|
<< Atgal
NIDA GAIDAUSKIENĖ
Exemplum eugenium
Eugenijus Ališanka. EXEMPLUM. Vilnius: Vaga, 2006. 103 p.
Vartau penktą Eugenijaus Ališankos poezijos
rinkinį Exemplum. Mėginu atrasti įslaptintą pavadinimo prasmės užraktą dar
viršelyje (dail. Aida Čeponytė), kuriame žodį exemplum (lot. pavyzdys)
lydi vaizdinys, parinktas iš paties autoriaus nuotraukų archyvo. Ten
tuščiavidurės žmogaus kūno dalys žemiau juostos (ar čia jau tas metas, kai kaulai
išnyksta, kaip pranašauta knygoje Dievakaulis pseudoeugenijaus?).
Epigrafe aptinku vieną iš paaiškinimų:
Exemplum yra kokio nors tikro asmens žodžiai ar darbai, verti būti
pamėgdžiojami. Pagalvoju, kad jei autoriaus vardas eitų po knygos antrašte,
pavadinimas pavyzdys būtų visai pateisinamas (juolab, kad ir autoriaus
vardas yra lotyniško būdvardžio geras, geros rūšies vedinys). Sykiu turiu
galvoje intelektualinę, kūrybinę E. Ališankos biografiją. Diplomuotas matematikas,
ties simboline savojo trisdešimtmečio riba ryžtingai pasukęs humanitarijos kryptimi,
per pastaruosius šešiolika metų nuveikė jos laukuose tiek, kad, manding, nušluostytų
nosį kokiems broliams dioskūrams ar herakliui.
Tad apie kokius žygdarbius pasakoja
Exemplum? esu išleidęs daugiau knygų negu parašęs / paskelbęs dešimtis
paraiškų / apeliacijų ir aplikacijų / kelis pasiaiškinimus / šiemetinis kelių
policijai apdovanotas / kultūros ministerijos premija (curriculum vitae, p. 23)
vardija naujasis egzempliorius. Autorius atsiriboja nuo savęs per saugų
ironijos atstumą. Via negationis būdu (p. 95), paneigdamas save, mėgina įrodyti
eilėraščio suverenumą, bet įvesdamas tariamąją nuosaką (tarkim
),
tapatybės dėmenis sujaukdamas neiginiu, visą įrodymą komplikuoja. Eilėraštį
e. (lyg ir nuoroda į vardo Eugenijus inicialą, lyg ir į exemplī pirmą
raidę), pradeda išpažinimu esu ne tas
(p. 96). Autorius skaitytojui
užriša akis, penkiskart apsuka ir siūlo žaisti aklą vištą. Tada kyšteli
eilėraštį dar kartą apie vištas (p. 2526), ir suklaidintas skaitytojas
nuovokiai šypsosi, kad parabolė nurodo į poetą, kai iš tikrųjų
Čia prasideda errorēs,
ne klaidos, bet klaidžiojimai, nes tokia žaidimo mikroschema. Eilėraštis lego: aš
skaitau apie eilėraščio subjekto dekonstruotą dieną. Jis ieško savo dienoje
klaidos, bet žaidime klaidos sąvoka neegzistuoja (p. 91). Skaitytojas, manantis esąs
atokus stebėtojas, klaidinamas ypač rafinuotai: jam pateikiamas autoportretas pagal
empedoklį, kuriame exemplum eksponuojamas atskiromis kūno dalimis,
išmėtytomis po skirtingas vitrinas. Autoportretas be jokių autorystės ženklų
tokį eilėraštį parašytų koks tuzinas vėlesniųjų kataloguotojų (nors analogiško
pavadinimo kitas gal ir neprisišauktų trūktų erudicijos). Empedoklis teigė, kad
kūno dalys buvo susijungusios atsitiktinai, daugelis kitokių darinių (pvz., galva be
liemens) tiesiog neišlikę. Autoportrete
pro šventąją dezodoranto
dvasią neužuosi nė kvapo autoriaus potėpio (jokio aš). Apie kūno (net lyg
ir ne savo) dalių koliažą kalbama visiškai nuasmenintai. Surinktos į vieną kūno
dalys nebefunkcionuoja kaip visuma. Exemplum, herojus, gyvenimo maratone
dalyvauja viena koja: vieną koją parietęs / kita klūpo kampe / neprisimenu kad
būčiau kam kaltas / ratu per toli viena koja gyventi (eil. maratonas, p. 90).
Pagal Empedoklio principą kartais jam pritaisomos visos keturios kojos. Brangstant laiko
tarifui, sūnui reikalingos eiklesnės, ristūno, kojos lyginant su rambiomis kaip kuino
tėvo galūnėmis. Paraiškos gyventi forma kentauriška:
metai baigias laikas
rašyti paraišką
kitiems metams
tėvas sako
anksčiau rašydavom penkmečiams
kad tėvai ne hunų laikais gyvenam
tau pensija iki mirties man mirtis iki pensijos
sveikatos nesaugau jau ėmiau šlubčioti
ir pats nestatyčiau už save hipodrome
tėvas sako gėda
kaip tau negėda
tavo amžiuj risnodavau per taigą
nuo ryto iki vakaro su nešuliais
ne lenktynės buvo galvoj |
|
(paraiškos forma, p. 42) |
Egzistencijos suvokimo poliai: įtampa tarp
vyresnės kartos programos išbūti, išlikti ir šiandienos rūpesčio suspėti,
nepatrūkti. Skubiai neršiantys žodžiai laikinas mirties užkalbėjimas. Saulės
atokaitoj ant bažnyčios pamatų kopuliuoja ne tik raudoni vabalai žodis
pritraukia žodį / eilėraštis tik atsitiktinių sueičių vaisius (lietuviška
vasara, p. 88). Eilėraščio kūnas sunarstomas pagal Empedoklį. Čia ryškėja
dar viena pavyzdžio reikšmė mėginys, bandinys: tiglyje mano kraujas /
<
> kai beriu gyvenimo druską / iškrenta krešuliais knyginiais žodžiais
(alchemikas, p. 83). Iš skubos pasakoma per tiesmukai. Eksperimentuojama nutolusia
trimačio savęs projekcija į eilėraštį: eksperimentuoju ergo sum. O štai dar
viena, rinkinio egzegezei esminga, pavyzdžio reikšmė, kurios tiesiogiai nenurodo nė
viena iš trijų knygos epigrafe pateiktų citatų (klaidinimo taisyklės tebegalioja).
Viduramžiais sąvoka exemplum vadintas tam
tikras žanras. Tai trumpas pasakojimas, naudotas pamokslo metu, moralinei ar religinei
tiesai iliustruoti. Jis galėjo būti panašus į pasakaitę, pasakėčią, fablio,
anekdotą, parabolę. Postmodernioje E. Ališankos knygoje yra exemplā, bet tarsi
nėra pamokslo, didžiojo pasakojimo, kurio moralas slypi sakinyje, einančiame prieš
pavyzdį. Knygoje yra keletas išsitarimų, susijusių su komplikuota pamokslininko
padėtimi (esu pats sau kapelionas / atleidžiu ir šįsyk / ar kada esu
neatleidęs, p. 58; esu ne tas kuriam turėčiau atleisti, p. 96; esu
padalintas / motina pagimdė tik pusę manęs / nes tiek tenorėjo tėvas / ji gimdė per
jaunatį / dar prieš velykas / dievo sūnus gimė visas / nes taip norėjo tėvas / visas
ir prisikėlė per pilnatį, p. 97; su džiaugsmu priėmiau žinią / apie kryžiaus
žygį / į pažadėtąją poezijos žemę / <
> išėjau karan / už tą patį
pralaimėjimo dievą, p. 20). Bet iš tikrųjų šios vidinio nevientisumo istorijos
yra tik fragmentai, inkrustacijos kontekste, kurio neduota.
Rinkinyje esama įvairių žanrų pavyzdžių,
įeinančių į exemplum sąvokos rėmus: pasaka-nepasaka (apie smegduobes,
apie provinciją ir kt.), parabolė (po žuvies ženklu, scenarijus,
belskis). Čia daugybė lengvų anekdotų, ypač tarp trečio skyriaus
eilėraščių, kurie, regis, rašyti konkrečioms situacijoms: kad pralinksmintų,
teiktų pramogą plataus žemyno plunksnos broliams, sulėkusiems į kokius nors abipusius
vertimo mainų sandorius (apie žanrus lietuvių poezijoje, genijaus virtuvė,
dešimt poetų, poezijos skaitymai ir kt.). Kai kurie iš jų tiesiog silpni,
neverti būti knygoje (p. 66, 69 ir kt.). Iš eilėraščių-anekdotų geru sąmoju
išsiskiria turistiniam sezonui prasidėjus bei eilėraščio galiojimo
laikas, kur biologiniais procesais paaiškinamas brandžių kūrybos vaisių
netinkamumas eksportuoti. Šioje vietoje norisi pajuokauti: gal todėl E. Ališanka
ir apsieina be metaforų, kad kartais pernokusios eksportuojant jos nevirstų koše.
Jau dabar matau be vargo išverstas į šiaurės, rytų, artimųjų vakarų kaimynų
dialektus paprasto kirpimo istorijėles, kurių siūlėms atvyniota iš
špūlės, vadinamos Europos kultūros ir civilizacijos istorija: nuo antikos
filosofų (Epikūras, Empedoklis) iki Brandenburgo vartų prieigų. Lengva transliuoti
tekstus, kuriuose kalba nesuvedžioja (ja naudojamasi instrumentiškai), visiškai nėra
muzikali. Viską lemia įdomi minties trajektorija, išmoningas loginis karkasas, erdvinė
orientacija (kur nulaužti eilutę) ir autoironiška distancija. Stipriuose
tekstuose ši formulė padauginama iš vieno nežinomojo. Rezultatas tarpas tarp
eilučių:
gyvenu atotrūkiais
<
>
naudojuos
atotrūkiais kaip žodynu
verčiu iš savo mirties į svetimą
atvirkščiai dar trūksta patirties
kol kas tik pažodžiui
dideliais intervalais
palikdamas vietos tau
tikriausiai klystu
dėl intervalų dydžio
dėl smulkesnių dalykų
galėčiau ginčytis per naktį |
|
(atotrūkiais, p. 84) |
Knygoje eilėraščiai surūšiuoti į
skyrius, kurių pavadinimai reiškia exemplum šaltinius, minimus viduramžių
literatūroje: audivi (išgirdau), memini (įsiminiau), legimus
(perskaitėme) ir dicitur (sakoma). Kitaip tariant, pirmasis šaltinis
nurodo gandus, antrasis neseną, dar prisimenamą įvykį, trečiasis perskaitytą
iš knygų, o ketvirtasis, kaip aiškina autorius, nereiškia jokio tikslaus laiko. Audivi
į chtoniškąjį pradą padeda žvelgti demitologizuotai, linksmai. Pažymėtinos jau
minėtos pasakos-nepasakos (viena jų apie Lietuvos provincijos molyje išdygusį
chtoniką-postmodernistą su griežčiu ar bulve vietoj širdies, p. 1415), anekdotas
apie anapilio turizmą (p. 1011). Tarp šio skyriaus tekstų galėtume rasti ir
istorijukę natūriniai manai. guliveris iš legimus. Kai kas jau padėvėta
(šlubo prasčiokėlio abrozdas vietoj šventojo Kazimiero, santechnikams suteiktos
galios atitolinti pasaulio pabaigą). Skyrius legimus, kaip minėta, plepus.
Giliausia ir vientisiausia dalis memini.
