|
<< Atgal
DOVILĖ ŠVILPIENĖ
Bandymas įsilieti į pokalbį
SAMBALSIAI: STUDIJOS, ESĖ, POKALBIS. Skiriama profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės 60-mečiui / Sudarė A. Birgerė, D. Čiočytė. Vilnius: Vilniaus dailės akademijos leidykla, 2005. 634 p.
Straipsnių rinktinė poetišku pavadinimu
Sambalsiai skirta profesorės Viktorijos Daujotytės-Pakerienės jubiliejinei
sukakčiai paminėti tai kūrybinė kolegų, studentų, mokslo bendrakeleivių dovana,
sudaryta Aistės Birgerės ir Dalios Čiočytės. Šioje knygoje profesorės vardas skamba
ne vien dedikacijoje jos balso aidas girdimas visame rinkinyje, kurio straipsniuose
šių dienų humanistai pagal knygos idėją atsiliepia į jiems aktualias Profesorės
idėjas. V. Daujotytės-Pakerienės mąstymo laukas aprėpia kone visą humanistikos
sritį, jos intelektualinio rūpesčio centre per mokslinės veiklos dešimtmečius yra
atsidūrę literatūros ir filosofijos, teologijos, lingvistikos, kitų meno šakų
jungtys, įvairūs literatūros mokslo, kritikos, literatūros tyrinėjimų klausimai.
Todėl knygos straipsnių, sudarančių solidų daugiau kaip 600 puslapių turinį,
tematika ir jos bendraautorių ratas labai platus, apimantis dabartinius ir buvusius
Profesorės doktorantus, bendradarbius, skirtingų kartų iškilias kultūros asmenybes.
Straipsniai suskirstyti į šešias dalis,
žyminčias skirtingus teminius aspektus, santykio su literatūra rakursus.
Literatūros ir filosofijos akiračiuose Tomas Sodeika praskleidžia filosofinio
mąstymo prasmės šydą, kalbėdamas apie Immanuelio Kanto antropologijos logiką,
apibrėžti filosofinę literatūros sampratą bando Vytautas Martinkus, antikinę
literatūros teorijų ir metodų kilmės versiją, naujai žvelgdamas į Aristotelio
poetiką, pateikia Vigmantas Butkus, filosofijos tradicijos tema, įtraukdami lietuvių
filosofijos klasikus Juozą Girnių, Antaną Maceiną, Stasį Šalkauskį, mąsto
Gediminas Mikelaitis ir Arūnas Sverdiolas. Antrojo skyriaus pavadinimas Kalbos
būtis koduoja kalbiškąjį literatūros aspektą, santykį tarp sakymo ir
pasakymo, ar net mistiško kalbos pasisakymo, kuris varijuojamas Arvydo Šliogerio
(Niekis ir kalba), Giedrės Šmitienės (Kalbėjimas girdint) ir Marcelijaus
Martinaičio (Prilenktas prie žodžio) straipsniuose. Polifonišką sąskambį su
ilgamečiu V. Daujotytės-Pakerienės mąstymo būdu kuria knygos dalis Fenomenologijos
etiudai fenomenologų Daliaus Jonkaus, Jurgos Jonutytės, Gintarės Bernotienės ir
Aušros Jurgutienės straipsniuose mąstoma dialogo su literatūros kūriniu,
fenomenologinės žiūros ir asmeninės žmogiškosios patirties sąsajų tema.
Literatūros ir kultūros jungties problematika skleidžiama skyriuje Literatūra
kultūros kontekste, kur svarią vietą užima Donato Saukos, Brigitos Speičytės
(naujai apmąstomas XIX a. vidurio lietuvių literatūrinis romantizmas), Mindaugo
Kvietkausko (aprėpiamas XX a. pradžios skirtingų Vilniaus literatūrų lietuvių,
lenkų, žydų, baltarusių, rusų polilogas), Aušros Martišiūtės ir Marijaus
Šidlausko darbai apie esmingą literatūros ir jos buvimo lauko kultūros
persiliejimą. Knygos dalyje Moterų rašymo savastis sutelkiamas kalbėjimas apie
žymių lietuvių literatūros moterų Žemaitės (A. Birgerė), Šatrijos Raganos
(Adomas Butrimas), Janinos Degutytės (Ona Narbutienė) kūrybą, atveriantis iki
šiol po paslapties šydu buvusius rašytojų biografinius epizodus, iškeliamas
moteriškojo rašymo (Solveiga Daugirdaitė), aprėpiančio ir moteriškosios
esmės, motinystės, reiškimąsi kūriniuose, aspektas (Elena Bukelienė). Paskutiniame
Literatūros religinių erdvių skyriuje Gintaras Beresnevičius, remdamasis
išlikusių tekstų duomenimis, rekonstruoja baltų kultūroje veikiančią sacrum/profanum
skirtį, kunigas Vaclovas Aliulis literatūros tyrinėjimų kontekste aktualizuoja
liturginių tekstų matmenį, Dalia Jakaitė ir Dalia Čiočytė mąsto apie literatūros
teologijos galimybes ir iššūkius.
Peržvelgus turinį rodosi akivaizdu, kad pernelyg
keblu ir rizikinga yra kalbėti apie knygą, labai pranokstančią recenzentės
kompetencijos ribas. Ir tikriausiai beprasmiškai atrodytų bandymas referuoti gausias
šio studijų rinkinio mintis apie literatūrą kaip ją suvokia literatūrologai,
filosofai, kultūrologai, menotyrininkai, religijotyrininkai, todėl pasitenkinama šiuo
fragmentišku aptarimu, pasistengiant bent trumpai paminėti knygos bendraautorius.
Ieškant asmeninio santykio su Sambalsiais,
lieka vienintelis įmanomas kelias kalbėjimas, kylantis iš naivios nuostabos, nuo a
priori žinojimo išlaisvintas žvilgsnis, dialogas, kurį siūlo trečiasis knygos
paantraštės dėmuo pokalbis, žymintis, mano įsitikinimu, vertingiausią knygos
dalį. Taigi norėčiau užimti klausančiosios poziciją juk dialogas vyksta vienu
metu kalbant tik vienam, kitam paliekama džiaugsminga galimybė suklusti.
Pokalbis taip, pagal knygos paantraštę
vadinsiu jos dalį Patirties profiliai čia savo studentų M. Kvietkausko, B.
Speičytės, G. Šmitienės ir literatūrologės A. Birgerės yra kalbinama leidinio
kaltininkė, profesorė V. Daujotytė-Pakerienė. Pokalbio pratarmėje
apsibrėžtas siekis ir būsimo dialogo struktūra aptarti profesorės knygas, jų
pagrindines mintis, fiksuoti juose suformuluotą literatūros tyrinėjimų viziją,
pasirodo esąs iliuzija. Mat dialogas, jei jis gyvas, o ne simuliuotas, negali būti
suvaržomas iš anksto nustatytomis temomis. Pats pokalbis pirminį sumanymą kalbėti
apie knygas reformavo į kalbėjimą apie tų knygų radimąsi minties blykstelėjimo,
pirminio impulso, sąmonės įvykio refleksiją. Pokalbis apie savo kalbėjimą (jei tą
kalbėjimą vadintumėm tradiciškai, tai būtų mokslinio intereso, mokslinės
minties genezė) leidžia apžvelgti jo kaitą, aptarti ją kaip harmoningą visumą.
Kalba modeliuoja patirtį, registruoja, suklasifikuoja ir sutvarko sąmonės įvykius taip
kurdama naują būtį, kalbinę tikrovę, kuri matoma Patirties profiliuose ir kuri
esmingai skiriasi nuo tos kūrybos visumos, kurią ji pati kalbiškai aprėpia. Kalbėdama
apie savo knygas prof. V. Daujotytė-Pakerienė išsitaria: Aš neprisimenu, ką ten
parašiau, nes, kaip jums sakiau, neskaitau savo knygų. Tik manyje liko žinojimas, kad
aš ten gerai supratau (p. 447); Apie visas savo knygas galvoju, kad jose, matyt,
yra prieštaraujančių ar vienas kitą neigiančių dalykų. Bet bendrosios linijos,
sąmonė, kuri mane kontroliuoja, turėtų išlaikyti vientisumą (p. 532).
Pokalbyje pagal jo iniciatorių planą iškyla
prieštaringas siekis išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvo, spontaniško kalbėjimo
įspūdžio (tik įspūdžio, nes jau įvykęs, užrašytas dialogas tampa
savarankišku tekstu, nebepriklausančiu nuo pokalbio dalyvių intencijų) ir kiek
įmanoma palengvinti kelią skaitytojui, dialogo kalbą redukuoti į tvarkingą ir
struktūruotą teksto lygmenį. Todėl laužtiniuose skliaustuose uždaromi
prisimenančios sąmonės paklydimai, atminties ekskursai, nesusiję su apsibrėžta
konkrečia pokalbio tema. Ilgos išnašos, vietomis užimančios daugiau puslapio erdvės
nei pats tekstas, skirtos platesniam atskirų profesorės kūrinių, apie kuriuos yra
kalbama ar užsimenama pokalbyje, aptarimui, įtraukiant literatūrinį, kultūrinį,
socialinį kontekstą. Minėtos teksto konstravimo priemonės sugriauna savaiminę
pokalbio tėkmės prigimtį, tačiau išryškina intertekstinį aspektą. Pokalbis apie
tekstus kūrybos ir gyvenimo jau pats savaime yra intertekstuali mozaika,
iškylanti klausančiojo ir klausiančiojo sąmonėje, o skaitytojo (kurio
vaidmenyje atsiduria viena knygos sudarytojų A. Birgerė) komentarai pagal
intertekstualumo teorijos dėsnius suardo pirminį pasakojimo srautą ir padalija tekstą
į atskirus semantinius vienetus, besitęsiančius į gelmę (šiuo atveju dialoge
pasirodančios aliuzijos ir nuorodos yra įterptos konkrečios skaitytojos, tačiau
be šių paraščių kiekvienas kitas pokalbio skaitytojas neišvengiamai išvys ir kitas,
tik jam vienam matomas paraštes).
