|
<< Atgal
|
LAIMANTAS JONUŠYS
Trylika
mėnesių
E p i s t o l i n ė e l e g i j a |
Šie elektroniniai laiškai gimė iš šilto
paežerės smėlio, iš suodino Vilniaus sniego, iš Jau saulelė vėl atkopdama budino
svietą, iš metų laikų ir mėnesių kaitos. Romantiška pastanga skeptiškais
laikais. Bandymas kalbėti tolimai jai. Tolimajai. Bandymas patikėti tuo, ko nėra.
Prasidėjo tada, kai Vilniuje spalio mėnesį
skaičiau keletą paskaitų besitobulinantiems mokytojams, ypač mokytojoms (esu lietuvių
literatūros dėstytojas, 38 m., seniai išsiskyręs), ir per baigiamąjį pobūvį
susipažinau – tai juk nėra netikėta – su žavia mokytoja iš Kretingos (29 m.,
netekėjusi, vienas vaikas). Pažintis buvo aistringa, bet tik bučiniai, tik rankų
šokis vienas kito aprengtais kūnais, žodžiai, kuriuos bučiniai užčiaupdavo ir
nušluodavo, sušlemšdavo it vėjas spalio lapus. Apsikeitimas vizitinėmis kortelėmis.
Bemat pirmas elektroninis laiškas. Ir jos atsakymas: ji nenorinti prisirišti, nenorinti
įsipareigoti, nenorinti jokių daug žadančių santykių, nes jie atneša tik
nusivylimą. Ir tada mano pasiūlymas, galop jos pritarimas: rašyti tik kartą per
mėnesį ir palengva išsemti metų laikus. Taip pavyks išvengti internetinių jausmų
perkaitimo. Aš pasišoviau aprašyti tik to mėnesio patirtis ir jo niuansus, kad viskas
tvyrotų toje neaktualioje erdvėje, kurioje tarps ir mano santykiai su ja.
Čia pateikiu tik savo laiškus, svetimų neskelbsiu.
Tavo fizinis paveikslas blėsta atmintyje,
kaip dyla spalio dienos. Lieka tik atvaizdo idėja, kaip sakytų filosofas, arba idealas,
kaip gal manyčiau aš. Bergždžia bandyti jį ryškiai atkurti, tad mėginsiu
įsivaizduoti, kaip atrodytų mudviejų bendri žingsniai. Ir kaip atrodo mėnesiai.
Jau ilgai gyvenu Vilniuje, bet mano vieną dalį
visada vilioja gyvenimas ramioje provincijoje, bandau įsivaizduoti, kaip tai atrodo, kaip
slenka po lėtais debesimis (turbūt pastebimesniais negu Vilniuje) eilinė diena.
Spalis – mėnuo, atliepiantis mano
melancholišką dvaselę, ją atkartojantis, todėl išeina sviestas sviestuotas, ir to
jau per daug. Mėnuo, pareiškiantis, kas yra šaltis.
