|
<< Atgal
RAMUTĖ DRAGENYTĖ
Homeras ir agrastai
Valdemaras Kukulas. JUDAS TAIPOGI DANGUJ. Vilnius: Lietuvos rašytojų
sąjungos leidykla, 2005. 116 p.
Į poeziją, kaip ir į mirtį, reikia eiti
lėtai ir labai iškilmingai, rašo Valdemaras Kukulas viename eilėraščių
knygoje Aštuoni gėli vakarai (1999). Lėtai ir iškilmingai patartina skaityti ir
naująjį autoriaus rinkinį Judas taipogi danguj (2005), tarsi ruošiantis senato
posėdžiui, laidotuvių procesijai arba tyliai glūdint vienatvėje. Lėtai ir
iškilmingai. Priešingu atveju, bus juntamas mirties, banalumo ir žodžių perteklius,
prislėgs nekrologai, užuojautos, užplūs juoda depresija, nes ne taip paprasta
perskaityti šitiek tekstų, skirtų mirčiai, jos provokacijai: kaltas, be galo /
Kaltas, kad gyvenu, kad gyvas (p. 11). Vis dėlto eilėraštis Vaidoto Daunio
kapas vienas iš labiau pavykusių. V. Kukulo eilėraščiuose poetiškai
sublimuota epitafinė kalba kiek dramatiška, su tragišku liūdesiu ir filosofiniais
būties apmąstymais, tačiau nesentimentali.
Kai kuriuos tekstus galima ir sudainuoti (esama
dainoms būdingų klišių), bet geriausia apie autorių ir jo knygą sukurti filmą: tarp
susimąsčiusios V. Kukulo povyzos nuotraukoje ir knygos pavadinimo Judas taipogi
danguj skleidžiasi ištisas spektras asmeninės lyrinio herojaus teologijos:
Be teisės sugrįžti atgal. Visos kelionės
Į dangų ar pragarą baigias vienodai
Be teisės sugrįžti atgal. Ir pusiaukelės
Dar nieks nepriėjo... Nėra
Pusiaukelės. Teologija rados
Įrodyt, kad Judas taipogi danguj. |
|
(p. 5) |
Tekstinis Judas ir potekstinis Orfėjas. Ši
knyga puiki iliustracija seminarui antikos ir Biblijos dialogas literatūroje. Juoda
spalva kaip archetipinis įvaizdis gali reikšti chaosą, mirtį, pasąmonę,
melancholiją. Tačiau juoda V. Kukulo tekstuose pirmiausia simbolizuoja pačią kalbą,
tiksliau raštą, apgaubtą viduramžių vienuolynų bibliotekų auros: Grandinėm
prirakintos juodos knygos / Prie bibliotekos sienų, pririšti / Lininiais pančiais
užkeikti vienuoliai (p. 55). Rinkinio iliustracijos ranka rašyti eilėraščiai
sumaniai iliustruoja tekstus ir liudija juodą rašymo darbą.
Pirmajame knygos tekste užuomina apie Judo buvimą
danguje siejasi su priešpaskutiniu rinkinio eilėraščiu Atgailos baladė:
Kažkas mane klastoja, rašomą tamsoj, tyloj, gyvenime, mene. / Kieno gyvenimą aš
gyvenu, už ką aš atgailauju? <...> Lyg ir gamtoj, bet už gamtos, lyg ir kalboj,
bet skiemenys / Nubyra kaip šiaudai nuo rūbų džiūstančių (p. 110). Išėjimas
už ar virš savęs suponuoja regimybę, įvairias kūrybos peripetijas galimybę
atsiriboti, sukurti atstumą tarp savęs-aš ir savęs-kito.
Ne viename eilėraštyje autorius varijuoja žodžio
tema, nes žodis yra pats Dievas, o subjektas gali su juo ir susitapatinti: manė /
Liečiantis raidę ar ženklą, o lietė / Mano atodūsį. To atodūsio vėją (p. 58).
Kita vertus, rašto ženklu gali būti ir Judas (ar į jį įlindęs šėtonas), nes V.