Kalbėti apie pokalbį atrodo neįmanoma niekaip
kitaip, o tik jo paties padiktuota kalba ir sąvokomis į recenzijos tekstą atkakliai
braunasi profesorės balsas ir jos į literatūros mokslo lauką įvesta kalba, jos
gaudesiai, atsivėrimai, įvykiai. Tokį kalbos akibrokštą pateisina
profesorė, kalbėdama apie lyrikai adekvačios kalbos ilgesį ir jos negalimumą:
Nekalbėti apie eilėraščius mes negalime, nes tai yra (kol yra) kalba, kuri
reikalauja iš mūsų kalbos arba interpretacijos. Tačiau kiekviena jautresnė sąmonė
yra skaudinama, gluminama, bauginama, kad kalbėjimas apie eilėraštį naikina
eilėraštį (p. 532).
Pokalbyje kalba patirtis (žr. Patirties
profiliai), atidengdama, net apnuogindama asmeniškas, intymias biografijos detales
(Atvažiavau į Universitetą, kaip čia pasakyti, labai įsimylėjus). Tačiau ši
pasakojama patirtis, bylodama apie pamatinius būties klausimus, įgyja estetinę galią
ir suskamba kaip tekstas, meninis esė. Taip išvengiama banalumo, sentimentalios
išpažinties pavojaus.
Dialoge atsiskleidžia individualios patirties
prasmingumo pojūtis: Man buvo pusė metų, ir aš jau pasiryžau gyventi, o Salomėja
(Salomėja Nėris D. Š.) rengėsi išeiti. Dabar galvoju, kad tai buvo
egzistencinis mūsų susitikimas. (Kai žiūriu į tai iš šono, matau, kaip perdėta.
Bet taip buvo.) (p. 478); Ar esate galvojusi apie autobiografiją? Ne, ne
Aš
jos negalėčiau parašyti sąžiningai. Ji būtų tokia lygi, morali, pavyzdinė. Esu sau
gailestinga ir savo nuodėmių negalėčiau parodyti (p. 539). Galima numanyti, kad
autobiografija čia minima įprastine savo reikšme, kaip gyvenimo faktų ir įvykių
registras. Tačiau kas gi kita, jei ne tikrų tikriausia intelektualinė biografija
atsiveria šiuose Patirties profiliuose? Pokalbyje išsikristalizuojanti
intelektualinė biografija (lyg sekant V. Kavoliu) įgalina atskleisti literatūros mokslo
vaizdą per konkrečios asmenybės intelektualinės minties vystymąsi; jo autoritetus,
požiūrį į svarbiausias kultūrines atramas. Tai savo paties gyvenimo logiška
rekonstrukcija, mentalinių įvykių atranka, organizuojant juos į vienprasmį procesą.
Įdomus gali pasirodyti sugretinimas: A. J. Greimas, atsakydamas į V. Kavolio
suformuluotus intelektualinės autobiografijos klausimus, kelia abejonę, ar įmanomas
toks objektyvumas kalbant apie save, chirurginis intelektualinės individo teritorijos
atskyrimas nuo jo pojūčių ir patirčių istorijos, nuo gyvenimą rikiuojančių
būtinybių ir atsitiktinumų. Kalbinamos profesorės V. Daujotytės-Pakerienės
sąmonėje ši jutiminė, proziška patirtis, apie kurią, kaip apie marginalinę, kalba
A. J. Greimas, fenomenologiškai yra susiejama su intelektualine mintimi. Profesorė
pasakoja, kaip baigėsi jos ketinimas stoti į agronomiją: Einu ir matau: ištemptas
per gatvę raudonas plakatas Žemaitės vidurinėje jaunųjų literatų
konkursas. Ir taip man suskaudo širdį, jau taip suskaudo, kad ligi šiol tai
prisimenu (p. 426). Objektyvieji gyvenimo faktai vertinami iš likiminių pozicijų
suvokiant, kad viskas, kas buvo ar įvyko vedė viena kryptimi. Piešiami ištisos kartos
intelektualinių portretų eskizai (J. Lebedžio, D. Saukos, J. Degutytės ir kt.).