Vaikystės epizodas mažame mieste – tokia pat
stingiai, niūriai apsiniaukusi diena be lietaus kaip ir ankstesnės, tik su kandesne
žvarba. Spalio pabaiga, ir medžiai jau beveik belapiai. Vaikišku dviračiu nuvažiavau
pas draugą į kitą miesto galą, paskui važinėjomės stačia pakalne, aš pargriuvau,
nusibrozdinau kelį ir skaudžiai susitrenkiau, užpakalinis dviračio ratas virš
tysančio manęs abejingai tebesisuko, kaip pasityčiojimas, kaip šalto pasaulio tolesnė
eiga; nenorėdamas keltis jaučiausi nepaguodžiamai vienišas ir neatšaukiamai
pralaimėjęs, paskui vedžiausi dviratį namo, nes beveik negalėjau lankstyti skaudamo
kelio, kaupėsi ankstyvos pavakarės sutemos ir smelkėsi dar didesnė žvarba, ir man
buvo nepaguodžiamai šalta, nes atrodė, kad tas šaltis niekada nebeapleis…
Bet mano Vilnius, civilizacijos didmiestis, globia
mane savo šiluma, beveik neigiančia metų laikus. Ir aš regiu žvarbią temstančią
pavakarę, gatvę miesto centre ir mudu, neriančius į kažkokią kavinę, kur bus šilta
ir jauku ir kur mudu susėsim priešais vienas kitą ir tarsim. Ir kas gi tars pirmus
žodžius? Taip, tai bus padavėja (niekada ne mes patys) – ji prieis ir sakys:
– Jūsų mėnesiai dar tik prasideda.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: kultūros namai |
Lapkritis – graudžios
melancholijos mėnuo. Lapkričio vaizde man iškyla sovietinis mūras, kokie provincijos
kultūros namai, vėliau virtę kuo nors kitu, išsidaliję į narvelius, užimtus
versliukų; bet renginiai kokie nors vyksta – išeinantis žmonių būrys
šnekučiuojasi vestibiulyje, kur betono grindys, kur aptrupėjusios rumbuoto tinko
sienos, apšviestos blausia trečdalio degančių lempučių šviesa (lauke jau seniai
tamsu, nors laikas nevėlus), dar tamsesnėje nišoje – drabužinė už aptrinto medinio
barjero; jie velka iš ten savo tamsius paltus ir pigias striukes, šnekučiuojasi
demonstruodami drungną žvalumą, galvodami apie šiltą namų virtuvę ir vakarienę, ir
tai yra nykumos apoteozė.
Bet raudonas it įkaitusi geležis, gražus lyg
laukinis žiedas šiukšlyne, beviltiškas kaip lapkritis, tvyla tas jausmas. Jausmas jai.
Štai žvelgi, vis žvairuoji į ją – o po jos nuskambėjusio juoko dar lieka šypsena
(kerinti – kaip ji pažįstama, kokia vaizduotėje sava!), kuri paskui blėsta, virsta
šypsenos lapkričiu, veide lieka atidi pašnekovui mina, paskui ji kažką sako pati,
gestu nuo alkūnės iškėlusi ranką (žavi plaštaka – aitrinanti užuomina į viso
kūno grožį), ir tada apsigręžęs išeini į žvarbų apmaudą: niekada, niekada nebus
tavo, tavo – tik lapkritis…
Taip, tu teisi, galbūt kartais lengviau atsiverti
žmogui, su kuriuo neįpareigoja jokia bendra praeitis. Ir turbūt ateitis. Gal kartais
lengviau atsiverti raštu negu žodžiu?
Deja, tikrai artimų draugų nebeturiu. Tie draugai,
su kuriais jaunystėje išsipasakodavom labai daug, dabar nutolo kaip jaunystė, tik į
priešingą pusę. Gal todėl, kad visi esame giliau įsmigę į savo asmeninio gyvenimo
ir gyvensenos vėžes. Jaunystėje buvom viskam atviri, neapsibrėžę, nesusisaistę,
ieškantys ir besidalijantys tuomet dar stulbinamų atradimų įspūdžiais.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: kavinukė |
Kai ankstyva sausos gruodžio dienos
pavakarė lengvai slys į nasrus užgulančiai nakties juodumai, mudu dar trauksim
žvarbstančia, styrančių perkarusių medžių paženklinta gatve, neapibrėžiamame
paribyje tarp mūsų miesto centro ir tolimesnių rajonų. Tada užeisime į nušepusio
daugiabučio pirmame aukšte vitrina spindinčią kavinukę, o viduje aš atsisėsiu ant
manieringos, paslaugiai išlankstytos presuotos medienos kėdės, o tu įsikursi
minkštasuolyje prie lango, priešais mane.
Jau prietemoje, sklaidomoje gailiai sušvitusių
gatvės žibintų, matysiu, kaip anapus gatvelės į kažkokią krautuvėlę retkarčiais
įsmunka pavieniai žmonės, daugiausia moterys. Paskui mudu eisim pas mane (namo?) ir
kiekvienas atskirai (o gal kartu?) svarstysim, ar yra kokia nematoma bendra aura, sauganti
nuo gruodžio gūdumos.
Iš tikrųjų neketinu paprastai atmesti Tavo
klausimų. Be abejo, pirmoji mane paveikusi Tavo trauka buvo Tavo išorinis žavesys. Tai
banalu kaip dukart du. O paskui kažkas daugiau. Kas daugiau? Galiu bandyti svarstyti,
kiek čia lemia seksualinė trauka, kiek įsivaizduotas sielų bendrumas. Nelabai ko verti
tie bandymai, kaip ir mano mėginimas susivokti, kodėl jau, regis, išnyksta mano ryšys
su Agne (minėjau Tau ją dar tada) – ar todėl, kad išseko seksualinio pažinimo
laukas, ar kad nusitrynė sielas siejantys saitai?
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: Rusijos giluma |
Į Tavo pikantišką klausimą apie
studentes galiu pasakyti, kad laikausi nenormalios taktikos. Jeigu jau rodau kokį nors
akademinį palankumą, tai toms, kurios negražios. Šia nuostata bandau bent minimaliai
pataisyti pasaulio disbalansą – nes gražios ir taip daug kur sulaukia palankumo, o
negražioms jo trūksta.
Sausis – baltosios mirties mėnuo.
Žmogus nemiršta tik todėl, kad atsitveria nuo gamtos – būsto sienomis, ne vienu
sluoksniu drabužių. Betrūksta skafandro – šitaip ir Marse būtų galima gyventi,
ten, kur atmosfera žmogui gyventi visai netinkama. Bet namie jauku. Su sausiu sietina
kambario jaukuma – tariamos svetainės, kurioje kūrenasi židinys. Jauku todėl, kad
esi atsiskyręs nuo gamtos žudikės.
Tavo mielas pasakymas, kad mano laiškai šilkiniai,
gali turėti dvejopą prasmę.
Aš pagalvojau, kad mūsų laiškuose ir santykiuose
nieko nevyksta. Kažkur žudosi žmonės ir žudo kitus, kažkur gailaus muedzino balso
sukviesta vyrų minia kaip vienas atsiklaupusi beldžia kakta į grindis, apimti ekstazės
ir gyvenimo prasmės bei savo teisumo pajautos, o mes kalbam drungnai, ir Dievas mus
išspjaus, ir mūsų džiūstančios iškamšėlės trūnys kur nors miške prie
Žemaičių plento.
Paskutiniai saulės spinduliai blausiai gula ant
apipėduotos sniego marškos. Gatvė tarp standartinių daugiabučių namų, speigas,
pusnys, dar nevėlu, bet jau sėlina prietema, tolumoje iš didžiulio kamino rūksta
dūmai. Visa tai man kažkodėl primena Sibirą, nors jame nesu buvęs. Regiu didelį
skurdų miestą Sibire ar kur europinėse Rusijos platybėse – pilką, standartizuotą,
strazdanotą, nejaukų ir anoniminį.
Bet kaip tik tarp tų betoninio stingulio vaizdų
individualūs jausmai ir mintys sužėri ryškiausiai. Pilkumoje labiau nei kitur
išryškėja asmeninės dramos, ilgesys, pilkas daugiabučių sienas beveik niekam
nematomais spalvotais raštais išpiešiantis beviltiškas kažkokio uždaro inteligento
(žinoma, tokio kaip aš) jausmas tokiai subtiliai vėjų fėjai kaip Tu… Arba: koks
nors ezoterinis dvasingumo siekis – kai žinai, kad nesvarbu, kokioje nykioje virtuvėje
galí sudėti sau ant kelių rankas delnais į viršų, sėdėti tiesus, užsimerkti,
užversti akių obuolius aukštyn, skaičiuoti įkvėpimus, naikinti vaizdus…
Tik tokiame neišvaizdžiame mieste, kur centre plyti
didžiulė vėtrų šluojama aikštė su Lenino paminklu viduryje, kur, be vieno kito
užsilikusio seno pastato, be vienos kitos cerkvės, vienintelis grožis tėra laukinė
gamta paupyje, palikta ne iš rūpesčio, o iš aplaidumo, atvašynai ir piktžolės, –
gal tik tokioje dykroje gali žydėti netrikdomas dvasinis gyvenimas.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: snaigės |
Po atolydžių jau pradžiūvęs, sausas
besniegis vasaris, nulio laipsnių žvarba, vakaras svečiuose – didelė blausiai
apšviesta svetainė pirmame aukšte kažkur Algirdo gatvėje. Kai aš čia su Agne, kai
vakaras melancholiškas, kai viena pora šoka, o anapus lango iškilmingai leidžiasi
snaigių procesija, ir ten pat, gelsvai žibintų apšviestoje gatvėje, nedrąsiai
atsispindime mes, prie ilgo stalo, nutolstančio beveik iki namo kitapus, atsispindime
sėdintys ir vieniša šokėjų pora.
Kada ateina ta akimirka, kai pajunti, jog jausmai ima
tirpti? Permaina įslenka nepastebimai, ir pirmieji ženklai būna slopūs. Jos
užkrečiamas juokas nebetenka galios užkrėsti, maloniai stebinęs būdingas kaprizas
lovoje palengva ima tik erzinti, miela balso gaida virsta tolimu savo aidu ir
nebesuvirpina mano jausmų stygų iš tos man svetimėjančios savo erdvės, kurioje aidi.
Kai mudu su Agne išeinam, jau nebesninga,
automobilių ratai spaudžia juodas vėžes puriame ploname sniege, bet paskui, ties
Karoliniškėmis, vėjas žeria snaigių saujas tiesiai į priekinį stiklą, „Gracijos
juokas toks užkrečiamas“, – sako Agnė apie šeimininkę. „Taip, – sakau aš,
– taip, bet ne visada“, – ir stengiuosi praryti gumulą gerklėj it sniego
gniūžtę.
Suprantu Tavo nerimą, o kartu jis man kiek ir
malonus, nes rodo, kad man nesi abejinga. O aš juk nieko konkretaus nesiūlau – tiktai
kliautis vaizduote, tik siuntinėti žodžius. Garbė internetui. Juk mudu nerašytumėm
laiškų tušinuku ant popieriaus, neklijuotumėm erotiškai liežuviu patepę voko,
neneštumėm jo kišti į pašto dėžės makštį.
Kartais vasarį dvelkteli toks vilgšnas atodrėkio
gūsis, kuriame jau pasijunta pavasario virsmas, – sovietų laikais tai būdavo apie
vasario 16-ąją.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: grikių košė |
Kovas – drovios vilties mėnuo.
Tirpsta, drėksta, brinksta. Pamažėle bunda gamtos kvapai. Viltis blausi –
nepatikėtum šiuo pažadu, jeigu patirtis nerodytų, kad tai, kas mirė, vis dėlto iš
tiesų atgims.
Kovo 12-oji. Mes dažnai minim pirmąjį sniegą, bet
neminim pirmojo lietaus. Po šios stingdančios žiemos tądien pirmą kartą lijo.
Pabusdamas iš pradžių tik pasąmonėje suvokiau, kad tas monotoniškas, neįkyrus,
mielai atpažįstamas garsas yra jau labai seniai negirdėtas. Lietus. Tai nėra ošimas
į langą, nes lango lašai nepasiekia, o tik dažnas lašnojimas nuo stogo atbrailų,
kažkokia esatis. Kėliausi pusę aštuonių ir viriau grikių košę, užsigėriau
žaliąja arbata. Paskui lovoje dar skaičiau žurnalą, ir išverstas George'o Steinerio
straipsnis apie Bergsoną, jo žodžiai apie tai, kad Bergsonui artimiausias filosofas
buvo Plotinas, bet jis skyrėsi nuo Plotino tuo, kad jam tobulybė buvo ne būklė, o
dinamizmas, nuolatinis judėjimas, ir tolesnis aiškinimas apie mistikos įsileidimą į
filosofiją, – visa tai dygo šiltos lovos ir tebelikusio grikių skonio lysvėje ir
virto jaukumo apoteoze. Tai priminė rudenį, kai per atkaklias darganas jaukiai įsėlina
namų jaukuma, nes vasarą dažniausiai norisi atidaryti langus, norisi eiti į lauką, o
rudenį prasideda tas laikotarpis, kai gamtos pasaulis iš žmogaus atimamas, ir mes
jaukiai atsitveriame namų židinio šilumoje.