Kadangi atmintis minta autentiška patirtimi, eilėraščiai čia egzistenciški. Skyrius
pradedamas kelionės motyvu, o su juo ir transcendentinės ribos pajauta: nerimas,
kylantis prieš kelionę, paskutinę dieną / stiprėjantis jausmas, kad darai kažką, ko
neturėtum daryti, / kad esi kažką pamiršęs, ne dantų šepetuką, ne pasą, bet /
žymiai svarbesnį dalyką, kurio negali įsidėti į kelionės / krepšį, gal visą
ligšiolinį gyvenimą, nes kas gi yra kelionė, / jei ne naujo gyvenimo pažadas, la vita
nuovo, / <
> nesibaigianti inkarnacijų / grandinė (kelionė pas
michalą, p. 3133). Šioje pasakoje-nepasakoje, padiktuotoje gyvenimo, prie kelio
išnyra sunkiai atpažįstamas kaulinis diedas (iš veido galėtų būti
kunigas), pragyvenantis iš mirtinų avarijų gretimoje sankryžoje. Per plauką
neįvyksta išlaipinimas iš kūno. Valstybės sienos (kelionė pas michalą,
nerūkančiųjų europa), kūno ribos kirtimas iniciaciniame meilės žaidime su
mergaite (pažinimo aistra), savo intravertiškumo įveikimas ironišku žvilgsniu
(kaip visi) viskas yra transcendavimo judesiai.
Šiame skyriuje iškyla tylos problema. Eilėraštyje
sounds of silence, teigiama: lėktuvo pakilimo metu (vertikalė), kai variklio garso
dažnis viršija klausos priimamus signalus, gauni direktyvą visiškai tylėti. Kada
kalbėti leidžiama (nusistovėjus horizontalei), balso vis tiek negirdėti jį gožia
variklio triukšmas. Stiuardesė atpažįsta iš lūpų keleivio prašymą: one more
whisky please. Reikmė iš spirit paradigmos. Esama ir kitų tylos situacijų
artimo mirtis. Kai nebėra kur eiti, sekmadienį ilsimasi nutilusiojo atilsiu,
siuvinėjami žodžiai ant kūno drobės: paliksiu adatą pusiaukelėj tegu spengia
/ tarsi zenono strėlė tarp nesusisiekiančių miestų (šeštadienis, kovas, viena
iš galutinių stotelių, p. 50; paryškinta cituojant). Gretimai einantis eilėraštis
turėtų būti diptiko antroji pusė (autorius vengia bet kokio eilėraščių vėrinio,
sukabinimo, ką jau kalbėti apie ciklus. Gal būtų pažeisti exemplum žanro
reikalavimai). Bet junglumas išlieka. Kovas, sekmadienis, nepersukamas laikrodis,
nematau apžlibęs nuo šešėlių žaismo (ne saulės šviesa, o šešėliai
žaidžia). Eilėraščio aš pasiryžęs sulaukti vakaro: šįkart žinau
pasiseks / pernelyg ilgai nesisekė / su tais kuriuos mylėjau (aklas
pasimatymas, p. 51) Eilėraščiai vaiskūs, pilni santūrumo ir sykiu gėlos. Vakaras
yra tarpinis būvis, perėjimas, iš šviesos į tamsą, šiuokart ir metafizine
prasme, dviejų pasaulių įtampa (ištrauka iš kito eilėraščio, su erotine užuomina:
tamsoje manęs nebetraukia tamsa, p. 57). Visiško nuščiuvimo situacija ryškėja
nuogo moters kūno artumoje, sykiu valios pastangomis saugant atstumą:
budėjau prie tavo
nuogumo
apelsino žievėm dangsčiau krūtis
<
>
buvau marionetė
kryžminiai vėjai
tampė mane už plaukų
iš būtojo laiko į esamąjį
iš esamojo į nesamąjį
nes man buvo gėda
mylėti tarsi niekada nepabusi |
|
(pradžioje nebuvo žodžio, p. 55) |
Eilėraščiu nun, o unsterblichkeit,
bist du ganz mein yra priartinamas meilės, stiprios kaip mirtis, išgyvenimas.