Atsitiktinumai, kasdienybės detalės jungiamos į prasmių lauką, kuriame jos ima
kalbėti kaip tikroji, lemtingoji patirtis. Šis ypatingas savo patirties mitologizavimas,
reikšmių sutelkimas, tikrovės įreikšminimas ir kuria diskursą, nusipelnantį
intelektualinės autobiografijos apibūdinimo.
Knygoje, kurios siekiamybė yra dialogas arba
tiksliau polilogas (tekstai komunikuoja ne tik dialogiškai su skaitytoju, bet ir
polilogiškai vienas su kitu bendroje mąstymo apie literatūrą ir...
erdvėje), randasi įdomių polifoninių sąskambių. Nors jų tikėtis leidžia jau pats
knygos pavadinimas Sambalsiai, paėmus į rankas sunkią ir svarios apimties
knygą, kyla abejonė dėl pernelyg plataus ir daugybėje straipsnių išsklidusio turinio
vienybės, kurios dažnai trūksta straipsnių rinktinėms. Nepaisant pirminių
nuogąstavimų, skaitant išlieka malonus visumos pojūtis, kylantis dėl temos ir
problemos požiūriu preciziškai suskirstytų knygos dalių. Knygos autorius vienija
bendras mąstymo laukas, kuriame tam tikri dalykai visiems ypatingai rūpi. Daugelį
knygoje apmąstytų temų pokalbyje į savo intelektualinio rūpesčio akiratį
įtraukia ir profesorė V. Daujotytė-Pakerienė, kelia tuos pačius filosofinius
klausimus: Žmogus eina keliu, tikėdamasis, kad sudėtingi dalykai jam atsakys į
būties klausimą: kas esu? ką galiu žinoti? ko galiu tikėtis? kam aš gyvenu? (p.
447). Palyginkime: Filosofijos šia pasaulio pilietine prasme laukas galėtų būti
nužymėtas šiais klausimais: 1. Ką galiu žinoti? 2. Ką privalau daryti? 3. Ko drįstu
tikėtis? 4. Kas yra žmogus? (T. Sodeika, p. 18). Surežisuotos sutapties įtarimus
sklaido knygos sudarytoja D. Čiočytė: Kalbinama Daujotytė-Pakerienė tarsi reaguoja
į knygos straipsniuose svarstomas problemas (iš tiesų apie tuos straipsnius dar
nežinodama) (p. 14). Sudėtingi filosofiniai klausimai, apipinami teoretizuotais
svarstymais apie atsakymų galimybę (T. Sodeika, Apie Emanuelio Kanto antropologijos
logiką), profesorės yra sprendžiami esmingai ir paprastai: Žmogus eina,
tikėdamasis labai sudėtingų atsakymų. <...> Ir be šito kelio, be šitos
iliuzijos, kad atsakymai yra sudėtingi, jis negalėtų grįžti prie lyg savaime,
netikėtai pasirodančio prasmės horizonto. Prasmė yra čia pat, jei ji iš viso yra. Ji
yra mažuose daiktuose (p. 447).
Prasmės klausimas arba problema yra apmąstoma
daugelyje pokalbio dialogų. Kalbėjimas apie literatūrą iš tiesų yra kalbėjimas apie
prasmę: praradus savyje glaudžiamą prasmės švytėjimą tekstas praranda kalbos
dovaną. Individualus mąstymo kelias, tikros, išjaustos pozicijos kalbėjime apie
literatūrą kyla ne iš sąmoningo žinojimo ar poreikio teoretizuoti, bet greičiau iš
metafizinio įtikėjimo akimirksnio, kad taip yra. Giliai įsišaknijęs tikėjimas, kad
tai, kas jaučiama, yra unikalu, suteikia valią ir būtinybę išsisakyti. Išsisakymas
kalba profesorei V. Daujotytei-Pakerienei sutampa su intymios, asmeninės patirties
atskleidimu: Tai visiškai intuityvus kelias. Turbūt turėjau drąsos remtis tuo, ką
pati jaučiau, patyriau, turėjau savyje kaip duotis ir duotybes. <...> Jei
literatūra matoma kaip sterilus tekstas, su kuriuo galima atlikti tam tikras operacijas,
man tai yra nepakankama (p. 459). Tad ir Sambalsių skaitytojas turėtų į
pokalbį įsilieti šitaip su individualia asmenine patirtimi.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|