Ar aš tada pagalvojau, kad visa tai būtų dar
jaukiau su tavim? Kad rytą pabudęs lovoje rasčiau tave, apkabinčiau? Ne, pagalvojau,
į savo vaizduotę pasikviečiau tik tiek:
Gal sėdėsim virtuvėje, kur būna gurkšnojamas
raudonasis vynas, kur įjungtas radijas iš pradžių dudens žinias ir reklamas, o paskui
dainuos „Emmanuelle“, pažįstamą jau nuo vaikystės, ir vėlų kovo vakarą bus
jauku kaip prasidedant pavasario dienai, kaip prasidedant gyvenimo pavasariui, kaip
ištrūkstant iš buto ir klaidžiojant po miestą dar nė neįtariant, kiek kartų
gyvenime tave pasivys vėlų vakarą prie raudonojo vyno virtuvėje dainuojama „Emmanuelle“.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: 313 |
Vakaras, galvoje jaukiasi šios dienos
paskaitos studentams, šurmulys, skambančių lėkščių akompanuojami pietūs valgykloje
su kolega, pavakarė namie, radijo ir televizijos žinios, vangus, nes kiek nusibodęs,
politinių batalijų aršumas, apyblaivis dangus, blankios mintys apie galimai labai
ryškų kitą pasaulį, įsivaizduojamą gyvenimą su tavimi.
Yra toks Kelių direkcijos tinklalapis, kur patogiai
pateikiami atstumai tarp miestų. Mus skiria 313 – tiek yra kilometrų nuo Kretingos iki
Vilniaus. Kad ir ką Tu galvotum, aš visada įsivaizduosiu tai kaip skaičių, kuris mus
išskyrė.
Prisiminimas iš studentavimo laikų. Maloniai
drungnas balandžio rytas. Švelniai apniukęs dangus lietaus nežada. Aš einu į
parduotuvę nusipirkti ko nors pusryčiams. Paskaitas universitete šiandien praleisiu, o
laikai – sovietų. Kaštonais apsodintoje gatvėje po bemiegės nakties mane apėmęs
svaigulys, nerealumo jausmas, ką tik baigus per naktį skaityti kseroksu atšviestą
Nabokovo „Dovaną“ rusiškai. Reikėjo skubėti, nes tą lapų šūsnį šiandien jau
reikia grąžinti. Kažkodėl ypač meiliai sąmonėje įstrigęs pirmos pastraipos
(prieškarinis) „traktorius su užpakalinių ratų hipertrofija ir perdėm atvira
anatomija“. Kažkokia svaigiai vilgšna balandžio gaiva. Rašytojo dovanota širdies
atgaiva.
Ir šiandien tokia pat diena kaip ta – apimta
dangaus stingulio ir ramybės: visatos variklis, staiga susimąstęs, tarytum stabtelėjo
savo lėtoje eigoje. Pilkšvas debesynas tvyro virš mūsų sustingęs, nežadantis nei
saulės spindulio, nei lietaus, kaip yra buvę spalį.
Kai oras nuščiuvęs ir gal tik pajūryje dvelkia, o
visame krašte, nuo pat Kretingos iki Vilniaus, oras sustingęs po nejudančiu balzganu
dangum, tačiau dvaselėje vėjuota.
Tikiuosi, kad pavyks susitikti Kaune.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: pienės |
Manyje šiandien nieko nevyksta. Sieloje
nesigrumia vidinės jėgos, nebent protarpiais – tarp darbštumo ir tinginystės. Malonu
prisiminti kelionę. Kaunas Tau tinka. Prie veido, figūros… Vilnius, žinoma, irgi.
Gegužė kelia ankstesnių gegužių
nostalgiją. Staiga suvešėjusios ūksmės, švagždanti lapija, pabudusios pievos ir
ievos svaigina kvapais. Šalia jų mano gyvenimo kasdienybė ima atrodyti bekvapė. Lankos
geltonuoja nuo pienių. Kaip kiaušinio trynys. Atrodo, kad kažkokia dievybė išsivirė
milžinišką kiaušinį, baltymą pasiėmė dieviškoms salotoms, o trynį ištrupino po
laukus.
