|
<< Atgal
APIE ŠVIESĄ IR KELIĄ
Lietuvos nacionalinių kultūros ir meno
premijų komiteto pirmininko Valentino SVENTICKO kalba premijų įteikimo iškilmėse
Nepriklausomybės dienos išvakarėse teikiama
Lietuvos nacionalinė kultūros ir meno premija svarbiausias ir svariausias mūsų
valstybės apdovanojimas menininkams.
Už tai, kad ji įsteigta ir gražiai skamba,
dėkui piliečiams ir valdžiai.
Kas nėra gavęs šios premijos?
Kristijonas Donelaitis.
Manoma, kad giesmes, dabar vadinamas poema
Metai, jis sukūrė tarp 1765 ir 1775 metų.
Giesmių rankraščius išsaugojo Jonas Jordanas, o
nuorašus, kurie irgi labai pravertė, Johanas Holfeldas.
Susirinkome buvusiuose Vyskupų rūmuose, taigi
prisiminkime, kad tie trys vyrai tarnavo ne tik raštui, bet ir Bažnyčiai.
Remdamasis minėtais rankraščiais ir nuorašais,
Metus lietuviškai ir kartu vokiškai pirmą kartą parengė ir išleido Liudvikas
Rėza, poetas, folkloristas, kritikas ir vertėjas, tuo metu Karaliaučiaus
universiteto lietuvių kalbos seminaro vadovas.
Išleido 1818 m., taigi praėjus nuo giesmių
sukūrimo maždaug tiek metų, kiek jų dabar yra Aidui Marčėnui.
Kokią čia lekciją pradėjo tas plikšis, bus
spėjęs pagalvoti, tarkim, Gintaras Varnas.
Norėjau pasakyti, kad dabartinėje Lietuvos
valstybėje Kristijonui Donelaičiui sektųsi geriau, nes jei ne minėti
viežlybieji raštininkai, jo giesmės tikrai galėjo pražūti įvykių ir laiko
srautuose.
Veikiausiai dabar jis, Kristijonas Donelaitis, kurtų
savo giesmes gavęs valstybės stipendiją (prašymus rašyti mokėjo), dėl galimybės
jas tuojau išleisti varžytųsi leidyklos, poetas važinėtų į tarptautines knygų
muges ir premiją iš Prezidento rankų čia tikrai gautų. Greičiau patektų ir į
UNESCO Europos literatūros šedevrų biblioteką, o pateko prabėgus 159 metams
nuo pirmo Metų išleidimo. Greičiau ir bosas Vladimiras Prudnikovas Kristijoną
kaip personažą įkūnytų operoje.
Taigi dabar yra geriau. Ir visuomenė turi teisę
sakyti duokite šedevrų, greičiau!
Kas yra šedevrai, atsakys laikas visagalis, o
premijų komitetas, svarstęs nustatyta tvarka pasiūlytas 24 kandidatūras ir
apsisprendęs dėl jam leistų devynių, gailestaudamas galėjo visgi džiugiai pasakyti,
mūsų menuose turtų yra daugiau negu galimybių praturtinti kūrėjus.
Kaip tvarkėsi komitetas?
Lankėm teatrus, koncertus, parodas, peržiūras,
skaitėm knygas, kritikų vertinimus, kas pirmadienį posėdžiavom. Komiteto nariai yra
aukštos kvalifikacijos prityrę vertintojai. Bet išklausėme dar septyniolika visų
kultūros ir meno sričių ekspertų. Ginčijomės, tarėmės, balsavom. Laikėmės
premijos nuostatų. Nuo kitų, kitokių premijų šią skiria nacionalinis statusas, suma
ir šit koks akcentas: skiriamą už reikšmingiausius pastarųjų 5 metų <
>
kūrinius. Taigi turime atpažinti ir skatinti ryškiausius naujus procesus, judėjimą
pirmyn. Yra gražiausia, kai žmogus įvertinamas savo kūrybinio pakilimo arba
įspūdingo pasireiškimo laiku.
Komitetui atrodo, kad greta dar galėtų atsirasti
tokios pačios vertės nuopelnų premija, skiriama už ilgametį įnašą.
Suprantame, kad mūsų sprendimai nėra Dievo žodis.
Jie yra tam tikro laiko tam tikra teisybė, trokštanti objektyvumo. Tuo, ką
nusprendėme, mes dabar tvirtai tikime. Laureatų sąraše talentingi kūrėjai ir
įvairovė menų, kartų, geografijos, krypčių ir lyčių.
Ko kartais nesugeba įvertinti amžininkai? Jeigu
kalbėtume labai rimtai, prisimindami ilgametę menų istoriją, tyliausių talentų
ir narsiausių reformatorių.
Dar vienas amžinas klausimas kūrybos ir
visuomenės sąveika. Šiandien jis keliamas vėl. Prieš pusšimtį metų, priimdamas
Nobelio premiją, Albertas Camus tvirtino, kad menininkas visados yra pusiaukelėje
tarp grožio, be kurio negali apseiti, ir bendrijos, iš kurios negali ištrūkti.
Čia pakartosiu, ką 1900 m. rašė dailininkas,
kompozitorius ir, taip, ir rašytojas M. K. Čiurlionis: Bet reikia turėti šviesą su
savimi, iš savęs, kad šviestum tamsybėse visiems ant kelio stovintiems, kad jie
išvydę patys rastų šviesos savyje ir eitų (savo) keliu.
Baigiant trumpas linkėjimas laureatams.
Prieš 300 metų Gumbinėje išleista pirmoji
lietuviška pasaulietinės grožinės literatūros knyga Jono Šulco išverstos Ezopo
pasakėčios. Yra ten pasakėčia apie dvi peles vieną, kukliai gyvenusią, kitą
prašmatniai. Jos pabaiga 1706 m. skambėjo taip: Ir į didžios palaimos rūpesčius,
ir nežinomas širdies tūžmas neįsivesdinki.
Lietuvos Respublikos Prezidentūra,
2006. II. 15
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|