Kukulo teologijoje nėra skirtumo tarp dangaus ir pragaro arba tarp Hado ir Olimpo, tarp
visko ir nieko. Daug būties ir veiksmo neigimo formų. Ištisa Jeano-Paulio Sartre'o
filosofija. Ne veltui viename eilėraštyje, skirtame Danieliui Mušinskui, raginama:
Sartrą skaityt, vaikeli, / Reikia (p. 66). J.-P. Sartre'ui neigimas ir niekas buvo
pati realiausia esatis, todėl kad niekas reikalauja kūrybingumo. Niekis apeliuoja
į sąmoningumą ir fiktyvią vaizduotę. Riba tarp nieko ir visko yra kintanti, netgi
pats Dievo buvimas yra reliatyvus (Kaip miręs ežeras ar mirus upė, / Kuri net
mirusiam Dievui nerūpi, p. 19). Šios dvi egzistencijos priešpriešos iš esmės
viena kitą sąlygoja:
Aš bijojau pabust. Mano sapną supranta
daiktai,
Mano miegą supranta jų sielos, ir veidą, ir kūną
Jos naikina patirdamos žvelk į mane, ar matai,
Kad manęs jau nėra? Tokie gražūs tik
nesantys būna. |
|
(p. 92) |
Nebūties estetika: nieko nėra paties
savaime, buvimas įmanomas tik per santykį su kita ar kitokia esaties forma. Tačiau
manęs nėra. Arba esu visų gyvenimas, kurs žaidžia / Visais ir visada (p. 110).
Arba Dievo nėra, ar būtis yra mistinis Dievo kūnas, savo dienoraštyje rašo
Alfonsas Nyka-Niliūnas. Artimumo šiam autoriui yra ir daugiau abu kuria asmenines
mitologijas ir teologijas, disponuoja kalba, gimties ir mirties sąvokomis: Gimimas
savižudybė (p. 23). Paskutinis V. Kukulo knygos tekstas persmelktas narciziškumo:
Kada nors, kai manęs nebebus, / O trečiasis pasaulinis tęsis. / Juk ir jūsų
nebus (p. 111). Atmetus visas filosofijas, subjektui pirštųsi pranašo, mesijo ar
tiesiog egoisto etiketė. Bet geriau jį pavadinti Homeru. Kodėl? O todėl. Kas gi kitas
parašytų tokią epopėją mirčiai...
Visame rinkinyje išryškėja gana aiški vietos ir
laiko apibrėžtis. Judas bando pateisinti savo egzistenciją rojuje, nors rojus tėra
nuosava erdvė, ertmė tuščia erčia: nėra kaltų / Erčioj tos aikštės. Ir
aš nekaltas (p. 36). Erčia yra uždara erdvė (žodis primena Juozo Apučio novelę
Erčia, kur gaivus vanduo; apskritai V. Kukulo tekstuose nemažai intertekstų,
parafrazių aliuzijų į kitų autorių tekstus). Laikas teka tik atgal rytojus
jau išgyventas: mūsų patirtam rytojuj mūs vaikai bus nelaimingi (p. 102). Dar
galima paminėti atminties svarbą (su visomis rilkiškomis gijomis), iš kurios vėlgi
pagal tą pačią J.-P. Sartre'o filosofiją kuriami sąmonės vaizdiniai.
Ne viename eilėraštyje esama aprašymo, oratorinio
deklaratyvumo, net avangardo bruožų, ekspresionistinės raiškos: Išsižiojus burna,
/ Per kurią nematyti veido, iš siaubo / Rėkiančio (p. 82), nors ir kiek
demonstratyvaus ir dirbtinio.
Pastaruoju metu populiaru į knygas dėti visokius
fragmentus, nebaigtus eilėraščius ar jų ciklus, ne išimtis ir V. Kukulas
Nebaigtų ciklų fragmentai tarsi turėtų pateisinti šių tekstų egzistavimą.
Tačiau eilėraštis turi būti stiprus pats vienas. Ciklui temą sugalvoti lengva, bet
jį užbaigti ar bent išplėtoti ne vienam autoriui pritrūksta kantrybės, ir gal
talento.
Rinkinio viršelis juodas, nes tiesa tik juoda /
Šitoj žemėj tebūna (p. 37). Ką gi, knyga jau sulaukė Elenos Mezginaitės
premijos. Matyt, ne veltui velionė taip pat mėgo rašyti mirties eilėraščius.
Madinga iš anksto pasirūpinti pora metrų žemės, pasirašyti epitafijas ir pasistatyti
antkapius. Žinoma, knyga visuomet geriausias antkapis ne tik mirusiems, bet ir
gyviesiems, nors ir nuolat mirštantiems.
Pabaigai keletas loginių perliukų: Nesu moteris,
/ Kuri gali ištikimybę matuoti atstumais <...>. Todėl / Esu vienas (p. 10);
Senatorius, / Įaugęs į tribūnos raudonmedį, bandė / Vaidinti raudonmedžio
rievę (p. 72); Slenka kelias į kapines. O pro galinį, pro mažąjį, ranką
ištiesęs, gali pasiskinti agrastų (p. 89).
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|