Diena bus apsiniaukusi, prorečiais vėjuota, bet
nešalta; vėjo gūsiai kvapais intymiai kuždės neskaisčius pavasario vylius. Mudu
atsisėsim prie medinių rudų stalų, jau išneštų į senamiesčio kiemą, blankiai
pažįstamas padavėjas atneš du meniu storais viršeliais, užsisakę gėrimų (man
alaus, tau vermuto su greipfrutų sultimis) paklausime padavėjo, ką pasiūlytų
užkąsti, ir jis, kiek padvejojęs, pasakys:
– Turim dangiškų salotų su virto kiaušinio
baltymu. Jos pavasariškai kelia ūpą, petražolių žaluma žadina viltį, kad jausmas
truks ilgiau negu trylika mėnesių.
Kodėl būtent trylika?
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: nepažįstamųjų pokalbis |
Tarpsta ilgas šviesus birželio
vakaras. Tokiais vakarais laukuose vėstančios erdvės darosi svetingai pralaidžios
garsams. Kaime ausį pasiekia ganykloje perkeliamos karvės grandinės žlegsėjimas ir
netgi pieno čiurkšlių pliūpsniai į metalinį kibirą. Vaikystėje viešint pas
senelę prasimušdavo už trijų kilometrų plentu lekiančių automobilių geležinis
gausmas. Jis užgimdavo iš niekur, iš laukų tylos, kildavo iki diskretiško apogėjaus,
paskui silpdavo ir nugrimzdavo į tą pačią rūko laukiančią laukų tylą.
Bet čia yra Vilnius, ir dar štai šviesų vakarą
aš sėdžiu miegamojo rajono kavinės lauko terasoje, tolimesni garsai gožiami slopios
artimos kakofonijos, nuzulintos muzikos akordų; už plynos žolėtos aikštės
automobiliai gatve slenka beveik be garso. Už poros tuščių staliukų sėdi dvi
merginos, ir viena nusijuokia nuostabą, apstulbimą reiškiančiu juoku ir vėl sako
skambiu balsu: „Ne, negaliu. Betgi neįmanoma!“ Violetinė palaidinė, juoda vešli
šukuosena, putli figūra, po dešimties metų bus storulė. Šaligatviu praeina žilas
stamantrus vyriškis, pavadį tempiantis jo taksas be įniršio, netgi gana vangiai,
trumpai aploja sunkiu Maximos krepšiu nešiną tuklią moterį (ta brunetė prie
staliuko tokia bus po dvidešimties metų). Jau tuoj dešimt, o dar šviesu, menkai
debesuotas dangus lėtai pilkėja. Juodaplaukė vėl taip pat sutilindžiuoja juoko
varpeliais, skambiu nuostabos balsu: „Ne, nu negaliu patikėti. Taigi tragikomedija!
Šitaip tik filmuose būna!“ Aš baigiu taurę vyno ir išeinu, taip niekada ir
nesužinosiantis tos keistos istorijos, to neįtikėtino vingio žmogiškojoje komedijoje.
Tragikomedijoje.
Grįždamas į savąjį viengungio būstą matau
mus abu neįtikėtinoje ateityje. Vėstantį birželio vakarą mudu einam
pasivaikščioti, šaligatvio atkarpoje palei blokinį namą mus užlieja žydinčių
alyvų kvapas. Tu nėščia jau aštuntą mėnesį. Ką reiškia ta koreliacija, ta
jungtis tarp šėlstančios ekstazės, kurią mudu patyrėme (ar tikrai abu patyrėme? o
koks šis klausimas efemeriškas, kai viskas tėra vaizduotėje, kai iš tiesų juk mano
sperma neatsidūrė tavyje), ir naujos gyvybės gimimo? Dygus klausimas.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: paežerė |
Liepos apoteozė yra paežerė. Yra
alksniai, šaknis suleidę į ežero drėgmę. Yra basas ėjimas žole, yra dumblas ežere
prie pat kranto, o gal ir smėlis, yra panirimas į vandenį, kuris iš pat pradžių
atrodo šaltas, atrodo lyg rūstus kūniško malonumo krikštijimas, lyg gelianti
rykštė. Yra gulėjimas ant patiesalo žolėje po saulės spindulija. Yra paežerės
bažnytkaimio krautuvėlė – alus iš šaldomų spintų, silkė iš kibiro.
