|
<< Atgal
RENATA ŠERELYTĖ
Amžiaus krizės romanas
Jurga Ivanauskaitė.
MIEGANČIŲ DRUGELIŲ TVIRTOVĖ. Vilnius: Tyto alba, 2006. 438 p.
Didis žinojimas veda į didį liūdesį, kaip
neišvengiamą būtinybę tai konstatavo Ekleziastas. Žinojimo pragaištingasis pradas
atskleidžiamas Pradžios knygos (Neragauk vaisiaus nuo Pažinimo medžio tapsi
mirtingas, Pr 2) ir Naujojo Testamento (Šio pasaulio liūdesys veda į mirtį, 2
Kor 7, 10) eilutėmis. Liūdesio skonis kaip nuodo ir jis baigiasi žmogaus kaip Dievo
kūrinio mirtimi. Liūdesys tampa baisiu žmogaus dvasios cunamiu, kuriam kaip
įsisąmonintai (todėl dar baisesnei) jėgai nei intelekto pastangos, nei sukaupta
informacija, nei ironiški vertinimai neatrodys rimta kliūtis.
Jurgos Ivanauskaitės romanas Miegančių
drugelių tvirtovė atsiveria visų pirma kaip dvasinės apokalipsės vyksmas
cunamiai, uraganai, potvyniai, taifūnai byloja apie žmogaus dvasios reljefo naikinimą.
Mirties baimė ir skepsis yra pagrindiniai šios knygos veikėjai ir pagrindinių siužeto
linijų formuotojai. Amžiaus krizė baisesnė šmėkla nei prostitucija. Prekyba
moterimis neretai atrodo besanti kaip šalutinė romano grandis, pasitelkta bene tam, kad
romanas nebūtų apkaltintas egocentrizmu (pagrindinės veikėjos Monikos būsenų
analize). Romano ironija žiauroka, bet ne visada tikslinga ir reikalinga, o kai kur
prasilenkianti su estetiniu skoniu. Ir su abejone žiūrėčiau į G. Kazlauskaitės
teiginį, kad Miegančių drugelių tvirtovė diktuoja laisvą, evangeliškai
humanišką autorės pozicijų skelbimą atsigręžti į žmogų purve ir nelaimėje,
skurde ir gyvenimo beprasmybėje (Puslapių drugeliai, Šiaurės Atėnai,
2006 m. sausio 7 d.). Mažojo žmogaus tema niekados nebuvo stiprioji J.
Ivanauskaitės romanų savybė: jos proza skelbė maištingo, išskirtinio, modernaus,
geismingo individo prerogatyvą. Siužetas ir kai kurie tipažai sukalti
profesionaliai, bet savarankiškas tipažų (kad ir prostitučių ar Monikos vyro
mikrochirurgo) veikimas jame apribotas, jiems nesuteikiama raiškos laisvė ir kitokio
matymo galimybė. Tūrio požiūriu, romanas vienaplokštis. Vienabriaunis. Ir jeigu
kartais tirštas vizualinių efektų (prostitučių vaizdavimas) ir intensyvių
pokalbių audinys sukuria laikiną autentiškumo įspūdį, visgi aišku, kad Kito
jausenai, Kito požiūriui romane tiesiog nėra vietos. Nėra pasipriešinimo išmoktam ir
ištreniruotam rašymui.
J. Ivanauskaitės moterys didelės
individualistės, išdidžios, išsiskiriančios iš minios, apsėstos amžino geismo ir
nerimo, nepakenčiančios konkurencijos (sunku rašytojos prozoje rasti tokią pat
stiprią ir individualią, bet Kitokią, alternatyvią moterį). Ir vis dėlto šių
maištingų individualisčių žvilgsnis į pasaulį, į visuomeninę aplinką, jos
struktūrą, socialinius santykius nepaprastai maskuliniškas. Pradedant nuo moters
kaip nuogo kūno, mėsos įsivaizdavimo (<...> išrengiu Emanuelę. Taip
kartais elgiuosi, norėdama nuginkluoti pašnekovą. Juk nuogi žmonės atrodo kur kas
labiau apgailėtini ir beginkliai nei apsirengę, p. 269) iki žmogaus kaip nuogos,
taigi pasigailėtinos būtybės įvaizdžio (<...> tučtuojau pagalvoju, kaip
kunigas atrodo nuogas, p. 408). Žmogaus nuogybė herojei dvasinio pažeminimo
galimybė, nors dar Pradžios knygoje Dievas ištarė Adomui: Kas pasakė tau, kad tu
nuogas?..