Pavadinimas Heinricho Kleisto, kuris kartu su mylimąja persidūrė durklais
krūtines, citata (dabar, o nemirtingume, esi visas mano). Vertikalė (statmenas
dūmas, akmenys, kryžiai, ajerai) perbraukta horizontalės (gruodžio vėjo). Ta pati
vietovė Wannsee kultūrinės ir istorinės atminties perskaitoma
keleriopai. Dviejų žmonių pasitraukimo vieta ir sykiu vieta, kur buvo perbraižytas
Europos žemėlapis, SS dalinių ir nacių konferencijoje priimtas sprendimas žydų
klausimu. Vienas pačių stipriausių rinkinio eilėraščių (net formaliai esantis
knygos centre) wannsee skaitytinas istorinės atminties kontekste. Jis aprėpia ir
skrupulingą psichoanalitinę atminties fenomeno studiją.
ežeras artėja šviesos greičiu
pirmasis įrašas tinklainėje tarsi kūdikio riksmas
teiginys be sąlyginių sakiniųir tik
tada pasiveja garsai
karingas vėjas lapkričio ąžuolų šakose
visada pakeliui
niekada čia
paliekantis daugtaškius nuplėšytus lapus
tuščias kankorėžių gilzes |
Peizažas kartu yra karo parabolė (karingas
vėjas, nuplėšyti lapai, kankorėžių gilzės). Kai vidurdienio varpais ima
skalambyti Jėzaus bažnyčia, kurios čia neturėtų būti / čia kur kiekvienas akmuo
yra sinagoga, sugrįžta mintis kažkas mirė galėjo būti tėvas.
ir tik tada ežeras sustoja
prie pat mano kranto
banguodamas ilgais sakiniais
be skyrybos ženklų
fragmentas iš ledynmečio laikų belles |
|
letres |
Nuo istorinės atminties, kuri yra tėvo
senumo, per vandens archetipą grimztama į archajišką pasąmonės būvį. Vaizdinio,
einančio pirma minties, sąvokos neįmanoma tiksliai išversti į artikuliuotą kalbą.
Nuotrauka, esanti ant knygos viršelio nugarėlės,
yra panaši į atsitiktinę instaliaciją, kurią tiesiog knieti nupasakoti. Sena,
apsilaupiusi, palimpsestą primenanti namo siena su šviežiai užrašyta abėcėle. Graffiti
pradžiamokslis. Už viršelio užlenkimo kampo, kur siena su raidėmis pasibaigia,
išvystame duris. Permatomas, visai neužrakintas, netgi atviras. Kad nesuveiktų
spyruoklė, paremtas
sprogmeniu. Ant sienos kitapus durų laiko nuliežtas,
apnykęs meistriškas graffiti, vaizduojantis kaukolių ir kaulų krūvas. Ties
šita vieta gatvė sukasi. Interpretuoti palieku skaitytojui.
Tekstu vakarų fronte nieko naujo teigiama, kad
karas tebevyksta (p. 59). Tebetiksi ir prieš kariuomenę pirktas laikrodis
komandirskije, skaldydamas jį nešiojančio atomus tokiu pat tikslumu, kaip
Grinvičo atominis laikrodis skaldo savuosius (komandirskije, p. 46). Memini
skyriuje paliečiamos visos, religinį išgyvenimą provokuojančios, situacijos: kelionė
į paratopinę erdvę, seksas, karas, mirtis ir nuščiuvimo pauzė jų visų akivaizdoje.
Kaip tik čia pajuntu šventumo pėdsaką, tolokai nuo knygos durų paslėptą patalpą,
apsuptą kitų skyrių, nelyginant prieškambarių su klaidinančiais veidrodžiais.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|