Yra ir didmiesčio liepos tuštuma, neišvykimas
atostogauti, gretimose statybose žaidžiantys vaikai, kažkieno vangiai nešami
plastikiniai alaus buteliai krepšyje, ištuštėjusios dulkinos erdvės, tyla. Suzmekęs
savyje liepos vidurdienis, saulėtas ir podraug vėjuotas, su smėlio šuorais nuo
statybvietės, kai nėra ką veikti ir dvaselėje tuščia ir šalta – kaip
dvasiūkštėje pedofilo, ką tik saugiai ištratinusio dešimtmetį tamsiame
daugiaaukščio rūsy ir dabar besimarkstančio saulėje, nesuprantančio, ką jis čia
turįs daryti šioje dulkinoje žemėje.
Namie. Po savaitės poilsio Rytų Aukštaitijoje.
Kur saulė droviai rausta leisdamasi į neišbraidytus miškus, melsvus anapus
artimesnės, žalesnės miškų plotmės. Kur, kelias valandas uogaudamas mynęs samanas,
per pačią kaitrą panyri nuo suklypusio lieptelio į vandenį, bet išlipus pirštai nuo
uogų dar mėlyni. Kur pasaulis sustojęs.
Pavakare buvo kamštis alpiame Vilniuje, prekybos
centras, laiptinė. Kaip ir vaikystėje po vasaros atostogų grįžus iš kaimo, laiptinė
pasitinka jaukiu miestietišku sterilumu, žmogaus būvio prisigėrusiu mūro ir medžio
kvapu. Medžio – tai jau gilesnėje jaukumoje: savo buto, kuris laukia ir meiliai
sutinka, stingus, nebylus, tarsi iš laimės žado netekęs šeimininką sutinkantis šuo.
Taigi, Tolimoji, tada butas, rasotas alaus bokalas,
vakaro žinios, tarsi patikinimas, kad pasaulis vis dar sukasi. Dabar, kai saulė rausdama
jau nusileido į kitus miškus, kur išlydėjo kìtos Žvorūnės laumės, pasimėgavęs
vienatve, pasikviečiu tą savasties dalį, savo dvaselę, kuri skrieja tris šimtus
kilometrų iki Tavęs.
Tavo abejonės dėl mano gyvenimo būdo suprantamos
ir pripažįstamos. Kažką reikia keisti – tikriausiai save, jeigu tai apskritai
įmanoma.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: sekmadienis |
O ir tada buvo rugpjūtis, bet ne
toks, o maloningas, buvo sekmadienis, buvo pirmasis rūkas, tingiai sklaidęsis iki
pusiaudienio, buvo trumpa kelionė su tėvais ir senele iš kaimo į miestelį, miglas
praskaidrinanti bažnyčia, o paskui šurmulingas, balsų ir paršų žviegimo kupinas
turgus, tada žalias medinis giminių namelis už tvoros, per kurią sveriasi tamsiom
uogom aplipusios vyšnių šakos, stovi juoda „Emka“ su priekaba, verda ankstyvosios
bulvės, rūgsta agurkai, yra tyliai, nejuntamai gera…
Taip, Tu teoriškai teisi – teorija slepiasi
Kretingos klevuose ir beržuose, aikštėse ir žiemos sode, kuris yra upelio slėnyje
(taip, esu ten probėgšmais užskridęs – ne tik iš Tavo pasakojimo žinau), – ten
visos šakos byloja: stabilumas. Nenutrūkstama kartų kaita, mėnulio fazių, mėnesių
eiga. Gamtos prievolė man imti sau ką nors gražaus į porą ir nebekeliauti nuo žavių
susitikimų iki skaudžių išsiskyrimų.
Bet turbūt ne, ne laikas tai daryti, nes štai
skrieja ta mano dvaselės dalis, ta jausmo mintis, ir kažkur pusiaukelėje iki Tavęs,
kur ties Ariogala nuščiuvusioje naktyje nuo Žemaičių plento it telegrafo zvimbesys
atsklinda eismo gausmas, – mudviejų mintys susitinka, susilieja į vieną kibirkštį,
kurios niekas nepastebi nei neišgirsta. Netgi mudu.