Visiškai vyriškas yra ir toks, sakytum,
humoristinis (man veikiau perversiškas) vyrų prekybos įsivaizdavimas:
jų kaip prostitučių rūšiavimas, pardavinėjimas turkėms ir albanėms, muštras ir
žiaurus elgesys. Nelabai įtikina ir tokios prekybos pateisinimas: Nesitikėk,
kad švelni, globėjiška, motiniška prigimtis neleis moterims smurtaut prieš vyrus ir
juos žemint (p. 234). Jeigu jau moterys taip elgtųsi (ačiū Dievui, tai irgi tik
teorija), tai, sakykite, kuo jos būtų pranašesnės už vyrus?.. Ar galima blogį (šiuo
atveju prekybą žmonėmis) skirstyti pagal lytį ir ieškoti tokio primityvaus
problemos sprendimo?.. Šita bravūriška Monikos kalba, išrėžta entuziastingai
spiegiančioms prostitutėms, sukelia rimtų abejonių pagrindinės herojės, kaip
motinos globėjos, kompetencija ir nuoširdumu. Jeigu jau būtinai reikia
susigalvoti kentėjimo priežastį, tai reikia padaryti taip, kad nuo to nekentėtų
kiti. Tai būtų kur kas altruistiškiau, nei kekšėms pardavinėti vargšus vyrus.
Romanas Miegančių drugelių tvirtovė sukelia
ir daug vidinių prieštaravimų. Jo tezės šaukte šaukiasi antitezių. Su
fatališka aistra pabrėžiamas destruktyvus savinaikos mechanizmas (Pernelyg daug
metų mes mėgavomės savinaika, paskui jau nebeišmokome egzistuoti sveikai, taupiai,
saugiai, p. 203) anaiptol neliudija, kad savinaika yra neišvengiama žmogaus
egzistencijos būtinybė. Veikiau savaimingas pasirinkimas, valios laisvės apraiška.
Žmogaus nuogybė taip pat gali būti tyra, pirmapradė toks žinojimas
suponuoja įsitikinimą, kad ji yra pasigailėtina, nelaiminga, žinojimas
sukuria pažeminimo galimybę.
Savinaika J. Ivanauskaitės romanuose beveik neturi
alternatyvos meilė juose taip pat yra savinaikos dalis. Niekio dalis. Ir vargu ar
Niekis yra tik abstrakčios filosofijos sąvoka, turinti daugybę hidros galvų. Jis turi
ir kuo realiausią gyvenimišką išraišką. Jeigu pažinčiau visas paslaptis ir
visą mokslą <...>, tačiau neturėčiau meilės, aš būčiau niekas (1 Kor).
Negaliu sutikti su J. Baranova, kuri suteikė
Miegančių drugelių tvirtovei filosofinio romano statusą (Meilės ir mirties
sąsaja Jurgos Ivanauskaitės kūryboje, Literatūra ir menas, 2006 m. sausio 27
d.). Literatūra pirmiausia yra estetinė vertybė (prof. E. Bukelienės ištarmė, kuriai
visiškai pritariu). Literatūros galią ir paveikumą suformuoja ne vienokių ar kitokių
filosofinių idėjų atspindėjimas, o meninė raiška, forma, stiliaus unikalumas.
Miegančių drugelių tvirtovė tai tiesiog
puikiai suregztas (kaip amerikietiškas trileris), skaitytoją už trumpo pavadžio
savo intriga laikantis periodinis romanas, kurį perskaičius vargu ar norėsis
kada prie jo grįžti.
Pabaigai dar šiek tiek periodikos. Bene
prieš penkerius metus vienos leidyklos vadovė pareiškė, kad laukia nesulaukia
prostitučių memuarų. Kolegos rašytojai liko be amo kaip čia dabar, negi teks eit
į gatvę ir šitaip pateisinti leidėjos viltis?.. Juk prostitutės, sutikime,
įspūdingų memuarų nesukurps jos, šiaip ar taip, raštingumu pasigirti negali!..
(Jeigu yra išimčių, tai jos tik patvirtina taisyklę.) Taigi nenuostabu, kad šito
juodo darbo (ne gatvėje, o prie rašomojo stalo!) teko imtis rašytojai profesionalei. Ir
ką?.. Romanas pateisino leidėjos ir skaitytojų lūkesčius. Buvo pavadintas ne tik
skandalingai aktualiu (sutapo su žiniasklaidos išviešintu sekso skandalu), bet ir
egzistencialistiniu. Ir tik nedaugelis kritikų (kaip šios recenzijos autorė) knaisiosis
po tekstą ir bambėdami ieškos ko nepametę. Autentikos, sakinio grožio, poetinės
ekspresijos... Juk informacinei visuomenei aktualiausia nebe meninė raiška ir stiliaus
unikalumas, o pačios aktualijos. Taigi tegu kritikai sau bamba po nosimi kas juos
girdės, kai karavanas, triukšmingai dzinguliuodamas, eina per dykumas globalizuotos
literatūrinės oazės link.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|