<< Atgal
Vienoj kavinėj (Suokalbis) Mieste išsėdėti, kai žemė svyla po kojomis Žaidimo baigtis aišku, žirklės krenta į šulinį Mieste išsėdėt, kai laikrodžiai muša vidurdienį Ką valgysi, likus burnoj skylėms arba dantenoms Vaikams kas paliks, ko labai nesigėdytų Anapus, už veidrodžio, juk tik aidinčios tuštumos Tai eit, kur kūnus skalauja degtinė ir ašaros Sunkumą jų jausti, vakaro kvapą sugižusį Surikt, atlapoti skvernus, išgarinti drebulį Ir leistis laiptais žemyn, kur žemiau nebegalima Tas atmestas žodis mūsų palaima, mūsų obsesija Dvasių iššaukimas
Žiūri palenkęs galvą, suspaudęs lūpas. Nosis kaip lašas, šeriuoti skruostai. Tai tu. Grįžti pasėmęs vandens, po batais gurgžda sniegas. Ant slenksčio atsisuki, nusišypsai kreiva šypsena, spėliok, patenkintas ar šaipaisi. Dvigubas dugnas. Be abejo, tu. Nelyginant iš rūsio, pavėlavęs atklysta balsas. Kalbi apie klajones, nakvynes šieno kupetose, sanitaro darbą Vasaros gatvėj. Aiškiai artikuliuodamas, mėgaudamasis tiksliais kirčiais. Ai, tas balsas. Eini lėtai, pakumpęs, bet užtikrintai. Kiekvienu judesiu praskiri tirštumą, nudreski priešiško skiautę. Ištiesi ranką ir rodai putliu pirštu: čia darbo kambarys, čia stalas, o čia, ant sienos manasis traktoristo kampelis. Eina iš tavęs kažkokia šelmiška šėlsmo galia. Ne, ne draugas, ne pasekėjas. Pavėlavęs smalsuolis, stebintis iš kampo. Taip, valkatavimas, nesibaigiantys erotiniai nuotykiai. Taip, balta vaganto vėliava. Kur nežiūrės užsisvajoję jaunikliai. Pamažu veriasi Vilnius, sudėvėtas ligi kaulo. Cementas ir dulkės; juodas kepalas Maisto prekės lange. Virš languotų puspalčių prasiskleidę studenčių veidai, drovūs ir gražūs. Tas sudegęs teatras, Jurgi. Nelaimingas laikas, neišsipildęs laikas. Norisi verkti, verkti be ašarų. Kaukti be garso. Kristi ant žemės. Stoviu ratelyje, ištiesęs rankas į besisukančią juostą. Vyrai džinsinėm striukėm, moterys su apyrankių spiečiais ant kaulėtų riešų. Tark, patark ką nors, kimiu balsu sako kažkas, viskas taip lekia, pavasarį neatpažįstu savo gatvės, žodžiai pasensta vos pravėrus burną, nebėra, nebėra ir to nebėra bet tu neatsiliepi; tu sėdi valtyje ir tolsti dainuodamas: atmerki akis teka Merkys, užmerki akis teka Merkys Ekranas užgęsta. 2005. I. 13II Grįžimas per Vėlines Autobusiukas žydi sunkiomis, mėsingomis puokštėmis Išvažiavom seniai, bet dar neapžioju, nenuryju šitos kelionės
Kažkas tvinksi smilkiniuose, girgžda lingėse Už geležinkelio nusileidžia eglyno uždanga Palei langą plaukia jonvabalių spiečius dar vienos kapinaitės Sulinkusios, mažytės senutės grėboja lapus Jei pranyksta, niekas nepastebi: kaip stovi Ir ežero, kuriame išmokau plaukti Ir greit suvešėjo žolynai, slėpdami perkirstą Štai miškų ūkio tiltas, kelias karjeran Namo degėsius aptraukus vijoklių migla barkšo kaip apdūlėjęs žandikaulis Kol ištraukiau kuprinę, išsirangiau iš vietos, palauk, stok! Lavonų dabinimas yra tavo rašymas
offline Atpažįstu tave visur: metro tunelio šešėliuose Tavo tramdyta ašara (tas jaudrumas nukrinta ant žemėlapio kelių, Kaip kempė ant medžio kamieno Bet išgirdus kompiuteryje šnarantį Nemokamas pokalbis, metai po metų Metai po metų saldesnės prisirpsta tavo krūtys vis saldesnės, kai nėra / / Ŗ
Niekas nepranašavo to, kas atsitiko niekas nepranešė, kad ruošiesi mus palikti ir mes gėrėme savo alų, dainavome dainą apie pergalę tavo eiseną, tavo raumenų luitus
nes tu ištarei paskutinę savo žosmę ir išėjai
2006. VII tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti |