų. Nemyli tų,
kurie save myli. Neretai ir kitais rūpintis – taip pat egoizmas.
Priimu žmones tokius, kokie jie yra. Tik nepateisinu
bailių.
„Iš pradžių buvo lengva, o toliau bus sunkiau ir
sunkiau, nes aš reikalauju pagarbos.“
1966 m. rugsėjo 13 d.
Išeini į orą kaip į šiltą, dulsną vandenį.
Rugsėjo ramybė.
Visiškai nenoriu dirbti.
Noriu šiandien gatvėj susitikti žmogų, kuris
nudžiugtų mane pamatęs. Nors ir Čiplį.
Gyvenimas pasidarė pernelyg jau ramus ir
bedžiaugsmis.
1966 m. rugsėjo 29 d.
Gal tai man – pagalvojau – kas atnešė geltonus
gvazdikus ir įdėjo į pašto dėžutę?
Aš išsimiegu, pavalgau, o šešėliai po akimis
nedingsta ir nedingsta. Taip seniai buvo širdy visiškai ramu. Ir kai būna tokios
minutės, jos būna baisiai laikinos...
Taip pat sunku, kaip buvo pernai žiemą.
„Mielieji, netampykite su savim praeities...“
Niekas nežino, kaip man reikia pagalbos. Mirtinai reikia.
Šiuo metu tik viena aiškiai žinau – nenoriu
gyventi. Nenoriu gyventi šitoj prakeiktoj žemėj, kur visi be išimties niekšai ir tik
labai nedaug nesigina esą niekšai. Kur nemėgsta atvirų kortų ir pasijuokia iš gerų.
Kur ir sąžinė, ir pareiga, ir žmogiškumas matuojamas tik vienu požiūriu – kaip
man patogiau.
1966 m. spalio 7 d.
Kažkokia baisi ramybė mano eilėraščiuose. Jie
visuomet aiškiau už mane, anksčiau už mane išsakydavo mano mintis ir tiesą. Aš
kartais nenorėdavau matyti tos tiesos, ramindavau save, bet teisūs būdavo tik jie.
Strielkūnui reiktų parodyti tai, ką aš rašau.
1969 m. spalio 12 d.
Man reikia rašyti neskaitant, ką kiti rašo, nes
kitaip aš išsimušu iš savęs.
Gyventi – nežiūrint, kaip kiti gyvena. Kaip
reikia, kaip žvėriškai reikia švarumo – sau. Ne kitiems.
Noriu gyventi, noriu gyventi. Noriu liesti tavo pirštus
be veidmainystės, pridėti tavo delnus prie savo kūno – be veidmainystės, taip
pasiutiškai reikia švarumo. Gal tai sakau todėl, kad jaučiuos jį turinti?
Noriu rašyti – su pykčiu ir be veidmainystės.
Kur tie mano žodžiai?
1970 m. gegužės 17 d.
Kai man blogai, aš galiu rašyti. Kaip tai keista
– niekad nežinai, ką parašysi.
Prakeiktai reikia ramumo. Biurgeriško gyvenimo,
miesčioniško gyvenimo, šuniško gyvenimo – bet ko, kad tiktai būtų ramu.
Pavargau būt gera – baigiu atsikratyti gerumo,
pavargau būt protinga – gniaužiu savo protą, pavargau jausti – juokiuos iš savo
jausmų, o vis tiek sunku.
Senam teatre – sena gera pjesė „Beprotnamis“,
ir mane lydi konkurenčių žvilgsniai. Viešpatie, pasigailėk jų visų, o aš jau pati
savęs pasigailėsiu („Argi tu nežinai, kad praėjo, kas turi ateiti“).
Jeigu reikia būt laužu – aš galiu būti, jeigu
reikia būt vandeniu, kuris užpils laužą, – galiu, bet kam iš manęs reikalaujat
būt laužu ir vandeniu tuo pačiu metu?
Sunkiausia žmogui susitaikyt su mintim, kad viskas
taip ir bus.
Reikia asmeninės tragedijos – tada išvažiuosiu,
tada rašysiu. O šiaip, matyt, man gana patogu gyventi. Iš tikrųjų – kaip
nesudėtinga! Pasidžiaugti pogromais, Rimo skambučiais, laiku nubraižytais maketais,
pasielvartauti dėl batų ir nedažytų grindų, kartkartėm pasigėrėti savo ribotom
žiniom ar spektakliu.
„Būt eiliniu žmogum – ar taip jau bloga?“ –
Liudos žodžiai.
Gera ribotam, kai jis nejaučia savo ribotumo. Gera
talentingam, jei jis patenkintas savo talentu. Gera gražiam, jei jis mano esąs pats
gražiausias.
Mes niekad nekalbėjom apie tai su Rimu. Kodėl aš
įsitikinus, kad jam tai irgi tragedija? Taip turi būti, nes antraip jis gėrėtųsi ir
džiaugtųsi savim.
Parengė VALDAS
KUKULAS
* V. Jasinsko apybraiža „Ramonas
pakėlė ginklą“ (1968 m. už ją gavo V. Kapsuko-Mickevičiaus premiją). (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|