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: naujas butas |
Rugsėjis – blėstančios šviesos
mėnuo. Popietė, gaili saulė kukliai nuliejusi asfaltą ir mano vairuojamo automobilio
kapotą. Važiuodamas pro daugiabutį namą pamiškėje prisiminiau, kad vienas draugas
pasakojo čia ketinęs pirkti butą. Ir bemat susvajojau, kad ten butą pirksime mudu.
Nekilnojamojo turto agentė – gana patraukli, jos moterišką žavesį, mėlynais
džinsais ir mėlynu megztiniu glaudžiai aptemptą ryškią figūrą, guvų veidą, jos
erotiškumą, fantazuotiną romantišką polėkį kompromituoja dalykinis profesionalumas,
nuo jos dvelkiantis sterilus merkantilizmo kvapas. Ji energingai vardys buto privalumus.
Čia ramu, gatvelė tyki, grynas oras. Miškas čia pat, o už miško – ežeras. Kartu
ir didmiestis, ir kurortas, – sakys agentė. Už tokius pinigus nieko geresnio negausit.
Bet tuomet paukštis prie pat lango praplasnos, pames
iš sparno švytinčią plunksnelę, ją vėjas pro orlaidę įneš į kambarį,
pasivaidens, kad mus užlieja kitokia šviesa.
– Spalio vakarais, kai kurortiniai malonumai nuvytę,
– staiga aiškins mudviem agentė, – jūs ramiai ruošitės miegui, lėtai grimsite į
jį po ramybės apklotu, o naktį sapnuose jus aplankys miško fėja Žvorūnė; jūsų
sielas per mišką ji skraidins prie ežero, pas Vandenų Siuvėją…
Į viršų
Nuo: yglis@spectrum.lt
Kam: nirmede@skaidris.lt
Tema: spalis |
Spalis – mėnuo, pareiškiantis,
kas yra šaltis. Ir dabar Tu atvažiuoji į Vilnių ir su manim susitiksi. Ir nežinia,
kuo tai baigsis. Rašau tai dabar, kai Tu (tikiuosi) esi jau kelionėje.
Šią žvarbią valandą man atrodo, kad jeigu aš
dabar mirčiau, tai pagal fantastišką metempsichozės dėsnį persikūnyčiau į kokį
naujagimį ir po kokių dvidešimties ar trisdešimties metų tarp milijardų ašarų
pakalnės linksmuolių ir varguolių išvysčiau tave, dar tolimesnę negu dabar,
senstelėjusią, kiūtinančią Kretingos prieblandoje su kažkokiu sunkiu nešuliu. Aš,
atvykęs iš tolimos šalies, jaunas, norėčiau tarti tau kažką, kaip savo ekserotinei
motinai, bet nemokėčiau Tavo krašto kalbos, ir mano žodžiai įstrigtų gerklėje, nes
burna būtų pilna pajūrio smėlio. Tik mudviejų mintys akimirką susilietų į vieną
blausią kibirkštį, kurios niekas nepastebės nei neišgirs. Netgi mudu.
Pro langą gatvė: slenka automobilių kolonos, ir
kiekvienas kur nors nuvažiuos, į savo uostą, savo garažą, jaukų, bet trapų
prieglobstį. Vėjas pažeme šluoja pirmuosius geltonus lapus. Žmonės slankioja
Vilniaus dugnu su neregimomis rūpesčių ir džiaugsmų kupromis. Kažin kur ūkia
kažką pasaulyje suartinantys traukiniai su gailiai pilkėjančiu vaizdu pro langą.
Žemaičių plentu į abi puses zuja aibė lengvųjų automobilių, sunkių autobusų.
Betgi vienas vogčia artėja prie manęs.
Ir tada galbūt, nors ir menkai tikėtina, susilies
su Tavimi tas mano dvaselės nunertas efemeriškas audinys iš šilto paežerės smėlio,
iš suodino Vilniaus sniego, iš Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą, iš
metų laikų ir mėnesių kaitos.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|